M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Rusnė Kuliešiūtė su tėčiu Valdu ir 


draugu Neilu meninės fotografijos parodos „Ant kampo“ atidaryme kavinėje „Vero Cafe“

   Gegužės 5-ąją Druskininkuose atidaryta pirmoji Rusnės Kuliešiūtės kūrybos personalinė paroda. Tai pakankamai simboliška, nes būtent mūsų mieste parodos autorė užaugo ir pradėjo kurti. 
   Būtent nuo saitų su Druskininkais 23 metų R.Kuliešiūtė pradėjo savo meninės fotografijos parodos „Ant kampo“ atidarymą kavinėje „Vero Cafe“. Parodos anotacija papildo, jog Rusnė lankė Druskininkų M.K.Čiurlionio dailės mokyklą, fotografija susižavėjo, pasirinkusi jos pamokas (mokytojas Virginijus Sutkus) „Ryto“ gimnazijos vyresnėse klasėse. Parodos autorė gimnazijoje pamėgo ir mokytojo Andriaus Mosiejaus dailės pamokas. Būtent jis bei Druskininkų fotografų klubo vadovas Rimantas Kvaraciejus yra Rusnės pirmosios personalinės parodos iniciatoriai ir kuratoriai. „Toks su menu užmegztas ryšys lėmė studijų krypties pasirinkimą – 2024 m. Vytauto Didžiojo universitete Rusnė įgijo naujųjų medijų meno bakalaurą. Čia ji gilinosi į audiovizualinius menus: video ir garso meną, skaitmeninį dizainą, animaciją. Fotografijos paskaitų metu, vadovaujama fotomenininko Romualdo Požerskio ir menotyrininko Tomo Pabedinsko, Rusnė kūrė pirmuosius projektus, studijų metais dalyvavo bendrose studentų parodose Kaune,“ – informuojama parodos „Ant kampo“ anotacijoje. Ten pat trumpai apibūdinamas pastarosios parodos kūrybinis įdirbis:“Juodos ir baltos spalvų vyraujantys deriniai fotografijose iškalbingai atskleidžia Rusnės žiūros, stebėjimo lauką, fotografijos kalbos specifiką, vientisumą, pastabumą ir kūrybiškumą. Šios parodos pristatymas gimtajame mieste tebūna rimtas autorės debiutas“. 
   Gausioje parodos atidarymo dalyvių apsuptyje Rusnė atviravo, jog savotišką meditatyvumą ir kitokį požiūrį į aplinką patiria, kai paima fotoaparatą ir išeina pasivaikščioti, ieškodama savo kadrams niuansų, formų, žaismių. Nors dažniausiai tokios paieškos vyksta triukšmingame ir nuolat besikeičiančios aplinkos mieste, kadrai yra tylūs ir subtilūs. Tai akimirkos, kurios tarsi „už kampo“ laukia, idant būtų užfiksuotos. Rusnė pridūrė, jog aplinką savaip keičia saulės apšvietimas. A.Mosiejus pratęsė šią mintį šviesos ir saulės, dirbtinės ir natūralios šviesos žaidimais atrinktose parodai fotografijose. Druskininkų fotografų klubo vadovas Rimantas Kvaraciejus, gerai įvertinęs parodą, atvėrė jos organizavimo užkulisius, kai iš daugmaž 100-o paruoštų kadrų buvo atrinkta 12-a, iš pastarųjų – 7-i eksponuojami. Trise atrenkant darbus buvo siekiama vaizdo vientisumo. R.Kvaraciejus tikisi, jog R.Kuliešiūtės nuotraukų paroda – ne paskutinė gimtajame mieste. Ji galėtų būti paskata jauniems druskininkiečiams surengti daugiau savo meninės fotografijos parodų. 
   Parodos atidarymo dalyviai, tarp kurių buvo daug Rusnei artimų žmonių, autorės nuotraukose pastebėjo čiurlioniškų ir kalnų motyvų, klausinėjo, kaip atrandanti tą vienintelį nepakartojamą kadrą, kiek pasikliaujanti spontaniškumu, ko tikisi iš žiūrovų. „Fotografijos procesas man yra intuityvus ir jo metu leidžiuosi vedama pačios aplinkos, -atsakė R.Kuliešiūtė.- Žiūrovams siekiu suteikti visišką darbų interpretacijų laisvę“. 
   „Ryto“ gimnazijos mokytojas V.Sutkus pasidžiaugė savo buvusios moksleivės kūrybine drąsa ir pasitikėjimu. Buvusiam Rusnės fotografijos mokytojui akivaizdu, jog ugdytinė nuolatiniame kūrybinių ieškojimų procese, nesiblaškanti, turinti pagrindą būsimoms idėjoms. 
   R.Kuliešiūtė, dirbanti ekspozicijų konsultante M.K.Čiurlionio nacionaliniame muziejuje Kaune, neabejoja, jog pirmoji personalinė meninės fotografijos paroda „Ant kampo“ suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, tai svarbi paskata kūrybinei ateičiai. Juolab dalyvaujanti įvairių medijų konceptualiuose projektuose, rašymu įprasminanti savo būsenas, ketinanti pasukti fotografijos konceptualesne kryptimi.

