Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

Jonas Liaukonis užžėlusiame kemsyne, kur gali būti vokiečių kapavietė


Kelias link duburio veda pro Liaukonio kaimo turizmo sodybos iškabą

   Druskininkiečio Ramučio Liaukonio skambutis „Druskoniui“ darsyk priminė VšĮ “Kultūros vertybių globos tarnyba” direktoriaus L. Kvizikevičiaus kreipimąsi į mūsų skaitytojus dėl žinių apie vokiečių, lenkų, rusų kareivių, Lietuvos partizanų, Lenkijos AK narių palaidojimo vietas, idant, ekshumavus aptiktus palaikus, jie būtų deramai perlaidoti. 
   „Mūsų uždavinys surasti nežinomas palaidojimo vietas ir iškelti mirusiuosius. Būtų labai džiugu ir sveikintina, jeigu Druskininkų 
apylinkėse atsirastų daugiau tokių vietų. Taupant brangų laiką ir žmogiškuosius resursus, mūsų paieškos - ekshumavimo komanda planuoja darbus, atsižvelgdama į galimų vietų kiekį ir palaidotų asmenų skaičių,“ - sakė „Druskoniui“ L. Kvizikevičius, kurį informavome apie mūsų redakcijos įdirbį išsiaiškinant vienišo kapelio miškelyje prie „Eglės“ tvenkinio paslaptį.
 
Pagal tėvo pasakojimus 
 
   Kai prieš dvejus metus „Druskonyje“ paskelbėme Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos („Volksbund“) atstovų Lietuvoje VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“, kuri atlieka praktinius ekshumavimo darbus Lietuvoje pagal dvišalę sutartį, kreipimąsi į Druskininkų bei aplinkinių rajonų gyventojus, kad praneštų apie vokiečių karių kapavietes, sulaukėm žinučių srauto apie dešimtimis į duobes sumestų ir užkastų vokiečių karių Šunupio ir Neravų miškuose, prie Baltosios Ančios vandens jėgainės ir Ašarinio ežeriuko. Apie kelių vokiečių kapavietę savo tėviškėje Paterų kaime tarp Leipalingio ir Veisiejų „Druskoniui“ papasakojo bei jų palaidojimo vietą, duburio įkalnėje prie Samanio ežero, parodė druskininkietis Ramutis Liaukonis. Jam apie ten užkastus daugmaž penkis vokiečių kareivius papasakojo šviesios atminties tėvas Balys Liaukonis. Anksčiau toje vietoje buvo arimas, dabar sudygusių medžių kemsynas. Kapavietė - prie pat tėviškės žemę paveldėjusio jauniausio brolio Jono Liaukonio valdos, kurią žymi kaimo turizmo iškaba. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944 m. šias vietas Pateruose nuo Leipalingio siekė fronto linija, pagal Liaukonių pasakojimus parodytame duburyje vokiečiai netgi buvo pasistatę pabūklą. Krito abiejų pusių kareiviai. Ramutis priminė tėvo pasakojimą, jog rusai savo karių kūnus išsivežė, o sužeistus sukrovė į vežimą ir įsakė jam vežti į Ratnyčią, kur bažnyčioje buvo įrengta karo lauko ligoninė. Kas užkasė nukautų vokiečių kūnus, tėvas sūnui neaiškino: gal jis pats, o gal kaimynai? Sovietmečiu apie tai buvo įprasta nepasakoti. 
   Pasak Ramučio, fronto šūviai, ypač nuo Leipalingio, aidėjo apie dvi savaites. Vėliau jam besimokant Leipalingio mokykloje, mokytojai perspėdavo vaikus, jog nespardytų miestelio gatvėse besimėtančių minų, nes gali blogai baigtis, kaip vienam darbininkui, kaukštelėjusiam miną kastuvu ir nuo sprogimo išsitaškiusiam. 83-ejų metų Ramutis prisiminė ir savo vaikystę tuose pačiuose Pateruose, kur gimė ir augo garsus poetas Sigitas Geda. Kone vienmečiai berniokai nesyk žaisdami susikumščiuodavo. 
   Po mokslų ir įgytos specialybės vyriausias iš 6-ių Liaukonių vaikų Ramutis apsistojo Druskininkuose, arčiau tėviškės Pateruose, kur gyveno pasiligojęs tėvas. Daugeliui druskininkiečių R.Liaukonis yra žinomas, nes dirbo elektros tinklų projektuotoju savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriuje. 

