Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

Aušra Česnulevičienė

Kornelijus Platelis

Nufilmuotas interviu su A. Dambrausku


Audronė Stanikienė ir Jonas Bilinskas


Pasisako humanitarinių mokslų daktarė Audronė Kudulytė–Kairienė


A. Dambrausko kambarėlyje Rezistencijos ir tremties muziejuje
                                               Gintaro Žilio ir autorės nuotraukos

Izabelė ŪSIENĖ

   Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) dar šių metų vasario 9-ąją, pasaulio graikų kalbos dieną, 2021-uosius paskelbė graikų literatūros metais: „Simboliškas sutapimas, kad kaip tik šią dieną sukako 110 metų, kai gimė Antanas Dambrauskas, senosios graikų literatūros korifėjų Homero ir Sofoklio vertėjas, Druskininkų garbės pilietis. Nuoširdžiai sveikiname visus druskininkiečius ir viliamės, kad šioji data Druskininkuose bus deramai paminėta. LLVS, palaikydama druskininkietės visuomenininkės Aušros Česnulevičienės iniciatyvą surengti A. Dambrauskui skirtą konferenciją, prie jos prisidėtų, prašydama jai atstovauti LLVS narę, vertėją iš senosios graikų kalbos, Šv. Jeronimo premijos laureatę Audronę Kudulytę-Kairienę, galinčią parengti pranešimą apie A. Dambrausko vertimus.“
   Ta intencija konferencija, skirta A.Dambrausko 110-osioms metinėms pažymėti, ir buvo surengta Druskininkuose valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centre ,,Dainava“. Renginys pavadintas pranešimų popiete, o programa paskelbta iš anksto spaudoje. Konferencijos tikslai įgyvendinti ir užtruko gerą darbo dieną. Nors buvo šeštadienis, rengėjai jautėsi pakiliai nusiteikę, o pasibaigus konferencijai, dar gimė sumanymai įamžinti A. Dambrausko atminimą – papildyti jau esamą garbės piliečio lentą. 
Renginys prasidėjo simbolišku aktu – Druskininkų naujosiose kapinėse ant A. Dambrausko ir jo žmonos Aleksandros kapo uždegtos atminimo žvakės ir sukalbėta malda už mirusiuosius. A. Dambrauską druskininkiečiai prisimena kaip tikintį žmogų.    ,,Atėjome prie mums visiems brangaus Žmogaus. Savo nugyventų metų balansą jis, dar gyvas būdamas, išrašė granite ant žmonos ir savo būsimo kapo (perskaitoma epitafija: ,,Ką, sugebėjau, dariau…”), Dėkojame Viešpačiui už tokį kantrų, darbštų, dorą ir nepalaužiamą žmogų. Jo darbais naudojamės, o padėti jam galime tik Viešpaties Malda. „Auka ir skausmas brandina sielą ir taurina žmogų,“ - rašė Antanas Dambrauskas, daugybė metų ,,gėręs paniekos taurę” ir jautėsi dėkingas kiekvienam, gerbiančiam jį ir vertinančiam jo darbus”, – kalbėjo renginio iniciatorė ir vedėja A. Česnulevičienė.
   Po gero pusvalandžio aplankytas Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejus, kuriame saugomas šio kilnaus bei garbingo žmogaus atminimas. Su eksponatais supažindino muziejaus direktorius Saulius Lukošiūnas. Jis pabrėžė Gintauto Kazlausko bei Eugenijos Sidaravičiūtės nuopelnus muziejui. Toliau kalbėjo buvęs muziejaus ilgametis direktorius G.Kazlauskas. Jis džiaugėsi, kad Agota Naujalienė, ilgus metus iki pat mirties bendravusi su A.Dambrausku, jo palikimą atidavė tremties muziejui, o 1998 m. atidarytas ir A.Dambrausko kambarėlis su paliktais labai vertingais daiktais. G.Kazlauskas pasakojo, apie A.Naujalienės ir A.Dambrausko ilgą bičiulystę. Kaip politiniai kaliniai jie gyveno tame pačiame daugiabutyje. Agota kartu su savo šeima nuoširdžiai rūpinosi A.Dambrausku, ypač po to, kai mirė jo žmona Aleksandra. Kai žuvo Agotos sūnus Jonas, tas butas liko marčiai ir anūkui. Vienas kambarys jame šiuo metu yra A.Dambrausko biblioteka, kuriai dar oficialiai nepatvirtinta kita erdvesnė vieta.
