Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Valdžia ruošia „dovanėlę“ prie Vijūnėlės tvenkinio
  gyvenantiems žmonėms – šalia namų vis tiek sukurptas
  planas statyti viešąjį tualetą

Planuojamo statinio (tualeto) vieta prie Vijūnėlio tvenkinio


Būsimojo viešojo tualeto Pakalnės gatvėje vizualizacija


Kam reikėjo šioje Vijūnėlės pakrantės vietoje vaizdą į tvenkinį nuo praeivių uždengti trimis pušų eilėmis?


Padidintos automobilių stovėjimo aikštelės statyba Sodų gatvėje

   Tikriausiai prisimenate pernai vasarą Druskininkuose įsiplieskusį skandalą, kai į dienos šviesą išlindo vietos valdžios užmojai „urbanizuoti“ Vijūnėlės tvenkinį ir jo prieigas. Sužinoję, jog savivaldybė Vijūnėlės tvenkiny planuoja abu krantus jungsiančias vandenlenčių trasas su viešu tualetu, vandens batutu ir kavine, sukilo šalia gyvenantys žmonės, jiems į pagalbą stojo opozicijai atstovaujantys savivaldybės tarybos nariai. Jų pastangomis šio reikalo tuomet ėmėsi valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija. Po ilgų susirašinėjimų statybos prievaizdai savivaldybę vis tik padavė į teismą. Bylinėjimasis dar tik prasidėjęs, tačiau akylesni druskininkiečiai valdžios interneto puslapyje neseniai aptiko, kad savivaldybė vis tiek kurpia planą netoli gyvenamųjų namų statyti viešąjį tualetą. Norite paklausti, kuriam gi druskininkiečiui tektų didžiausia laimė iš savo balkono matyti vaizdą į Vijūnėlės tvenkinį kartu su savivaldybės suplanuotu viešuoju tualetu? Daug fantazijos šiam atsakymui nereikia: miesto tualetas suplanuotas statyti prie pat Pakalnės gatvės gale esančio namo sklypo. Pastarasis, kaip žinia, siejamas su R.Malinausko priešu – sveikatingumo centro SPA Vilnius savininku Valdu Trinkūnu, nors jis jau keli metai gyvena Vilniuje. 

