Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Gyvenimas dvaruose padėjo suprasti, kas yra kas

Eugenija Sidaravičiūtė – Druskininkų vaikų reabilitacijos sanatorijos „Saulutė“ mokyklos mokytoja, 1988 m. 


Eugenija Sidaravičiūtė (antroje eilėje pirma iš dešinės) su tėvais, seserimis, broliu ir dukterėčia, 1959 m. 


Punske pastatyta skulptūra, primenanti, kad Suvalkų krašto sūduviai 1941 metais turėjo prievarta išvykti į Lietuvą 


Eugenija Sidaravičiūtė su savo mokine Natalija Pauliukiene Liucernoje (Šveicarija) prie vilos, kurioje Maironis parašė poemą „Jaunoji Lietuva“ 


Eugenija Sidaravičiūtė 1941 metais pagal Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos sutartį buvo perkelta iš Punsko apylinkių į Lietuvą 

   Šiuo metu žiniasklaidoje vis dažniau linksniuojamos geopolitinės sąvokos „Suvalkų koridorius“ ir „Suvalkų trikampis“. Suvalkų koridoriumi įvardijamas siauras pasienio ruožas Lenkijoje tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos. Šis ruožas yra tarsi slenkstis, už kurio driekiasi Suvalkų trikampio teritorija – Suvalkai, Seinai, Punskas ir tarp jų esantys kaimai. Trikampio žemių politinė padėtis visais laikais buvo komplikuota: per jas kadaise žygiavo kryžiuočių ordos ir kunigaikščio Vytauto didžiavyrių pulkai, vėliau brovėsi Napoleono, Pilsudskio, Hitlerio, Stalino armijos. Lietuvai ir Lenkijai 1920 m. pasirašius Suvalkų sutartį, Suvalkų trikampis atiteko Lenkijai, nors lietuviai ten nuo seno gyveno savosiose žemėse. Po to, kai Lenkiją 1939 m. rugsėjį užpuolė Vokietijos kariuomenė, Suvalkų trikampį ėmė valdyti Vokietijos administracija. Netrukus, 1941 m. sausį, buvo pasirašyta Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos sutartis dėl gyventojų mainų, kurioje buvo skelbiama, kad lietuviai, gyvenantys Suvalkų ir Klaipėdos kraštuose, tuo metu priklausančiuose Vokietijai, galės keltis į Lietuvą (ji jau buvo okupuota sovietų), o Lietuvoje gyvenantys vokiečiai galės repatrijuoti į Vokietiją. Stengiantis įgyvendinti sutartį per numatytą dviejų mėnesių laikotarpį, iš Lenkijoje gyvenančių lietuvių tautybės asmenų buvo reikalaujama, kad pasirašytų norintys išvykti į Lietuvą. Ši sutartis, atitinkanti tik vokiečių ir sovietų imperinius interesus, nusiaubė visą Suvalkų trikampį: iš etniškai lietuviškų žemių buvo iškeldinta apie 75-80 % visų šio krašto lietuvių tautybės gyventojų, nors tarptautinė teisė draudžia okupuojančiai valstybei prievarta perkelti ar deportuoti okupuotos teritorijos gyventojus. Punske yra pastatyta skulptūra, primenanti, kad Suvalkų krašto sūduviai 1941 m. turėjo prievarta išvykti į Lietuvą.
   Kaip veikė gyventojų perkėlimo iš Punsko apylinkių į okupuotą Lietuvą mechanizmas, kaip Punsko lietuviai buvo priimti ir įkurdinti Lietuvoje, – visa tai patyrė, išgyveno, o pirmuosius įspūdžius iš tėvų pasakojimų puikiai įsiminė druskininkietė Eugenija Sidaravičiūtė (81 m.), kurios ateitį nulėmė dviejų totalitarinių valstybių pasirašyta sutartis. 