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

   Balandžio 25-ąją švendubrėnai po daugelio metų atgaivino seną tradiciją - šv. Morkaus dieną maldos eisena kartu su Ratnyčios parapijos klebonu kun. Algirdu Šimkumi palaimino laukus stabtelėdami prie keleto kaimo kryžių. 
   Kaip žinia, tądien minint šventą evangelistą Morkų, pagal paprotį buvo meldžiamasi prašant Dievo palaiminti žemę ir jos šeimininkus būsimam gausiam derliui ir gerovei, išvengti stichinių nelaimių ir bado. Malda buvo prašoma tarpusavio santarvės ir meilės, valdžios rūpesčio žemdirbiais, beveik visko, kas žmogui svarbu ir artima. Nors pagal tradiciją Morkaus diena buvo žemės dirbimo ir sėjos pradžia, tačiau tai buvo šventė, kurios metu niekas laukuose nedirbo. 
   „Meldžiame tave, išklausyk mus,“ - apie 30-ies švendubrėnų būrys atsiliepdavo į Ratnyčios parapijos klebono kun. A. Šimkaus iš Šventojo rašto skaitomus prašymus, skirtus Dievui, kai eisenos dalyviai stabtelėdavo prie dirbamų laukų, kaimo kryžių, sodybų, koplytėlės.
   Pasak švendubrėnų, gerokai anksčiau panaši eisena per šv. Morkų dažniau sustodavo prie kaimo kryžių. Jų įvairiais laikotarpiais Švendubrėje pastatyta arti 40-ies. Vienas iš seniausių išlikusių datuojamas 19 amžiaus pabaiga. 
   Maldos eisenos priekyje tarp šv. litanijos giesmininkų, vietinių ir svečių, – Tadas Suraučius, kurio tėvas Antanas ilgą laiką buvo šios tradicijos puoselėtojas ir užvedėjas. Tad sūnus tęsia tėvo paprotį. Tadas kartu su šviesios atminties rašytoju Juozu Šikšneliu bei neseniai įkurtos VšĮ „Švendubrės amatai“ nariais buvo šios tradicijos atgaivintojai ir organizatoriai. Pastarosios viešosios įstaigos vieni iš pagrindinių tikslų yra būtent senųjų tradicijų ir papročių puoselėjimas. 
   Kaimo senbuviai prisimena, jog maldos eisenos link kryžių vykdavo ne tik šv.Morkaus dieną, bet ir sausrų bei kitokiais bėdmečiais prašant Dievo pagalbos. Šįmetinės balandžio 25-osios maldos eisena Švendubrėje prasidėjo 19 valandą vadinamoje žydų ulyčioje. Giedodamas šv. litaniją palyginti gausus vietinių gyventojų būrys perėjo beveik visą kaimą, ilgiau stabtelėdamas prie kryžių, dirbamų laukų Raigardo slėnyje bei koplytėlės kaimo pradžioje. Stabtelėjimų metu tiek kryžiai ir koplytėlė, tiek kaimo laukai ir sodybos buvo palaiminti šventraščio žodžiais bei pašlakstyti šventuoju vandeniu. „Druskonio“ pašnekintas kun. A.Šimkus atsakė, jog per savo ganytojišką patirtį laukus laiminti jam teko pirmąsyk. 

„Druskonio“ inf. 

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Prabavimo rūmų direk- torė Virginija Pavalkienė padėkojo Domui, kad savo įdomiais darbais pagerbė jos vadovauja- mą įstaigą

Loretos Baliukonienės skaitymai iš A.Šuliausko knygos „Saulės dėmės“

Druskininkiečiai Vida Šuliauskienė, Antanas Viščinis ir Andrius Mosiejus su viešniomis iš Vilniaus, atvykusiomis į parodos atidarymą

