Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

Justina Laukaitytė

   Šnekiname Justiną Laukaitytę – daiktų dizainerę, meninių instaliacijų kūrėją ir dizaino studijos „Natyvai“ bendraįkūrėją. Jos kūrybinė veikla apima ne tik apčiuopiamų objektų dizainą, bet ir garsinius eksperimentus – Justina taip pat yra eksperimentinės elektroninės muzikos dueto „Pasaulis“ narė. 

   Kartu su kitais druskininkiečiais, Dzūkijos kultūrinės asamblėjos bendraminčiais, vasario 21 dieną surengėte dokumentinio filmo „Gyvenimas yra šventas“ peržiūrą. Kodėl, jūsų nuomone, filmas apie išeivijos lietuvį Antaną Mockų, kandidatą į Kolumbijos prezidentus, sulaukė tokio didelio druskininkiečių susidomėjimo, t.y. buvo rodomas pilnutėlėje salėje? Kodėl šio filmo seansas buvo pa-siūlytas vietinei publikai kaip vienas iš pirmųjų Dzūkijos kultūrinės asamblėjos renginių Druskininkuose? Kuo jums asmeniškai šis renginys buvo įdomus? 
   Šiandieniniame susipriešinimo laike privalome ieškoti kalbos, kuri mus vienytų. Mums gyvybiškai reikia nestandartinių, kūrybingų metodų, galinčių atsverti tą negatyvumo ir agresijos aurą, persmelkusią mūsų socialinę erdvę. Antaną Mockų įvardinčiau kaip savotišką neprievartos radikalą – žmogų, kuris iš principo atsisako kovoti simetrišką kovą ir ugnį mieliau gesina vandeniu.
   Nors Kolumbijos ir Lietuvos kontekstai iš esmės skiriasi ir mūsų visuomenėje fizinis smurtas nėra toks gajus, čia mes susiduriame su kitokia smurto forma, kurios vardas – melas. Kyla natūralus pamąstymas: kaip A. Mockus stotų prieš tai? Galbūt jo atsakas į tai būtų radikali tiesa?
   Mes pernelyg lengvai pasiduodame inercijai – skubame kovoti „už“ arba „prieš“, svaidomės žaibiškais vertinimais ten, kur iš tiesų reikėtų ramesnio apmąstymo. Esminiai filme matomi konceptai yra universalūs, tad atviras klausimas lieka mums patiems – kaip mes tas idėjas išversime į savą kalbą? Mano manymu, šis filmas būtent tai: sąmoningą pasipriešinimą aklo konflikto inercijai.
   Nepaprastai džiaugiuosi, kad sulaukėme pilnos salės žiūrovų ir džiaugiuosi publikos įsitraukimu į po seanso vykusią diskusiją. Žmones filmas palietė, o mus palietė žmonės ir, manau, kad visi bendrai nutarėme, jog atsakomybę už save, savo bendruomenes, savo šalį prisiimti privalo ne kas kitas, o MES PATYS.
   Be abejo, dizainerės ir baldų projektuotojos darbas susijęs su kūryba. Gal primintumėt savo kūrybinės patirties svarbiausius darbus? 
