Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  ,,Kuo daugiau savęs išdalini, tuo daugiau tavęs ir lieka“

Mindaugas Lapelė                              Jūratės Mikulevičiūtės nuotr.


M.Lapelė dzūkų kultūros festivalyje ” Čiulba ulba 2022“ Subartonyse                                     Mindaugo Černiausko nuotr.

Izabelė ŪSIENĖ

   Plataus diapazono mokslininkas (biologas, ekologas, gamtosaugininkas, projektų autorius ir koordinatorius, daugybės straipsnių autorius, laikraščio ,,Šalcinis“ redkolegijos narys, beveik kasdien išgirstamas, skaitomas ir laukiamas feisbuke), Mindaugas savo gyvenimo tėkmę įvardija konkrečiais skaičiais: 18 metų Druskininkuose, 20 metų Vilniuje, nuo 1995 m. Dzūkijoje – pradžioje Marcinkonyse, o nuo 2001m. Merkinėje ir dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo kitur.
   - Nuo mokyklos laikų Mindaugas Lapelė čia, Druskininkuose, žinomas, regis, jau galėtų būti ,,cikrinis arba koks ,,šilinis dzūkas“. Norėčiau pasitikslinti ir paklausti Mindaugą, kodėl jis taip dažnai ,,minavoja“ Žemaitiją, vis kitokiu aspektu siedamas su šviesios atminties žmona Jadvyga? Tai kuo žemaičių kraštas tapo itin svarbus?
   - Mėginsiu tame klausimų lietuje nesušlapti. Esu dzūkas be tarmės, nors mano kaimas Dzūkijoje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje - Gervėčių krašte. Vasaras leisdavau pas diedukus mamos gimtinėje, ilgame gatviniame lietuviškame Miciūnų kaime. Gal todėl ir užaugau toks prie gamtos. Ten ir auklėjimas kitoks. Padarei darbus, kurie liepti padaryti, o toliau jau laisvė - grybauk, uogauk ar meškeriok. Nuo vaikystės įsiminė ,,prisakymas“ – jeigu prigersi, tai nepareik namo. Užtat užaugome laisvi – nesuvaržytoje vaikystėje. Visgi nusprendžiau, kad geriau būsiu dzūkas širdyje, bet nepamėgdžiosiu tarmės. Imitacija visada juokina, nervina ar net supykdo tuos ,,cikrinius“ dzūkus. Nors dabar sėkmingai mokausi ispanų kalbos, bet cikrinių dzūkelių stengiuosi nepykdyti. To, beje, nemėgsta ir žemaičiai ,,Ponuli, kad žemaitiška rokautis, reikia žemaičiu gimti“. Kai susipažinau su bendradarbe, smagia žemaite Jadvyga, kuri ėmė ir ištekėjo už manęs. Subyrėjo jos nuostata, kad sutuoktinis nebūtinai turi būti gražus, bet būtinai aukštas... Žemaičiai giminės žentą tuoj įvardija gentainiu (žints yr genties žmogus). Jau 7-eri metai, kaip žmona mirusi, betgi genties ryšiai nenutrūko – susitinkame su gimine, lieka gyvas maršrutas Dzūkija – Žemaitija. Jadvygos dėka atėjau į tikėjimą, pagilėjo ryšiai su gimine. Atlaidai, giminės susibūrimai ir t.t. 20 metų, atiduotų šiai bendrystei, tęsiasi ir dabar. Su jos pritarimu ir iš Vilniaus išvažiavau, gal būčiau likęs koks surūgęs biurokratas – keikčiau visą pasaulį, valdžią ir savo gyvenimą. Abu vieningai nusprendėme keltis į provinciją – galima sakyti, tai buvo piligrimystės pradžia. Nesigailiu – išvažiuoti, keisti gyvenimo būdą reikia laiku. Liko Žemaitija, kaip antroji tėviškė, labai trūksta Jadvygos, bet jos dvasinis paveldas liko kaip įsipareigojimas žemaičių genčiai. O mano tėtis Vytautas yra tikras aukštaitis nuo Giedraičių, o mama Genovaitė – Gervėčių krašto dzūkė. Dabar mamytė - vilnietė, tebėra optimistė, jai 92-eji metai, bet sėkmingai ,,skraidžioja“ neįgaliojo vežimėliu po sesers Vilijos namus. Tai manyje įsigėrė aukštaičų, pietinių dzūkų ir alsėdiškių – dounininkų – gyvensenos dalykai, šiek tiek ir gudiško kraujo turiu. Esu ir dzūkas, ir žemaičių ,,žints“. Šie net grybauja kitaip negu dzūkai – ,,šukuoja, skanuoja mišką, o dzūkai negaišta laiko dėl kelių grybų. Betgi ,,kožnam savo“. 
   - Neretam žmogui tas slenkstis, kai profesinė karjera lieka aktyvaus gyvenimo paraštėje, yra gana skausmingas. Kaip jautiesi ,,užtarnauto poilsio rojuje“?