   Pratęsti pažintį su „Druskonio“ skaitytojams jau senokai pažįstamu Domu Glatkausku atsirado dar viena itin palanki proga – kovo 27-ąją Prabavimo rūmuose Druskininkuose atidaryta Domo ir jo šviesios atminties senelio, gerai žinomo dailininko Alfonso Šuliausko bendra kūrybos paroda „Kartų paralelė 2“. Jų abiejų pirmoji „Kartų paralelė 1“ buvo parodyta prieš daugelį metų SPA „Vilnius“ fojė, kai senelis dar buvo gyvas. Kaip žinia, dailininkas, Druskininkų garbės pilietis A.Šuliauskas amžinybės keliu išėjo 2017-aisiais. Senelio Alfonso keramikos ir anūko Domo tapybos bei piešinių paroda atidaryta simbolinę dieną - kovo 27-ąją, kuomet A.Šuliauskas gimė. Šiemet jam būtų sukakę 88-eri metai. 
   Daugmaž prieš septynerius metus „Druskonyje“ pasakojome apie D.Glatkausko bandymus Londone atrasti savo pašaukimą, o prieš keletą metų jį klausinėjome, kokios priežastys paskatino grįžti namo į gimtuosius Druskininkus. Į Jungtinę Karalystę jis išvyko18-os metų, jau baigęs Druskininkų V.K.Jonyno dailės mokyklą ir „Ryto“ gimnaziją, tačiau Londone galutinai neįsišaknijo, nors ten studijavo Wimbledono menų koledže, menų universitete įgijo bakalauro laipsnį, dirbo tenykštėse dailės galerijose, savo kūrybą eksponavo dešimtyje parodų. Britų muziejaus lankytojams vedė piešimo užsiėmimus. Londone neužmiršo savo laisvalaikio pomėgio riedlentėms. Domas „Druskonyje“ atviravo, jog Londone palaipsniui kilo nepasitenkinimas savimi kaip menininku, kuris didmiesčio sumaišty negali susikaupti kūrybai. Neramiam ir nepastoviam gyvenimo būdui Londone pradėjo priešintis tiek dvasia, tiek kūnas, ypač po skyrybų su žmona. Tad sugrįžo ir per pusantrų metų Druskininkų rimtyje sukūrė tiek, kiek Londone per penkerius metus. Savo kūrybos gerbėjų įgijo dalyvaudamas kasmetinėse „Pokalbių“ parodose Druskininkų galerijoje „Menų kalvė“. Su vietiniu kūrybingu jaunimu kavinėje „Samana“ surengė savo tapybos parodą, inspiruotą Afganistane aptiktų archeologijos radinių. 
   Mintimis Domas dažnai bendrauja su seneliu Alfonsu, kuris anūką nuolatos skatino mene ieškoti savo kelio, atrasti save, išsigryninti savastį. Būtent nuo atminties apie A.Šuliauską prasidėjo parodos šių metų kovo 27-ąją, jo gimimo dieną, atidarymas. Žinomas dailės pedagogas Andrius Mosiejus prisiminė ir pirmąjį savo kūrybos eksponavimą 1977 m. Druskininkuose bendroje vietinių dailininkų parodoje, į kurią jį, ką tik į kurortą atvykusį mokytojauti, pakvietė būtent A.Šuliauskas, ir pirmąją D.Glatkausko darbų parodą 2009 m. „Ryto“ gimnazijos fojė pavadinimu „Paroda paraštėse“, kurioje buvo eksponuojami ne dailės pamokų darbai, surinkti iš sąsiuvinių paraščių. Domo dailės mokytojas A.Mosiejus savo ugdytinio kūrybinę dabartį, eksponuojamą Prabavimo rūmų koridoriuje, įvardijo įdomia ir netikėta pirmiausia savo atlikimo technika – kruopščiu piešiniu ant paprasto popieriaus. Skaitymais iš A.Šuliausko knygos „Saulės dėmės“ parodos atidarymą papildė Loreta Baliukonienė, pavadinusi kaimyną D.Glatkauską „sielos draugu“. 
   33 metų Domas prisipažino, jei ne senelis, ko gero, jo dailės darbų iš viso nebūtų. Parodoje „Kartų paralelė 2“ eksponuojami septyni A.Šuliausko žaismingi keramikiniai darbai Domą sugrąžina į vaikystę, į senelio dirbtuves, kur daug laiko kartu praleisdavo atkakliai piešdami ir samprotaudami. Šešėliuoti piešiniai tušinuku ant popieriaus, eksponuojami parodoje „Kartų paralelė 2“, pasak Domo, tarsi besivystantys, neužbaigti. Juos galima tęsti, patogiai išsivyniojus tarsi iš papiruso ritinio. 
   Daugelio pastebėjimu, tai įspūdingi piešiniai, talpinantys įvairias patirtis – ne tik etnografinę ornamentiką. Prabavimo rūmų direktorė Virginija Pavalkienė iškart pastebėjo, jog Domo piešinius ir jos įstaigą sieja kruopštus darbas su lupa. Būtent lupos dėka galima įsitikinti dailininko itin kruopščiai išpieštomis linijomis ir štrichais. Pasak direktorės, šia paroda įstaiga yra pagerbta, kaip ir nuolatiniu bendravimu su šviesuolių Šuliauskų šeima. 
   Pastarieji Domo piešiniai – pribloškianti staigmena senelei Vidai Šuliauskienei, nes nė vieno parodoje eksponuojamo anūko darbo iki šiol nemačiusi. Ji priminė, jog ši paroda įvyko A.Šuliausko draugo A. Mosiejaus, visuomet su pagarbia vidine nuostata bendravusio su senesnės kartos dailininkais, iniciatyva. „Beveik aštuoneri metai kai Alfonso nėra, tačiau jis - tarp mūsų,“ – sakė V.Šuliauskienė, papasakojusi, jog bute, kur šviesios atminties dailininkas išgyveno 60 metų, įrengė memorialinį kambarį. Jame sutilpo kelių kartų palikimas pradedant A.Šuliausko motinos mezginiu, tęsiant žinomo dailininko gausių autorinių knygų ekspozicija, dukros Jurgos eskizais ir knygomis, jos sūnaus Simono kūryba bei dukters Jolitos sūnaus Domo darbais. Šį kelių kartų atminties ir dabarties kambarį gali aplankyti kiekvienas, iš anksto susitaręs. 
   „Nesitikėjau, kad Domas turi tiek draugų,“ – stebėjosi ponia Vida vaikaičio bičiuliais, gausiai susirinkusiais į parodos „Kartų paralelė 2“ atidarymą. „Taip pat esu labai laiminga sulaukusi savo draugių, su kuriomis Vilniaus universiteto komandoje žaidėme rankinį,“ – pridūrė. A.Šuliauską nuo mažumės pažinojęs Antanas Viščinis savo ruožtu pasidžiaugė, jog vaikaitis Domas tęsia senelio tradicijas. 

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

„Druskonio“ inf. 

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Jūratė Daukšytė-Morlet savo meninės instaliacijos-parodos “Plaukiojančios grindys” atidaryme V.K.Jonyno galerijoje                         Sigitos Rundytės nuotr.

Jūratė su sūnumi Vincentu parodoje V.K.Jonyno galerijoje

J. Daukšytės-Morlet (viduryje) personalinės parodos atidarymas Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje, 2024 m.

   Penkiolika metų Prancūzijoje gyvenanti dailininkė Jūratė Daukšytė-Morlet bent du kartus per metus stengiasi sugrįžti į gimtuosius Druskininkus. Čia ne tik aplanko tėvus ir brolius, pabendrauja su vietiniais menininkais, atidžiu žvilgsniu įvertina miesto pokyčius, bet ir pasistengia nustebinti meno gurmanus savo kūriniais. 2023 m. rugpjūtį Merkinėje vykusiame menų festivalyje „Aritmija“ ji demonstravo šiuolaikinio meno instaliaciją „Dainuoju kūną elektrinį“. Modernią ryškiaspalvę erdvinę kompoziciją tąsyk ji sukūrė, įkvėpta XIX amžiaus amerikiečių poeto, žinomiausio demokratijos dainiaus Volto Vitmano (Walt Whitman) eilių. O šiemet demokratijos ir meno sąveikos temą Jūratė pratęsė Vytauto Kazimiero Jonyno galerijoje. Čia ji pristatė interaktyvią dalyvaujamąją meninę instaliaciją „Plaukiojančios grindys“. 

