Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  „Per savo 90 metų gimtinės nei blogais darbais, nei blogais
  žodžiais neteršiau“

Vytautas su anūku Pijumi prie savo namų M.K.Čiurlionio gatvėje, 2003 m. 


2010 m. Druskininkų 1-osios vid. mokyklos 65-erių metų jubiliejuje


Šv. Lipkoje, Lenkijoje, 2011 06 29


V.Valentukevičius prie Lietuvos partizanų spaudos bunkerio pusiaukelėje tarp Randamonių ir Margionių, 2009 m.
                                                                    Jono Bilinsko nuotr.


V.Valentukevičiaus šaržas, nupieštas Kazimiero Šiaulyčio

16-metis Vytautas prie Druskonio ežero, 1947 m.


1953 m. Vytautas Smiltynėje pirmąkart pamatė jūrą


1956 m. Druskininkų kultūros namų teatro spektaklyje „Kelionė į Laperūzą“, režisuotame J.Rinkevičiaus. Iš kairės: Petras Balčius, Liudas Barkus, Vytautas Valentukevičius

   Šnekiname Druskininkų senbuvį, aktyvų mūsų bendruomenės narį, istoriką Vytautą Valentukevičių, spalio pradžioje pažymėjusį solidų savo gyvenimo jubiliejų. 

