Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

Kaip žinia, šių metų kovo 4 dieną žinomas sanatorinio gydymo, kurortinės medicinos ir reabilitologijos gydytojas, mūsų kurorto senbuvis Jonas Valskys pažymėjo savo 90-ies metų jubiliejų. „Druskonis“ pašnekino jubiliatą gydomojo turizmo Druskininkų kurorte tema. 

   Išsitarėt, jog kovo 4-ąją sulaukęs 90-ies metų, tapot ilgaamžiu... 
   Labai didžiuojuosi gimęs Nepriklausomoje Lietuvoje. 1963 m. buvom paskutinė Kauno medicinos universiteto laida, kurios absolventai gimę prieš karą. 
   Prieš 5-erius metus kaip Nacionalinės sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asociacijos bei Druskininkų sanatorijų asociacijos įkūrėjas ir ilgametis prezidentas „Druskonyje“ kėlėt klausimą dėl kurortologijos mokslinių laboratorinių tyrimų atgaivinimo. Kaip žinia, laboratorija, kur buvo atliekami kurortologijos moksliniai tyrimai, analizuojamas reabilitacijos ir natūralių gamtinių išteklių, tarkim, mineralinio vandens ir purvo, poveikis sveikatai, gyvavo ir Druskininkuose, tačiau jos veikla nutrūko. Gal gi pagaliau per pastaruosius metus kurortologijos moksliniai tyrimai buvo atnaujinti?
   Kurortologijos moksliniai tyrimai buvo atnaujinti teoretiškai, bet praktiškai nieko nebuvo daroma. Mano žiniomis, mineralinio vandens ar purvo sudėties ar poveikio sveikatai, kiti kurortologijos tyrimai jokiose specializuotose laboratorijose Lietuvoje neatliekami, nebent tuo užsiima geologijos tarnybos. Pagal tarptautinės kurortų asociacijos nuostatas vienas iš dešimties kurortiniams miestams privalomų reikalavimų yra kas dešimt metų ištirti ir kliniškai įrodyti, ar mineralinis vanduo ir purvas vis dar yra veiksmingi sveikatai. Pas mus niekas to nedaro nei kas dešimt, nei kas dvidešimt, nei kas trisdešimt metų.
   O užsienio kurortuose, tokiuose garsiuose kaip Karlovy Vary, kur jums teko pabuvoti, kurortologijos mokslinių tyrimų laboratorijos yra įkurtos? 
   Ten tokios laboratorijos dirba daugelį metų. Mūsų bėda, kad Lietuvos sveikatos universitete nėra kurortologijos dėstomo dalyko kaip pagrindinio, neruošiami kurortologai. Sveikatos ministerija ir ligonių kasos neskiria ir nekompensuoja kurortinio reabilitacinio gydymo chroniškų susirgimų ligoniams, kuriuos dažniausiai gydo kompensuojamais vaistais, o galima būtų apsieiti be jų, kompensuojant veiksmingą sanatorinį-kurortinį gydymą ar bent užmokant už procedūras. Nors reabilitacinis gydymas kurorte yra aukštumoje, valstybės lėšos jam yra ribotos. Reabilitacija skiriama po sunkių ligų ir traumų, tuo tarpu sergantiems chroniškomis ligomis belieka gydytis savo lėšomis, jei vaikai yra bagoti.  Norėčiau pridurti, kad sanatorinis-reabilitacinis gydymas turėtų užtrukti ne mažiau kaip dvi savaites ar idealiausiu atveju 21 dieną, nes trumpas gydymas nesužadina atstatymo procesų. Natūralių gamtinių faktorių poveikis organizmui tik po 21-os dienos pradeda atsistatymo darbus. 
   Gydomąjį arba sveikatos turizmą propagavote, dėstydamas Kauno kolegijos Druskininkų skyriuje, skaitydamas paskaitas Druskininkų III amžiaus universitete, kurį prieš 15 metų įkūrėte ir 12 metų buvote jo rektoriumi. Berods gydomasis turizmas arba kurortinis sveikatinimas vis labiau praranda įtaką lyginant su sparčiai populiarėjančiomis SPA programomis? 
   Tai dėsninga, nes atsiranda vis turtingesnių žmonių, daug dirbančių verslininkų, kurie atvyksta trumpam atsistatyti. Tačiau jie per tris savaitgalio dienas užsisakę daug procedūrų, tarkim, net iki 15-os, vietoj to, kad gautų naudos, alina organizmą ir veltui išleidžia pinigus. Nėra taip, kad atidarei organizmą, prikrovei jam sveikatos ir uždarei. Atsistatymas tai palaipsnis procesas: atvykęs į kurortą gali vaikščiot, sportuot, maudytis baseinuose, bet trumpai priiminėt mineralinių ir purvo vonių kelias procedūras organizmui nieko gero neduoda. 
   Kaip jums atrodo, ar nepersistengiam į kurortą viliodami turistus triukšmingomis pramogomis?
   Kai žlugo tas klasikinis kurortinis gydymas, dabartinis pramoginis triukšmas, susijęs su pataikavimu verslininkams, Druskininkams nebuvo būdingas.