Instaliacijoje – abi nostalgijos pusės

   Ekspozicijos atidarymo dieną galerija buvo sausakimša – daugiau nei 120 žmonių, pažįstančių dailininkę ir nepažįstančių, užplūdo salę bei jos prieigas. Vieni norėjo įminti šiuolaikinio meno mįsles, išsiaiškinti, kokius klausimus vizualiojo meno lauke kelia jaunieji kūrėjai, kitus atviliojo smalsumas ir troškimas „atrakinti“ instaliacijoje slypinčius simbolius ir užšifruotas potekstes, treti nėrė į nežinomybę. „Autorinę parodą norėjau surengti tokioje erdvėje, kuri turėtų prasmingą ryšį su mano asmenine gyvenimo istorija, kur galėtų gimti diskusijos apie vietos, laiko ir tapatybės trapumą, kur susilietų emigrantų patirtys, likimai ir gimtojo krašto ilgesys. Mane užplūsta nostalgija, kai galvoju apie Druskininkus, kai prisimenu „Poetinį Druskininkų rudenį“ ir poezijos skaitymus. Gera apie tai galvoti, gera atgaivinti ir kitus įvykius, gera mintyse pūsti tą laimės balionėlį ir dar jį pagražinti fantazijomis. Bet keliaujant į praeitį, lengva joje užstrigti, pakliūti į laiko spąstus, užsidaryti laiko kapsulėse, tuomet laimė greitai išsisklaido, balionėlis akimirksniu subliūkšta ir tenka grįžti į realybę. Apie tai yra ši instaliacija“, – atidarydama parodą, kūrinio idėją atskleidė J.Daukšytė-Morlet. 
   Rengdamasi parodai, dailininkė tikslingai perskaitė ne vieną knygą lietuvių, prancūzų ir anglų kalbomis apie tamsiąją, pavojingąją nostalgijos pusę, netikėtą ir destruktyvų praeities veržimąsi į dabartį, laiko pinkles, domėjosi filosofų samprotavimais, kaip reikia kalbėti apie vietas, kurias mylime, kodėl jas idealizuojame, kaip jos susijusios su emocijomis, kodėl taip dažnai prisirišame prie savo šaknų, kodėl savęs netapatiname su medžio kamienu, šakomis ar lapija.

Dialogas su V.K.Jonynu

  Apsispręsti dėl parodos organizavimo V.K.Jonyno galerijoje Jūratei padėjo į rankas patekusi knyga „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“. Skaitydama šį laiškų rinkinį, Jūratė „užkliuvo“ už lietuvių kilmės semiotiko Algirdo Juliaus Greimo 1991 m. rašyto laiško išeivijos skulptoriui Antanui Mončiui. Laiške teigiama, kad grįžtantiesiems į Lietuvą geriausia būtų įsikurti Druskininkuose, leidžiama suprasti, kad politinis kontekstas ten palankus kultūros žmonėms, yra sudaromos pakenčiamos sąlygos gyvenimui ir darbui, taip pat primenama, kad dailininkas Jonynas įsikūrimo vieta pasirinko būtent Druskininkus. Taip dviejų Paryžiuje gyvenusių lietuvių susirašinėjimas padėjo dabartinės kartos emigrantei Jūratei pradėti dialogą su V.K.Jonynu. Netrukus į Briuselį nuskriejo Jūratės paraiška finansuoti jos projektą menininkų mobilumo programos lėšomis. Meninės veiklos finansavimo sąlygų sąraše buvo privalomi autoriaus įsipareigojimai ne tik plėtoti tarptautinį keitimąsi naujomis meno idėjomis, telkti bendruomenę, garantuoti projekto tęstinumą, bet ir savo viziją įgyvendinti tvariomis, ekologiškomis, aplinkai nekenksmingomis medžiagomis. Po dviejų mėnesių Jūratė gavo žinią, kad jos projektui pritarta.

Žaidimas prisiminimais 

   J.Daukšytės-Morlet instaliacija – tai šiuolaikinio meno pliūpsnis, žaidimas prisiminimais, nepaliekantis abejingų žiūrovų – kai kuriuos jis stebino autorės išradingumu idėją išreikšti netikėtomis priemonėmis, kažkuriuos pribloškė nelauktais sprendimais. Jūratė savo kūriniu siekė pavaizduoti netikrą, fikcinę nostalgiją – melancholišką nestabilumo būseną, persmelktą švelnios ironijos, kai ilgesys patiriamas ne tik dėl praeities pasikeitimo, bet ir dėl mūsų pačių besikeičiančio suvokimo apie ją. Emigranto sugrįžimo kelią autorė iliustravo simboliais, apipynė alegorijomis ir įvaizdžiais, įprasmino savitomis interpretacijomis ir suteikė laisvę kiekvienam parodos lankytojui ieškoti sąsajų su asmeniniais išgyvenimais. Parodų salėje esantį židinį kūrėja pajungė savo tikslui – židinio anga pavirto oro uosto vartais, popierinių skiaučių grotelės – bagažo išdavimo žiotimis. Pokyčių sieną, kurią atvykėlis turi įveikti, menininkė imitavo šilkinių virvelių širma, prisiminimų srautą nuplukdė „upe“, suformuota iš „plaukiojančių“ grindų elementų, netikėtas kliūtis paspendė „upės“ barjere, kurį pavadino kartų lūžio kalneliu (autorė save priskiria lūžio kartos atstovams, patyrusiems politinio, socialinio ir meninio gyvenimo permainų). Nostalgiją menininkė „uždarė“ spalvotuose balionuose ir juos įspraudė į stiklainius. Kai kurias stiklines talpas ji surikiavo dviem aukštais, kad primintų smėlio laikrodžius, o „upės“ krantuose išdėliojo poliruoto granito liekanas. Taip balionai tapo laiko kapsulėmis, atminties spąstais, o netaisyklingų formų akmens nuolaužos – atminties dėmėmis. Instaliacija tęsiasi per visą salės ilgį ir pakyla link lango – nostalgiški prisiminimai išsisklaido šviesoje.
   Parodoje J.Daukšytė-Morlet demonstruoja ir tapybą. Jos abstrakčiuose paveiksluose – taip pat atminties atspindžiai. Spalvomis ir linijomis autorė klajoja po mišką, aktualizuoja žmogaus poveikį gamtai, smėlio pagalba drobėje formuoja raistus, duburius, liūnus ir pelkių akivarus, o pasitelkusi švitrinį popierių, perskrodžia paveikslų siužetą netikėtais atminties įtrūkiais. Jūratė prisipažino, kad didelį kūrybinį impulsą jai sukelia muzika ir poezija. Įkvėpta tragiško likimo amerikiečių poetės Sylvijos Plath posmų, dailininkė nutapė paveikslą, kurio pavadinimui „pasiskolino“ eilėraščio frazę „Esu vertikali, bet mieliau būčiau horizontali“. Toks pavadinimas autorei leidžia eksperimentuoti: kartais šį paveikslą ji kabina horizontaliai, kartais – kaip ir šį sykį – vertikaliai.

