M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Rimanto fotorega siunčia gerą žinią

Rimantas Bernatavičius su žmona Kristina fotoparodos atidaryme

Loreta Baliukonienė (kairėje) fotoparodos atidarymą pradėjo eilėmis
Alvydo Lukoševičiaus (www.alfotografija.lt) nuotraukos

Trys R.Bernatavičiaus nuotraukos, eksponuojamos fotoparodoje „Iš tamsos grįžtame į šviesą“

Su mėgiamu įnagiu – fotoaparatu

   Gruodžio 30-ąją įprastoje Druskininkų fotografų klubo ekspozicijų vietoje kavinėje „Vero Cafe“ atidaryta nauja paroda pavadinimu „Iš tamsos grįžtame į šviesą“. Tai namo į Druskininkus iš Europos šventinių atostogų sugrįžusio Rimanto Bernatavičiaus meninė fotografija, kūrybiškai liudijanti Pietų Europos kraštovaizdžius – gamtą, miestus, žmones. Kodėl „Iš tamsos grįžtame į šviesą“? Pasak parodos organizatorių, grįžusio iš savotiškos „piligrimystės“ po Europos šalis Rimanto fotorega siunčia žiūrovui gerą nuotaiką bei žinią, ir tai sutampa su laikmečiu, kai para vis šviesėja.
   Kaip įprasta Druskininkų fotografų klubo rengiamose parodose, atidarymą pradėjo Loreta Baliukonienė, perskaičiusi nuolatinės kultūros renginių skaitovės šviesios atminties Audronės Padegimaitės atrinktas eiles apie dėkingumą už jaukumą, kuris suartina, už šiltą šypseną, apsikabinimą, už trapų žiedlapį vardu gyvenimas ir kt. Loreta priminė ir kitus jau nebeatėjusius į atidarymą nuolatinius fotoparodų autorius ir lankytojus bei svarbius mūsų kultūros žmones, pastaraisiais metais išėjusius anapus: Gerardą Algirdą Šatūną ir jo žmoną Veroniką, Juozą Šikšnelį, Vytautą Valentukevičių, Liudą Petrauskienę, Adelbertą Nedzelskį. Visi jie savaip praturtino mūsų kultūrinę bendrystę. L.Baliukonienė, suprantama, pasidžiaugė sielos broliais ir seserimis, kurie atėjo į fotoparodos atidarymą, tarkim, net iš Margionių atkakusia žinoma etnografe Onute Drobeliene, kuri, beje, atvežė unikalių lauktuvių – rankų darbo saldainių iš Čepkelių raisto uogų. Parodos rėmėjas UAB „Raifa“ direktorius ir Druskininkų fotografų klubo vadovas Rimantas Kvaraciejus ponią Loretą papildė, jog, be jau išėjusiųjų, vietinė fotografų bendruomenė išliko gyvybinga ir veikli. Vienas iš fotoparodos rengėjų žinomas dailininkas Andrius Mosiejus priminė R. Bernatavičiaus kelias meninės fotografijos parodas, įvairiais metais vykusias Druskininkuose, Rimanto vadybinę ir prodiuserinę veiklą organizuojant mūsų mieste muzikos festivalį „Kur?“, kuriant instaliacijas. “Druskonis“ šnekino R.Bernatavičių prieš septynetą metų jo meninės fotografijos parodos „M“ atidaryme Druskininkų restorane „Vitaminas B12“, kurioje autorius pateikė Pietų Vokietijos, kur tuomet buvo apsistojęs, bei kaimyninių valstybių Prancūzijos bei Šveicarijos, kur atlikdavo darbinius užsakymus, kraštovaizdžius ir žmonių kasdienybę. Daugumą fotoakimirksnių Rimantas užfiksavęs išvykų dviračiu metu. Tuomet jis atviravo, jog savaitgaliais per dieną dviračiu numina iki 170 kilometrų. Dviračių pomėgiui, kaip ir kraštovaizdžiams fotoobjektyvu, Rimantas ištikimas iki šiolei, nors šiuo metu apsistojęs Pietų Prancūzijoje ir aktyviai mokosi prancūzų kalbos. Palyginti dažnai keliauja su Druskininkuose gyvenančia šeima –žmona Kristina, sūnumi Miku ir dukra Seira, kurie R.Bernatavičių aplanko Prancūzijoje. Tad fotoparodoje „Iš tamsos grįžtame į šviesą“ eksponuojamus kelionių į Prancūzijos kopas, Florenciją ar Turkiją įspūdžius papildė ne tik nuotraukų autoriaus, bet ir jo žmonos Kristinos komentarai.
   „Pasiilgstu Lietuvos,“ – priduria 52 metų R.Bernatavičius, pas artimuosius į Druskininkus atvykstantis daugmaž kelis kartus per metus. Mūsų mieste pasigenda aktyvesnio judesio, tobulėjimo bei naujovių, lygindamas su Pietų Europos panašaus dydžio miesteliais. Pastaruosius vėlgi dažniausiai aplanko dviračiu, pasiėmęs būtiniausius kelionei daiktus ir numindamas per tris dienas iki 500 kilometrų Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos, Italijos keliais. Pakeliui randasi nuotraukos, kurių dalis rodoma Druskininkų „Vero Cafe“. Meninė fotografijos paroda „Iš tamsos grįžtame į šviesą“ bus eksponuojama du mėnesius.