   Tiesą sakant, man labai sunku išskirti vieną ar kelis “svarbiausius“ darbus, nes mano santykis su kūryba yra gana specifinis. Būta pačių įvairiausių projektų – tiek dirbant su privačiais užsakovais, tiek rengiant parodas, tačiau man projektas, o tiksliau, pats objektas, iš tiesų egzistuoja tik iki jo užbaigimo momento. Po to, kai darbas palieka mano privačią erdvę, jis pradeda gyventi savą gyvenimą, kuris su manimi nebėra susijęs, ir tampa tiesiog dar vienu tašku praeityje.
   Visgi, vardan atsakymo į klausimą, galiu paminėti kultūros komplekso „Sodas 2123“ kiemelio projektą Vilniuje. Tai buvo puiki kolaboracija su architektais Ona Lozuraityte ir Petru Išora. Jos metu nugriautų Profsąjungų rūmų gelžbetonines kolonas bei bortelius pavertėme suolais. Man visada nepaprastai įdomu dirbti su kitais kūrėjais, nes taip prieini prie sprendimų, kurių pats vienas niekada nesugalvotum, ir sprendi problemas, su kuriomis savo įprastoje kasdienybėje tiesiog nesusidurtum.
   Socialiniuose tinkluose teko aptikti, jog su vyru įkūrėte kūrybinę studiją, kur ne tik projektuojate baldus, bet ir juos gaminate... 
   Studija „Natyvai“ gimė mums sugrįžus į Lietuvą po septynerių Olandijoje praleistų metų. Mudviem su vyru Andriumi amatas, kaip rankų darbo procesas, kelia didžiulį žavesį. Mūsų kultūroje jis ilgą laiką buvo nepelnytai nustumtas į “juodadarbystės“ kategoriją, nors, tiesa, jau kurį laiką stebime atgimimą. Rankomis kurtuose objektuose slypi krislas amžinybės. Juk liečiant antikvarinius daiktus, mintys savaime keliauja laiku – kiekvienas įbrėžimas tampa žinute iš praeities.
   O ir pats kūrybos rankomis procesas reikalauja rimties bei privatumo. Tai savotiška meditacija, kurioje santykis su medžiaga įgauna netgi sakralumo, gilaus vietos, iš kurios medžiaga atkeliauja, pažinimo. Būtent todėl pastaruoju metu ypač atsigręžėme į mūsų lietuvišką amato tradiciją. Joje yra tiek daug gražių, žmonių rankomis “išmylėtų“ daiktų be pavardžių. Tai objektai, kurie gimė iš paprasčiausios buitinės reikiamybės, natūraliai, be jokio urbanistinio patoso.
   Galbūt dirbate nuotoliniu būdu, nes užsakovų kiekis ir tuosyk uždarbis mažame miestelyje vis dėlto yra ribotas? 
   Šiuo metu esame savotiškose kūrybinėse atostogose – atstatinėjame seną kluoną, kuriame įkursime savo dirbtuves. Kadangi nusprendėme atsisakyti individualių užsakymų ir susitelkti išskirtinai į konceptualius ieškojimus, mažo miestelio užsakovų trūkumas mums tapo visiškai neaktuali problema. Žinoma, kraustantis iš sostinės į provinciją privalai turėti išgyvenimo planą. Dažnai tenka viską pradėti nuo nulio, bet būtent tai ir suteikia galimybę kurti savo pasaulį tokį, kokiame iš tikrųjų nori gyventi. 
   Kokios patirties įgijote, studijuodama menus Olandijoje?