Parodos lankytojo įžvalgos

   J.Daukšytei-Morlet pakomentavus A.J.Greimo laišką A.Mončiui, jos pasakojimą papildė parodos atidaryme dalyvavęs poetas Kornelijus Platelis, kurį A.J.Greimas yra paminėjęs tame laiške. Tuo laikmečiu K.Platelis ėjo kultūros ir švietimo ministro pavaduotojo pareigas. Prisimindamas ano laikotarpio įvykius, K.Platelis sakė, kad laiške aprašyta istorija nebuvo epistoliarinė. Iš tiesų vyko rimti pokalbiai su A.J.Greimu, jam įsikurti Druskininkuose buvo numatytas namukas arti dabartinio „Etnodvaro“. Gaila, kad derybų metu A.J.Greimas mirė, ir projektas liko neįgyvendintas. Tačiau ketinimai turėjo tąsą kitoje plotmėje – davė postūmį kurorto kultūrinei raidai. Vilniaus universiteto A.J.Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centras 1991 m. Druskininkuose pradėjo organizuoti kasmetinę akademinę studijų savaitę „Baltos lankos“, Centrui vadovavęs literatūrologas Saulius Žukas į studijų savaitės renginius pradėjo kviesti garsiausius filosofus. Tie metai pažymėti ir „Poetinio Druskininkų rudens“, savo veiklą pradėjusio 1990 m., įsitvirtinimu miesto kultūros įvykių sąraše. 
   K.Platelis, apžvelgdamas J.Daukšytės-Morlet parodą, atviravo, kad pagal parodos plakatą įsivaizdavo instaliaciją „Plaukiojančios grindys“ kaip slankiojančią platformą, skirtą užlipti ir kažką pasakyti. „Tokia instaliacija būtų rimtu konceptu politikams, kurie visąlaik plaukioja ant savo įsitikinimų platformų, svarbi žmonėms, kurie kelia sau gnoseologinius klausimus (jiems irgi tenka „paplaukioti“), na, gal būtų aktuali ir poetams, kurie norėtų užlipti ir pasiūbuoti, jiems tai atrodytų linksma ir smagu“, – šmaikščiomis, intriguojančiomis įžvalgomis dalijosi parodos lankytojas.

Mokytojai pasėjo kūrybiškumo grūdą

    Parodos atidaryme J.Daukšytė-Morlet su pagarba ir dėkingumu minėjo dailės mokytojus Andrių Mosiejų ir Liuciją Vrubliauskienę, vadino juos savo pirmaisiais švietėjais ir moralės sergėtojais. Vėlesniame pokalbyje atsigręžusi į tuos metus, kai lankė Senamiesčio vidurinę mokyklą, Jūratė pasakojo, kad mokytojas A.Mosiejus įskiepijo jai atvirą požiūrį į pasaulį. Jis neapsiribodavo užduotimis piešti graikų mąstytojų galvas, visada skatindavo reikštis laisvai, leisdavo basomis lipti į dažus ir kūrybiškai improvizuoti. Kai Jūratė mokėsi V.K.Jonyno dailės mokykloje, jai labai patikdavo pamokos gamtoje. Mokytoja L.Vrubliauskienė vesdavo mokinius į gamtą piešti iš natūros, stebėti augalų Nemuno pakrantėse, leisdavo nuo pat ryto, vos prašvitus, tapyti kieme. Pabaigusi dailės mokyklos kursą, neįsivaizduodama savo ateities be dailės, Jūratė papildomas pamokas lankė dar vienerius metus. Paskatinta mokytojos L.Vrubliauskienės, įstojo į Vilniaus dailės akademiją, baigė tekstilės bakalauro, o po to ir tekstilės magistro studijų programą. 2003 m. Vilniuje Jūratei buvo įteiktas žiuri meistriškumo prizas geriausio šiuolaikinio dizaino gobeleno konkurse.