Į Lietuvą – su dideliais lūkesčiais

   Eugenijos tėvas Jonas Sidaravičius, iš Zyplių kaimo kilęs zanavykas, gyveno Alvite ir tarnavo Zigmanto Gauronskio dvare. Į Punsko kraštą jis persikraustė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai jo svainiui, kariškiui Vladui Janavičiui, buvo suteiktas aukštesnis karinis laipsnis ir paskirtas Pelelių dvaras netoli Punsko. Svainiui prireikė dvaro valdytojo, o J.Sidaravičius labai tiko šioms pareigoms, nes išmanė žemės ūkio reikalus bei gyvulininkystę, turėjo sugebėjimų ne tik vadovauti ūkio darbams, bet ir valdyti dvarą. Tačiau darbuotis teko tik keletą metų, nes, Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus Lenkijos valstybės atkūrimu, naujoji valdžia nusprendė dvaro valdas reformuoti. Dalijant Pelelių dvarą, jo tarnautojas J.Sidaravičius gavo 18 hektarų žemės ir su šeima joje kūrėsi – statė trobesius, kasė vandens telkinius, veisė sodą, apsodino sodybos ribas eglių eilėmis. Mokėdami ūkininkauti, Sidaravičiai per porą dešimtmečių prasigyveno, nors žemė nebuvo gera. Eugenijos mama Rožė Sidaravičienė sakydavo, kad jų ūkyje trūksta nebent avilių su bitelėmis. Šeima puoselėjo lietuvybę, namuose buvo skaitomas Vilniuje leidžiamas lietuviškas savaitraštis „Vilniaus rytojus“, jo priedai „Mūsų artojas“, vaikams skirta „Aušrelė“, tad jaunosios atžalos gana taisyklingai šnekėjo gimtąja kalba. Punsko lietuviai svajojo apie Lietuvą, bet į ją kraustytis savo iniciatyva, palikus sunkiai uždirbtą turtą, neskubėjo, nes šventai tikėjo, kad ateis laikas, kai istorinė tiesa nugalės, ir ši teritorija, kurioje nuo senų laikų gyvena lietuviai, pereis Lietuvos valstybei.
   Bet istorijos lūžis buvo kitoks. 1941 m. kovo 8 d. Sidaravičiai, kaip ir kiti punskiečiai lietuviai, vykdydami valdžios reikalavimą keltis į Lietuvą, dvikinkiu vežimu patraukė link valstybinės sienos. Atskirai gyvenančios ištekėjusios Sidaravičių trys dukterys keliavo su savo šeimomis, o tėvų vežime spietėsi trys dukros, iš kurių mažiausia buvo Eugenija, aštuntas šeimos vaikas. Ratuose glaudėsi ir būrelis naminių gyvulių bei keletas vištelių – tiek gyvio, kiek leista pasiimti. Iš paskos du sūnūs Albinas ir Vincas vedė karvę. Savo sodyboje šeimininkai paliko žemės ūkio mašinas, padargus, inventorių, tonas grūdų, kitą turtą. 
   Rytojus daugumą keliaujančiųjų baugino nežinia, tačiau J.Sidaravičius nematė pagrindo nerimauti: juk važiuoja į savąjį kraštą, ten turės tiek pat hektarų žemės, o ji, anot čekistų iš Lietuvos, apmatavusių net išvykstančiųjų pasėlius, bus žymiai derlingesnė nei Punske. Perkeliamieji atgaus paliktą turtą, kuris užfiksuotas deklaracijose, o jei neatgaus, tai už jį bus atlyginta pinigais. Vaikai pagaliau galės lankyti lietuvišką mokyklą, nes Lenkijoje jų nebuvo. Netgi vienos savaitinės gimtosios kalbos pamokos pradinėse klasėse pagailėta! Priešingai – kad mokiniai negirdėtų lietuviško žodžio, į Punsko kraštą specialiai siųsdavo mokytojas varšuvietes. O Lietuvoje valdžia juk bus lietuviška, supratinga, geranoriška atvykėliams. Tad ko daugiau gali trokšti širdis?