„Kodėl visa tai po žmonių langais?“


   Šalia Vijūnėlės tvenkinio vinguriuojančios Pakalnės gatvės gyventojai pernai vasarą, švelniai tariant, nustėro, sužinoję, kad vietos valdžia šiame tvenkinyje sugalvojo aktyvaus vandens sporto centrą – abu Vijūnėlės tvenkinio jungsiančias vandenlenčių trasas. Negana to, šalia gyvenamųjų namų suplanuotas ir viešasis tualetas, kavinė, vandens batutas. Būtent toks projektas numatytas valdžios rengiamame teritorijos prie Vijūnėlės tvenkinio detaliajame plane. 
   Galite įsivaizduoti tokį scenarijų? Viena ramiausių kurorto senamiesčio gatvių, kur žmonės visuomet gyveno pasakiškoje ramybėje ir įstabaus gamtovaizdžio fone. Kurorto senamiesčio dalis, kurioje nekilnojamasis turtas dėl unikalios aplinkos yra vertinamas itin aukštai. Ir še kad nori - vandenlenčių centro su viešuoju tualetu perspektyva.
   „Iš pradžių pamanėm, kad čia kažkokia klaida, kad detaliojo plano braižytojai sumaišė vandens telkinius. Kam galėjo šauti į galvą šitokia beprotybė pačiame kurorto senamiestyje, šalia miesto parko, sugalvoti ekstremalaus vandens sporto centrą? Juk čia ne pasiplaukiojimas medinėmis valtelėmis. Čia būtų skraidymas trosais tempiamomis vandenlentėmis! - pamatęs iš Druskininkų savivaldybės tinklapio ištrauktą rengiamą detalųjį planą, tuomet šiurpo vienas Pakalnės gatvės gyventojas. – Aš jau nekalbu apie papildomą tokio „vandens pramogų parko“ infrastruktūrą kone tiesiai po gyventojų langais – viešą tualetą, kavinę. Pakalnės gatvelė juk nedidelė, keli žingsniai nuo gyventojų sklypų iki tvenkinio. Kur tie vandenlentininkai parkuotų savo mašinas, koks ten būtų triukšmas, automobilių judėjimas? Ir svarbiausia – kodėl visa tai po žmonių langais? Kodėl negalima viso šio „slalomo“ įrengti miesto pakrašty, ką – vandens telkinių mažai savivaldybės teritorijoje? Kodėl to negalima daryti atokiau nuo gyvenamųjų namų – Alkos tvenkinyje, pagaliau Ilgio ežere? Kodėl Malinauskas tokio džiaugsmo nedaro Grūto ežere, po savo tėvų langais?“. 
   Šiam Pakalnės gatvės gyventojui antrino ir jo kaimynas. „Kiek girdėjom, kalbos apie panašias vandenlenčių trasas valdžios koridoriuose ėmė suktis prieš kokį dešimtmetį, bet kai ponas pradėjo statyti Vijūnėlės dvarą, tada viskas buvo padėta į šoną. Suprantama, kas nori tokio „atrakciono“ šalia savo namų? Kai Vijūnėlės dvarą nugriovė, ką, dabar reikia pakenkti visiems kitiems? Dar ir viešąjį tualetą mums čia pastatyti sugalvojo!” - piktinosi druskininkietis. 