Dažnas prancūzas laiko save menininku

   Įsikūrusi Paryžiaus priemiestyje Houilles, esančiame už 14 kilometrų nuo Paryžiaus ir turinčiame daugiau nei 33 tūkstančius gyventojų, Jūratė yra vietos menininkų grupės „O3A“ narė ir aktyviai dalyvauja jos veikloje. Miesto dailės galerija turi savo bičiulių ratą, o „O3A“ bendruomenė dažnai savanoriauja galerijoje. Druskininkuose demonstruojamą instaliaciją „Plaukiojančios grindys“ lietuvaitė ketina pristatyti ir Prancūzijoje. Mažiausiai kartą per savaitę Jūratė nuvažiuoja į Paryžių. Vienas iš jos tikslų – apsilankyti dailės parodose, o Paryžiuje – meno mekoje – jų apstu, ypač Marė (Le Marais) istoriniame rajone. Jūratė sako, kad jos aplinkoje vos ne kas antras prancūzas laiko save menininku, o dailininko statusas čia suteikiamas ir neprofesionalams, jei jie savo sugebėjimus įrodo darbais. Vakarais mažai kurie miestiečiai pasilieka namuose – visi turi daug veiklų, ypač vyresni žmonės. Jie užsiima jei ne menu, tai sportu. Paauginusi sūnų Vincentą, Jūratė pasirinko tokį darbą, kuris trunka ne visą dieną, todėl lieka laiko ir kūrybai. Pradinėje mokykloje ji veda popamokines veiklas. Pradinis ugdymas Prancūzijoje prasideda nuo trejų metų ir yra privalomas. Jūratė džiaugiasi, kad jos mokinukams, o jie yra iki šešerių metų, patinka kurti meną, vaikai sukasi kaip skruzdėliukai, nutapo net didelius formatus.

Kūrybinė veikla įsibėgėjo

   Per keletą pastarųjų metų Jūratės kūrybinė veikla įsibėgėjo. Dalyvauta grupinėse parodose, menininkų dirbtuvėse, inicijuoti performansai, meninės akcijos. Iš jų įsimintina dailininkų grupės „O3A“ paroda galerijoje „Le lavoire“, kuri įsikūrusi buvusioje skalbykloje. Jūratei kilo idėja parodos atidarymo dieną suorganizuoti meninį vyksmą „Nusistovėjusio vandens sujudinimas“. Netikėta ir smagi atrakcija pritraukė daug dalyvių ir turėjo didelį pasisekimą – galerijos baseinėlyje buvo „skalbiamos“ paklodės bei drabužiai. Ant virvių išdžiaustyti skalbiniai tapo originaliu ekspozicijos fonu.
   2024-ieji Jūratei buvo ypač derlingi kūrybine raiška. Jie prasidėjo personaline paroda „Amalgame“, kuri du mėnesius truko Paryžiuje, Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje. Ambasadai J.Daukšytę-Morlet rekomendavo Prancūzijos lietuvių bendruomenė. Dailininkė turėjo galimybę eksponuoti 16 darbų, atliktų mišria technika, sukurtų įvairiais periodais. Apie menininkės kūrybinį kelią kalbėjo buvęs Lietuvių bendruomenės Prancūzijoje pirmininkas Linas Maknavičius. Tai buvo pirmasis metų renginys šioje diplomatinėje atstovybėje. Oficialioje ambasados interneto svetainėje viešinamoje renginio anotacijoje cituojami tuomečio ambasadoriaus Nerijaus Aleksiejūno atsiliepimai apie ryškią ir spalvingą J.Daukšytės-Morlet parodą, pritraukusią daug lankytojų. Ambasadorius akcentavo, kad ši ekspozicija buvo labai gera įžanga į Lietuvos sezono Prancūzijoje metus. 
   Jūratė prisipažino, kad jai labiausiai patinka kurti instaliacijas. Dailininkės mintyse ekspromtu iškyla erdvinio kūrinio vaizdinys, kurį ji susieja su kontekstu ir užpildo filosofija. Ne taip seniai dailininkę pamalonino žinia, kad jos instaliacijos nuotrauka publikuojama fotoalbume „Aplinkos menas Vilniaus universiteto botanikos sode“. Instaliaciją „Kasdieninė“ Jūratė sumanė prieš keliolika metų, kai dalyvavo Vilniaus universiteto botanikos sodo projekte „Gamta ir menas“. Ši meninė provokacija 2007 m. buvo demonstruota Žemės ir aplinkos meno parodoje „Ženklai“. Instaliacijai toks pavadinimas buvo suteiktas todėl, kad ji sukurta iš kasdieninės duonos kepaliukų, pamautų ant šakotų baslių. Jūratė mėgsta instaliacijas kurti iš įprasčiausių, kasdien matomų daiktų. Aplinkos tvarumas yra J.Daukšytės-Morlet kūrybos kredo.

„Druskonio“ inf.

J. Daukšytės instaliacija “Kasdieninė” Vilniaus universiteto botanikos sode, 2007 m.


J. Daukšytės-Morlet instaliacija „Dainuoju kūną elektrinį“, 2023 m.


J. Daukšytės-Morlet nuotraukų koliažas “Panemunės augmenija Pašilingės kaime”


J. Daukšytė-Morlet. „Esu vertikali, bet mieliau būčiau horizontali”


J. Daukšytė-Morlet.“Įtampos indikavimas”


J. Daukšytės-Morlet tapyba iš 4 paveikslų ciklo “Atminties dėmės”

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Paskutiniajame renginyje, kurį vedė