   - Pernai, per savo 65-ąjį gimtadienį, išėjau iš valdiškos tarnybos – šitaip buvau nusprendęs jau anksčiau. Ant ,,to paties grėblio lipti“ netrokštu, o aplinkosaugos srityje taip nutinka neretai. Su metais daraisi nekantresnis. Darosi gaila leisti laiką nereikšmingiems dalykams. Galbūt pavargau. Tačiau jau spėjau suprasti, kad ir pensininkams reikia atostogų - kartais pailsėt, išvažiuot ar kaip kitaip atsitolinti. Kita vertus, šiame amžiaus tarpsnyje dažniau gali rinktis veiklą, kuri tau patinka, bet negali ignoruoti ir ,,reikia“, kuris dominavo tavo gyvenimo kelyje. Juk baigdamas profesinę karjerą, į mėnulį neišskrendi ir nuo savo rato žmonių nepabėgi.
   - Kažkada sakei, kad tavo darbo kabinetas gamtoje užima keliasdešimt tūkstančius hektarų? Tiesa, dar buvo ankstesnė erdvė – Dzūkijos nacionalinio parko direkcija. ,,Smagu“ ar nelabai, praradus šį ypatingą biurokratinį postą? Juk buvai skyriaus vedėjas ir turėjai nemažai pareigų ir įsipareigojimų? Kaipgi be jų?
   - Gal net svarbiau yra žmonės, kuriuos išsaugai, juk daugelis jų dirbo už simbolinį atlyginimą, o tas darbas jau seniai tapo jų gyvenimo dalimi. Nuo 1995 metų, kai išėjau iš aplinkos ministerijos, esu kartu su bendradarbiais – tiek su ankstesniais, tiek su dabartiniais. Jie niekur nedingo - manęs nepamiršo, turime ką svarstyti, dėl ko tartis, pasidalinti patirtimi. Nesakau ir nemanau, kad esu nuolat reikalingas – gyvenimas nestovi vietoje, bet žmonės lieka manyje, o jie kartais pasigenda manęs, galbūt dėl tos pačios institucinės atminties poreikio, prisimenant problemų ištakas. 
   - Betgi dabar ,,tapai regimas ir pasiekiamas“ daugeliui žmonių, su kuriais bendrauji. Šit ir šiandien užėjai pas mane ne vienas. Su vokiečių špicų veislės Pipiru, kuris visur šliejasi prie tavęs kaip koks adjutantas. Nenori būti paliekamas?
   - Pipirui toks gyvenimas įprastas. Kartais paliekamas, kitur vėlgi randa savo vietą – kaip ir dabar čia pas jus ant kilimo mėgaujasi, gavęs savo dovį – skanuką už tarnybą. O dėl darbo, tai yra sakoma, kad daugelį metų dirbi savo vardui, o paskui vardas ima tau dirbti. Žinoma, gerai būtų, kad tas vardas dar ir pinigus uždirbtų... Galiu pasakyti, kad per paskutinius porą metų susilaukiau daug daugiau dėmesio negu realiai užimdamas tam tikras pareigas. Yra laiko limitai, taip pat valdininko etikos dalykai, kurių privalai paisyti. Įpratęs pasakyti aštresnių minčių, bet visada pabrėždavau, kad tai mano asmeninė nuomonė. Šiuo metu išties esu ,,visų“ ir visiems, o bendrauti man dargi patinka. Manau, kad visada privalu atsakyti, net į keistus klausimus. Sakoma, kad kvailų klausimų nebūna – būna tik kvaili atsakymai. Kartais pasijauti tarytum koks misionierius. Juk dažnai žmonės tik įsivaizduoja, kad viską žino apie gamtą, bet iš tiesų toli gražu taip nebūna. Mes gyvename tokiu tempu, kad įgytos žinios nespėja tapti išmintimi. Gamtoje visaip būna. Gamta neturi būti mums visada patogi, ji turi savo logiką ir dėsnius. Esu savotiškas ,,centristas“, nemėgstu kraštutinumų, kurie kartais tėra žmonių įsivaizdavimai, ne visada pagrįsti mokslo žiniomis.
   - Ar būna ,,tuščių dienų“, kai nesprendi problemos, nesvarstai, ką rinktis, su kuo bendrauti, kur nuvykti ir kokiu keliu grįžti? Tikiuosi esi prieraišus tam žemės lopinėliui, kuriame, kaip mums atrodė, ganėtinai sudzūkėjai? 
   - Na, iš mano namų ūkio tai didžiausi bičiuliai yra du – katinas Kodis ir Pipiras. Šis gal prieraišiausias. Kas yra ,,tuščia diena“, galima suprasti įvairiai. Manau, kad visai tuščių nebūna. Tarkime, jeigu pamatei, kaip skleidžiasi piliarožės ar pabendravai su žmogumi, gal jam padėjai. Ar pasižiūri į saulėlydį. Beje, pagyrėte mano nuotraukas. Turiu pasakyti, kad aš ne fotografas. Mano nuotraukos – ,,žalia medžiaga“, o tikri fotografai padaro daugybę kadrų, kol pagaliau atrenka. Man fotografavimas – gal kaip gyvenimo užrašinė. Dabar fotografuoja visi, nors tikrų fotografų nepadaugėjo. Dar šis pomėgis padeda ,,valkiotis“. Gal geriau tiktų žodis ,,slampinėti“. Pasineri į gamtą ir eini – be jokių tikslų. Labai man patinka, spontaniškai ir