Per metus – trys paskyrimo vietos

   Perkeliamųjų vilkstines, kirtusias valstybinę sieną Galinių punkte, pasitiko trankūs rusų karinių orkestrų maršai. Juk išsiplėšusieji iš kapitalizmo išvys sovietų rojų! Punskiečiai nustebo ir pasipiktino: gavėnia, o bedieviai katalikus puolė linksminti! Abipus plento rikiavosi registruotojai: vienoje gretoje Lenkijos piliečius išlydintys vokiečiai, kitoje – atvykėlius priimantys rusai. Žmonės buvo suskaičiuoti, sutikrinti pagal sąrašus, kiekvienai šeimai ir jos bagažui suteiktas numeris. Nakvoti nukreipė į Lazdijus, o ryte pranešė, kad šeimos bus įkurdintos Marijampolės rajone. J.Sidaravičius į paskirtą vietą patraukė arkliais, o kitus šeimynykščius išgabeno tam tikslui skirtos mašinos. Ūkininkui Braziui buvo įsakyta, kad iš sinagogos, kurioje punskiečiams buvo parūpinta nakvynė, Sidaravičių šeimyną atsivežtų į Trakiškius. Ūkio savininkė atvykėlius maloniai sutiko, davė valgyti. Tačiau vakare pasirodęs šeimininkas buvo labai nepatenkintas, iki nakties vis plyšojo, kad ant jo sprando užkėlė komisarą, kuris kėsinasi perimti jo ūkį. Brazio pyktis kiek atlėgo, kai ryte J. Sidaravičius su sūnumis suskubo šeimininkui į talką kuliamąja pustyti dobilų.
   Trakiškiuose Sidaravičiai nespėjo nė kojų apšilti, nes, praėjus vos kelioms dienoms, gavo nurodymą kraustytis į kitą vietą, – į tuščius trobesius, esančius už vieno kilometro, Patašinės kaime. Jų savininkė našlė vokietė Palaitienė, pasinaudodama palankiomis galimybėmis, nustatytomis toje pačioje gyventojų mainų sutartyje, jau buvo palikusi namus ir išrūkusi į savo tėvynę. Jos trobesius apžiūrėjusiems Sidaravičiams teko smarkiai nusivilti. Palaitienės valdos nė iš tolo neprilygo paliktam Sidaravičių ūkiui. Patašinėje pastatai buvo pasibaisėtini: pirkia prasta, tvartai apgriuvę ir tokie žemi, kad arklių neįmanoma įvesti, nes stati netelpa, o kiaules baisu įleisti, kadangi jas gali užgriūti. Teko gyvulius laikyti lauke, šaltyje. Šeima susėdusi iš nevilties verkė. J. Sidaravičius, išklojęs Marijampolės valdžios pareigūnui savo būgštavimus dėl apgyvendinimo sąlygų, išgirdo atsakymą, kad turtą išparduotų, o troba jų pačių dar neturėtų užgriūti. Į pasiteiravimus, kada gaus aštuoniolika hektarų žemės, valdininkų paaiškinimo nesulaukė, jie į jokias kalbas nesileido. Laimė, sutiktas žentas pranešė, kad netoli Marijampolės gyventojas Albertas Geršas neseniai pasitraukė į Vokietiją, ir jo ūkyje galėtų įsikurti dar viena persikėlėlių šeima. Taip Sidaravičiai atsidūrė Vaitiškių kaime ir tapo ketvirtais naujakuriais jau ankštokame vokiečio name. A. Geršas grįžo į savo ūkį. 1942 m. rudenį valdžios nurodymu kiekvienam įnamiui atseikėjęs po aštuonis kilogramus grūdų, Sidaravičių šeimą nugabeno į Marijampolės geležinkelio stotį ir įsodino į traukinį. Vežimai, arkliai ir kitas į Lietuvą atsivežtas turtas liko pas A.Geršą. Laukė kelionė į naują nežinomą paskyrimo vietą. 