   Gyventojų interesų ginti tuomet ėmėsi opozicijai atstovaujantys savivaldybės tarybos nariai, iš pradžių įteikę raštą vietos valdžiai. „Teiginys, kad ,,teritorijos parinkimas viešam tualetui, maitinimo įstaigai, vandenlenčių trasų aptarnavimui krante aiškiai pažeidžia ir gamtosaugines normas, ir gyventojų interesą”, yra deklaratyvus ir neparemtas jokiais motyvais, todėl atmetamas“, - tada jiems pareiškė savivaldybė. Opozicijos nariai tuomet kreipėsi į valstybinę teritorijų planavimo ir statybų inspekciją, o pastaroji Druskininkų valdžią padavė į teismą.

Priminė ir šiukšlių konteinerius

    „Planavimas nepateisinamas jokiais racionaliais argumentais. Tai - tik akivaizdus mero R. Malinausko revanšinis siekis įrodyti visuomenei, kad valstybės institucijos, apgynusios Vijūnėlės tvenkinio teritoriją nuo urbanizacijos, buvo neteisios, įrodyti savo galių viršenybę. Tai - jo ambicija ir asmenis interesas, kurio realizavimas neabejotinai vėl pažeistų viešąjį interesą”, - pernai vasarą surašytame rašte statybos prievaizdams pabrėžė savivaldybės tarybos nariai nariai dr.Juozas Šarkus, Antanas Balkė ir Konstantinas Rečkovas. „Būtina laikytis Druskininkų savivaldybės bendrojo plano bei teritorijų planavimo teisinio reglamentavimo, būtina gerbti teisėtus Pakalnės gyventojų interesus, nepažeisti viešojo intereso“, - pabrėžė jie. 
   Opozicijos nariai statybos prievaizdams taip pat priminė ir šiukšlių konteinerius, kurie prieš kelerius metus buvo nuo gatvės perkelti prie buvusio mero oponento ValdoTrinkūno sklypo ribos.   „Dabar viešasis tualetas ir visa infrastruktūra suplanuota prie kitos gyvenamojo namo pusės, - stebėjosi opozicijos nariai. - Šios valdymo sistemos tikrieji sprendimų motyvai dažnai būna ir neadekvatūs, ir sunkiai suvokiami“. 
   Į šią istoriją įsikišus statybos inspekcijai, prasidėjo teismų maratonas. Tačiau užmojus vis tiek bandoma realizuoti, tik jau kiek kitaip – panašu, bandant gudrauti „skaidymo būdu“.   Druskininkų valdžia pernai ėmėsi didinti automobilių stovėjimo aikštelę. Tą pačią, kurioje prie pat V.Trinkūno namo buvo perkelti šiukšlių konteineriai. Jeigu eisite pasivaikščioti aplink Vijūnėlės tvenkinį, nepatingėkite pasižiūrėti, kokio dydžio plotas čia „išartas“ automobiliams parkuoti ir kaip dabar atrodo buvusio V.Trinkūno namo aplinka. Praeikite Pakalnės gatve palei Vijūnėlės tvenkinį. Ne vienas tikriausiai išsižios, kam reikėjo žavų tvenkinio vaizdą nuo pėsčiųjų taku vaikščiojančių žmonių paslėpti trimis čia prisodintų pušų eilėmis? Būtent šiame vaizdą į Vijūnėlės tvenkinį dengiančiame pušyne, tankiai sužaliavusiame šalia R.Malinausko oponento namo, gyventojai neseniai ir aptiko valdžios planus čia įtupdyti „baisiadėžę“ – viešąjį tualetą. 
   Kaip matyti savivaldybės interneto puslapyje rastuose brėžiniuose, viešąjį tualetą suplanuota statyti valstybės žemėje, šalia sklypo ribos, kuriame anksčiau šeimininkavo V.Trinkūnas.

