Atsiliepimai Vidmantas Vėlyvis konstruktyvus. Operuodamas tradiciniais simboliais, perkelia juos į laisvai aranžuojamą kontekstą. Aiškios prasminės struktūros ir abstrakti spontaniška stichija byloja savotišką racionalaus ir iracionalaus prado sintezės kiekį. Jį domina ne landšafto ypatumai, bet gryna spalvų muzika, susijusi su patirtais įspūdžiais, kurių gausa redukuojama į atskiras “melodijas”.  Dailininkas žaidžia tarytum atsitiktiniais spalvų bei linijų ornamentais, tačiau lemiamu momentu visada prabunda protas, kuris ne tik ženklina nueitą kelią, bet ir atveria interpretacijos galimybę. Čia galime rasti ir daug aliuzijų į tam tikrą simbolinį turinį. Matome tirštus pasąmonės žolynus, tarytum klampų vaizduotės liūną. Šio atveju mes ir vėl atpažįstame nesuinteresuoto estetinio pojūčio prioritetą, kurio mitinės siekia į I.Kanto laikus…  V.Vėlyvis kartais leidžia sau būti sentimentalus: kuria svajonių moteris skęstančias vasaros žalumynuose, jų apnuogintų kūnų nekandžioja muselės, jas supa romantiška aplinka. Gerai įsiklausius galima išgirsti saksofoną. Dailininkas nostalgiškai stebi melsvą gyvenimo upę, tekančią per amžiną gyvenimo provinciją. Jo darbuose esama impresionizmui būdingų bruožų, sumišusių su ilgesingais išgyvenimais. Painus tikrovės piešinys virsta nuspalvintų siūlų raizginiu, menančiu vėjo draikomą voratinklį. Dėmesys krypsta ne į kokią nors antropomorfinę emblema, bet į gamtos pasaulio “pakraščius”, žavinčius savo metaforiškais miražais. Ypač pabrėžiamas nerimastingas gyvybės dvelkimas, persmelkiantis tapomą realybę: materija čia suvokiama kaip iliuzinio dvasios žaidimo dalis.  Menotyrininkas ALGIS UŽDAVINYS