Neramus gyvenimas dvaruose

   Traukinys kiekvienoje stotyje vis pasipildydavo Lenkijos lietuviais. Kai jis sustojo Švenčionėliuose, atvykėliai pamatė apie du šimtus policininkų ir daugybę aikštėje išrikiuotų valstietiškų vežimų. Pasirodo, į šį valsčiaus centrą traukinys atidangino labai daug ne tik Marijampolės regione laikinai apgyvendintų Lenkijos lietuvių. 
   Švenčionėliuose išlaipintos šeimos pagal sąrašus buvo sodinamos į vežimus ir vežamos į paskirtas vietas. Sidaravičių ir dar viena šeima septyniais vienkinkiais vežimais, kurių kiekviename sėdėjo ir policininkas, išdardėjo į viensėdį šalia Baltarusijos sienos. Jau pirmąją naktį paaiškėjo, kad ramaus gyvenimo čia nebus, nes į Juodmiškio dvarą, kuriame abi šeimos turėjo būti apgyvendintos, niekas neįsileido – taip iš paskutiniųjų saugota savi namai ir turtas! Durys atsivėrė tik tuomet, kai policininkui ėmė talkinti iškviestas savas žmogus seniūnas, kalbantis lenkiškai. Dvaras buvo apieškotas, dvarininkaitė suimta, o kartu gyvenusiam senukui liepta per tris valandas išsinešdinti. Dvarininkaitę policininkai išsivežė į nuovadą, o netikėtų įvykių prislėgtas senukas, nežinodamas, ko griebtis ir kur dėti savo daiktus, gailiai verkė. J. Sidaravičius jam pasiūlė turtą užrakinti kambariuose ir patikino, kad savininkas jį bet kada galės pasiimti. Po keleto dienų senukas pasirodė dvare ir paprašė J. Sidaravičių, kadangi šis mokėjo vokiškai, pašnekėti su apskrities valdininkais, gal jie sutiktų dvarininkaitę paleisti. J.Sidaravičius į Švenčionis dvylika kilometrų keliavo pėsčias, nes gailėjo apšlubusių dvaro arklių. „Mes dėl to ją ir suėmėme, kad nežūtų jūsų šeima“, – aiškino policininkas. „Bet dvaras tai jos, paleiskite dvarininkaitę“, – bandė įtikinti J. Sidaravičius. Galiausiai policija sutiko. Moteris, grįžusi į dvarą, lenkėsi visiems ir dėkojo, bet netrukus iš čia pasišalino.
   Po trijų savaičių Sidaravičiai galutinai įsitikino, kad šiuose namuose negali ilgiau pasilikti. Kuo toliau, tuo dažniau šeimai tekdavo slapstytis, nes į dvarą naktimis verždavosi sovietiniai partizanai, kurie knibždėte knibždėjo šalia plytinčioje Antanų girioje ir visame Baltarusijos pasienyje. Raudonieji 
atėjūnai ne tik plėšikavo, bet ir reikalavo padėti kovoti su vokiečiais. Sidaravičių dukterį Magdutę, nors dar paauglę, jau buvo ketinama paimti į mišką radiste, sūnų – apmokyti ryšininku. Kai Sidaravičiai atsisakė tarnauti komunistams, prasidėjo provokacijos ir grasinimai, kad naujieji „dvarininkai“ tuojau pat bus sušaudyti. J. Sidaravičiui, nuėjusiam į Švenčionis ieškoti išeities, vietos valdžia pasiūlė imti ginklus ir pliekti įsibrovėlius. Po vizito pas apskrities viršininką Sidaravičiai buvo perkelti į Pašaminę, kur Bukauskio dvare jau gyveno dvi persikėlėlių šeimos. 
   Švenčionių kraštas anksčiau daugelį metų buvo okupuotas lenkų, tad vietos gyventojai Sidaravičius, kaip ir kitus atvykusius lietuvius, sutiko labai maloniai. Mokykloje Sidaravičių vaikai buvo giriami, kad lietuviškai kalba geriau nei vietiniai, o jų tėvą norėta skirti seniūnu, nes mokėjo vokiečių kalbą. Bet 1944 m. jau dundėjo artėjantis frontas, prie sienos veržėsi sovietų valdžia.  Dvare ėmė lankytis rusų kareiviai su belaisviais vokiečiais. Jų dažni vizitai baugino. Pakėlė galvas ir komunistuojantys, sovietų valdžiai prijaučiantys samdiniai – grobė turtą iš Bukauskio dvaro, troško patys čia apsigyventi. Šeimos galva vėl suskato svarstyti, į kurią pusę reikėtų trauktis. Planavo į Panevėžį ir jau buvo nuvežęs šeimos daiktus į Švenčionėlių stotį, bet geraširdis Bukauskis atjojo iš kito savo dvaro pranešti, kad Sidaravičiai į Panevėžį nevažiuotų, nes rusų partizanai, siekdami naikinti geležinkeliu gabenamą ginkluotę, pradėjo sprogdinti traukinius. „Ateis rusas, ištarabanys mane į Sibirą, liks visi trys mano dvarai. Gyvenkit čia ir toliau, žmoneliai“, – siūlė gerasis šeimininkas, negailėdamas perkeltiesiems nei stogo, nei tos šimto dvidešimties hektarų žemės. 