   Iš muziejaus skubėjome į Dainavos“ mokymo centrą. Po trumpos pertraukėlės susipažinta su svečiais mokslininkais iš Vilniaus. Renginio vedėja priminė A.Dambrausko nuopelnus Lietuvai ir Druskininkų miestui – 1994-09-10 jam suteiktas Druskininkų garbės piliečio vardas. Ištraukas lietuvių, graikų ir lotynų kalbomis perskaitė Druskininkų Ryto” gimnazijos 2 kl.mokinys Dominykas Lukošiūnas, VDU profesorė ir LKTI mokslininkė Tamara Aleknienė ir VU klasikinių kalbų katedros vedėja Audronė Kučinskienė. Audronė Kudulytė – Kairienė, humanitarinių mokslų daktarė, savo pranešimą pavadino ,,Ne viskas praeina“. Lektorė pažymėjo, kad A. Dambrausko kūrybinis palikimas - svarus ir reikšmingas: be kitų epo kūrinių, jis išvertė visą Sofoklio kūrybą, ir tik to dėka Sofoklis atėjo į lietuvių teatrą.   ,,Antigonė“, kurios herojė atlieka seserystės misiją, lietuviams primena pokario metus, kai buvo draudžiama palaidoti žuvusius partizanus. A.Dambrauskas vertė ir komedijas, kurių turinį itin sunku perteikti, nes pastarosiose daug šnekamosios kalbos. Lektorė pažymėjo, kad A.Dambrauskas buvo ne tik eruditas, bet ir žmogus, gebantis bendrauti su kiekvienu. Jis tarsi magnetas traukė žmones savo erudicija bei nuoširdumu.
   Ankštame Vytauto gatvės 11-o namo bute A.Dambrausko minčių apie literatūrą ir gyvenimo meną rinkdavosi pasiklausyti ano meto kurorto šviesuomenė. Tarp jų ir tuomet jaunas poetas, o šiandien Lietuvos kultūros lauke iš toli pažįstamas kaip išskirtinis kūrėjas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, festivalio ,,Poetinis Druskininkų ruduo“ įkvėpėjas Kornelijus Platelis. Pranešėjas nurodė, kad itin intensyvus bendravimas su vertėju tęsėsi ilgai – nuo 1981 iki 1990 m., o vėliau susitikimai kiek retėjo. Laiko vis mažėjo, išvažiavus dirbti į Kultūros ministeriją. Pranešėjas pastebėjo ypatingą visuomenės dėmesį ir bendrystės dovaną. Jį labai mylėjo tikintys, nes A.Dambrauskas buvo praktikuojantis katalikas. ,,Tikiu ir tikėsiu“, - pasakė jis ,,Saulutės“ mokytojams, nors visi žinojome, kad buvo saugumo nuolat budriai sekamas. Pranešėjas kalbėjo ir apie nuoskaudas, susijusias su kun. Aliuliu dėl galimo vertimų iš Šventojo Rašto plagijavimo. Poetams jis buvo artimas ir svarbus, nors pats A.Dambrauskas ne kartą yra sakęs, kad ,,poeto pareigas eidavęs tik retkarčiais“. Šiuo pasakymu lektorius įvardijo ir savo pranešimą. 
   Šio straipsnio autorė pabrėžė, kad A.Dambrauskas jai buvo išmintingas bičiulis, o bendravimas - savotiškas ,,mano universitetas“, kurį lankė su dideliu noru, nes buvo laukiama. Juolab gyveno gretimuose daugiabučiuose. Gaivino prisiminimus, perskaitė vieną pastraipą iš knygos ,,Viskas praeina“ 113 p., kėlė mintį, kad ironišką požiūrį į gyvenimą tremties lageriuose galėtume sieti su Balio Sruogos ,,Dievų mišku“. Ilgametėje pedagoginėje praktikoje bendravimas su iškiliu žmogumi buvo ženklus indėlis į lietuvių kalbos ir literatūros pamokas.
