|
Druskininkų Draugystės sanatorijoje (iš kairės); Eugenija Sidaravičiūtė, poetės Rasa Makselytė ir Dalia Teišerskytė, Lilia Žukauskienė
Eugenija SIDARAVIČIŪTĖ
Poetė, verslininkė, Lietuvos politikos ir visuomenės veikėja Dalia Teišerskytė, vos įžengusi į Draugystės sanatorijos biblioteką, pasidžiaugė: Tiek daug gražių veidų, žmonių. Ačiū. Tik vakar grįžusi iš ligoninės, atskubėjo pas mus, druskininkiečius.
Ją profesionaliai pristatė poetė Rita Makselytė, išsakydama savo nuomonę
apie poetę ir eiles, sugulusias į knygą Paskutinių lapų išleistuvės. D. Teišerskytė papasakojo, jog tokį pavadinimą jai padovanojo dailininkas Darius Kairaitis. Taip ir paveikslas įvardijamas knygos viršelyje. Romantiški, svajingi ir kiti 7 menininko tapybos darbai, pasklidę po eilėraščių puslapius. Ši knyga tai 7-ių skyrių ir 77-ių kūrinių knyga, beveik visa parašyta per pastarąjį penkmetį.
Po dviejų metų tylos poetė, rytą išėjusi iš naujo namelio su terasa ant Nemuno kranto, sodelyje išvydo prasiskleidusią leliją, Pasijutau sklidina laisvės ir laimės... Kūrybinės galios pirmiausia prasiveržė eilėraščiu Mano Dievas gyvena lelijoj. Šią šviesos ir tyrumo gėlelę gaubia stebuklinga aplinka:
Iš dangaus aukso siūlais nulyja
Ir nutįsta vaivorykštės kelias...
Penkių arų plote pleška 20 skirtingų rožių krūmų. Žinoma, šioje sodyboje, kur senos obelys, vyšnios, galingas riešutmedis, uogakrūmiai, aidi ančių, kirų, gulbių giesmės. Ypač poetės mėgiamos lelijos, tos strazdanotos pavasario deivės ( eil. Vėl paveiksle pražydo lelijos). Ši baltasparnė gėlelė, net meilės griuvėsiuose žydi (eil. Prašymas). Kai paklausiau poetę, kodėl, grojant smuikeliu, taip nostalgiškai palydimi augmenijos paskutiniai lapai, atsakė, jog dažnokas gyvenimo palydovas liūdesys. Lyg ir paklūstąs jai, bet nebuvęs linksmas ... Rodos, nuo ryto tiek daug neįveiksianti, užgriūva kitų rūpesčiai, iš paskutiniųjų stengiesi padėti. Taip poetei it vilnys Nemune nuplaukia daug auksinių dienų, valandų. Toks pareigingumas, laiko aukojimas kitiems per keturias kadencijas Seime virto net skyrybų priežastimi. Aukštos atsakingos pareigos suteikė galimybę plačiau susipažinti su Kanados, Meksikos ir kitų valstybių žmonių gyvenimu, jų problemomis. 2009 m. D. Teišerskytė, kaip Lietuvos Seimo narė, vyko į Etiopiją dalyvauti sostinėje Adis Abeboje vykusioje 120-ojoje Tarptautinės sąjungos asamblėjoje. 2014-2016 m. Seimo delegacijos Baltijos asamblėjoje narė.
Užgriuvusių darbų sūkury D. Teišerskytės vis dėlto neapleidžia kūrybinės galios. Deja, jos net knygos pavadinime Paskutinių lapų išleistuvės akcentuojamas ruduo nebuvo panašus į A. Puškino. Poetui Nižnij Novgorodo gubernijos Boldino dvare kaip iš gausybės rago pabiro apie 20 prozos, dramos, poezijos kūrinių, iš kurių žymiausias romanas Eugenijus Oneginas. Kūrėjai šis tamsiausias metų mėnuo toks šiurpus, jog įsakmiai prašo:
Nuimkit grandines, aš noriu saulės,
Ruduo užšaldo paskutinę viltį...