   Gydomojo kurorto rimtis turėtų būti išlaikyta, nes žmonės atvyksta iš triukšmingų miestų, prisiklausę, ko tik nori. 
   Visąlaik tvirtai pasisakėte, jog Druskininkai buvo ir turi išlikti gydomojo turizmo kurortu...
   Gana ilgai vadovavau iki šiolei gyvuojančiai Nacionalinei sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asociacijai, kurios pagrindinis tikslas buvo, kad Druskininkuose išliktų kurortinis gydymas įvairiais pavidalais – ar tai sanatoriniu, ar reabilitaciniu, ar pavirstų į SPA. Šiandien džiaugiuosi matydamas, kad savo laiku padėjome stiprius pagrindus kurorto strategijai vystytis. Tai įrodo balneologinių gydyklų, „Eglės“ sanatorijos, SPA „Vilnius“ ir kitų sanatorijų transformavimasis į modernius šiuolaikinius rekreacijos poilsio centrus. Suvešėjo komercinis potencialas. Kurortinis gydymas išliko ir transformavosi teisinga linkme pagal Nacionalinės sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asociacijos tikslus. 
   Kai atsirado ligonių kasos ir reabilitacija, mano svajonė buvo „Eglės“ sanatoriją paversti visos Pietų Lietuvos reabilitacine ligonine. Kad pirmaisiais privatizavimo metais „Eglė“ pateko į geras rankas, didelis buvusio vyr. gydytojo Mindaugo Grigaičio nuopelnas.
   Suprantama, ne viskas nūdienos Druskininkuose man patinka. Nepatinka, kad kurorto centrą užėmė betono ir stiklo gigantai, vadinamieji „do, re, mi“ pastatai. Šveicarijos kurortų architektai, su kuriais draugavome, patarė šitoj vietoj nestatyti gyvenamųjų namų, o padaryti pramogų ir smulkios prekybos centrą, savotišką rotušės ar pramogų aikštę, kur tvyrotų kurorto dvasia. Mano nuomone, iškilę „do, re, mi“ pastatai slegia, nepritaikyti ir nebūdingi kurortui. Pagal tarptautinės kurortų asociacijos nuostatas kurortiniuose miestuose turi vyrauti mažaaukštė, lengva, skoninga architektūra. Druskininkuose tarsi nestinga neblogų idėjų, tačiau stokojama toliaregiškumo jų tolimesnei eigai, marketinginiam tyrimui ir įgyvendinimui. 
   Dar viena kurorto karikatūra – „Sūručio“ arba sirakūzų kareivio skulptūra. Mąstau, kas nulėmė galutinį variantą? Galbūt užsakovas, kuris finansavo, bet neturi supratimo arba skonio? Kurorto senbuvių ir žinovų galvose „Sūrutis“ - tai valstietis su druskos kubilu arba kitokia vietine simbolika. Dabartinis – svetimkūnis, kuris nesiderina nei prie bažnyčios, nei prie Linksmos vilos, nei prie Vilniaus alėjos. 
   Persistengta ir su kurorto herbo trimis gelžbetoninėmis pušelėmis Druskininkų prieigose. Neužtenka turėt valdžios ir pinigų, reikia turėt išminties ir kultūros įsiklausant į kitokią nuomonę. 
    Vienas iš primityvoko pataikavimo turistams atvejų – Vilniaus alėjos rekonstrukcija vietoj keramikinių skulptūrėlių išrikiuojant zodiako ženklus pagal M.K.Čiurlionį, kad žmonės prie jų galėtų nusifotografuoti. Kokią Vilniaus alėją norėtumėt matyti, klausiam jūsų kaip pastarosios gatvės kaimyną, septyniolika metų dirbusį vyr. gydytoju šalia buvusioje „Sūručio“ sanatorijoje? 
   Visiškas disonansas - jau išryškėjęs žolynų vejų Vilniaus alėjoje metalinis aprėminimas. Ko gero, dangą jau reikėjo pakeisti naujomis trinkelėmis, tačiau ankstesnes unikalias ir originalias keramikines skulptūrėles, su kuriomis jau seniai susigyvenome, būčiau palikęs. Be to, reikėjo įsiklausyt į gausaus būrio žmonių nuomonę, kad meniškos keramikinės skulptūros Vilniaus alėjoje išliktų. Manyčiau, jog M.K.Čiurlionį Druskininkuose esam jau daug kur įtvirtinę. Galbūt kažkokiu būdu reikėjo pagerbti Rimvydą Mickevičių, Vilniaus alėjos projekto autorių? 
   Ar rekonstruotas sveikatingumo parkas, kur dirbote kartu su legendiniu Karoliu Dineika, atitinka jūsų įvaizdį? 
   Sveikatingumo parko pagrindinis betono takas – kaip karių kapinėse. O turėtų būti panašus į autentišką kaip Bernardinų sode Vilniuje, šalia Gedimino kalno. Kai sveikatingumo parke dirbome, stengėmės ten palikti kuo daugiau natūralumo ir autentiškumo, kurie įsipina į gamtą. Sveikatingumo parke auginom vaistažoles, kad žmonės jomis kvėpuotų. Patarčiau, jei nori išlaikyti arba puoselėti kurorto dvasią, pasitark su žinovais, kurortinės rekreacijos veteranais.