Šeštoji vieta nebuvo svetinga

   Po trijų mėnesių Sidaravičiai apsisprendė grįžti į Marijampolės rajoną, A. Geršo ūkį, kuriame gyveno prieš dvejus metus. 
   Deja, situacija Vaitiškių kaimo sodyboje buvo jau visai kita nei anais metais – čia buvo įsikūrusi karo ligoninė. Vietoj erdvaus A. Geršo namo styrojo degėsių krūva. Mat rusai pastatą padegė, prinešę į jį šiaudų ir apipylę benzinu. Taip jie norėjo išsisukti nuo atsakomybės už medikamentus ir tvarsliavą, kuriuos išmainė į degtinę. Ūkininko kluone ir tvartuose gulėjo sužeistieji, troboje buvo įsitaisę medikai, kareiviai. Sidaravičiams ir antrai su jais atvykusiai šeimai buvo leista apsistoti svirne. Atvykėliai pasidalijo patalpą, ją pertverdami lentomis, abiem šeimoms teko po langą. Svirnas buvo ne tik ankštas, bet ir šaltas – sienos sumūrytos vos per vieną plytą. Tad žiemomis kambaryje tekdavo gramdyti šerkšną. Tokia buvo šeštoji Lenkijos lietuvių, perkeltų į Tėvynę, gyvenamoji vieta per trejus su puse klajokliškų metų. Jie nebuvo garantuoti dėl savo ateities, nežinojo, kur likimas nublokš: ar į Sibirą, ar atgal į Pelelius, jei įsigalios kita valdžia, ir Punsko kraštas vėl priklausys Lietuvai.
   Aplinkiniai suvalkiečiai Sidaravičių šeimą pasitiko nedraugiškai, vadino džiūkais, ateiviais, ubagais. Niekas nesidomėjo, kodėl punskiečiai taip veržėsi į Lietuvą. Sidaravičiai savo vaikus išmokė susigaudyti politinėje situacijoje, įdiegė supratimą, kada galima kalbėti, o kuriais atvejais būtina patylėti. Tais laikais sakydavo: „Tyli žemė, tylėk ir tu, žmogau“. Namuose visąlaik buvo skaitomi laikraščiai, domimasi istoriniais įvykiais. Jeigu į svečius užeidavo kaimynai, šneka dažniausiai pakrypdavo į politiką. Kadangi vietos gyventojai užtikrindavo, kad džiūkai visus apgyvendina, tai svirno neaplenkdavo apylinkių elgetos ir iš Rytų Prūsijos pasitraukusios moterys su vaikais. Jie būdavo priimami nakčiai, pabarsčius ant grindų šiaudų, ant jų – šieno sluoksnį, patiesus paklodę ir davus kuo užsikloti. Šeimininkai net ir tuo metu, kai siautė šiltinė, elgetaujančiuosius apnakvindindavo kluono šalinėje ir duodavo užkąsti, nors patys buvo nepasiturintys, devyniais botagais visų valdžių atpliekti. R. Sidaravičienė labai gerbė visus žmones, taip pat ir vargetas, ir liepdavo savo vaikams, kad elgetai paduotų lazdą, išlydėtų, palinkėtų geros kelionės, primindama, jog neaišku, kokia ateitis jų pačių šeimos laukia ir kur ją kokia valdžia vėl iškels.
   Apsigyvenę Vaitiškiuose, Sidaravičiai ėjo dirbti pas buožes. Šie samdydavo padienininkus ravėti po 2-3 hektarus runkelių, duodavo valgyti ir gerai mokėdavo už darbą. Be to, šeimai buvo skirta vienuolika hektarų neblogos žemės, kurią šeimininkai gerai įdirbdavo. Kai kaime prasidėjo kolektyvizacija, kaimynai prakutusius Sidaravičius vėl „pakrikštijo“ buožėmis: juk jie laiko gyvulių daugiau, negu reikia, o jų vaikai ponai, nes mokyti. Valdžiai įkūrus kolūkius, atėmus iš ūkininkų žemę, arklius, didžiąją dalį galvijų, didesnius pastatus, beveik visus padargus, žemės ūkio padėtis pablogėjo, ekonomikos lygis krito, sumenko ir valstiečių Sidaravičių pajamos. Ūkininko svirne praleidę dvidešimt metų, Sidaravičiai tame pačiame kaime netgi be valdžios teikiamų paskolų pasistatė savo namus. Kiekvienoje ankstesnėje vietoje jie pradėdavo kurtis nuo nulio, nes, siaučiant karui, pinigai kaskart nuvertėdavo, juos keisdavo kita valiuta, naujos valdžios už paliktą turtą niekuo neatlygindavo.