Vienišo kapo globėjos 

   „Druskonis“, aiškindamasis vienišo kapelio miškelyje prie „Eglės“ tvenkinio paslaptį, surinko pakankamai duomenų, jog ten užkastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje rusų nušautas vokiečių kareivis bei išplėtojo šią istoriją. Netoliese Eglės gatvėje nuo vaikystės gyvenanti Genovefa Vaščilienė paliudijo, jog daugmaž 1944-ųjų metų liepos mėnesį Grūtos upelio aukštame krante jos tėvas Julius Būžys bei kiti vietiniai gyventojai Petras ir Antanas Viščiniai palaidojo rusų nušautą vokiečių kareivį, prieš tai jį suvynioję į ilgą kaimišką sermėgą. Besitraukiantis vokietis buvo rusų kareivių nuginkluotas, nuogai išrengtas bei nušautas vietinių šienpjovių akyse ir paliktas ant lauko.Anot G.Vaščilienės, sovietmečiu vietiniai vengė apie vokiečio kapą užsiminti. Jo vietą težymėjo iš medžio šakų sukaltas kryželis ir Genovefos tėvo pasodinta eglė. Tačiau G.Vaščilienė pradėjo paslapčiomis vokiečio kapą tvarkyti : atnešdavo gėlių, pasodino žydinčių krūmų. Atsirado ir daugiau jos vienminčių, kurių nepažinojo. Nušauto ir palaidoto kareivio istoriją Genovefa nesyk pasakojo „Eglės sanatorijoje“ poilsiaujantiems vokiečių tautybės asmenims. Atgimimo metais įvairūs pareigūnai klausinėdavo G.Vaščilienės, gal ten palaidotas Lietuvos partizanas? 
   Po G.Vaščilienės liudijimų „Druskonyje“ atsiliepė ilgametė vokiečių kareivio kapo prie „Eglės“ tvenkinio globėja druskininkietė Aldutė Stasiulionienė, nesyk atstačiusi nuniokotą kauburėlį, puošdavusi jį dirbtinėmis ir gyvomis gėlėmis, elektroninėmis saugiomis miškui žvakutėmis, keitusi sulaužytus arba sunykusius kryžius. Netoli nuo „Eglės“ gyvendama, kapą mažiausiai vienąkart per savaitę sutvarkydavo. „Juk šis kareivėlis kaip ir mes visi yra mamos vaikas, po širdimi išnešiotas, kažkieno brolis, o gal tėvas. Jis nekaltas, kad teko tokiais baisiais karo laikais gyvent ir taip tragiškai žūt, “ - sakė „Druskoniui“ ponia Aldutė. 

Vokietijos ambasados žinia 

   Pokario metų liudininkės G.Vaščilienės pasakojimą apie žuvusį vokiečių kareivį į diktofoną įrašė Druskininkų karių reabilitacijos centro direktorius majoras Ričardas Lanauskas bei šio centro specialistas, G.Matulionio 130-iosios šaulių kuopos vadas Ramūnas Šerpatauskas, kurie dėl kario ekshumacijos ir perlaidojimo kreipėsi į Vokietijos ambasadą. Tai padarė ir „Druskonis“, nusiuntęs į Vokietijos ambasadą savo straipsnį apie vienišą kapelį prie „Eglės sanatorijos“ ir G.Vaščilienės liudijimus apie vokiečių kareivio tragišką žūtį. Ambasados pareigūnų klausėme, ką jie patartų druskininkiečiams, kuriems rūpi, jog vokiečių kario palaikai būtų deramai perlaidoti bendražygių kapinėse. Sulaukėme Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados Vilniuje Gynybos atašė biuro padėkos ir žinios, jog mūsų informacija perduota Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos („Volksbund“) atstovui Lietuvoje K.Arlauskui, kuris rūpinasi naujai rastų karių kapų įamžinimu ir senųjų priežiūra. Pastarasis mums pranešė, kad „Druskonio“ surinktą medžiagą perdavė VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnybai“, kuri atlieka praktinius ekshumavimo darbus Lietuvoje pagal dvišalę sutartį su „Volksbundu“. Netrukus gavome VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“ žinią, jog vokiečių kareivio kapo Druskininkuose ekshumavimo ir perlaidojimo darbai įtraukti į šios tarnybos planus. 