J.Valskys (dešinėje) su garsiais kurorto gydytojais Albina Dalibogaite ir Juozu Gončiu


Su “Draugystės sanatorijos” vadove Violeta Kaubriene Karlovy Vary kurorte

JONO VALSKIO GYVENIMAS IR VEIKLA 

   Gimė 1936 m. kovo 4 d. Gubavos kaime Ignalinos rajone. 
   Mokėsi Salako gimnazijoje ir Dūkšto vid. mokykloje. Baigęs Švenčionių medicinos mokyklą, studijavo Kauno medicinos institute. Vienerius metus dirbo Respublikinės kurortų valdymo tarybos gydytoju inspektoriumi. 1964 metais atvyko į Druskininkus dirbti sanatorijos “Tėvynė” vyr. gydytojo pavaduotoju. 1968–1971 m. - sanatorijos “Dzūkija” vyr. gydytojo pavaduotojas; 1971–1981 m. - Respublikinio Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir klimatoterapijos centro vyr. gydytojas. 1981–1987 m. - sanatorijos “Eglė” vyr. gydytojas. 1987–2004 m.- sanatorijos “Sūrutis” direktoarius.
   1994-2000 m. vadovavo Druskininkų sanatorijų bei Nacionalinei sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asociacijoms. Atstovavo Druskininkų ir Lietuvos sanatorijų interesams Pasaulinės hidroterapijos ir klimatoterapijos federacijos kongresuose. 2000 m. pradėjo dėstyti gydomojo turizmo kursą Kauno kolegijos Druskininkų skyriuje. 2011 m. įsteigė Druskininkų III amžiaus universitetą ir 12 metų buvo jo rektoriumi. 
   Su žmona Violeta užaugino du sūnus Rytį ir Darių. 

Paieška