„Druskonio“ inf.


Rimo kelionės dviračiu po Pietų Europą dėkingos įdomiais fotokadrais

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Trys Karaliai aplankė Švendubrę

Sausio 6 d. Tris Karalius galima buvo sutikti ir Ratnyčios bažnyčioje

   Sausio 6 dieną mūsų protėviai simboliškai užbaigdavo žiemos švenčių laikotarpį ir švęsdavo saulės grįžimą, mat nuo tos dienos kasdienė saulės kelionė dangumi tampa pastebimai ilgesnė.
Krikščionių pasaulyje ši diena žinoma kaip Epifanija – Kristaus apsireiškimo šventė. Būtent tą dieną Rytų išminčiai, mūsuose dažniau vadinami Trimis Karaliais, atkeliavo į Betliejų ir pirmieji aplankė ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų.
   Šiais metais sausio 6 d. Švendubrės sodybas jau nuo pietų lankė Trys Karaliai, dalindami dovanas ir visiems sutiktiems linkėdami sveikatos. Papildomos apsaugos ateinantiems metams, tikima, suteiks šventinta kreida padaryti užrašai ant trobų durų. Net jei kokio švendubrėno Trys Karaliai ir nerado namuose, ant slenksčio paliko „aukso“, smilkalų ir saldainių.
   Ši kelionė nesibaigė Švendubrėje, vakare Tris Karalius galima buvo sutikti Ratnyčios bažnyčioje, kur klebonas Algirdas laikė šventines Epifanijos dienos mišias.
   Senovėje būtent šiuo laikotarpiu, pabaigus Kalėdines šventes, žmonės pradėdavo galvoti apie artėjančius ūkio darbus, pradėdavo samdyti žmones vasaros laikotarpiui.
   VšĮ „Švendubrės amatai“, surengę šį Trijų Karalių paminėjimą, taip pat jau pradeda planuoti savo tradicinę šienpjovių šventę „Raigardo tviskantys dalgiai“ ir kviečia jus kalendoriuose pasižymėti birželio 27 dieną. Laukiame visų Švendubrėje, prasmingame bendruomenės susibūrime, skirtame senųjų amatų, darbo kultūros ir gyvosios tradicijos puoselėjimui!

VšĮ „Švendubrės amatai“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

ANTANAS SMALIUKAS

Prisiminimų apie Antaną Smaliuką – Ambasadorių ištrauka iš Juozo Šikšnelio ir Algirdo Terten knygos „Švendubrės praeities guriniai“

