Domo Glatkausko penki kūrybos stiliai ir viena tiesa
Domas Glatkauskas savo kūrybos parodos atidaryme
Amatų centro Menų kalvė feisbuko nuotr.
Domas su artimaisiais parodos Abstrakčios ateivių legendos apie Dievą-Moterį atidaryme
Domas Glatkauskas. Pasaka be galo. 2026 m.
Domas Glatkauskas. Citrinos. 2026 m.
Kurorto parodinėse erdvėse jaunosios kartos vietos menininkų kūryba pristatoma gana retai tai būna išskirtinis įvykis. Tikrą staigmeną šio mėnesio pradžioje pateikė Druskininkų amatų centras Menų kalvė, sukvietęs meno mylėtojus į Domo Glatkausko (34 m.) parodą Abstrakčios ateivių legendos apie Dievą-Moterį. Publika tiesiog užplūdo salę tokia gausa nustebino net pačius organizatorius ir parodos autorių. Žmones atginė skirtingi motyvai: vienus intriguojantis, siurrealistinis ekspozicijos pavadinimas, kitus noras palaikyti talentingą naujovių ieškotoją bei sugauti jo kūrybos energiją, o likusius troškimas pasinerti į mistiškas legendas ir pajusti ryšį su aukštesniosiomis jėgomis.
Toks gyvas publikos susidomėjimas ne atsitiktinumas. Autoriaus biografija intriguoja ne mažiau nei jo paveikslai. Domas net dvylika metų praleido Londone. Ten baigė prestižinį Vimbldono dailės koledžą (Londono menų universiteto padalinį). Jauno kūrėjo talentas greitai sulaukė tarptautinio pripažinimo. Dar studijų metais Domas tvirtai žengė į Europos meno lauką: jo darbai buvo eksponuojami grupinėje parodoje Abstract movements Londono Espacio galerijoje, vėliau pristatyti didelio masto projekte 423 m Southbank Show kultinėje Stolen Space galerijoje. Tolimesnis kūrybinis kelias nusidriekė į Italiją mados bei meno sostinėje Milane, Spazio Dolomiti galerijoje, Domas surengė dviejų autorių parodą Conversations. Pasisėmęs didmiesčių kultūrinio įkvėpimo ir patirties, prieš penkerius metus menininkas nusprendė sugrįžti į gimtuosius Druskininkus. Šiandien Londono ir Milano ritmu pulsuojantis jo braižas skleidžiasi čia, kurorto ramybėje.
Kūryba be rėmų ir kanonų
Parodos pavadinimas Abstrakčios ateivių legendos apie Dievą-Moterį koduoja penkias pagrindines ekspozicijos temas. Abstrakcijos Domo rankose gimsta, ieškant poilsio nuo taisyklių ir įkyrių minčių. Šis visiškai spontaniškas procesas, reikalaujantis tūkstančių smulkių taškelių ar brūkšnelių, sukuria vibruojančio, skaitmeninio vaizdo įspūdį. Kitur dailininkas tiesiog leidžia dažams tekėti popieriumi ir taip išlaisvina susikaupusias emocijas. Ateivio motyvas paveiksluose apsigyveno dar prieš dešimtmetį. Tai autoriaus ir mūsų visų metafora, kai jaučiamės nesuprasti, svetimi ar tiesiog stebime kasdienybę iš šalies, tarsi iš kitos planetos. Paveikslus-legendas kūrėjas tapo be išankstinio plano: linijos juda laisvai ir virsta paslaptingais personažais. Menininkas neprimeta siužeto ir palieka teisę žiūrovui pačiam sukurti pasakojimą. Pasirinkęs religinę temą, Domas savaip transformuoja dvasinius motyvus. Jis tiki aukštesne jėga nepriklausomai nuo bažnytinių kanonų. Vedamas šio įkvėpimo, vaikinas meta iššūkį renesanso genijui Leonardui da Vinčiui savo paveiksle drąsiai interpretuoja pasaulinį šedevrą Paskutinė vakarienė. Moters tema Domo sąmonėje gyva nuo vaikystės, praleistos tarp senelio žinomo dailininko Alfonso Šuliausko darbų, kuriuose klestėjo moters kultas. Šiandien ir jaunajam autoriui moteris išlieka tobulu kūriniu, įprasminančiu pasaulį, todėl visiškai natūraliai atgimsta jo drobėse.