Gal geriau statyt prie R.Malinausko namo?

   Viešasis susirinkimas dėl planuojamo statyti viešojo tualeto vyko liepos 28 d. Kaip nurodoma, projektinių pasiūlymų rengėja – Veronika Muzikevičienė. Savivaldybės tinklapyje, pateikiant informaciją apie supaprastintą statybos projektą, dėstoma, jog „projektuojamas I gr. nesudėtingasis statinis valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai“, priduriant, jog „Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyrius neprieštarauja laikinojo ir nesudėtingojo statinio statybai“.
   „Statinio statybos vieta numatoma laisvoje nuo medžių vietoje. Šalia yra pušynas.Vieta, kurioje planuojama statyti modulinį viešąjį tualetą su inžineriniais tinklais, yra prie pėsčiųjų dviračio tako, vos už 65 m nuo automobilių stovėjimo aikštelės esančios Sodų gatvėje. Gretimoje teritorijoje vyrauja mažaaukščių sodybinio tipo namų užstatymas. Artimiausi pastatai yra apie 30 m atstumu nuo projektuojamo statinio“, - dėstoma projekto aprašyme.
   „Projektuojamas modulinio viešojo tualeto pastatymas ir prijungimas prie miesto vandentiekio, buitinių nuotekų ir esamų elektros tinklų sistemų. Priėjimui bus įrengiamas pėsčiųjų takas. Statytojas (savivaldybė, - red.p.) numato įsigyti modulinį WC (konteinerį), kurio išoriniai ilgio ir pločio matmenys atitinka standarto ISO 668 arba lygiaverčio reikalavimus (ilgis apie 6 m; plotis apie 3 m; aukštis apie 2,8 m). Išorės ir vidaus sienos pagamintos iš daugiasluoksnių plokščių 80 mm storio, vidaus spalva balta RAL9016, išorės spalva antracitas RAL7016, apšiltintos poliuretanu. Planuojama, kad viešajame tualete bus vyrų, moterų ir neįgaliųjų vežimėlio naudotojams prieinami tualetai“, - taip valdžios interneto puslapyje pristatyta viešojo tualeto Pakalnės g. „perspektyva“. 
   Ne vienas turbūt paklaus, kam statyti stacionarų „nusilengvinimo centrą“ būtent šioje vietoje, kur šiuo metu praeina ar pravažiuoja dviračiais juokingai mažai žmonių? Pro Malinausko namą Turistų gatvėje praeivių srautai turbūt triskart didesni, jei ne daugiau, tai gal prie jo tvoros reikia statyti viešąjį tualetą, o ne čia? Ar čia tik ne preliudija tolimesniems Vijūnėlės tvenkinio „urbanizacijos“ žygiams – kavinei ir vandenlenčių trasoms?
   Panašu, kad tualeto Pakalnės g. iniciatoriams planai kaip sviestu patepus neriedės. Liepos 28 d. projektinių pasiūlymų rengėjai V.Muzikevičienei savivaldybės tarybos narys A.Balkė pateikė raštą, prieštaraujantį šiam valdžios sumanymui.
   „Viešojo tualeto Pakalnės g., Druskininkuose, statybos projektas parengtas nesilaikant teisinio reglamentavimo. Jums turėtų būti žinoma, kad Druskininkq savivaldybės administracija 2021m. parengė teritorijos prie Druskonio ežero ir Vijūnėlės tvenkinio Druskininkuose detalųjį planą, tačiau jis nebuvo patvirtintas nustatyta tvarka, nes tualeto statybai toje vietoje ir daliai kitų jo sprendinių prieštaravo Pakalnės g. gyventojai ir trys Druskininkq savivaldybės nariai. Plane viešasis tualetas, kavinė Pakalnės g. buvo numatyti kaip vandens sporto infrastruktūros dalis.Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros departamentas teikė privalomą nurodymą planavimo organizatoriui (savivaldybei), kuris nebuvo įvykdytas, todėl departamentas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Departamentas taip pat nurodė, kad planuoti tualetą ir kavinę atskirųjų želdynų plotuose neleidžia Želdynų įstatymo nuostatos. Nesulaukus šio teismo sprendimo, jokie ginčijami statiniai negali būti projektuojami ir statomi. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad viešasis tualetas nepažeidžia šalia gyvenančių fizinių asmenų intereso. Toks teiginys neatitinka tikrovės, kol teismas nepaskelbs sprendimo“, - pabrėžė A.Balkė.
   Projektinių pasiūlymų rengėja V.Muzikevičienė opozicijos nariui patvirtino gavusi jo raštą ir pranešė, jog bus „pasitarta su savivaldybe“, „gautos pastabos bus aptartos viešajame posėdyje ir po to Jūs būsite informuoti atskiru laišku”. Šią savaitę A.Balkę pasiekė projekto rengėjos atsakymas, jog čia “niekas nepažeidžiama”. Esą “parengti statinio supaprastinto statybos projekto projektiniai pasiūlymai neprieštarauja bendrojo plano sprendiniams ir jokie kiti teritorijų planavimo dokumentai (detalieji, specialieji planai) tokio statinio projektavimui rengti nėra privalomi, o „bendrojo plano sprendiniuose, pagal kuriuos teritorija Statinio statybai priskirta Bendrojo naudojimo erdvių, želdynų teritorijoms, parengti Statinio projektiniai pasiūlymai neprieštarauja Želdynų įstatymo nuostatoms“. Tik kaip šitą versiją “niekas nepažeidžiama” įvertins valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija?

