|
PRO MEMORIA
ONA VAŠKELEVIČIŪTĖZAKARAUSKIENĖ
(1928-10-24 2022-05-01)
Gegužės 1-ąją Amžinybės keliu išėjo garsi mūsų krašto žolininkė, knygų autorė, pedagogė Ona Vaškelevičiūtė-
Zakarauskienė.
Šviesios atminties O.VaškelevičiūtėZakarauskienė gimė 1928 m. Varėnos rajono Burokaraisčio kaime. Mokėsi gimtojo kaimo bei Nedzingės pradžios mokyklose, Merkinės ir Vilniaus gimnazijose. 1947 m. pradėjusi mokytojauti, neakivaizdiniu būdu studijavo ir baigė lietuvių kalbos studijas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Mokytojavo Valkininkų valsčiaus Daržininkų pradinėje mokykloje, Naniškių vidurinėje. Kadangi mėgo groti ir saviveikloje dalyvauti, už pirmąją algą nusipirko armoniką. Nuo 1968 m. iki pensijos dirbo Viečiūnų mokykloje. Pradžioje mokė pradinukus ir vedėjavo, vėliau jos rūpesčiu 1984 m. įkurta Viečiūnų pagrindinė mokykla. Per savo 45-erius pedagoginio darbo metus O.Zakarauskienė labiau pagarsėjo kaip liaudies medicinos žinovė, gydydavusi savo mokinius ir jų tėvus, pažįstamus ir nepažįstamus žmones.
Liaudies medicinos žinias O.Zakarauskienė dar vaikystėje perėmė iš savo močiutės Marijonos bei tetos Pranės, garsios kaimo gydytojos, kuri negalavimus išvarydavusi ne tik augalėliais, bet ir gyvatėmis, rupūžėmis, musmirėmis. Kartu su mažąja Onute teta Pranė trūkažolių prie šaltinių prisirinkdavo, samanų, naudojamų sausam sopuliui gydyti, nuo Merkio upės akmenų tėkmės vietose prisilupdavo, beržo juodo grybo, naudojamo nuo balso stygų uždegimo, atsiplėšdavo. Teta Pranė žinojo ir dukterėčiai patardavo, kur atitinkamos žolelės ar šaknelės ieškoti.
Kai žmonėms prireikdavo pagalbos, teta Pranė mažylę Onutę siųsdavo netgi taurių statyti. Mergaitė ir pabojusį akių (nužiūrėtą) gyvulį pašventintom žolelėm nuo nugaros iki galvos aprūkydavo. Pašnekovė tikrai įsitikino, kad akių paboję ar nužiūrėti vaikai nurimsta, kai juos apiprunkšti druskingu vandeniu slenksčio vietoje ir t.t. Teta Pranė išmokė, kaip karpas ir auglius naikinti, nuo rožės užkalbėti. Dar ikimokyklinio amžiaus Onutė žinojo liaudiškus įvairių ligų pavadinimus bei kokiomis vaistažolėmis ar inhaliacijomis jas galima išgydyti. Vėliau tetos Pranės patirtį dukterėčia Onutė savaip pratęsė.
Mokytojaudama O.Zakarauskienė susipažino su Valkininkų miestelio gydytoja, iš kurios perėmė ne tik jos protėvių liaudies medicinos žinias, bet ir išmoko daryti injekcijas, stetoskopu girdėti plaučius ir širdį. Kaimo žmonės įsigijo nuosavą mokytoją gydytoją, kuria pasitikėdavo ligos atvejais.
1968 m. apsigyvenusi Druskininkuose, O. Zakarauskienė susipažino su garsiąja žiniuone žolininke Eugenija Šimkūnaite, kuri su studentais triūsdavo Gerdašių bandomajame vaistažolių ūkyje. Apie 10 metų bendraudamos, dalijosi abipuse žolininkių patirtimi. Nelengvo būdo mokslininkė aprūpindavo O.Zakarauskienę raudonėliu, juozažole,
debesyla, kaštavolu, vandziaunyku, stumbražole. Kai kurios vaistažolės, E. Šimkūnaitės pasodintos Gerdašiuose, iki šiolei ten tebeauga.
Vaistažolių rinkinys su užpiltine, O.Zakarauskienės gamintas pagal senovinį receptą ir nuosava intuicija papildytas, pagarsėjo netgi už Lietuvos ribų. Teta Pranė tokį Trejų devynerių gėrimą iš pačios prisirinktų augalų dar prieš karą gamindavo ir Trejonke vadindavo. Tai paklausus vaistas nuo įvairiausių ligų, mūsų laukų žolelėmis pakvipęs, o jo skonis visiškai kitoks nei vaistinėse ar parduotuvėse siūlomų Trejų devynerių.