Ši paroda labai asmeniška Domo kūrybos mozaika, sudaryta iš 15 paveikslų, kuriuose darniai sugyvena neoekspresionizmas, minimalistinė grafika, piktografija ir tyčinis primityvizmas. Parodoje susipina grynas atsitiktinumas, filosofinės paieškos, pasąmonės žaidimai bei šeimos tradicijos ir meilė. Domas renkasi kurti visiškai laisvai, nesuvaržydamas savęs vienu stiliumi. Tapydamas ant drobės ar pakavimo popieriaus, menininkas eksperimentuoja su koliažais, užrašais ir sluoksniavimu, jungia įvairias medijas bei mišrias technikas. Įvairovė yra jo variklis, o menas tiesioginis gyvenimo atspindys. Įdomu tai, kad tapyba ant popieriaus sąmoningai palikta be rėmų darbai kabo laisvai, reaguodami į praeinančių žmonių judesius. Taip kiekvienas žiūrovas žvilgsniu bei energija užbaigia Domo darbą, statišką paveikslą paversdamas gyvu objektu. Menininkas atiduoda savo darbus žiūrovų teismui, nebijodamas, kad jie bus pažeisti.
Apie rimtus dalykus su šypsena
Svarbiausias ekspozicijos akcentas paveikslas Po paskutinės vakarienės. Tai šiuolaikinio meno pavyzdys, demonstruojantis, kaip klasika gali būti novatoriškai permąstyta, dekonstruota ir
perkelta į visiškai naują kontekstą. Šis darbas įrodo, kad apie rimtus dalykus galima kalbėti linksmai ir nevaržomai. Leonardas da Vinčis Paskutinę vakarienę nutapė realizmo stiliumi, modeliavo tūrius ir šešėlius. Tuo tarpu Domas visas figūras pavaizdavo ekspresyviai ir supaprastintai ant pakavimo popieriaus. Be to, perdirbiniui suteikė ironišką pavadinimą, kuris ne tik dvelkia intelektualiu humoru, bet ir visiškai pakeičia tradicinio siužeto prasmę. Originale užfiksuota dramatiškiausia akimirka, kai Kristui ištarus Vienas iš jūsų mane išduos, apaštalai pradeda audringai reaguoti. O Domo sumanytas žaismingas laiko postūmis Po... sukuria visiškai kitą efektą: vakarienė baigėsi, drama aprimo, prasideda paslaptingas pasišnekėjimas... Visa tai leidžia į rimtą religinę temą pažvelgti be patoso, laisvai ir su lengva šypsena, kas ir yra stipriausia jauno menininko braižo dalis! Antrasis paveikslas religine tema Paskutinės vakarienės užrašai yra tarsi idėjų laboratorija, svarbiausiojo paveikslo priešistorė, pasakojanti apie pasiruošimo procesą, kurio metu buvo apmetami eskizai, tobulinamos anatominės detalės, fiksuojamos architektūrinės schemos. Paveiksle yra pasislėpę ir ateiviai, kurie paslapčia stebi aplinką ir bando suprasti, kas yra ta Paskutinė vakarienė ir kas bus po jos. Su Leonardo da Vinčio paveikslais susiję nemažai teorijų ir legendų. Todėl nenuostabu, kad šis kūrinys kaitina ir ateivių vaizduotę...
Domo vaizduotės pasaulis
Gausiausią ekspozicijos dalį sudaro siurrealistiniai kūriniai: Judanti pilis, Pasaka be galo, Pasiuntinys, Piliuliečiai ir Citrinos. Šiuose darbuose autorius atveria galingą vaizduotę sujungdamas vaikišką naivumą bei komiksų estetiką, jis sukuria fantastinį pasaulį, kuriame knibžda daugybė keistų būtybių. Į šiuos vaizdus neužtenka tik žiūrėti autorius skatina juos išnagrinėti, perskaityti ir perprasti.
