Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

Nuotraukos iš A.Volungevičiaus knygos 
„Leipalingis – paslapčių ir jotvingių kraštas“

   Šiemetinio spalio pabaigoje švenčiant Leipalingio mokyklos, įkurtos 1923 metais, 100-metį, leipalingiečiai „Druskoniui‘ priminė dar vieną svarbų šimtąjį jubiliejų, kuris betarpiškai susijęs su miesteliu ir jo mokykla. Leipalingio garbės piliečio vardo, jei toks egzistuotų, be jokių abejonių, pirmiausiai būtų nusipelnęs ilgametis miestelio mokyklos mokytojas bei vietinio kraštotyros muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas Algirdas Volungevičius, gimęs 1923 m. spalio 25-ąją, t.y. lygiai prieš 100 metų.

Įkūrė kraštotyros muziejų 

   Jau po A.Volungevičiaus mirties, 2009 metų gruodį, jo dukros Almos ir kitų jam brangių žmonių dėka išleista knyga „Leipalingis – paslapčių ir jotvingių kraštas“ tarsi šviesios atminties mokytojo dovana gimtajam kraštui, kur gimė, gyveno, dirbo ir galiausiai 2008 metais atgulė amžinojo poilsio šalia senelių, tėvų, kitų artimųjų. Be abejo, knygoje, kurią jos autorius A.Volungevičius norėjo paskirti savo žmonai ir pagalbininkei Adelei, pateikta gerokai mažiau kraštotyrinės medžiagos nei sukaupta jo paties 1957 m. įkurtame Leipalingio vidurinės mokyklos kraštotyros muziejuje, kurio apie 20 tūkstančių eksponatų liudija įvairiapusę jotvingių krašto ir Leipalingio istoriją. Šiam muziejui 2009 m. suteiktas Algirdo Volungevičiaus vardas. 
   A.Volungevičius per 59-erius mokytojavimo metus išugdė daug savo krašto patriotų bei kraštotyrinio darbo pasekėjų. Turistine-kraštotyrine veikla Algirdas, matyt, susidomėjo besimokydamas Lazdijų gimnazijoje, kur tapo skautu. Baigęs Marijampolės mokytojų seminariją, A.Volungevičius paskirtas dirbti Leipalingio valsčiaus Raudonikių pradinėje mokykloje. 1945 m. buvo pakviestas į Leipalingio gimnaziją, kur mokė matematikos, lotynų kalbos, logikos, psichologijos, bet daugiausia dėmesio skyrė geografijai ir kraštotyrai. Mokytojas su mokiniais parengė daug reikšmingų Leipalingio ir jo apylinkių kraštotyrinės geografijos darbų, tarkim, „Leipalingio ir jo apylinkių monografinis aprašymas“. Dėl artimųjų tremčių geografijos mokytojo diplomas, įgytas neakivaizdiniu būdu Vilniaus pedagoginiame institute, A.Volungevičiui buvo įteiktas tik po Stalino mirties. Iki 2000-ųjų pabaigos mokytojaudamas Leipalingio vidurinėje mokykloje, A.Volungevičius tapo ir Lietuvos nusipelniusiu mokytoju, ir mokytoju metodininku, ir ekspertu, ir kraštotyros draugijos Garbės nariu.

Eksponatų istorijos 

   A.Volungevičius išsitarė, jog kaupti kraštotyrinę-muziejinę medžiagą jį paskatino Pedagoginio instituto dėstytojai, apsilankymas Merkinės vidurinės mokyklos kraštotyros muziejuje, tautos ir etnografijos kursai ir kt. Leipalingio vidurinės mokyklos kraštotyros muziejaus oficialia įkūrimo data galima laikyti 1957 m. rugsėjo 2 d., kai mokinė atnešė pirmąjį akmeninį kirvuką, rastą prie Černiauskų (Leipalingio) piliakalnio. Po to beveik kiekvieną dieną jaunieji kraštotyrininkai mokytoją Algirdą pradžiugindavo naujais eksponatais, be to, beveik kiekvieną savaitgalį jis kartu su kraštotyrininkų būrelio nariais rengdavo žygius po Leipalingio apylinkes, atrasdami kirvukų, titnaginių skelčių, ietigalių, rėžtukų, kaltukų, senosios buities namų apyvokos daiktų, tokių kaip klumpės, tekinimo staklės, girnos, drabužiai, bei dokumentų. Mokytojas su mokiniais užrašydavo praeitį liudijančių atsiminimų, kuriuos papasakodavo vietiniai gyventojai. 
   Panaros kaime atrastą molinį puodą su Zigmanto Vazos (1566-1632) sidabrinėmis monetomis Leipalingio mokyklos kraštotyrininkai perdavė Vilniaus istorijos-etnografijos muziejui. A.Volungevičiaus vadovaujama ekspedicinė grupė surado 1863 m. sukilėlių kapines Stračiūnuose, kur dabar iškilęs paminklinis akmuo. Muziejaus ekspoziciją papildė 1772 m. Tyzenhauzų dirbtuvėse Gardine išlietas Barzdžiūnų kaimo varpas ar didelis Leipalingio dvaro virdulys. Vienas unikaliausių muziejaus eksponatų – IX-XI amžiaus jotvingių kalavijas, žvejų tinklais ištrauktas iš Snaigyno ežero gelmių. 1981-1982 m. Leipalingio vid. mokyklos kraštotyrininkams dalyvaujant archeologiniuose aplinkinių vietovių senkapių kasinėjimuose aptikta daug senovinių monetų bei jotvingių radinių, kurių dalis atsidūrė muziejuje. Kai 1975 m. Jovaišų kaime lietus išplovė feodalinės Lietuvos monetų lobį, dalį jų mokiniai atidavė kraštotyros muziejui. 2000 m. melioratoriai prie Seiros upės iškasė Šiaurės elnių ragų kaplį, kuriam galėtų būti apie 12 tūkst. metų, ir padovanojo muziejui. Tai tik kelių eksponatų, kurių muziejuje apie 20 tūkstančių, istorijos.