Antanas Smaliukas – Ambasadorius prie kino filmui „Zosė“ suręsto namo maketo

1958 m. potvynio užlieta A.Smaliuko - Ambasadoriaus sodyba

Knygos “Švendubrės praeities guriniai” viršelis

   Antanas Smaliukas gimė 1895 m. Švendubrėje, mirė 1995 m., palaidotas Švendubrėje. Antanas buvo trečias sūnus šeimoje; vyresnįjį tėvai paliko prie ūkio, vidurinis turėjo mokytis amato, o gabų Antaną leido į mokslus. Sulaukęs mokyklinio amžiaus, pradėjo lankyti Ratnyčios pradinę šešiametę mokyklą, kurioje buvo mokoma rusų kalba. 1910 m. pavasarį ją baigė, o rudenį jau mokėsi privačioje mokykloje Baltarusijoje, Kobrine. Mokėsi dvejus metus, pasiruošė egzaminui ir įstojo į Gardino gimnazijos pirmą klasę. Prastai paruoštas Kobrine, pirmais metais antramečiavo. Gimnazijoje lietuviai organizavo slaptą ratelį, kur studijavo Lietuvos istoriją.
   1914 m. vokiečiams užėjus, grįžo į tėviškę ir čia pasiliko. Aukštojo išsilavinimo neturėjo. Tad stojo mokytis į Kauno valstybinio universiteto Humanitarinį fakultetą laisvu klausytoju, keletą metų pasimokęs universiteto taip ir nebaigė. Vilniuje baigė dvimetę mokytojų seminariją. Kai atėjo lenkai, jį areštavo, po kiek laiko paleido, bet sekė, buvęs mokytojas patarė bėgti į Lietuvą. 1923 m. iš Švendubrės persikėlė per Nemuną ir patraukė į Kauną.
   Dirbo Susisiekimo ministerijoje dvejus metus. Su Čiurlionio broliu Povilu įkūrė savo bendrovę „Kelias“. Po keleto metų bendrovė bankrutavo, nes negaudavo medžiagų. Kauno Laisvės alėjos pabaigoje Senolių prospektas kilo į statų kalną. Antanas su kompanionu tą kalną pažemino, prospektą patiesino. Po bankroto įsidarbino Finansų ministerijoje akcizų inspektoriumi. Tikrindavo neformaliai, buvo jautrus, gerbė žmones. Lankydavosi ir Švendubrėje, atvažiuodavo į Lipliūnus, naktį perplaukdavo Nemuną.
   Kaime surinkdavo įvairių prašymų – surasti metriką, patikslinti datą ar pan., todėl kaimo žmonės jį praminė Ambasadoriumi. Karui baigiantis, buvo susiruošęs trauktis į Vakarus, bet Gardine pavėlavo į traukinį.
   1954 m. atsitiktinai Vilniuje sutiko Paleckį. Tas nepažino. Antanas ir sako: „Bortkevičienę pažįsti? Pažįstu, profesorių Leoną pažįsti? Pažįstu. Antaną Smaliuką pažįsti? Pažįstu. Tai aš ir esu“.
Švendubrėje jį lankė įžymūs kultūros, meno, mokslo veikėjai. Labai džiaugėsi kapinių ir koplyčios įrengimu.
   Visi stebėjosi plačiomis jo pažintimis, fenomenalia atmintimi (prisimindavo net prieškario veikėjų telefono numerius) ir gebėjimu orientuotis situacijoje.
   – Labai geras žmogus buvo Kipras Petrauskas. Labai demokratas buvo. Labai gerą balsą turėjo. Neišdidus. Kitas puikuotųsi. Va, matot?
   – Taip, kaip Lietuvos opera buvo, tai italų atstovas Amadojus sakė: galim lygint su italais. Va! Nei Lenkija neturėjo tokios, nei anglai, nei vokiečiai, kaip Lietuvos opera prieš karą buvo. Išeidavo jėgos... Kipras Petrauskas, Katkus, Grigaitienė, Jonušaitė, Galaunienė, Oleka... Drebėjo teatras. Publika... Bilietus sunku buvo gaut. O kai atvažiavo 29 metais Šaliapinas, tai baisus dalykas. Aš tai gaudavau – pažįstama Jovaišaitė buvo kasininkė. Jei žino, kad aš ateisiu, tai palieka jau. Neapleisdavau operų. Eidavau. Vai įdomu pasiklausyt! Įdomu. „Traviata“. „Rigoletas“.