A. Padegimaitės raiškus žodis

Izabelė ŪSIENĖ 

   Išlydėjome į Amžinąją kelionę iškilią asmenybę. Jos gyvenimo atkarpa - turininga ir prasminga. Gimė Vilniuje 1940 m. kovo 29 d., mirė Druskininkuose 2025 m. kovo 5 d. Iki jubiliejinio gimtadienio tebuvo likusios 24 dienos. Laikas turi savo dėsnius, juo labiau – mirtis. Vilnietė, lietuvė, įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, žurnalistikos specialybę. Pradėjo darbą nuo 1961 m. iki 1978 m. kaip Lietuvos radijo diktorė, baigė 1997 m. kaip Vilniaus kolegijos dėstytoja. Druskininkuose gyveno 19 metų kaip svarbi kultūros ir visuomenės veikėja. Ryški jos visuomeninė veikla: LPS ,,Bočiai“, M.K. Čiurlionio draugija, TS-LKD partija bei pomėgiai: literatūra, teatras, kelionės. Biografinius duomenis užpildė su kaupu. Vadovavo „Bočių“ Žodžio meno klubui, vedė renginius, spaudoje skleidė kultūrinę veiklą. Šviesi asmenybė, tvirtai žengianti pasirinktu profesinio meistriškumo keliu, tautinių vertybių puoselėtoja, nuo 2006 metų matoma, girdima ir vertinama Druskininkų kultūros erdvėje. Rodos, dar taip neseniai Audronę Padegimaitę kalbinau brandaus jubiliejaus proga. Apie šią datą, 80-metį, ji atsakė: ,,Gyvenu viršvalandžius“. Tada A. Padegimaitė man skyrė dalį savo ,,solo žygio“. Ši jau ne sceninė veikla trukdavo kasdien po keletą valandų. Mūsų miestą ji pažįsta - dzūkai pasakytų – kaip savo penkis pirštus. Abi kartą vaikštinėjome Nemuno pakrante ir kalbėjomės. Taip gelbėjosi daugelis – rizikos grupės žmonėms galiojo taisyklė ,,likite namuose“. Audronė, paklausta apie gyvenimą bute, aiškino taip: ,,Tereikia ,,butą“ paversti į ,,būtį“. O kaip, paklausite? Reikės lyg ir nedaug dvasinių pastangų kasdien vykdyti tuos ritualus, kurie lavintų ir kūną, ir sielą, galbūt net paskatintų naujų kūrybinių ieškojimų. Tuomet sutarėme, kad, besigrožėdamos Nemuno skardžiais ir atkakliomis pušimis, mudvi aptarsime tik ,,keletą klausimėlių“.
   - Kokia atvykimo į Druskininkus situacija? Juk buvote pasiekusi profesinio tobulėjimo viršukalnę? Bendravote su savo mokytoju diktoriumi Vytautu Kybartu, kolegėmis Gražina Bigelyte, Bernadeta Lukošiūte (teta Beta), Dana Rutkute, Undine Nasvytyte, režisiere Dalia Tamulevičiūte, bardu Vytautu Kernagiu, maestro Sauliumi Sondeckiu ir jo vadovaujamo orkestro muzikantais bei kitais meno žmonėmis. Kodėl nusprendėte palikti tokią kultūros nišą ir pasirinkti Druskininkus?
   - Mano apsisprendimas gyventi Druskininkuose buvo asmeninio pobūdžio – reikėjo atsitolinti nuo skaudžių pokyčių šeimyniniame gyvenime. Ir tiek. Kaip matote, likausi čia ,,suvisam“, o ir mėgstamos veiklos apstu. Savotiška ,,saviizoliacija“, manykime, buvo reikalinga.
   - Kaip įprasminote tuos metus Druskininkuose, kuriuos ,,veiklos kadrus“ norėtumėte priartinti?
   - Džiugu, kaip mane atrado ir pažino ,,Atgimimo“ mokykloje dirbęs Jonas Subačius. Jis dėstė prancūzų kalbą, o mane užkalbino, labai nustebęs, kad ,,aš esu aš“. Tuomet ir paklausė: ,,Ar jūs esate ta pati Audronė Padegimaitė – gražiausio balso diktorė?“. Taip ir likome scenos ,,partneriai“. Mokykloje mokiau vaikus sceninės kalbos kultūros dalykų. Mieste mudu su Jonu Subačiumi panirome į kultūrinius renginius: patriotinius sambūrius, knygų sutiktuves, jubiliejines popietes, susitikimus su kūrėjais ir kt. Su Jonu Subačiumi buvo lengva todėl, kad jis, kaip tikras džentelmenas, visada mokėjo mane paremti, nes buvau tikra perfekcionistė, o tokiems žmonėms niekada nebūna lengva. Juk kažkada laimėjau konkursą diktorės vietai gauti iš 103 pretendenčių. Turbūt lėmė įprotis siekti geriausio rezultato. Be to, man teko didelė laimė bendrauti su šviesios atminties dainininke Birute Zalanskaite. Mūsų sceninį ,,trio“ žiūrovai vertino, buvome kviečiami į popietes, patriotinius ir jubiliejinius renginius. Su malonumu pasinėriau į šią veiklą. Dar nebuvome atvėsę nuo Sąjūdžio idėjų, to ypatingo vyksmo, kuris liko visam likusiam gyvenimui. Dabar šie prisiminimai stiprina ir įprasmina ,,būtį – bute“. 
   - Visgi įdomu sužinoti, kaip Jus veikia jubiliejinės datos, metų nenumaldoma tėkmė ir kiti dalykai? Ar mėgstate švęsti, būti pastebėta visuomenėje?
   - Turbūt reaguoju kaip ir daugelis - praeitis pilnėja, būsimoji perspektyva traukiasi. Tikrai netrokštu būti pastebėta, o mano gimtadieniai paprastai praeina su trimis draugėmis – bene dvidešimt metų tai tęsiasi. Mums jauku, turime bendrų interesų, o ir tos draugės ,,iš kito amžiaus flango“ – keliais dešimtmečiais už mane jaunesnės. 
   - Neįmanoma pabėgti nuo laikmečio rūstumo – buvome izoliuoti nuo kultūros erdvių, ypač skaudus atsiskyrimas nuo sceninės raiškos ir meno suvokėjų – žiūrovų. Kas dabar sudaro Jūsų gyvenimo esmę?