   Svarbiausia patirtis, parsivežta iš studijų, yra net ne profesinės žinios – kurių, be abejo, taip pat netrūko – o visiškai kitoks požiūris. Tai laisvė būti idėjiškai nepriklausomai, išmokti jaustis patogiai būnant „nepatogiai“ ir nepasiduoti baimei eksperimentuoti. Pavyzdžiui, olandai praktikuoja tokį tiesmukumą, kuris iš šono dažnai gali būti maišomas su elementariu nemandagumu, tačiau iš tiesų tai yra pagrindinė jų efektyvumo priežastis. Ten problemai tiesiog neleidžiama įsisenėti. Ji aptariama atvirai, pernelyg neapsikraunant tuščiomis mandagybėmis: išsakai savo poziciją, išklausai pašnekovo argumentus ir prieini prie bendro sutarimo, naudingo abiem pusėms. Tiesą sakant, Lietuvoje aš to labai pasigendu – tos paprastos drąsos susipykti, viską išsiaiškinti, o po to vėl susitaikyti ir judėti toliau. Apsibarti irgi galima geranoriškai.
   Berods esate naujakuriai, su vyru Andriumi palyginti neseniai Druskininkuose apsistoję. Kokios vietinės vilionės sugundė atkakti iš sostinės ir sėsliau įsikurti Druskininkuose?
   Tiesą sakant, patys Druskininkai mums yra labiau patogi tarpinė stotelė, kol baigsime įsikurti savo sodyboje netoliese esančiame kaime. Tad iš sostinės mus atviliojo ne tiek paties kurorto trauka, kiek pati Dzūkija. Mano šeima kilusi iš šio krašto, ta „dzūkiška pieska“ mane lydi nuo pat vaikystės, todėl sprendimas grįžti į tėvų žemę buvo labai natūralus. Čia viskas be galo sava, pažįstama – tai tikrieji namai mano širdžiai. O smagiausia tai, kad per santuoką mano dzūkiška giminė ir Andrių oficialiai „įšventino“ į dzūkus, tad dabar abu esame pilnateisiai šio krašto piliečiai. Tai toks mūsų šeimos pajuokavimas.
   Kokiais vietiniais privalumais ir nesklandumais jau teko įsitikinti? Galbūt pasigendat įvairesnių pasirinkimų, kurių apsčiau didmiestyje? 
   Gamta, be abejonės, yra didžiausias privalumas. Niekada nepabos tie grįžtančių gervių klyksmai ar aiški sezonų kaita, kurios, gyvendamas mieste, tiesiog taip ryškiai nepastebi. Kalbant apie tai, ko pasigendu – Druskininkai turi velniškai daug kultūrinio potencialo, kuris, mano akimis, nėra pilnai išnaudojamas. Trūksta būtent to nepriklausomo kultūrinio vyksmo. Turbūt to ir siekiame drauge su asamblėjos bičiuliais – atnešti daugiau kultūrinės įvairovės į miestą, kuris turi absoliučiai visą infrastruktūrą tą kultūrą priimti.
   O dėl didmiesčio pasirinkimų trūkumo... Turime būti realistai. Mes juk kraustomės iš didmiesčių ne tam, kad juos atkurtume provincijoje ir radikaliai pakeistume vietos dvasią. Priešingai – turime dirbti kartu su ja, kviesti dialogui ir atrasti tai, kas čia yra savita ir autentiška.