Judanti pilis primena tvirtovę, keliaujančią per laiko ir erdvės dimensijas. Paveikslas Pasaka be galo asocijuojasi su primityviuoju menu, kuriame kiekvienas elementas veikia atskirai, tarsi legendos vizualizacija. Šis kūrinys panašus į ankstesnių civilizacijų paliktą metraštį, kuriame užkoduoti pasakojimai apie pasaulio sutvėrimą, genties gyvenimą ar karus. Pasiuntinys įkūnija mistinę figūrą tarpininkę, nešančią ypatingą žinią. Šią paslaptingą būtybę stebi ir skirtingas reakcijas demonstruoja du ne mažiau įdomūs personažai. Piliuliečiai išsiskiria akį traukiančiu siužetu, vaizduojančiu keistą žmonėmis paverstų piliulių bendruomenę. Stilizuoti veikėjai iš pažiūros atrodo mieli, jaukūs ir žaismingi, tačiau jų elgesį varžo įvairūs tarpusavio saitai: virvės, laidai, medžių šakos ir kiti keisti objektai. Citrinos itin kompleksiškas koliažo, poparto grafikos ir ekspresyvios tapybos lydinys. Tai bene labiausiai vizualine informacija prisotintas parodos darbas. Paveiksle slepiasi gausybė berniūkščių, o kai kurie iš jų su riedlentėmis. Tikėtina, kad Domas čia pavaizdavo save, mat jis yra aistringas riedlentininkas. Gyvendamas Londone, jis ne tik aktyviai važinėjo, bet ir dirbo riedlenčių instruktoriumi, o šį sportą bei kūrybiškumą neretai sujungdavo bendruose meno projektuose.
Domo kūrybinis kelias
Parodos atidarymo metu Domas pasakojo apie savo kūrybinį kelią, kuris prasidėjo dar vaikystėje, senelio Alfonso Šuliausko dirbtuvėje. Autorius prisiminė, kaip senelis, įdavęs malką ir saują vinukų, liepdavo juos kalti. Tik po daugelio metų Domas suprato, kad tai buvo pirmosios jo pamokos. Senelis ne tik reikalavo lygiai ir tvarkingai surikiuoti vinis pliauskoje, bet ir skatino pajusti tikro darbo skonį net ir tada, kai tekdavo plaktuku nusidaužti pirštus. Vėliau senelis anūkui duodavo popieriaus ir akvarelės dabar jau aišku, kad tiesiog norėdamas ramiai dirbti ir netrukdomas užsiimti savo kūryba. Vis dėlto Domo piešinius jis visada įrėmindavo ir pakabindavo ant sienos. Parodos autorius prisimena, kad kūryba jo aplinkoje buvo natūralus, įprastas procesas ir kasdienė būtinybė, prilygstanti valgymui.
Kitas etapas būsimos profesijos link buvo dailės mokykla. Baigęs gimnaziją, Domas išvyko į Londoną. Tik po šešerių gyvenimo svetur metų jam kilo mintis, kad vis dėlto reikėtų studijuoti. Tapyba buvo vienintelė sritis, kuriai vaikinas galėjo parengti portfolio, galintį parodyti jo patirtį bei potencialą. Jis surinko savo darbus, išbarstytus po draugų namus, ir juos nufotografavo. Iš pradžių Domas norėjo studijuoti animaciją arba iliustraciją, tačiau priėmimo komisija, įvertinusi kūrybinius bandymus, buvo kitos nuomonės: Nelabai tilpsi. Jei taip įsirėminsi bus per siaura! Atsižvelgęs į dėstytojų pastabą, būsimasis studentas pasirinko tapybą. Dabar Domas pripažįsta, kad gyvenimas užsienyje padarė didelę įtaką jo kūrybiniam keliui. Vaikinas svarsto, kad Vilniaus dailės akademijos tikriausiai net nebūtų baigęs dėl itin griežtų reikalavimų. Po abitūros egzaminų jis bandė stoti į šią aukštąją mokyklą, tačiau nusivylė jau pirmame žingsnyje stojamoji anketa pasirodė esanti pernelyg sudėtinga.
Kūrybinės paieškos
Šios personalinės parodos anotacijoje Domas teigia, kad prieš dešimt metų, įkvėptas repo ir hiphopo muzikos atlikėjų, užsinorėjo susikurti savo alter ego kūrybinį ženklą, autoriaus Aš išraišką. Nebūdamas vietinis Londono gyventojas, jis jautėsi tarsi ateivis, tad sumanė tokį simbolį pritaikyti ir sau. Atmintyje atgijo vaikystėje matyti filmai apie ateivius, kurie mažam vaikui anuomet įvarydavo nemažai baimės. Užmečiau greitomis škicą. Kadangi man labiau patinka platūs nei aukšti formatai, būtent tokia simbolio forma savaime ir gavosi. Pažiūrėjau į naująjį savo herojų ir nustebau tarsi Styvis iš animacinio filmuko pas mane atkeliavo!