(Ruduo man priešas).
Net tame pačiame eilėraštyje D. Teišerskytė gailestingu žvilgsniu nuglosto rudenį, tokį vienišą ir vieną... Ir netikėtai išgirstame išvadą: Visai, kaip aš... Tai gal jis mano draugas?
Renginio metu poetė raiškiai ir jausmingai paskaitė Gimtadienio rytas, Ateikit į svečius, Einu sau vieniša, Tik Tu palauk, virtusį be galo mėgstama daina, jos net 400 eilių tekstų aidi mūsų eteryje, puikuojasi kompaktiniuose diskuose. Ji griebiasi plunksnos, kad suderintų poeziją su šuoliuojančia kasdienybe.
Kuo paaiškinti šios žemaitės atkaklumą, kai tokios istorijos užtektų septyniems gyvenimams.
O jos pradžia - Leonovos dvarelis Raseinių rajone, kur trejų metukų mergaitė paliekama su jaunesniais broliukais Eugenijumi ir Rimantu. 1946-aisiais suimtas tėtis po ketverių metų žūsta Taišeto lageryje.
Pedagogę mamą kartu su Algimantu ir sese Danute, vyresniaisiais vaikais iš mokyklos ištrėmė į Irkutsko kraštą. Pedagogė buvo garsaus partizanų vado Jono Žemaičio ryšininkė. Laisvės kovotojo seseriai ir Dalios motinai gražuolėms bajoraitėms- teko išgyventi tikrus pragarus vienai Komijoje, kitai Sibire. Daliukę su Eugenijumi ir Rimantu paėmė globoti mamos sesuo ir brolis. Taip Kretingoje ji praleidžia šešerius metus.
Tikriausiai įtarė, kad labai griežta teta Kazytė padeda J. Žemaičio tėvams. Taip 1953 aisiais tremia ją su trimis jaunesniaisiais Teišerskių vaikais į Sibirą. Vežė tris mėnesius etapais per 6 kalėjimus su kriminaliniais nusikaltėliais. Devynmetė mergaitė puikiai atmena paskutinę Irkutsko geležinkelio stotelę miestelį Zimą, kur gimė rusų garsus poetas Jevgenijus Jevtušenka. Dar 80 km vežė pas mamą rogėmis. Prasidėjo jos apie dešimtmetį trukusio Sibiro epopėja.
Baigusi miškų ūkio septynmetę mokyklą, daugiau kaip trejus metus su kirvuku ir kerziniais brolio batais, kartu su kitais ištremtaisiais degino šakas, rovė kelmus, tiesė miško kelius. Teko kęsti 40 laipsnių šaltį. Nuo smurtininkų nukentėjo sesuo Danutė. Vyriausias brolis Aleksandras mirė; per daug sąžiningą, pareigingą Eugenijų, saugojusį bebrų draustinį, nušovė. Jau prieš kurį laiką iškeliavo amžinybėn Rimantas ir Danutė. Visų jų likimai, pasak poetės, tragiški. Poetė Sibiro gyvenimą, šeimos ir artimųjų netektis aprašė 2016 m. išleistoje knygoje Ir aš ten buvau.Užrašai apie tremtį. Kaip visą tai ištverti, iškentėti, nepalūžti? Tikėjau savo genties stiprybe, - paaiškina menininkė.
Sanatorijos renginių organizatorė Lilia Žukauskienė labai širdingai padėkojo viešniai ir moderatorei poetei Ritai Makselytei už šį susitikimą, knygos Paskutinių lapų išleistuvės pristatymą. Auditorija daug ką negirdėto sužinojo apie D. Teišerskytės iškentėtas kančias. Poetė savus gerbėjus, rodos, plėšte išplėšė iš kasdienybės, panardino į nuostabų, neįprastą savų svajonių išgyvenimų pasaulį, kur ošia senas sodas, gaudžia rudenio vargonai ir žvaigždės blykso tarsi godos ( Iš kur ateina ruduo).
|