nuotraukos atsiranda. Manau, kad miškas – ne tik mediena ir pelnas ar tiesioginė nauda, bet ir visų jame gyvenančių sutvėrimų – gyvūnų, augalų, grybų, laumių bei kaukų namai . Gal todėl ir į „Sengirės fondo“, siekiančio išsaugoti senuosius miškus, veiklą įsijungiau. Besigilindamas į gamtą, labiau imi suprasti ir dzūkus. Daug dalykų nebūtų buvę be gamtos suvokimo - be tų ganymų, grybavimų, be miško. Prisirišau prie šio krašto, ypač prie Merkinės, Marcinkonių, tik gaila, kad dabar mažiau žmonių, kurie mišką supranta. Buvimą gamtoje jie labiau sieja su nauda. Tai kombainų operatoriai, kurie ,,šnioja“ nėmaž nesvarstydami. Vis dėlto turi ateiti laikas, kai privalu ,,perjungti pavarą“. Tai nereiškia, kad reikia grįžti į praeitį, vaikščioti su vyžom ir beatodairiškai tausoti gamtą. Galima su mažiau gyventi, kad ir taip, kaip šilų dzūkai. Kol kas mes dar lekiam galvotrūkčiais, o sustabdyti vartojimo tempą vargu ar įmanoma. 
   - Ar lieka sau savęs? Turiu omeny, kad būtų laikas savo rašinius suglobti į vieną ,,urėdiją“? Čia jau klausiu kaip įkyri tavo lietuvių kalbos mokytoja. Kaip tave veikia daugybė skaitytojų feisbuke? 
   - Skaitytojai tarytum stimuliuoja tą mano savotišką dienoraštį, kuriame daug kas po ranka. Ilgainiui galbūt ,,sugultų“ į vientisumą, kuriame rastųsi, kas būtina elektroninei knygai. Dabar feisbuke nedaug originalių tekstų – dauguma stengiasi įkelti kokią katytę, šuniuką ar ką kita – dėmesys daugiau sau. Panašiai ir su komentarais – daug patiktukų, bet nuomonės, įdomūs pastebėjimai tarytum lieka už kadro. Apie savo tekstus galėčiau pasakyti, kad man pačiam tiesiog trūksta ambicijų, kurios dažnai žmogų varo į priekį. Manyje veikiau nugali ,,slampinėtojo tingumas“. Čia reikėtų rimtai prisėst – iš tų pačių feisbuko tekstų gal ir gimtų knyga. Visgi bandau pasiteisinti – juk bendrauji su žmonėmis, dalini save. Kuo daugiau savęs išdalini, tuo daugiau tavęs ir lieka. Ar būtina susireikšminti ir parašyti knygą? Gal ateis laikas. Gal dar sykį susilaužysiu koją – kokį ketvirtą kartą... Ir mokykloje buvau gabus daugelyje sričių, bet to neužtenka. Turėjo ateiti laikas, kai apsisprendžiau studijuoti gamtą. Gal daug žinoti irgi yra neblogai – plečiasi pasaulio pažinimas. Rašydamas dažniau susitelkiu į emocionalų fakto suvokimą – padeda ir tekstai, ir fotografijos, bandau pažvelgti į tą pačią gamtą, perteiktą mokslinėse knygose, gilesniu aspektu. Aiškindami, kad ne vieni šioje Žemėje gyvename, mes susilaukiame ir tokių komentarų: buvome ekodavatkos, ekoteroristai, dabar kai kas jau įvardijo kaip žaliuosius kadyrovcus. Požiūris į gamtą keičiasi ne taip greitai, kaip norėtųsi. 
   - Net nedrįsčiau klausti, veikiau esu įsitikinusi, kad nesijauti vienišas. Kas linksmina, pildo, vargina ar kitaip tave veikia šiais ypatingais laikais?
   - Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jei vienas, tai ir vienišas. Nesu vienišas. Turiu nuostabius kaimynus, kolegas, vaikus. Visgi pasitaiko momentų, kai norėtum turėti kam ,,padėti galvą ant peties“. Tai gyvenimas – nei bėgti, nei dingti nuo to nereikia. Gamtoje irgi ne vien saulėlydžiai, žiedai ir kita – neišvengiamai yra ir tamsių prarajų, klampių liūnų. Jų, beje, irgi reikia - ir reikėjo. Privalu turėti išminties priimti gyvenimą visokį. Mano žmona ne sykį yra sakiusi: ,,Jau taip gerai, kad turėtų kažkas pablogėti“. Dabar yra įprasta tuos negatyvus nustumti į užribį, užuot juos įveikus, išgyvenus. Gamtoje tą suprantame geriau – lietus lyja, saulė šviečia – natūralu, nemaištauji. ,,Žmogus planuoja, dievas juokiasi“... Vienišumas tau duoda supratimą, kaip gali jaustis ir kiti žmonės. Ypač dabar Ukrainos karo kontekste daug žmonių nesureikšmina savo bėdų. Kas linksmina? Va ir Pipiras jau atsibudo. Jis mane supranta, įprasta jo grimasa – išsišiepęs iki ausų. Dabar yra gausybė raiškos formų, renginių, edukacijų, žygių. Pagaliau ir žmonės supranta, kad galima gyventi