Labai gerai vaidino Kipras Petrauskas.Du mėnesius pabuvo. Parvažiavo iš Amerikos ir 50 tūkstančių litų parsivežė.
   – Dolerių?
   – A?
   – Sakau, gal dolerių?
   – Gal dolerių. Dabar jeigu jis ateis, tai jis neduos mokėt tau. Jis apmoka. Labai geras žmogus buvo. Labai geras.
   – Anksčiau tai buvo Švendubrėje pavadinimai – Kleboniškės, Barveniškiai, Krūmija, Žydpilvis, Ažubalio kalnas, Piliakalnis. O dabar nyksta visi senoviniai pavadinimai. Nyksta. Šagi mūsų kaimas 1635 metų – jau Švendubrė.
   Anksčiau – Lanka. Ten Karklynas. Použulų, Trumpukis, Ilga. Paskui Pylimas. O dabar nyksta viskas. Nyksta senovės tie pavadinimai.Nyksta. Ir ne tik pavadinimai. Ir nesakyk, kad dar susitiksim.
   – Va, kokių gabumų lietuviai buvo. Taigi stažuodavosi Prancūzijoj ar Anglijoj kariškiai. Tai norėjo tie pasilikt, kad jų armijoj tarnaut. Tokie gabūs lietuviai. Bendrai, lietuviai – labai darbštūs žmonės.
   – Buvo turbūt.
   – Ką?
   – Sakau, buvo. O dabar?
   – Nenoriu kalbėt, kaip dabar. Viskas. Nieko nėra gero dabar. Ir sunku tam Brazauskui dirbt. Jeigu taip bus, tai mes išsipompuosim.
   – Aš tai pranašauju, kad su laiku gali tapti badas. Kodėl? Dabar, tamstos, pažiūrėkit – lyguma Švendubrėj. Tušti laukai. A-ja jai! Su laiku bus... Gero nelaukim. Matot, toks dalykas. Nėra to griežtumo. Dabar, pavyzdžiui, kiek tos degtinės. Kioskuose degtinė. Kavinėse degtinė. Visur. O anksčiau? Aš jums papasakosiu, kaip buvo tvarkomas monopolis. Kaune buvo aštuonios parduotuvės. Viena buvo Panemunėje. Šančiuose, Aleksote buvo. Tai trys. Paskui prie stoties. Paskui Kęstučio. Penkios. Lukšo. Šešios. Paskui šitam... Savanorių prospekte. Septynios. Vilijampolėn – aštuonios. Visos valdiškos. Laiku atidaroma, laiku uždaroma. O dabar užeik kavinėn – spiritą parduoda. Šnapsą parduoda.
   – Nėra tvarkos šiuo atveju. Nėra. Čia monopolio tas įstatymas durnas yra. Labai durnas.(*)
   [...] pokalbiai su Antanu dažniausiai būdavo monologo formos.
Jis pasakodavo noriai įdomiais, su vardais, pavardėmis, datomis, smulkiausiomis senų įvykių detalėmis, net pažįstamų telefono numeriais. Apie Pirmąjį pasaulinį kartą, perversmą Rusijoje ir jų atgarsius savo kaime, kovas už Lietuvos nepriklausomybę, tarpukario Kauno gyvenimą, vėl apie karą, pokario vargus... apie visą dvidešimtąjį amžių, kurio liudininkas buvo, ir, aišku, apie M. K. Čiurlionį. Kiek kartų ir kur matė piešiant, kur einantį su broliais ir seserimis, kaip užkluptas audros nakvojo jų kluone ant šieno, kai „su tėveliu atvežėm Čiurlioniams malkų ir gėrėme pas juos arbatą“.
   [...] Kiek kartų su įvairiausiais svečiais važiavome į Švendubrę, visuomet būtinai sustodavome aplankyti A. Smaliuką. Su visais jis rasdavo bendrą kalbą, turėdavo ką papasakoti, pats parodydavo kaimą, nuvesdavo prie didžiojo akmens. Dar visai neseniai vikriai užkopdavo ant akmens viršaus ir, ten stovėdamas, linksmai pasakodavo.

* Adelbertas Nedzelskis, „Vienerių metų prisiminimai apie šimtametį, pažinojusį M. K. Čiurlionį“, Druskonis, 1996, gegužės 6–12, Nr. 18 (343)

Parengė VšĮ „ŠVENDUBRĖS AMATAI“