   A.Dambrausko bendradarbis, tuometis jaunas gydytojas Jonas Tertelis ilgą bendravimo laikotarpį įvardija kaip labai svarbų savo gyvenimo tarpsnį. Kartu dirbta, vaikščiota Nemuno pakrantėmis, kalbėta ir svarstyta. Prisiminimus artino nuotraukos, kurias pranešėjas atsinešė kaip ,,vaizdumo priemonę“. Nuotraukos iš seno albumo ėjo per rankas – dalyviai ieškojo ir rado tas akimirkas, kurias galbūt patys patyrė sovietiniais laikais. J.Tertelis siūlė Druskininkų viešąją biblioteką pavadinti Antano Dambrausko vardu, o išeiti iš ankšto kambarėlio tremties muziejuje - tikrai būtų laikas.
   Didelį susidomėjimą sukėlė ekrane įgarsinti ir nufilmuoti Audronės Stanikienės ir Antano Dambrausko autentiški pašnekesiai iš gausaus Jono Bilinsko archyvo. Juos į vientisą interviu surežisavo Kultūros centro direktorė Rimutė Viniarskaitė. Buvo gera klausyti, matyti ir tartum vėl bendrauti su žmogumi, kuris druskininkiečių prisiminimuose yra gyvas. Nufilmuotas interviu truko 25-ias minutes, buvo atliktas prieš 29-erius metus ir skirtas Kalbos ir spaudos atgavimo dienai pažymėti. A.Stanikienė ir J.Bilinskas lankėsi pas A.Dambrauską, prisiminė, kaip labai jis džiaugėsi ir dėkojo už bendravimo akimirkas, kai buvo pasveikintas Antaninių proga. Dabar džiaugėsi ir patys įrašo autoriai, ir visi konferencijos dalyviai, kad spėjo laiku įgarsinti kūrėjo balsą, užfiksuoti pokalbio detales ir atlikti užduotį, kurią patys sau buvo numatę. Įrašas padarytas 1992 metais. Tuomet paklaustas apie kalbų mokėjimą, autorius minėjo graikų, lotynų, vokiečių, prancūzų. Noriai kalbėjo apie pomėgį skaityti, sukaupė gausią biblioteką, kurią irgi paliko miestui. Renginio pabaigoje kalbėjo A.Naujalienė – tikra A.Dambrausko bendražygė. Kai mirė žmona Aleksandra, jis tapo lyg Naujalių šeimos narys. Visas buities ir pinigines problemas aptardavo kartu. Naujalienė su vyru prižiūrėjo rašytoją, rūpinosi jo maistu, medikamentais, o kartu su A.Dambrausku aptardavo labdaros reikalus. Kalbėtoja pabrėžė mintį, kad A.Dambrauskas buvo tikras katalikas, kuris atleidžia nuoskaudas, padeda stokojančiam ir lanko bažnyčią, kiek leidžia sveikata. Būtent dėl to jį mylėjo daugelis miesto žmonių ir jo gerus darbus prisimena iki šiolei. Į mirtį žiūrėjo, kaip ir dera katalikui – ji atima kūną ir jo poreikius, bet palieka sielos kelionės tikimybę. Visgi paliekamą turtą reikia paskirstyti. Tą ir padarė laiku – parašė testamentą, kad neliktų jokių dviprasmybių. 
   Konferencija baigėsi prie arbatos ir kavos puodelio. Pasidalyta įspūdžiais, aptarinėjami pasiūlymai reikšmingiau įamžinti A.Dambrausko atminimą. Surinkti 28 parašai, keliantys idėją suteikti A.Dambrausko vardą viešajai biblioteka. Suolelį jo vardu irgi būtų gražu turėti, parinkus tinkamą erdvę. Pasidžiaugta, kad garbūs svečiai, atvykę iš Vilniaus, pritarė šiai idėjai. Dėkojo A. Česnulevičienei, kuri iš tiesų buvo konferencijos siela. Belieka laukti ir tikėtis idėjos įsikūnijimo ir patiems prie jos prisidėti pagal savo išgales.