kitaip, nebūtinai liūdint dėl pasaulio netobulumo ar piktinantis bloga valdžia. Mane tas džiugina. Antra vertus, kiekvienai kartai tenka išgyventi epochos lūžio skaudulius. Istorija teka, paskui įvyksta lūžis, kuris viską keičia. Mūsų nepriklausomybė irgi buvo lūžis, betgi išvengta katastrofinių praradimų. Dabar nemaža dalis europiečių yra ir nori būti sotūs, abejingi kito skausmui. Todėl mes savo istorijoje patyrę okupacijas, išsivadavimą, dabar geriau suprantame talžomos Ukrainos skausmą ir netektis. Už kiekvieną karą reikia mokėti – kas moka krauju, kas pinigais. Mes mokame, jie už mus kariauja. Reikia tai priimti- nepasverti vien kainomis, dujomis, pinigais. Negali likti abejingas ir ,,plūduriuoti kaip tas š...eketėj“. Tai man šitie visi ,,užrašinės dalykai“ padeda įsiminti savo ir tautos istoriją. 
   - Iš šalies žiūrint, esi lyg koks piligrimas. Ar tavo tikslai ir maršrutai visada suplanuoti, valdomi, įgyvendinami? O gal atvirkščiai – nenuspėjami ir užgriūva kaip gaivi versmė karštą vasaros dieną? Arba netikėtas ,,cunamis“?
   - Štai Subartonyse svarbi šventė – trečiasis dzūkų kultūros pescivalis „Čiulba ulba“, skirtas Vinco Krėvės 140-tosioms metinėms. Didelis susibūrimas. Kaip gali apeiti ar planuoti savo tikslų įgyvendinimą. Nėra viska sudėliota – kiek dalyvausiu, kiek stebėsiu ar kitur nukaksiu. Gyvenime nemažai spontaniškumo, ir aš jį priimu. Kartais kažką susiplanuoji, bet paskambina draugai iš Vilniaus, ir viskas keičiasi. 
   - Mes dažnai prisidengiame tavo vardu, kaip egzistencinio tvarumo hipoteze. Taip ir matome besišypsantį, ieškantį netikėto pozityvo ir dažniausia jį randantį. Kas tavo kelyje yra tie vilties ramsčiai? Kaip jie atsiranda tavo dabar jau pakitusiame gyvenime? 
  - Kaip jaučiuosi? Kai manęs to paklausia, atsakau – vis geriau ir geriau. Pažįstu žmonių, kurie nuolat dejuoja, piktinasi ir t.t. O kas nuo to keičiasi? Jis nuodija ne tik save, bet ir kitus žmones – nuo tokių stengiuosi laikytis atokiau. Esu įpratęs priimti duotybę. Viskas gera. Kartais priduriu, kad kai kada galėtų būti ir geriau. Pustrečio mėnesio gydžiausi slaugos skyriuje, o kiek ten gerumo patyriau. Jaučiuosi kaip pabuvęs daugelio mūsų ateityje. Laiko mašina visi mėgstame persikelti į savo ateitį – ne tokia ji ten šviesi, bet vėlgi suveikia įprotis priimti tai, kas duota, o ne verkšlenti, kad nėra taip, kaip norėtųsi. Tai civilizacijos neišvengiamybė – žmogaus amžius ilginamas medicinos dėka. Anksčiau žmonės nespėdavo susirgti ligomis, numirdavo anksčiau. O dabar iššoka visokie parkinsonai, alzhaimeriai ir kita. Tiesiog taip yra. Kiti išlieka žvalūs iki paskutinės dienos. Mano ilgaamžė močiutė, nešdama krežėje runkelius, blogai pasijuto ir po keturių dienų numirė. Šiuo metu mamytė, eidama 92-us metus, skraidžioja neįgaliojo vežimėlyje. Ji moka pasijuokti : ,,Gyvenu – išgeriu kasdien po 7 tabletes ir pirmyn“. 
  - Kurį savo gyvenimo tarpsnį sietum su Lietuvos regioniniu plotu? Kodėl? Tebelaikome tave druskininkiečiu – tiesa, jau sąlyginai.
   - Kiek čia tos Lietuvos – visur jaučiuosi puikiai. 17 metų Druskininkuose, 20 metų Vilniuje ir jau 27-ti Dzūkijoje. Aukštaitijoje, Žemaitijoje irgi daug keliauta. Mano Jadvyga mėgo pajuokauti, kad savo Žemaitiją kartu su manim išvaikščiojusi labiau negu jaunystėje. Jau nesu druskininkietis. Tą ypač pajutau, kai vietoje tėvų namų išdygo daugiabutis - atvykęs į svečius, šią vietą stengiuosi apeiti. Tai jau ne mano miestas, ypač kai į jo reikalus įsigilini daugiau nei eilinis poilsiautojas. Atvirai pasakius, netrokštu gyventi vienos teisingos nuomonės mieste, koks gražus jis būtų. Galbūt senatvėje būtų patogu gyventi butelyje, bet kol krutu, mano vieta Merkinėje. 
  - Ko norėtumei palinkėti druskininkiečiams ir ne tik? 
   - Palinkėjimas labai paprastas – mylėti save, kad gebėtum mylėti kitus. Stengtis išlaikyti dvasinę ramybę. Vėlgi sau ir kitiems.
Dėkoju už pokalbį. 

