Ištrauka iš A. ir M. Černiauskų knygos „Fotografija. 
  III knyga“ 
  Antigonė. Rešotai. Atminties klodai 
   „Nedrįskit verkt, kai išeisiu. Jaučiu savo sielą, norinčią pakilti į dangų, matau angelą: kylantį, skrendantį šviesos keliu... Jis tyras ir perregimas, o man sunku pakilti, nes žemė traukia, nuodėmės, neklausymas Dievo. Man ir be jūsų ašarų sunku bus sekti paskui jį ir grįžt prie jūsų paguost – jėgų nebeturėsiu. Matau save – klajojančią laukais, miškais ir ežerėlių, Merkio pakrantėmis, kur taip gražu. Pabuvosiu piliakalnio viršūnėje, nuplauksiu Nemunu lig jūrų, juk siela neskęsta – lengva. Visur pabuvosiu, kur niekada nebuvau... Pastovėsiu prie savo gimto namo, paklausysiu savo vaikystės juoko ir verksmo, gal sutiksiu tėvelius, aplankysiu Pabaldiškį, paklaidžiosiu tais takeliais, kuriais ėjo teta ir dėdė su mano sūneliu, ten, kur aš jį svajonėse vedžiojau, - ištrūkusi iš Sibiro sapnuos... Brolelį savo, Algirduką, apkabinsiu. Kai atvežė jį nakčia po mūšio, nebuvo kada pašarvot, nebuvo. Suvynioję į baltą drobulę, tėveliai apkasė jį netoli namų, užbėrė jo nekaltą kūną žemele. Atleisk, broleli, ir verkdami bijojom, kad tik nesusektų, nerastų tavęs po juoda žemele ir neatimtų iš mūsų... Pavasaris buvo, bet dar sniegas bolavo, nubėgau į Želvos miestelį, o aikštėje – guli vyrai lyg ąžuolėliai, baltais lyg sniegas veideliais, o kraujas bėga upeliais. Dieve, nesugėrė kraujo akmenėliai, nes šildė saulutė savo spindulėliais ir jis garavo, garavo... Susimaišė su baltais debesėliais ir pavirto lietaus lašeliais, krenta rūku ant mūsų... Lyja ir laisto gimtosios žemės laukelius...
   Kai išeisiu, visur pabuvosiu, ten laiko į marias bus, o kai pabos – prie medžio prisiglausiu ir lietaus klausysiu, kaip mano baimę plauna ir nenumaldomą skausmą tolyn nešą... Neverkit manęs, neverkit…”

   Paskutinė mamos pasaka anūkams. Vilniaus Santariškių klinikos, 2009 m.