„Druskonio“ inf. 

 

 

  Teisėjų, Druskininkų mero korupcijos byla perduoda
  nagrinėti Šiaulių apygardos teismui
   Lietuvos apeliacinis teismas trečiadienį perdavė kitam teismui nagrinėti korupcijos bylą, kur kaltinimai pareikšti teisėjams, Druskininkų merui Ričardui Malinauskui. 

Milena ANDRUKAITYTĖ, BNS 

   Byla Šiaulių apygardos teismui perduota iš Vilniaus apygardos teismo, nes didelė dalis pastarojo teismo teisėjų yra susiję su byla – dalyvavo ikiteisminiame tyrime, dirbo su kaltinamaisiais.
   Apeliacinis teismas tenkino Vilniaus apygardos teismo pirmininkės prašymą baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai įvairių korupcinio pobūdžio bei kitų veikų padarymu pareikšti 16 asmenų ir vienai bendrovei, perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui. 
Lietuvos apeliacinis teismas trečiadienį paskelbtoje nutartyje pažymėjo, kad trys Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai, kuriems buvo paskirta nagrinėti ši baudžiamoji byla, nuo jos pagrįstai nusišalino. 
   Be to, nustatyta, kad daugiau nei pusė Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atliko įvarius procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu, tad negali nagrinėti baudžiamosios bylos, du teisėjai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu.
   Likę keturi teisėjai dirbo kartu su vienu iš kaltinamųjų Vilniaus miesto apylinkės teisme, taip pat Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriuje dirba teisėjas, kuris yra įtrauktas į apklaustinų teisiamajame posėdyje asmenų sąrašą, o vienas iš kaltinamųjų daug metų dirbo Vilniaus apygardos teisme teisėju. 
Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, vien tai, kad teisme dirba asmuo, kuris įrašytas į apklaustinų teisiamajame posėdyje asmenų sąrašą, ar kad kai kurie teisėjai yra dirbę su kaltinamaisiais, savaime nėra pagrindas nušalinti visą teismą nuo bylos nagrinėjimo, tačiau šiuo atveju nustatytų aplinkybių visuma gali sukelti abejonių dėl nešališkumo, o tai yra pagrindas bylą perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui. 
   Pasak Apeliacinio teismo pranešimo, kadangi šių metų pirmąjį pusmetį pagal pirmąja instancija išnagrinėtų baudžiamųjų bylų kiekį Šiaulių apygardos teismo darbo krūvis buvo mažesnis už Klaipėdos ir Panevėžio apygardų teismų darbo krūvį, baudžiamoji perduota nagrinėti būtent Šiaulių teismui. Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra neskundžiama. 
   Minima byla teismui buvo perduota liepos pradžioje, tarp kaltinamųjų joje yra Druskininkų meras R.Malinauskas, jo padėjėjas Aivaras Kadziauskas, taip pat buvę teisėjai. Kaltinimai šiems asmenims yra susiję su vadinamojo „Vijūnėlės“ dvaro byla. 
Pareigūnai sako, kad didelę šios baudžiamosios bylos dalį sudaro duomenys apie nusikalstamas veikas, kuriomis 2018 metų vasarą galimai siekta kyšiu paveikti įvairių instancijų teisėjus ir neteisėtai priimtais sprendimais bandyti išsaugoti šiuo metu jau nugriautą statinį Druskininkuose, viešai žinomą „Vijūnėlės dvaro“ pavadinimu. Teismui iš viso perduota 16 fizinių asmenų ir vienas juridinis asmuo. 
   Kaltinimai dėl galimos korupcijos pateikti nuo pareigų nušalintam Apeliacinio teismo teisėjui Viktorui Kažiui, buvusiam šio teismo teisėjui Konstantinui Gurinui, buvusiam Aukščiausiojo Teismo teisėjui Egidijui Laužikui, buvusiam Vilniaus apygardos teismo teisėjui Henrichui Jaglinskiui, laikinai nušalintam Vilniaus miesto apylinkės teismo apylinkės teismo teisėjui Robertui Rainiui. Tarp kaltinamųjų – ir buvęs Aukščiausiojo Teismo teismo teisėjo padėjėjas Airingas Kartanas. Likę kaltinamieji yra advokatų klientai, galimos korupcijos grandinės tarpininkai.

 

 

  Gydytoja Albina Dalibogaitė - kurorto istorijos dalis

Jauna gydytoja Albina Dalibogaitė


Seserys Dalibogaitės apie 1937 m.: nuo jauniausios iki vyriausios. Albina – pirmoji iš kairės.
                             
A. Dalibogaitės asmeninio archyvo nuotraukos


   Druskininkų kurorto medikai visada yra arčiausiai žmonių, atvykstančių į sanatorijas sustiprinti sveikatą, atgauti jėgas ir gerą savijautą, užkirsti kelią ligoms bei negalavimams. Medikų žinios ir darbas didžia dalimi prisideda prie to, kad seniausias Lietuvos kurortas būtų dar labiau garsinamas ir populiarinamas.
   Jeigu reikėtų sudaryti sąrašą medikų, pokario laikotarpiu labiausiai nusipelniusių Druskininkų kurortui, jo pirmojoje eilutėje neabejotinai atsidurtų gydytoja Albina Dalibogaitė, kurios darbo metais kurortas kilo iš sąstingio, sparčiai keitėsi, gražėjo ir augo. Pasižymėdama įžvalgumu, sumanumu, puikiais organizaciniais ir vadybiniais gebėjimais, kurorto gydyklos vyriausioji gydytoja A. Dalibogaitė miesto strateginius tikslus visada siejo su sanatoriniu gydymu, didžiausią dėmesį skyrė infrastruktūros ir procedūrų plėtrai, naujos įrangos ir pažangių technologijų diegimui, profesionalaus personalo telkimui, internacionalinio darbuotojų kolektyvo darniam bendravimui.