Išgarsino gimtinę

   Leipalingio pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejus, kuriame sukaupta Leipalingio ir jo apylinkių istorijos, geologijos, archeologijos, etnografijos, liaudies meno, gamtos, mokyklos istorijos, įžymiųjų kraštiečių, turizmo, ryšių su užsienio lietuviais ir Lenkija, rezistencijos kovų eksponatai, išgarsino A.Volungevičių bei jo gimtąjį miestelį ir Lietuvoje, ir gerokai tolėliau. Kaip pastebi žinovai, tai vienas įspūdingiausių visuomeninių mokyklinių kraštotyros muziejų Lietuvoje. Beje, šiam turtingam eksponatais muziejui 1980 m. suteiktas liaudies muziejaus vardas. 
   Mokytojas, kraštotyros ekspertas A.Volungevičius 1998 m. už nuopelnus Lietuvos valstybei ir pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei padedant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją apdovanotas DLK Gedimino ordino I laipsnio medaliu, 2003 m. – Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejiniu medaliu, 2007 m. – kraštotyros muziejaus 50-mečio proga – švietimo ir kultūros ministrų padėkos raštais. Tai tik dalis apdovanojimų, kurių A.Volungevičius gavęs daugiau nei šimtą. 

Gyvenimo bendražygė ir veiklos rėmėja 

   Ištikima A.Volungevičiaus gyvenimo bendražygė, jo kraštotyrinės veiklos rėmėja buvo žmona Adelė, tos pačios Leipalingio vid. mokyklos istorijos mokytoja. Adelė Molytė, gimusi 1925 m. Žemaitijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, Leipalingyje atsidūrė, vengdama Sibiro tremties, kur buvo išgabenta visa jos šeima. Įdomu, jog mokyklos Telšiuose 5-ame skyriuje ji mokėsi kartu su būsima Prezidento V.Adamkaus žmona Alma Nutautaite. 1947 m. baigusi Telšių mokytojų seminariją, diplomuotos pedagogės kelią pradėjo Alsėdžių progimnazijoje. Sužinojusi, jog NKVD-istai suėmė jos tėvus, seserį ir 12-metį brolį, ruošėsi į tremtį ir pati, tačiau buvo perkalbėta žmonių, su kuriais bičiuliavosi. Molių šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, kur A.Molytės- Volungevičienės mama mirė tesulaukusi 51-erių metų ir ten buvo palaidota. Kadangi tremtyje Magadane sesuo ištekėjo už esto Alfredo Jaaksono, o visai mokytojos Adelės šeimai buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, Moliai apsistojo Estijoje, Viljandi mieste. Ten palaidoti visi A.Volungevičienės artimieji – tėvelis, sesuo, brolis. 1957 m. baigusi Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetą, į savo tuometinę darbovietę Plungės gimnazijoje grįžti negalėjo, nes ja nuolatos domėjosi NKVD. Būdama kursuose Vilniuje, susipažino su Leipalingio vid. mokyklos direktoriumi Jonu Bleizgiu, kuris ją pasikvietė ir įdarbino. Tokiu būdu žemaitė atsidūrė Leipalingyje, jauname ir draugiškame mokytojų kolektyve. 1950 m. ji ištekėjo už bendradarbio A.Volungevičiaus. Deja, NKVD ją ir Leipalingyje surado. Kadangi miestelis buvo pasienio zonoje, liepė jai per 24 valandas išsikraustyti. Vyras Algirdas liko gyventi ir dirbti Leipalingyje, o Adelė dviračiu kiekvieną sekmadienį 23 km mindavo iki Merkinės, kur susirado darbą, o šeštadieniais grįždavo atgal. Tai tęsėsi vienerius metus. 1951 m. gimė dukra Alma, 1952 m. – Violeta. Dukros augo daugeliui atviruose Volungevičių namuose tarp knygų lentynų tarsi bibliotekoje bei turistiniuose kraštotyriniuose žygiuose, kuriuos organizuodavo tėtis. Kartu keliaudavo visa šeima. Iki šiol dukros prisimena tėvelio atsakymą į priekaištus, kad jų šeima neužgyveno tiek, kiek turi kitos šeimos. „Mano mašina – muziejuje,“ – sureaguodavo A.Volungevičius, nes nemažą dalį turimų lėšų skirdavo būtent kraštotyros muziejui ir jo eksponatams. 
   Leipalingio vid. mokykloje 44-erius metus dėstydama istoriją, A.Volungevičienė su savo mokiniais laimėdavo prizines vietas rajoniniuose teisinių žinių konkursuose. Pasak kolegės ir kaimynės Onos Alesiūtės-Bleizgienės, pedagoginio darbo ir muziejaus reikaluose ji taip pat buvo vyrui Algirdui gera profesionali patarėja, idėjų pritarėja ir jų įgyvendinimo pagalbininkė. Apie savo mokytojus Adelę ir Algirdą Volungevičius ir jų pasišventimą savo darbui išsamiau parašiusi jų buvusi mokinė Alvyra Grėbliūnienė straipsnyje „Žemaitės ir dzūko gyvenimo raštų pynė“, išspausdintame „Druskininkų krašto tautotyros metraštyje“. 
   „Algirdas buvo labai darbštus ir atsakingas, - prisimena A.Volungevičienė savo vyro kraštotyrinį darbą ir ruošimąsi pamokoms iki vėlyvos nakties. – Savo mokinius jis visuomet sudomindavo papildoma medžiaga nei reikalavo pedagoginės programos“. 
   Sulaukusia solidaus amžiaus A.Volungevičiene, iki šiol apsistojusia gimtuosiuose vyro Algirdo, jo prosenelių, senelių ir tėvų namuose Leipalingyje, Druskininkų gatvėje, rūpinasi iš savo namų Vilniuje sugrįžtančios dukros. 