Atmintyje dar vis gyva dvarų didybė

   „Lietuvoje buvome pasitikti su orkestrais. Dvaruose gerai gyvenome. Tačiau raudonieji partizanai grasindavo sušaudyti, nes laikė dvarininkais. Mes buvome sukaustyti tokio siaubo, kad iš baimės, jog galime netekti gyvybės, pamiršdavome ir vakarieniauti. Net šis žodis „vakarienė“ nebuvo naudojamas. Kiekvienas galvodavo, ar išliks gyvas, valgis visai nerūpėdavo. Baimė persidavė ir vaikams“, – savo šeimos istoriją apibendrina E.Sidaravičiūtė. Pašnekovė sako, kad jai, iškentusiai tokią sunkią vaikystę ir jaunystę, visos kitos bėdos nebeatrodė didelės. 
Nors gyvenime patyrė daug sunkumų, E. Sidaravičiūtės atmintyje dvarų didybė neišblėso. „Dvarai man davė daug. Dvarai – tai pažanga, kultūra, grožis, vaizdinga gamta. Dvarininkai buvo labai nuoširdūs, jie gelbėjo mus, o mes juos. Santykiai su jais buvo bičiuliški. Mano tėvas sakydavo: „Duok, Dieve, kad kaimynas gyvena turtingai. Jeigu jis užgyveno dvarą, tai bent bus kur nuo lietaus pasislėpti.“ Svirnas, kuriame mūsų šeima daug metų glaudėsi, žadino kilnesnio, tauresnio gyvenimo troškimą ir viltį, kad dar yra kitas pasaulis, ne toks baisus ir nuožmus. Po virtinės metų dvarai į mano gyvenimą vėl sugrįžo – per rašytojų biografijas ir kūrybą. Kai lankiausi Žemaitės memorialiniame muziejuje Bukantėje, Lazdynų Pelėdos Paragiuose, Šatrijos Raganos Užventyje, iškilo daug šių dvarų prisiminimų, atspindėtų rašytojų kūriniuose. Vaikščiojau aplinkoje, kurioje Šatrijos Ragana parašė apysakas „Viktutė“ bei „Sename dvare“, ir širdis džiaugėsi. Neišpasakytai palaimingas tas jausmas!“ – prisiminimais dalijasi E.Sidaravičiūtė. 