   Penktojo dešimtmečio pabaigoje atvykusi į Druskininkus, jauna gydytoja pirmiausia rūpinosi gydyklos atgaivinimu ir veiklos sezoniškumo atsisakymu, sveikatinimo paslaugų plėtimu, naujų mineralinio vandens klodų atvėrimu, mokslinių tyrimų atnaujinimu, centrinės klinikinės ir biocheminės laboratorijos įsteigimu. Jau po kelerių metų, kai iškilo poreikis kurorte plačiau taikyti mineralizuotą purvą, A. Dalibogaitei prie medicininio darbo prisidėjo purvo gydyklos statybos užsakovo funkcijos, kurias ji sėkmingai vykdė. To laikmečio druskininkiečiai žino, kokia atmosfera vyravo Druskininkuose: rusakalbė valdžia, dauguma gyventojų – taip pat rusakalbiai. Kurorto ateitį jie įsivaizdavo Baltarusijos glėbyje ir to siekė. Į visas gyvenimo sritis kasmet vis giliau smelkėsi sovietinė ideologija su jai būdingais požymiais – besaike kontrole, įtarumu, neįtikusių vadovų persekiojimu. Tokiomis sąlygomis teko dirbti kurorto gydyklos vadovei A. Dalibogaitei. Ji buvo iš tų žmonių, kurie ieškojo kompromisų, bet nepasidavė to meto partinės nomenklatūros reikalavimams.
   Tokias išvadas galima padaryti, susipažinus su A. Dalibogaitės namuose saugomu kukliu asmeniniu archyvu bei išklausius gydytojos giminaičių ir ją pažinojusių žmonių prisiminimų.