Apie jotvingių kraštą, pilną paslapčių 

   A. Volungevičiaus knygos „Leipalingis – paslapčių ir jotvingių kraštas“ pristatyme 2009 metais autoriaus bendradarbiai, mokiniai, artimieji, bičiuliai sutartinai teigė, jog pastaroji knyga, parašyta didžiausio šio krašto šviesuolio, turi būti ant kiekvienos leipalingiečių šeimos stalo, idant žinotų protėvių istoriją, mokytųsi iš jų gyvenimo. Iš tiesų šioje knygoje pateikta pati įvairiausia A.Volungevičiaus surinkta ir aprašyta medžiaga. Autorius suteikia galimybę pakeliauti išlikusiais jotvingių praeities pėdsakais mūsų krašte, susipažinti su kraštotyros muziejaus eksponatais ir jų įgijimo aplinkybėmis, lankytojų atsiliepimais, Leipalingio ir aplinkinių dvarų bei jų savininkų istorijomis, vietinės mokyklos raida bei garsiais jos ugdytiniais. 
   Be abejo, A.Volungevičius pasakoja apie savo ir muziejaus ištikimus bičiulius, tarkim, Leipalingio vaistininko Laukaičio sūnų Antaną ir jo permainingą gyvenimo kelią, nuvingiavusį net iki Australijos, kur tapo vienu iškiliausių išeivijos veikėjų.   A.Volungevičius skelbia savo susirašinėjimą su bene autoritetingiausiu jotvingių krašto istorijos žinovu kunigu Jonu Reitelaičiu. Atsiliepia į M.K.Čiurlionio giminaičių paieškas Leipalingyje. Pateikia 1831-1863 metų sukilimo įvykius mūsų krašte bei jų herojės Emilijos Pliaterytės biografiją. Pagerbia 1922-1923 m. Leipalingio apylinkėse žuvusius už Lietuvos laisvę savanorius. Samprotauja ir apie Leipalingio ekologines problemas, pirmiausia apie nusekusį Seiros upelį. Primena prieš 500 milijonų metų Mizarų kaime nukritusio meteorito padarinius. Tai tik dalis temų iš A.Volungevičiaus knygos „Leipalingis – paslapčių ir jotvingių kraštas“, išleistos jau po jo mirties.

„Druskonio“ inf.

   Pasakojimu apie mūsų krašto šviesuolį Algirdą Volungevičių „Druskonis“ ketina pradėti straipsnių ciklą, skirtą Leipalingio mokyklos 100-ajam jubiliejui, apie pastarosios mokyklos ugdytinius, mokytojus, darbuotojus. Nors apie daugelį iš jų „Druskonis“ jau rašė, tačiau, šią temą pasiūliusių leipalingiečių nuomone, dar yra nemažai primirštų kuklių asmenybių, kurios mokyklos solidaus jubiliejaus proga nusipelnė dėmesio. „Druskonis“ tikisi, kad redakcijai priminsite jų pavardes.

Paieška