Meilę gimtajai kalbai įskiepijo tėvai

   Nepaisant nepriteklių, sudėtingo gyvenimo, visi Sidaravičių vaikai baigė mokslus, įgijo specialybes. E. Sidaravičiūtė – Vilniaus universiteto absolventė, lietuvių filologijos žinovė. „Meilę gimtajai kalbai ir Lietuvai atsinešiau iš vaikystės. Tėvai visada labai sergėjo lietuvybę, gyvendami Lenkijoje, troško, kad jų vaikai būtinai mokytųsi lietuvių kalba. Nuo mažų dienų svajojome apie Tėvynę, tikėjome, kad Lietuva – nuostabiausias „saulės kraštas“, kaip rašė poetė Janina Degutytė, todėl ir pasirinkau lituanistės kelią“, – prisipažįsta p. Eugenija. Daugelį metų jai teko dirbti pedagoginį darbą. Iš pradžių mokytojavo Lazdijų rajono Šventežerio vidurinėje mokykloje, o vėliau, kai apsigyveno Druskininkuose, kurį laiką padirbėjo Vaikų bibliotekoje, po to sanatorijos „Saulutė“ mokykloje keturiolika metų mokė vaikus lietuvių kalbos ir literatūros. Buvo vienintelė, turinti mokytojo eksperto kvalifikaciją. Kai 2000 m. sanatorijos veiklos finansavimas sušlubavo, ligoniukų skaičius sumažėjo ir dėl to mokykloje pedagogų darbo krūvis susitraukė iki minimumo, mokytoja E. Sidaravičiūtė apsisprendė išeiti iš darbo, kad jos vedamas pamokas pasidalytų jaunesni bendradarbiai. „Darbas mokykloje man patiko, tad mokytojauti nebuvo sunku. Nebūčiau pasimetusi nė vienoje mokymo įstaigoje, nes turėjau daug žinių, stengiausi, kad pamokos vaikams būtų nenuobodžios, kad įsimintų dėstomą medžiagą, pamiltų literatūrą“, – atvirauja ilgametę patirtį sukaupusi mokytoja. Pagrindinis jos žinių šaltinis yra knygos. Kaimynė, darželio auklėtoja, juokaudavo, kad Eugenija jai ilgai neatidaro buto durų dėl to, kad negali atsitraukti nuo skaitymo, o skaito tol, kol voratinkliai po nosim susisuka. 