   Besidomintys mūsų kurorto ir krašto istorija Jus, Vytautai, dažnai pavadina Druskininkų enciklopedija arba tiesiog vietiniu metraštininku. Kada pradėjote svarbiausių Druskininkų įvykių metraštį? 
   - Druskininkais susidomėjau, vaikščiodamas paskui karves, kai gydyklų parke skambėdavo nuostabi muzika, kuri užkurdavo, užburdavo dvasioje slapčiausius jausmus. Iki šiolei girdžiu simfoninio orkestro garsus, kurie ragina suktis valso sūkuryje. Kiekvieną sekmadienį girdėdavau sodrų bažnyčios varpo gausmą ir žinodavau, kad iki šventų mišių pradžios beliko pusvalandis. Skubėdavau į Ratnyčios bažnytėlę. Druskininkai tuomet dar likdavo tabu. 
   Vartai į Druskininkus „atsivėrė“, kai jaunimas iš visų aplinkinių kaimų plūstelėjo į mieste įkurtą progimnaziją. Mokslo šventovė įsikūrė T.Kosciuškos gatvėje, 12-uoju numeriu pažymėtame pastate. Miestas praklego lietuviškai. Atsivertė nauji Druskininkų istorijos puslapiai. Visi galėjome rašyti, ką panorėję. 
   Pradžioje dairiausi. Norėjau miestą pažinti. Rusų kalbos nemokėjau. Stebėjau sovietinių kariškių, kurie atvyko po Berlyno šturmo ir aplinkiniuose kaimuose plėšikavo, gyvenimo būdą ir elgseną. Jie išlauždavo namų duris, šeimininkus suvarydavo į kampą, pastatydavo sargybinį ir ieškodavo, ką nugvelbti. Stebėjau įvykius ir galvojau, ką daryti. Kaip pasielgti, kai tavo durys, užremtos storomis lentomis, daužomos apie pusvalandį, kai tavo kaimynai jau atsidūrę nelaimėje? Rašyti negalėjau, nes nebuvo ant ko... Nebuvo sąsiuvinių. Per pamokas džiaugdavomės, turėdami kokią nors skiautelę popieriaus, nesvarbu kokio... 
   Neseniai „Druskonyje“ spausdinome jūsų rašinių ciklą apie susitikimus Druskininkuose su žymiais rašytojais ir poetais, išleidote knygas „Sąjūdžio žingsniai Druskininkuose“, „Druskininkų raidos chronologija“, „Druskininkų istorijos“, du Druskininkų istorinius kalendorius.... Ką dar?
   - Pradėjau rašinėti apie 1953 metus, mirus šalies diktatoriui. Tai dariau su baime: rašiau, plėšiau ir vėl rašiau... Rimčiau pradėjau fiksuoti karo įvykius, „Druskininkų išvadavimą“. 1986-1988 metais susidomėjau Lietuvos partizanų judėjimu. Vaikščiojau po kaimus ir užrašinėjau gyvų partizanų pasakojimus. Ketverius metus sėdėjau archyvuose Vilniuje, Alytuje ir visa tai labai glaustai atgulė knygose „Druskininkų raidos chronologija“ I t, II t (reikėtų išleisti ir III-ąjį tomą), „Žmonių likimai Druskininkų krašto okupacijų metais“. Artimiausiu matu pasirodys „Druskininkai. Auros šviesoje“. 
   Kokias temas naujausias jūsų leidinys aprėps? 
   - Knyga „Druskininkai. Auros šviesoje“, kuri jau yra spaustuvėje, tai rašiniai literatūrine ir istorine tematika. Tai pokalbiai su poetais ir rašytojais, „Poetinių pavasarių“ dalyviais, prasidėję 1968 m. Publikuoju pokalbius Druskininkuose su Eduardu Mieželaičiu, Juozu Baltušiu, Vytautu Petru Blože, Imantu Zieduoniu, Stasiu Žaldoku, garsiu vertėju Antanu Dambrausku, darbo kolega sanatorijoje „Saulutė“. Antroje knygos dalyje publikuoju Kornelijaus Platelio Sąjūdžio metais skaitytus tekstus, kurie ir šiandien yra aktualūs, turi išliekamąją vertę. 
   Visą savo gyvenimą „rausėtės“ po Druskininkų ir šio krašto istoriją, rinkot ir skelbėt atrastus naujus istorinius faktus, priminėt nepelnytai užmirštus mūsų miesto žmones ir jų darbus... Kokie istoriniai Druskininkų įvykiai nustebino atradimo džiaugsmu, kokie vietiniai žmonės, be žinomų ir šlovinamų, jums yra autoritetai?
   - Rausiausi ir tebesirausiu dokumentuose apie Dainavos krašto vieną gražiausių ir reikšmingiausių miestų – Druskininkus.   Merkiniškiai krauna lapą prie lapo savo miestelio istorinių dokumentų ir metrikų apie buvusią Dainavos sostinę, išgarsintą legendų, pasakojimų, apie Prezidento Antano Smetonos žavėjimąsi Merkine, jos gamta ir žmonių svetingumu. Dainava turi perliukų, tik mokėkime jais džiaugtis, rodyti svečiui, apie juos pasakoti, tarkim, apie mūsų miškų džiovintus baravykus, kurie savo skoniu ir kvapu prilygsta triufeliams, kaip rašoma knygoje apie Merkinę.   Žmogaus valioje yra gamta ir jos teikiamos gėrybės. Nepadorus elgesys su žmogumi gimdo jame nepadorumus gamtos atžvilgiu. Kenčia visuomenė. Bujoja neapykanta, apgaulė, melas, užmarštis žmonių, kurie daro gražius ir prasmingus darbus, dešimtmečiais garsina Druskininkus ir Lietuvą pasaulyje. Skaudu, bet netoliaregiškumas klesti, ir dėl to kenčia kurorto kultūra. 
   Nepelnytai užmirštų mūsų miesto žmonių yra labai daug: Stasys Kondraška, Kazimieras Vilutis, Domininkas ir Petras Viščiniai, L.Baranovskis, Eugenija Levicka, Karolis Dineika, Antanas Dambrauskas, Albina Dalibogaitė, Vincas Tekorius, Albinas Gaidys, Elena Kriaučiūnaitė, Irena Rutkauskienė, Aušra ir Romualdas Šilinskai, Kornelijus Platelis, Vladas Ereminas ir daugelis kitų. 
   Buvote vienas pirmųjų Druskininkų sąjūdiečių. Kas paskatino Jus taip staigiai apsispręsti Lietuvos nepriklausomybės byloje, kai daugelis vietinių tesižvalgė, kuo viskas baigsis ir neskubėjo imtis laisvėjimo darbų? Matyt, ne vien pakilius jausmus kėlė Sąjūdžio pradžia? Buvo juk ir nežinios, ir netikrumo?