Kiekvienų metų kovo mėnesį O.Zakarauskienė išeidavo rinkti gydomųjų augalų, kuriuos paruošdavo pagal liaudies medicinos ir skelbiamus įvairiuose jos prenumeruojamuose ir mėgiamuose leidiniuose receptus. Pradėdavo nuo pušų, ėglių, šermukšnių pumpurų, ąžuolo žievių. Vasarą braidydavo po retomis vaistažolėmis turtingas
Gudakiemio, Vilkiautinio, Liepiškių, Raigardo, Grūto, Mašnyčios pievas, laukus, pamiškes. Tarkim, Gudakiemyje prisikišusi maišus vaistažolių, 4 km kiūtindavo iki Merkinės kryžkelės, kad iš ten galėtų namo į Druskininkus parkakti. Vienur nuvažiuodavo autobusu, kitur pažįstami pavežėdavo. Šitoks gyvenimo būdas vaikštinėjant po gamtą ir bendraujant su žolelėmis O.Zakarauskienei būdavo ne vien darbas, daugiau malonumas gryname ore judėti. Vaistažolių rinkimo metų epopėją O.Zakarauskienė užbaigdavo spalio mėnesį, kai šaknys - pačios geriausios.
Be to, O.Zakarauskienės sodas būdavo ištisa vaistažolių karalija. Vien tik šakninių apie 10 rūšių prisisėdavo. Užsiaugino lepiuosius mairūną ir baziliką, 2 rūšių auksinę šaknį, parsivežtą iš Kaukazo, 4 rūšių mėtas, anyžiaus šaknį, gelsvę ir daug kitų, kuriuos ne taip paprasta turėti. Kai kurias žoleles nusipirkdavo Vilniaus ir Kauno vaistinėse, jei rasdavo. Nusistebėdavo, kad didmiesčių vaistinių darbuotojai nežino tokių veiksmingų vaistų kaip šventagaršvė, vandziaunykas ar sidabražolių šaknys.
Žolininkystės žinias O.Zakarauskienė paskelbė savo knygoje Dzūkijos žolelės gydo, kuri buvo išleista 2012 metais ir kaipmat išpirkta.
Daugiau nei prieš dvidešimt metų O.Zakarauskienė
Druskoniui pasakojo, jog gimtojo Burokaraisčio kaimo, esančio tarp Merkinės ir Perlojos, istorija itin susidomėjo, tvarkydama žemės atgavimo dokumentus. Pradėjo rinkti po visą Lietuvą išsibarsčiusių buvusių šio kaimo gyventojų liudijimus. Juos pasiekdavo važinėdama savo lėšomis bei susirašinėdama. Iki galvos svaigimo, protarpiais netgi su padidinimo stiklu, įniko į Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos archyvų dokumentus, kur atrado neįkainojamų faktų. Visą surinktą medžiagą apibendrino ir surašė į tris storus sąsiuvinius, kur aprašyta ne tik Burokaraisčio liaudies medicina, bet ir tautosaka, prietarai, papročiai, kiekviena sodyba, šeimos, žmonės. 2000 m. vasarą O.Zakarauskienės parašyta Burokaraisčio kaimo istorija pristatyta pirmąkart įvykusiame viso kaimo suvažiavime, į kurį suvažiavo keli šimtai po visą šalį pasklidusių burokaraistiečių, jų vaikai, anūkai, artimieji. Netrukus, 2003 m., išleista pirmoji O.Zakarauskienės knyga apie Burokaraistį, kurioje nuosekliai ir įtaigiai atkurta kaimo istorija nuo 1561 m. iki 2001 m. 2007 m. pasirodė antroji O.Zakarauskienės knyga apie gimtąjį kaimą, kuri pirmosios knygos turinį papildė kaimo senbuvių prisiminimais, liaudies medicinos patarimais, tautosaka. Abi šviesios atminties autorės knygos svarbus palikimas dabarčiai ir ateičiai, kaip ir liaudies medicinos patarimai, kurie daugeliui sveikatą sugrąžino.
Iš Burokaraisčio kaimo kilusieji ir su juo susijusieji nuoširdžiai užjaučia dukrą Ireną Daniušienę ir visus artimuosius, primindami, jog O. Zakarauskienės šiapusinė būtis buvo kupina svarbių gyvenimo darbų, kurie įprasmina jos šviesią atmintį.
Knygos, kurių autorė Ona VaškelevičiūtėZakarauskienė
|