Kasinėjimo išvados 

   Galiausiai 2022 m. spalio 27 d. „Druskonis“ sulaukė kvietimo stebėti vokiečių kareivio palaikų prie „Eglės“ tvenkinio paieškos darbus, kuriuos atliko VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“ savanoris Giedrius Paškevičius ir archeologas Eimantas Aranauskas. Tai tie patys archeologai, atradę Lietuvos partizanų palaikus buvusios NKVD būstinės kieme Leipalingyje. Archeologų kasinėjimo darbams talkino vokiečių kareivio palaikų paieškos iniciatoriai iš Druskininkų karių reabilitacijos centro, šauliai. 
   Lėtai kasant buvo kruopščiai patikrintas kiekvienas aptiktas smulkus radinys. Vis pakasant palaikus aptikti buvo bandoma metalo detektoriumi ir ilgu strypu. Daugmaž po dviejų paieškos valandų smėlingame įžemyje išryškėjo netaisyklingos formos duobės kontūrai. Pasak archeologų, tai gali būti ankstesnių kasinėjimų įrodymas. Tai netrukus patvirtino buvusios duobės 70 cm gylyje aptiktos sumestos stiklinės žvakės bei jų liekanos. Buvusios duobės vietą vis giliau kasant jokių palaikų neaptikta. Apie tai informuotas VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“ vadovas L.Kvizikevičius patarė kasinėjimo darbus nutraukti. Kadangi vokiečių kareivio kapavietėje buvo aptiktos buvusio kasinėjimo žymės, patikrinus ankstesniais metais „Volksbundo“ pažymėtų kasinėti vietų sąrašus bei pagal paveldo tvarkybos reglamentus nesutvarkytus dokumentus nepilnų duomenų suvestinėje aptikta, jog Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos („Volksbund“) atstovai prie „Eglės“ sanatorijos tvenkinio pažymėtą kapavietę kasinėjo 2003 m. spalio mėnesį, o atrastus palaikus perlaidojo vokiečių karių kapinėse Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose. 
   Pasak prityrusio tokių darbų savanorio G.Paškevičiaus, pirmiausiai renkama informacija apie palaidojimo vietas, po to jos tikrinamos detektoriais bei kasinėjimo darbais. Druskininkų šaulių kuopos vadas R.Šerpatauskas pridūrė, jog ketinama drauge su „Kultūros vertybių globos tarnyba“ atlikti Lietuvos partizanų palaikų paieškas Mergelių akių ežeriuke Druskininkuose, kur jie buvo sumesti. 

„Druskonio“ inf. 

Buvusioje vokiečių kareivio kapavietėje prie Eglės tvenkinio iki šiol įsmeigtas kryžius ir tvarkingai apjuostas dirbtinėmis gėlėmis

Daugiau nei 40 partizanų palaikų kelerius metus nepalaidoti sau- gomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre

„Druskonio“ inf.

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO MENO PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Algio Žmuidinavičiaus auto- portretas tarp lelijų Neravų tvenkiny

Šios žiemos grybai              A. Žmuidinavičiaus nuotr.