„Druskonio“ inf.

Lentynų sistema, kurta parodai “Nematomi”, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, 2022 metai


Kredenza, 2016 metai


Kolaboracija su Ona Lozuraityte ir Petru Išora “Sodas 2123” kiemeliui, 2021 metai

Diskusijos dalyviai (iš kairės): Jonas Tertelis, Miglė Krancevičiūtė, Virginijus Sutkus ir Justas Tertelis


Dzūkijos kultūrinės asamblėjos atstovai

   Kodėl Dzūkijos kultūrinės asamblėjos atstovai druskininkiečiai sumanė vietinei bendruomenei parodyti dokumentinį filmą „Gyvenimas yra šventas“, po jo seanso ir diskusijų niekam nekilo abejonių. Malonu pridurti, kad filmu apie išeivijos lietuvio Antano Mockaus siekį tapti Kolumbijos prezidentu vasario 21-osios šeštadienio laisvadienio vakarą susidomėjo pilnutėlė vandens parko konferencijų salė. 
   Dokumentiniame filme įtaigiai pateikta realybė, kai idealizmas susiduria su korumpuota tikrove, padori politika - su juodosiomis rinkimų technologijomis, tiesa –su specialiai platinamais gandais ir melu, kiekvieno piliečio atsakomybė – su visišku abejingumu ir kt. Ne vien apie tai po seanso diskutavo aktorius Justas Tertelis, tiriamosios žurnalistikos atstovė Miglė Krancevičiūtė, režisierius Jonas Tertelis it visų jų trijų mokytojas Virginijus Sutkus. 
   Diskutuojant buvo ieškoma atsakymų į klausimus, kuriuos provokavo A.Mockaus rinkiminė nesėkmė, tarkim, kodėl tiek visuomenė, tiek kiekvienas individas susitaikė su jiems primestais nešvariais rinkimų metodais, neprotestavo prieš juos?
   Diskusijos dalyviams imponavo A.Mockaus asmuo, pralaimėjimą prezidento rinkimuose priėmęs stoiška laikysena, ragindamas balsuoti už buvusį oponentą rinkimuose, išlaikydamas žmogiškumą ir idealizmą. 
   Tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ žurnalistė M.Krancevičiūtė išsamiau panagrinėjo mokslinių tyrimų išaiškintą prorusiškos propagandos platinamą naratyvą, kad neverta domėtis politika ir balsuoti, nes nuo žmonių niekas nepriklauso, pasauly nėr teisybės, visi politikai meluoja, prisitaikyt yra lengviau. Pastarosios propagandos tikslas - skleisti plačiose masėse abejingumą, neviltį, susitaikymą, prisitaikymą. Žurnalistės nuomone, tokiems naratyvams privalu nepasiduoti - bendrauti su žmonėmis individualiai, priminti, kad kiekvienas yra svarbus, nelaikyti savęs bejėgiu, kuris nieko negali padaryti. Vadinamai kritinei masei privalu draugiškai, strategiškai arba piktai įrodyti, kad prisiimtų atsakomybę už savo gyvenimą, neieškotų lyderių arba pranašų. 
   Diskusijos moderatorius Justas Tertelis tęsė pokalbį, pateikdamas prieštaringą klausimą „Ar galima ginti demokratiją nedemokratiškomis priemonėmis?“. Telieka šis klausimas atviras kiekvienam iš mūsų. 
   Įdomią nuomonę apie kultūrą diskusijoje išsakė režisierius Jonas Tertelis, aiškinęs, kad pokyčiai kultūroje įvyksta, kai jie pribręsta, galima juos paspaust, bet perspaudus tai gali sugrįžti atgalios. Greiti pokyčiai tiek kultūroje, tiek bendruomenėje neįvyksta.
Pristatydamas visų trijų pašnekovų mokytoją Virginijų Sutkų, moderatorius Justas priminė jo kantrią laikyseną mokant pilietiškumo ir aktyvios pozicijos. 
   „Esu tik vienas iš daugelio mokytojų, kurie didžiuotųsi jumis,“ – papildė V.Sutkus. Atkreipė dėmesį į tiek daug susirinkusiųjų ir paaukojusiųjų šeštadienio vakaro malonumus rimtam filmui, sukeliančiam daug minčių. Mokytojas pratęsė savo mokinės Miglės mintis apie nesidominčius politika, kurie klysta manydami, jog tai jų nepalies. Anot V.Sutkaus, kiekvienas žmogus šiuo požiūriu taip pat turi prisiimti atsakomybę, domėtis ne tik tuo, kas vyksta nuosavam kieme, bet ir gerokai toliau. 
   Į buvusio mokinio Justo klausimą, ko reikia, kad išaugtų kultūringas, atsakomybę gebantis prisiimti žmogus, mokytojas Virginijus atsakė, jog reikia sekti gerais pavyzdžiais ir kaipmat sulaukė atsako, jog tokiu pavyzdžiu pats esantis. 
   Jau daugel metų rimtus autorinius kino filmus Druskininkuose propaguojanti Aušra Česnulevičienė neslėpė susijaudinimo, jog 10 metų laukė tokio momento, koks dabartinis, kai po seanso įvyksta režisieriaus, aktoriaus, kitų žinovų diskusija. Pasak ponios Aušros, masinių renginių Druskininkuose turim sočiai, tuo tarpu tokių kamerinių trūksta. 
   Diskusijos pabaigoje jos dalyviai vėl sugrįžo prie optimizmo, o galbūt idealizmo politikoje, kuriuos apibendrino pastebėjimu „žmogus paradoksalus, todėl verta stengtis ir būti pavyzdžiu vieni kitiems“. 

„Druskonio“ inf. 

„Druskonio“ inf.

Alės Kalėdienės paveikslai

Paieška