Gyvenimo kelias atvedė į Druskininkus

  
A. Dalibogaitės asmeniniame archyve yra išlikusi autobiografija, darbo ataskaita, gautų apdovanojimų sąrašas, informacija apie jos plačios giminės genealogines sąsajas ir atmintinė dukterėčioms, sūnėnams bei jų vaikams, kurioje pateikiama dalis šeimos medžio.
Albina Dalibogaitė gimė 1918 m. kovo 30 d. Rusijoje, Saratovo srityje, Novouzensko apskrityje, Tolovkos kaime. Jos seneliai Dalibogai su dviem vaikais į šią vietovę buvo ištremti iš Dusetų valsčiaus, caro valdžiai malšinant 1863 m. sukilimą. Šeima nukentėjo dėl to, kad senelės brolis Kazimieras Lukošiūnas buvo vienas iš sukilimo prieš patvaldystę vadų Dusetų apylinkėse. Daligobų sūnus Vincas į Rusijos stepes pateko būdamas vos trejų metų. Tolovkoje jis užaugo, vedė, bet greitai tapo našliu. Liko du mažamečiai vaikai. Motiną jiems atstojo antroji tėvo žmona, su ja jis sulaukė dar keturiolikos vaikų, iš jų penki mirė, devyni užaugo. Albina buvo jauniausia, šešiolikta atžala Vinco Dalibogo šeimoje. 
Dvidešimtame amžiuje Lietuvai atkūrus valstybę ir tremtinių grąžinimo klausimus suderinus su Tarybų Rusija, Dalibogų palikuonys kartu su kitais tremtinių ainiais 1921 m. rugpjūtį patraukė į Lietuvą. Kelionė kinkiniais truko beveik devynis mėnesius. Pakeliui Dalibogų šeima susirgo, šeimos galva V. Dalibogas mirė ir buvo palaidotas netoli Smolensko, Stodoliščėje. Tuo metu Albina ėjo ketvirtus metus.
   Lietuvą pasiekusi šeima buvo apgyvendinta Rokiškio rajone, o po dvejų metų, atgavusi senelių tėviškę, kūrėsi šalia Dusetų. Pagrandukę Albiną augino, mokslino ir paeiliui išlaikė jos dirbančios seserys Sofija ir Marija, tad teko keliauti iš vienos vietovės į kitą: pradinę mokyklą jaunėlė lankė Kavarske, gimnaziją baigė Ukmergėje, vėliau studijavo Kaune. Vytauto Didžiojo universitete 1942 m. įgijusi gydytojo diplomą, Albina metus stažavosi Rokiškio ligoninėje, po to penkerius metus dirbo Gudžiūnų ambulatorijoje, Kėdainių rajone. Kai Leningrade baigė beveik pusmetį trukusius terapijos specializacijos kursus, sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo perkelta į Vilnių Vyriausiosios kurortų valdybos žinion. Vilniuje 1948 m. žiemą padirbėjusi gydytoja ordinatore 3-ojoje poliklinikoje ir 1-ojoje tarybinėje klinikinėje ligoninėje, A. Dalibogaitė buvo paskirta eiti Druskininkų sanatorijos Nr. 2 vyriausiosios gydytojos pareigas. Šiai sanatorijai ji vadovavo nuo 1949 m. sausio 1 d. trejus metus ir per tą laiką išplėtė sanatorijos vietų skaičių iki 250. Savo darbo ataskaitoje A. Dalibogaitė rašo, kad Vytauto Didžiojo universitete 1950 m. ji perlaikė trečio ir vėlesnių kursų visus egzaminus, taip pat visus valstybinius egzaminus ir savo diplomą pakeitė į tarybinį. Šio žingsnio priežastys ataskaitoje nenurodytos. Gali būti, kad A. Dalibogaitei mediko kvalifikaciją teko įrodinėti iš naujo dėl to, kad jos išsilavinimas nebuvo pripažįstamas, nes buvo įgytas Ostlando laikais, kai Lietuvą valdė vokiečių okupacinė valdžia.