Literatūriniai pasiekimai

   Universitetas studentus lituanistus kreipė tiriamojo, analitinio, mokslinio darbo linkme. E. Sidaravičiūtė yra išsamiai išanalizavusi lietuvių rašytojų biografijas, užrašiusi amžininkų atsiminimų apie rašytojus. Aukštųjų mokyklų mokslo darbų XIII-ame tome „Literatūra“ 1970 m. buvo publikuotas E. Sidaravičiūtės straipsnis „Seinų krašto žmonės apie A. Baranauską“. Atsiminimus apie žymųjį poetą ji surinko Lenkijoje, į kurią tais laikais ne kiekvienas galėjo patekti. Kai Lazdijuose buvo numatyta įsteigti ekspoziciją, skirtą Salomėjai Nėriai, 1928-1931 m. mokytojavusiai šiame mieste, Eugenija talkino, kaupiant medžiagą apie poetę. Dvi savaites Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose, ji gilinosi į poetės gyvenimo įvykius. Surinkta medžiaga buvo panaudota ir atkuriant S. Nėries memorialinį kambarį. E. Sidaravičiūtė taip pat padėjo Lazdijuose įkurti kunigo, poeto, vertėjo Motiejaus Gustaičio muziejų.
   Drauge su druskininkiečių Renutės ir Zenono Kazlauskų šeima Eugenija, dar dirbdama mokykloje, yra apvažiavusi daugelį Lietuvos, Latvijos ir Estijos rašytojų tėviškių, o 2008 m. su savo mokine Natalija Pauliukiene keliavo po įdomiausias užsienio šalių literatūrines vietas, aplankė Šveicariją, Austriją, Rusiją, Gruziją, vėliau – Norvegiją, Suomiją, Vokietiją.
   Besilankydama memorialiniuose muziejuose, E. Sidaravičiūtė ne tik apžvelgia sales, bet, esant galimybei, patyrinėja ir archyvus. Panagrinėjusi ten sukauptus rašytinio palikimo klodus, smalsuolė vis ką nors naujo aptinka, ko dar niekas nėra pastebėjęs. Prieš keletą dešimtmečių muziejuje ji išstudijavo Jono Biliūno giminaičių liudijimus ir pirmoji įrodė, kad rašytojas savo testamentiniame eilėraštyje, kuris prasideda žodžiais „Kad numirsiu, man pakaskit ant Šventosios upės kranto“, prašymą „aptaisyti kapą žolynėliais“ adresuoja ne žmonai Julytei, o savo seseriai, turėjusiai tokį patį vardą. Šią žinią E. Sidaravičiūtė 1970 m. paskelbė laikraštyje „Tarybinis mokytojas“. 
   1972 m. populiarus žurnalas „Švyturys“ E. Sidaravičiūtės apybraižą „Tamošius Dulska“ pripažino geriausiu šiame leidinyje publikuotu metų kūriniu ir paskyrė premiją. Apybraižoje autorė pasakojo apie rašytojo Kazio Borutos romano „Mediniai stebuklai“ pagrindinio personažo Vinco Dovinės prototipą Tamošių Dulską (1828-1908) – dievdirbį, stalių, pasakorių ir muzikantą, gyvenusį Kūlokų kaime, Liudvinavo apylinkėse, dabartiniame Marijampolės rajone. Šio gausiais talentais apdovanoto kūrėjo paveikslą E. Sidaravičiūtė atskleidė pagal gyventojų prisiminimus, kuriuos surinko 1969 m., būdama studente. Apybraižoje ypač daug dėmesio buvo skirta šios neeilinės asmenybės charakterio bruožų aprašymui. Įdomu tai, kad pernai, praėjus beveik pusei amžiaus nuo publikacijos atspausdinimo „Švyturyje“, E. Sidaravičiūtę, prikėlusią auksinių rankų meistrą T. Dulską iš užmaršties, susirado Kūlokuose veikiančio Tradicinių amatų centro „Ūdrupis“ vadovė Anelė Nasulevičienė, kvietė susipažinti su skulptūra „Laiminantis Kristus“, skirta Sūduvos krašto dievdirbiui T. Dulskai atminti, ir aplankyti muziejų. Su centro vadove E. Sidaravičiūtė mielai pasidalijo savo surinkta kraštotyrine medžiaga.
   E. Sidaravičiūtės pomėgis rašyti neblėsta jau daugelį metų. Pastaruoju laiku jos straipsniai tautotyros temomis buvo publikuoti Druskininkų krašto tautotyros metraštyje, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos mėnesiniame laikraštyje ,,Gintaro gimtinė“, Dzūkų kultūros žurnale „Dainava“, mėnesiniame tėviškės pažinimo laikraštyje „Gimtinė“, Lietuvos katalikų laikraštyje „XXI amžius“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštyje „Tremtinys“, Lenkijoje leidžiamame istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“, Lenkijos lietuvių bendruomenės dvisavaitiniame žurnale „Aušra“, Australijos lietuvių laikraštyje „Tėviškės aidai“, Druskininkų laikraščiuose, kituose leidiniuose.

Pasinėrė į kitas veiklas

   Atsisakiusi pedagoginio darbo, E. Sidaravičiūtė pasinėrė į visuomeninę veiklą ir daugiausia laiko paskyrė Druskininkų krašto istorijai kaupti ir saugoti: rinko, užrašė ir visuomenei pateikė buvusių politinių kalinių ir tremtinių atsiminimus, bendradarbiavo rengiant gausią faktografinę medžiagą apie Pietų Lietuvos partizanų kovų kelius, nusidriekusius Druskininkų urėdijos miškuose, darbavosi Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje. Čia papildė medžiagą apie Dainavos apygardos partizanus, surinkusi informaciją apie karininko Antano Juozapavičiaus grupės kovotojus, ir parengė stendą. Taip pat aprašė 1954-1991 m. neginkluotą pasipriešinimą Pietų Lietuvoje. Tokio pobūdžio ekspozicija buvo pirmoji šalyje.
   „Pokaris – siaubo metai, sudėtingas ir žiaurus istorijos tarpsnis, kai buvo neaišku, kas dar gali įvykti ir kada ši įtampa baigsis. Pokaris mane išmokė pažinti žmones, suprasti, kas yra kas. Pokario įvykiai ir nuotaikos žmonių atmintyje dar gyvi, todėl galiu juos aprašyti. Keliuosi anksti, gulu vėlai, bet dienos visiems darbams vis neužtenka“, – sako E. Sidaravičiūtė. 

„Druskonio“ inf.


Paieška



T-shit
onita.lt

Darbo skelbimai

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Greitas kreditas
internetu

Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2020 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Aurimas A.