LAPELĖ MINDAUGAS, gamtininkas, botanikas 

Gimė 1956 m. Šiauliuose, bet nuo mažens gyveno Druskininkuose, o vasaras praeisdavo kitame Dzūkijos pakraštyje - pas senelius Gervėčių krašto Miciūnų kaime. Vilniaus universiteto Gamtos fakultete įgijo biologo kvalifikaciją. Dirbo Botanikos institute, kur 1986 m. apgynė daktaro disertaciją, Aplinkos ministerijoje. Dzūkijos trauka buvo tokia stipri, kad po mokslų Vilniaus universiteto Gamtos fakultete ir po 20-ies Vilniuje praleistų metų kartu su žemaite žmona Jadvyga 1995-aisiais suvisam sugrįžo į Dzūkiją. 26-erius metus, iki 2021-ųjų, dirbo Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcijoje, pastaruoju laikotarpiu - biologinės įvairovės skyriaus vedėju. Dalyvauja direkcijos leidybinėje veikloje, yra kelių knygų bendraautorius, laikraščio „Šalcinis“ redakcinės kolegijos narys. Fotografuoja, rašo įvairiems portalams. Jo straipsniai publikuojami regioninėje žiniasklaidoje, kultūros žurnale „Dainava“. Pastaruoju metu domisi gamtos aiškinimu ir interpretavimu per pasakojimus ir potyrius. „Truputį rašau, truputį fotografuoju, bet labiausiai mėgstu pasakoti žmonėms apie Dainavos krašto gamtos ir žmonių išskirtinumą – padedant žiūrintiems daugiau pamatyti, o klausantiems daugiau išgirsti. Mano didžiausias pagalbininkas darbuose ir pensijoje yra vokiečių špicas Pipiras, kuris visada kartu su manimi,“ – priduria M.Lapelė.



Paieška



T-shit
onita.lt

Darbo skelbimai

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Greitas kreditas
internetu

Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2020 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Aurimas A.