Permainos kurorto gydykloje

   Iš sanatorijos Nr. 2 A. Dalibogaitė 1952 m. kovo 16 d. buvo 
perkelta į Druskininkų kurorto balneoterapijos ir purvo gydyklos vyriausiosios gydytojos pareigas. Tais pačiais metais Druskininkuose buvo įkurtas Gydomosios fizinės kultūros parkas, jis kurį laiką turėjo gydyklos padalinio statusą. A. Dalibogaitė savo giminaičiams yra pasakojusi, kad būtent ji įformino dokumentus dėl Karolio Dineikos priėmimo parko vadovu. Gydykla tuo metu veikė tik šiltuoju sezonu. A. Dalibogaitės tikslas buvo, kad „kurorto širdis“ plaktų ištisus metus. Gydyklos vadovei teko rūpintis seno pastato šildymo sistemos rekonstrukcija, ir jau po metų gydomosios procedūros pradėtos teikti ir žiemą. Netrukus ir sanatorijos buvo pritaikytos priimti poilsiautojus apskritus metus. Šis pertvarkymas turėjo didelės įtakos viso kurorto veiklai – buvo sudarytos sąlygos ne tik didinti atvykstančiųjų srautus, bet ir užtikrinti medikams nuolatines darbo vietas, išsaugoti kvalifikuotą personalą. 
   Padidėjus kurorto lankomumui, iškilo paslaugų modernizavimo poreikis. Sanatorijos Nr. 2 bazėje buvo statoma sanatorija „Dainava“, prasidėjo ir naujos purvo gydyklos bei mineralinio vandens biuvetės projektavimo darbai. Gydyklos vadovė A. Dalibogaitė geriausių technologinių sprendimų ieškojo Kislovodsko, Piatigorsko, Jesentukų, Sočio gydyklose, ten taip pat domėjosi naujais kurortinio gydymo metodais. Moderni ir puošni Druskininkų purvo gydykla buvo atidaryta 1960 m. Čia pat, senajame parke, ant mineralinio vandens šaltinio iškilo biuvetė, kurios languose sužibo magiško grožio vitražai. 
   Savo darbo ataskaitoje A. Dalibogaitė palygino 1952 m. ir 1963 m. vandens ir purvo gydyklų veiklos rodiklius. Jeigu pirmuoju atveju gydyklose veikė 40 vonių, 20 purvo kušečių, buvo atlikta 95 tūkstančiai procedūrų, gydyta 18 tūkstančių žmonių, tai antruoju skaičiai padidėjo atitinkamai iki 106 vonių, 60 kušečių, 533 tūkstančių procedūrų ir 41 tūkstančio žmonių. Jeigu anksčiau buvo aprobuotos septynių profilių procedūros, tai po vienuolikos metų – taikomos jau septyniolikos profilių. Per šį laikotarpį buvo išplėstas gydomų ligų spektras, padidėjo į kurortą atvykstančių ligonių skaičius.
   A. Dalibogaitė nuolat domėjosi kurortų veiklos specifika, dalyvavo Maskvoje vykstančiuose kurortų ir sanatorijų aktyvo pasitarimuose. Jau pirmaisiais darbo metais Druskininkuose ji organizavo respublikos kurortų gydytojų konferenciją, joje skaitė pranešimą apie praktinį naujų gydymo metodų taikymą. Vėlesniais metais dalyvavo mokslinėse konferencijose Vilniuje, Kaune, Sočyje, Odesoje. Gydytojos iniciatyva Druskininkuose buvo atgaivintas mokslinis darbas, sudarytos sąlygos tirti gamtinius gydomuosius veiksnius, jų fizines, chemines ir biologines savybes, poveikį sveikam ir sergančiam organizmui, tų veiksnių naudojimą profilaktikai, gydymui ir reabilitacijai. Tuo metu buvo ištirtas ir Druskininkų apylinkių gydomasis purvas, nustatytos jų išteklių atsargos. A. Dalibogaitei dirbant gydykloje, Druskininkų gydomuosius faktorius nagrinėjo prof. S. Gruodytė, mokslininkai J.Jušėnaitė, B. Gaigalienė, E. Gineitienė, V. Kirsnys, V. Vainauskas. 1961 m. A. Dalibogaitė įsteigė kurorto gydytojų draugiją. Kurortologijos klausimais draugija dvejus metus aktyviai bendradarbiavo su Vilniaus, Kauno, Maskvos bei Charkovo institutų darbuotojais. A. Dalibogaitės pastangomis 1962 m. kurorte pradėjo veikti centrinė, visas sanatorijas aptarnaujanti klinikinė ir biocheminė laboratorija. 
   Druskininkų purvo gydyklai A. Dalibogaitė vadovavo iki 1964 m. kovo 31 d. Intensyvaus darbo metais ji turėjo ir daug visuomeninių pareigų: miesto gyventojams ir poilsiautojams skaitė paskaitas sveikatinimo temomis, dalyvavo Druskininkų miesto sanitarinės komisijos darbe, dirbo visuomenine instruktore – medike, nuo 1957 m. iki 1964 m. aštuonerius metus (4 sesijas) buvo išrinkta Druskininkų miesto darbo žmonių deputatų tarybos nare. 
A. Dalibogaitė minima ir gydyklos parko istorijoje. Druskininkų gidai, pasakodami apie didįjį Nemuno potvynį, 1958 m. apsėmusį gydyklą ir gretimus pastatus, būtinai pamini vyriausiąją gydytoją A. Dalibogaitę, nes būtent jai anuomet kilo mintis užfiksuoti potvynio faktą ateinančioms kartoms. Gydyklos vadovė kartu su kitu darbuotoju tąsyk per parką nusiyrė valtimi ir ant medžio kamieno prikalė žymą, iki šiol ženklinančią, į kokį neįtikėtiną aukštį buvo pakilęs upės vanduo.

„Druskonio“ inf.

(Bus daugiau)


Paieška



T-shit
onita.lt

Darbo skelbimai

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Greitas kreditas
internetu

Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2020 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Aurimas A.