   - Staigiai apsispręsti Lietuvos laisvėjimo byloje padėjo kasdieninis gyvenimas su ašaromis Lenino gatvės 17-uoju numeriu pažymėtame name, nes sovietų valdžia nelaikė manęs žmogumi. Užsisklęsdavau ir skaitydavau partizanų laikraštį „Laisvės varpas“, kuris buvo leidžiamas Degimų bunkeryje Skroblaus upės kairiajame krante, „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kitą pogrindinę literatūrą. 
   Augau Neravų kaime garsiojo kalvio ir staliaus Aleksandro Laukionio šeimoje. Gimiau ir gyvenau Viršurodukio kaime, kur įvyko Lietuvos ir Lenkijos pasieniečių konfliktas. Lemtis „atėmė“ iš manęs ginklą ir netapau partizanu... Užtat Sąjūdžio nariu tapau akimirksniu. Buvau Sąjūdžio tarybos narys, dalyvavau Sąjūdžio suvažiavimuose, vadovavau į Baltijos kelią vykstančiai 39 autobusų bei dar apie 10 mažų autobusiukų kolonai. Jais pagal sąrašą į Baltijos kelią vyko 2009 druskininkiečiai. Kelio Vilnius-Ukmergė 41-ame kilometre, prie Gintaro Žilio pastatyto kryžiaus, vedžiau renginį, kuriame pasisakė ir prof. Antanas Buračas, ir kiti įžymūs žmonės. Parlamentarai apdovanojo dviem medaliais, sidabriniu ir bronziniu, Seimo 100-mečio ženkliuku, sveikinimais, bet ne tai svarbu. Sąjūdžio pradžioje tikėjau tuo, ką dariau, negalvodamas, kuo visa tai baigsis. Kadangi nebuvau Lietuvos partizanu, tai atitaisiau, tapdamas Sąjūdžio nariu. 
   Išgyvenu 91-uosius metus vien dėl to, kad mane pasiėmė auginti mamos brolis. Pramokau iš jo kalvystės amato. Dažnai girdžiu priekalo garsus ir Dzimniaus upelio, ant kurio kranto stovėjo kalvė, almėjimą. 
   Ar išliko druskininkiečių sąjūdiečių solidarumas, būtinas dabarties valdžios darbams principingai įvertinti? Berods, jie po įvairias partijas išsibarstė ir vieningą balsą prarado? 
   - Sąjūdžio susibūrimų euforija, žmonių nuoširdumas ir atsivėrimas gyvavo apie trejetą metų. Po 1990-ųjų ėmė silpnėti, kai į valdžią sugrįžo senoji nomenklatūra. Reikėtų televizijai pakartoti TV laidą, kurioje Sibiro žiniuonė atsako, jog V.Landsbergis laimės, tačiau jo pergalės įtvirtinimas tęsis labai ilgai... 
   Pirmaisiais Sąjūdžio metais Lietuvos partizanai ir laisvės kovotojai buvo nuoširdūs, dalijosi mintimis, bet greitai pokalbiai pradėjo rauktis ir peraugo į garsinimąsi nebūtais dalykais. Šiandien žmonių, ištisomis paromis važinėjusių į Vilnių ginti parlamento rūmų, tarsi nebeliko, jų niekas nekalbina. 
   Kas jus kaip istoriką, Lietuvos pilietį ir Druskininkų senbuvį šiuo metu trikdo? Ar kartais nenusiviliat, jog ne už tokią dabartį kovojot? 
   - Kaip jau minėjau, šiandien mane trikdo Sausio 13-osios laisvės gynėjų, tokių kaip mano dukra, išgyvenusi tą pačią skaudžiausią naktį, kai prie TV bokšto liejosi kraujas ir sprendėsi tautos likimas, užmarštis. Tiek mano dukra, tiek aš esam laimingi, kad gyvenam laisvoj Lietuvoj, tačiau mūsų džiaugsmą užgožia bedvasiai skriaudikai, kuriems nerūpi visos tautos gerovė. Laisvoj Lietuvoj ir vargt, ir skriaudas išgyvent maloniau. Viduje visada buvau pakankamai laisvas, nors sovietmečiu mane ujo skundikai- išdavikai iš „Saulutės“ sanatorijos, meno gaminių įmonės, švietimo įstaigų. Žinau jų vardus ir pavardes. Neabejoju, kad jie savo darbelius prisimena. Tegu sau laimingai gyvena laisvoje Lietuvoje ir jos neteršia. 
   Kokį „didžiausią turtą“ per 90-ies metų patirtį užgyvenot? 
   - Vienas iš didžiausių mano turtų, kad per 90 metų savo gimtosios Lietuvos nei blogais darbais ar žodžiais, nei šiukšlėmis iš kišenės neteršiau. Sukaupiau daug knygų, literatūros ir kitokios medžiagos apie Druskininkus ir Lietuvą. Užauginau dorus vaikus, kurie dirbo ir tebedirba atsakinguose postuose. Anūkas baigė teisės mokslus ir dirba, kitas anūkas šiais metais baigė „Ryto“ gimnaziją keturiais šimtukais ir pradėjo studijas Vilniaus universitete. Jauniausioji anūkė mokosi 9-oje gimnazijos klasėje.  Neužgyvenome jokių materialinių turtų, be būstų, kuriuose gyvename ir kuriuos nuolatos puošia Lietuvos trispalvė ir istorinė tautos vėliavos.


   Vytautas Valentukevičius gimė 1931 m. spalio 2 d. Viršurodukio kaime, augo Neravuose. Mokėsi Druskininkų gimnazijoje. Studijavo istoriją Vilniaus universitete. Mokytojavo Druskininkų 1-oje, 2-oje ir jaunimo vidurinėse mokyklose. Dirbo M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje, kelionių ir ekskursijų biure, „Saulutės“ sanatorijoje, tarptautinių santykių lektoriumi. Buvo Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Druskininkų skyriaus pirmininkas, paminklotvarkininkas, Sąjūdžio tarybos ir miesto tarybos narys.


Paieška



Ką esate labiau linkę rinktis?
nemokamai dalijamą valdžios propagandą
kompensaciją už "gyvatuko" mokestį
nei vieno iš jų


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

T-shit
onita.lt

Darbo skelbimai

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Greitas kreditas
internetu

Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2020 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Aurimas A.