Tai dar vienas įrodymas, kad pasaulyje nėra nieko visiškai originalaus. Mano ateivio idėja tokia: jis atskrenda į Žemę ir bando suprasti, kaip čia žmonės gyvena. Net ir rengdamasis tapyti paveikslą pagal Leonardo da Vinčio Paskutinę vakarienę, atskraidinau daug ateivių. Jie tyrinėjo mano nupieštus rankų etiudus, apaštalų eskizus, tad pasiklioviau jų nuomone, pristatydamas savo paveikslų temas, atviravo Domas.
O štai legendų tema prasideda būtent nuo piešinio, nuo žaidimo su linija. Personažai čia gimsta savaime. Kartais, radęs savo senų piešinių, autorius juos padidina ant kito lapo ir papildo naujomis detalėmis. Piešti iš nuotraukų yra kur kas paprasčiau, o kurti į nieką nežiūrint, tik iš vidaus daug sunkiau. Tik tuomet, kai nežinai, ką piešti, gimsta nauji dalykai. Tiesiog reikia šokti į nežinomybę. O tinklas, kuris sugauna, atsiranda savaime, įsitikinęs menininkas.
Aiškindamas moters temą, autorius atskleidė, kad ji jam įprasta nuo vaikystės. Kadangi nemažai aktų tapė jo senelis, šis žanras Domui atrodė savaime suprantamas ir natūralus. Kai, būdamas mokinys, jis nusivesdavo draugų pas senelį į dirbtuvę, šie negalėdavo atsistebėti, pamatę paveiksluose nuogas moteris. Tačiau dailininkas kūną mato kaip kūrybos objektą tapant aktą, mąstymas transformuojasi ir pakyla į dvasinį lygmenį.
Perėjęs prie Dievo temos, Domas paaiškino tikintis aukštesniąja jėga, kuri valdo viską aplinkui. Mažam vaikui ilgą laiką dievais būna tėvai jau vien todėl, kad jie už vaiką aukštesni, o be tėvų vaikui grėstų prapultis. Vėliau dievais tampa idealai, dažniausiai kiti žmonės. Tačiau aklai sekant autoritetais, kyla pavojus nuklysti. Bet juk yra tavo paties kelias, kuriuo niekas kitas negali nueiti, tik tu pats. Žinau, kad tikrai būčiau sutrumpinęs savo klaidų kelią, jei nuo mažumės būčiau laikęsis dešimties Dievo įsakymų ir klausęs tėvų, atviravo kūrėjas. Jis taip pat priminė žinomą alegoriją apie žmogaus priekaištą Dievui, kad šis neva nebuvo šalia ir nepadėjo sunkiausią gyvenimo akimirką. Į šį priekaištą Dievas atsakęs, kad smėlyje likusios tik vienos pėdos rodo ne palikimą vienatvėje, o tai, kad sunkiausiu metu jis gelbėjo žmogų, nešdamas jį ant rankų.
Daugiabriaunis Domo pasaulis
Jaunosios kartos kūrėjas Domas atvirai prisipažįsta savo gyvenimo kelyje jis vis dar išgyvena aktyvų ieškojimų etapą. Jo kasdienybė nepaklūsta standartinėms taisyklėms, o interesų laukas stebina universalumu: vaikinas ne tik tapo, bet ir kuria tatuiruotes, meistriškai valdo riedlentę, gilinasi į masažo paslaptis bei eksperimentuoja, kurdamas muziką. Didžiausia Domo stiprybė gebėjimas mintis paversti realybe. Kol kiti stringa teoriniuose svarstymuose, jis vadovaujasi paprasta, bet veiksminga taisykle: arba galvoji, arba darai; kai darai, tai padarai; kai galvoji, tai nedarai. Būtent šis požiūris leidžia Domui sujungti iš pažiūros nesuderinamus dalykus. Masažo studijose įgytas kūno pajautimas virsta tiksliomis tatuiruočių linijomis, o riedlentės dinamika ir miesto ritmas persikelia į muzikos takelius bei ekspresyvius potėpius drobėje. Domas įrodo, kad šiuolaikiniam menininkui nebūtina savęs įsprausti į rėmus kartais talentas slepiasi gebėjime suvaldyti kūrybinę įvairovę ir tiesiog veikti.