   - Buvau ir esu knygos žmogus. Gerai prisimenu, kaip dar paauglystėje skaitydavau knygas po apklotu pasikišusi žibintuvėlį. Būdama 16-os metų, dirbau Likėnų kurorto bibliotekoje ir visas ten esamas knygas perskaičiau. Ten gyvenome tėvelio pastatytame name. Kai vėliau teko studijuoti, man buvo lengva, nes privalomos skaityti knygos jau buvo pažįstamos ir savaip suvoktos dar paauglystėje. Vėliau jose atrasdavau naujų įžvalgų. Studijos Vilniaus kultūros švietimo technikume man neatrodė pakankamas išsilavinimas, todėl šis išankstinis apsiskaitymas turbūt lėmė pasiryžimą tęsti žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Ko gero, ir šiandien, atsidūrus nepavydėtinoje situacijoje, padeda knygos. Jų nemažai turiu pati, tebėra tos, kurias pasiėmiau iš bibliotekos, dalijamės su draugėmis. Dar mane guodžia ir ramina Druskininkų gamta - ,,turiu“ savo erdves. Nuo jų prasideda kiekvienas rytas, dažnai su saulėlydžiu Nemuno pakrantėse baigiasi ir diena. 
   - Per tuos keliolika metų dalyvavote įvairiausiuose kultūros reiškiniuose. Minėjote ,,sceninį trio“, vėliau likote su Jonu Subačiumi kaip neišskiriamas duetas. Pasikeitus aplinkybėms, o ir Jonui išvykus iš Druskininkų, darbuojatės kaip gimtojo žodžio puoselėtoja – rengiate literatūrines popietes miesto žmonėms. Kas jums yra menas šiandien?
   - Mane gelbsti šeimos ryšiai. Sūnus – architektas restauratorius Linas, gyvenantis Vilniuje, vaikaitė Emilija – jie yra tie ypatingi ramsčiai, be kurių neįsivaizduoju egzistencinės prasmės. Esu aplankoma – tiesa, dabar tik virtualiai. Išvykos į Vilnių – spektakliai, koncertai, parodos, susitikimai su buvusiais kolegomis buvo kaip sisteminiai gyvenimo ,,papildai“. Druskininkuose taip pat nelikau vieniša. Dar man patinka keliauti po Lietuvą kartu su ,,Bočiais“ ir Trečiojo amžiaus universiteto įvairios kultūrinės raiškos entuziastais. Pamatyti, kaip pakito, išgražėjo miestai, miesteliai, pasipildė muziejininkų edukacinės veiklos, pajausti tarp šių žmonių dar esamas gilumines dvasines paskatas. 
   - Kas jums yra vienatvė, kuri neišvengiamai paliečia žmones tam tikrame amžiaus tarpsnyje, kai gyvenate savarankiškai. 
   - Kažkada svajojau apie ,,laiko gurkšnį sau“. Dabar jo turiu apsčiai. Galiu skirti dėmesį savikūrai, buities gražinimui, pagaliau esu visai nepriklausoma – pati sau skiriu ,,kūrybines ar buitines užduotis“. Visgi reikia pastangų, susitelkimo ir ypač ,,pabėgti nuo lovos patogumų“... Gal ir gerai, kad niekada neturėjau šio įpročio. Labai mane padrąsina ir paguodžia tai, kad pati galiu pagelbėti ir kitam bėdos ar ligos ištiktam žmogui. Dar padeda poezija.   Atsipalaiduoju savo bute tarp iš egzotiškų kraštų parsigabentų daiktų, artimųjų įrėmintų nuotraukų, paveikslų kolekcijos. Vieni iš brangiausių paveikslų nutapyti sūnaus, architekto restauratoriaus Lino, gyvenančio Vilniuje. Scenos pasiilgstu, žiūrovų taip pat. Tą man kompensuoja druskininkiečių dėmesys bei kultūrinių renginių gausa. Visa tai man padeda neatitolti nuo giluminių klodų, kurie teikia vilties išlikti. 
   - Kas palaikė jūsų dvasinę ištvermę?
   - Ypač svarbūs prisiminimai. Mano tėtis Balys (išsiskyrusi pasilikau jo pavardę) - pirmasis Krikštonių kaime išsilavinęs žmogus. Kaip tikras dzūkas, buvo geranoriškas ir labai atsakingas ,,maksimalistas“. Žemaitė motina Genovaitė – tikra namų dvasia – augino mus, gamino valgį, auklėjo, siuvo, kirpo, puošė, dailino mūsų buitį. Žinoma, ir dabartis. Brolis Sigitas, pasirinkęs vertėjo darbą, moka 9-ias užsienio kalbas. Turiu į ką lygiuotis. Tai didelė laimė. 
   - Ko palinkėtumėte druskininkiečiams? 
   - Visas pasaulis gyvena laukimu, ir aš kartu su jais. Šiandien reikia džiaugtis įsismarkavusiu pavasariu. Druskininkai turi ypatingą kvapą visais metų laikais. Įsiklausykite, įsižiūrėkite, nepraraskite ryšio su artimaisiais, bičiuliais. Svarbiausia – didžiai gerbkime gyvenimą savo ir kitų įsipareigojimus. 
   Metai švystelėjo kaip meteoras. Sunku patikėti, kad ši nuostabi moteris žemiškoje kelionėje jau nebepriklauso mums – druskininkiečiams. Įpratome Ją matyti scenoje, priimti dvasinį peną kaip savaime suprantamą dalyką. Kaipgi be Jos? Išlydėjome į Amžinatvę Audronę Vitą Padegimaitę. Telieka su mumis šviesus Jos atminimas. 

*  *  * 

   Paskutinį SUDIE Audronei Padegimaitei galėsime tarti kovo 15 d., šeštadienį, nuo 10 iki 17 val. Druskininkų laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“. Lai šis atsisveikinimas būna kupinas ramybės ir šviesių prisiminimų.
   Urna bus palaidota Trakų miesto kapinėse, šeimos kape šalia tėvelių Padegimų.