   „Dzievulio dovaną gamtą fotografuoju, kad jos grožį parodyčiau,“ – prieš dvejus metus „Druskoniui“ tvirtino druskininkietis Algis Žmuidinavičius, su kuriuo susipažinome dar anksčiau, kai jis savanoriškai tvarkė viešą maudyklą prie vadinamo girininkijos tvenkinio: paliktas šiukšles surinkdavo ir išmesdavo, smėliuką išlygindavo, iš vandens gilumos maurus išgrėbdavo, laiptelius įrengė. Galiausiai apipuvusį lieptelį išardė, nes jis tapo nesaugus. „Man geriausia dovana – žmonių padėka,“ – į savo nuopelnus kitiems numodavo Algis, turintis II grupės negalią. Tačiau savanoriui įkyrėjo nuolatiniai konfliktai su šiukšlintojais, kartais pasibaigdavę ir policijos iškvietimais, nes iškylautojai kėsindavosi tvarkdariui užvožti. „Nusibodo kariaut ir nervuotis,“ – trumpai mesteli Algis. Pagalbininkų talkinti jis taipogi nesulaukė, todėl nutarė ramiau pagyventi, maudyklos tvarką savieigai palikdamas. Be to, daugiau laiko atsirado gamtą stebėti ir įamžinti. Savo nuotraukas su įvairiausiais žiedais ir augalais, kraštovaizdžiais, saulėlydžiais, dangaus kaita, metų laikais, laukiniais gyvūnais Algis nuolatos viešindavo interneto grupių „Gamtos reiškiniai“ ir „Aš myliu gyvenimą ir tave“ dalyviams. Primindavo, kad laukinė gamta jam svarbi panašiai kaip tėvui eiguliui ar garsiam giminaičiui tapytojui Antanui Žmuidinavičiui, piešusiam Dzūkijos kraštovaizdžius. 
   Po Druskininkus ir aplinkinius miškus besiblaškydamas ar bežvejodamas, Algis būtinai ką nors ypatingo gamtoje pastebi ir nufotografuoja. „Kas gamtos stebuklų ieško, tas randa,“- neabejoja druskininkietis, ypač šią žiemą, kai sausio pirmoj pusėj sakurų žiedai prie Vijūnėlio prasiskleidė ar pirmą šių metų dieną sveikut sveikutėlę voverušką miške aptiko. Žaliuokes, žvynabudes ar šilbaravykius Algis pačioj lapkričio pabaigoj rinko ir namo parsinešė, žinoma, prieš tai gamtoj nufotografavęs. „Grybaut mėgstu,“ - sako pašnekovas, rodydamas įvairiausių formų grybų nuotraukas. 
   Taipogi lapkričio pabaigoj jam pavyko įamžinti prasiskleidusius kačiukų pumpurus ir žydinčią leliją Neravų tvenkiny. Ypač didžiuojasi tvarkingai išsirikiavusių naktiniame danguje Saturno, Veneros ir mėnulio nuotrauka. Jau nebesistebi per praėjusias Kalėdas ir šį sausį Druskininkų darželiuose ar gėlynuose žydinčiomis našlaitėmis ir rožėmis. Gruodžio 18-ąją nufotografavo pas mus žydinčią pavasario pranašę purieną. „Šią žiemą – daugiausia įspūdžių,“ – komentuoja Algis, rodydamas gruodžio 18-ąją pasiruošusios pražydėti Druskininkų magnolijos, įvairiaspalvių kerpių „Saulės take“ bei žiemą garaže pastebėto margaspalvio drugelio nuotraukas. 
   „Dievulio stebuklų yra, kas nori, tas randa, pagaut juos reikia, nes akimirksniu dingsta, –tęsia 60-metis druskininkietis. – Aš gamtos vaikas nuo mažumės, savo akim turiu viską pamatyt“. Apgailestauja, kad „šiltesniems kraštams einant link mūsų“, gražių sniegingų žiemų, ko gero, jau nesulauksim. Keiksnoja sprogimus kosmose ir magnatus, dėl kurių veiklos gamta ir metų laikai susijaukė. Be to, Algio nuomone, klimato atšilimas vyksta ir dėl saulės magnetinių audrų.
   Kita vertus, A.Žmuidinavičius mėgsta pats šiltuose kraštuose atsipūsti. Šiemetinį vasarį savo 61-ąjį gimtadienį pažymės Maltoje, o užpraeitais metais pabuvojo Bulgarijoje, kurios gražūs įspūdžiai gyvi iki šiolei: „labai graži šalis, malonūs žmonės“. 

„Druskonio“ inf.

  

  

  
A. Žmuidinavičiaus nuotraukose - šią žiemą Druskininkų gėlynuose ir parkuose pražydę augalai

Paieška