Ovidijus Miniauskas įvairiais savo gyvenimo atvejais

                                                 Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Nijolė PASERBSKIENĖ

   „Lankytojas, atėjęs į Muziejaus galeriją, turi pajausti bent dalelę jos sielos. Mano pareiga, kad jis ne tik peržvelgtų parodą, bet ir sustotų, įdėmiau pažiūrėtų, įsigilintų į kūrinio nuotaiką, perteikiamą emociją ir mintį, padiskutuotų. Juk jeigu gerai įsiklausai, kūrinys pradeda kalbėti. Tik matematikoje du kart du yra keturi, o mene ši taisyklė negalioja. Tuo menas yra unikalus bei žavingas“, - sako Druskininkų miesto muziejaus galerijos kultūrinės veiklos koordinatorius Ovidijus Miniauskas.
   Pradėjęs eiti pareigas šių metų kovo pabaigoje, jis mato didelę šio darbo prasmę: pristatyti meno kūrinius, ugdyti meilę menui, skatinti domėjimąsi muziejų ir galerijų ekspozicijomis. Muziejaus galerijoje parodos keičiamos maždaug kas mėnesį. Kiekvienos parodos atidarymas – tai šventė lankytojui, o koordinatoriui – rūpestis ir atsakomybė sukurti bei įgyvendinti kuo įdomesnį renginio scenarijų. Ovidijaus darbo laikotarpiu buvo atidarytos 5 parodos: Arvydo Kumpio Japonijos fotografijų paroda „Pavasario portretai“, dailininko Zigmonto Jurevičiaus kūrybos pradžios apžvalginė paroda „Kelionės pradžia“, Artūro Makštučio- Maksimiliano skulptūrų paroda „Kosmonautų gatvė“, dailininko Rimanto Laniausko sukurtų atvirukų paroda „Gėlė iš atviruko“, tapytojo Martino Jankaus peizažų paroda „Paskutinės vasaros dienos“. Galerijos gerbėjų naujasis darbuotojas nenuvylė: atidarymai išties buvo naujoviški, išradingi, papuošti muzikiniais intarpais. „Tai nėra mano vieno nuopelnai, tariuosi su kolegomis, muziejaus vadovu“, - kuklinasi Ovidijus.
   Kol galerija neturėjo edukatoriaus, Ovidijui teko paragauti ir šio specialisto duonos: vedė mokinukams edukacijas „Druskininkų transportas“, „Druskininkų vilos“, „Druskininkų sveikatingumas“, taip pat rodė vaikams šešėlių teatro spektaklį „Kokius padavimus apie Druskininkus kužda šešėliai“. Galerijoje veikia interaktyvioji lenta ir integruoti planšetiniai kompiuteriai. Naudodamiesi šiomis priemonėmis, vaikai susipažįsta su kurorto istorija, unikalia gamta, naujas žinias čia pat užtvirtina viktorinose, žaidimuose, be to, patobulina savo gebėjimus informacinių technologijų srityje. „Matau, kad vaikams interaktyvios pamokos labai įdomios, tą išduoda spindinčios jų akys“, - atvirauja pašnekovas.
   29-erių metų Ovidijus – ir pedagogas, ir meno žmogus, baigęs studijas Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje bei Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Konservatorijoje jis mokėsi klasikinio dainavimo, kartu užbaigė ir tuometėje Druskininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos mokykloje gerokai įpusėtą akordeono specialybės kursą, o Akademijoje gilino žinias muzikos pedagogikos srityje. Dar besimokant Druskininkų „Atgimimo“ vidurinėje mokykloje, jo vokalinius sugebėjimus pastebėjo mokytoja Ronata Balkaitienė ir keletą metų juos lavino. Mokytojos paskatintas, Ovidijus dalyvavo respublikiniame konkurse „Dainorėlių dainorėlis“ ir jį laimėjo. Muzikos mokyklos mokytoja šviesaus atminimo Birutė Zalanskaitė išmokė Ovidijų liaudies dainų ir patarė savo mokiniui rinktis vokalisto kelią. Taip šešiolikmetis Ovidijus beveik dešimtmečiui „emigravo“ į Kauną. Čia solinio dainavimo jį mokė patyrę pedagogai - mokytojas ekspertas Ojaras Gricijonas ir prof. Tomas Ladiga. Konservatorijoje Ovidijus „užaugo“ iki profesionalaus lyrinio baritono, kurio repertuarą sudaro operų arijos, operečių ištraukos, populiarios dainos. 2016 metais Ovidijus tapo tarptautinio konkurso „Kauno Sonorum“ laureatu. 
   „Pašaukimas reikalingas ne tik mene, bet ir darbe.  Suremontuotoje, tviskančioje, naujausiomis priemonėmis aprūpintoje galerijoje - puikios darbo sąlygos. Čia nėra monotonijos, nes kiekviena diena vis nauja, vis kitokia, įdomi, o diskusijos su lankytojais padeda tobulėti. Darbovietė, į kurią darbuotojas eina su šypsena, yra pati geriausia“, - tvirtina O.Miniauskas.

Paieška