Danas Aleksa papasakojo apie skulptūros kūrimo eigą
Aktoriai Vesta ir Justas Terteliai pristatė spektaklį pagal M.K.Čiurlionio ir jo žmonos Sofijos laiškus
Gegužės 9 d. vakare pasitikti prie nepriklausomos kultūros erdvės Lelija (V.Kudirkos g. 39) nusileidusio Čiurlionio asteroido susirinko minia vietinių ir atvykėlių. Tarsi pati maestro dvasia nutūpė iš aukštybių, prilygino renginio sumanytojai ir stebėtojai tądien pristatytą skulptūrą 0,01 sekundės. Neįprastą reginį komentavo idėjos autoriai ir įkūnytojai, suteiktas žodis nuomonėms, ką skulptūra liudija. Jos autorius skulptorius Danas Aleksa išsamiai papasakojo apie įkvėpimą ir jo eigą kuriant asteroidą, pavadintą M.K.Čiurlionio vardu, arba 0,01 sekundės iki jo susidūrimo.
Pristatymo renginys pratęstas Lelijos patalpose, kur aktoriai Vesta Šumilovaitė-Tertelienė ir Justas Tertelis įtaigiai ir jautriai pristatė spektaklį Tavo laiško balsas: Sofija ir Čiurlionis pagal M.K.Čiurlionio ir jo žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės laiškus.
Kitos dienos, gegužės 10-osios, vakaras kultūros erdvėje Lelija buvo skirtas Sengirės kinui. Pagerbiant vieno garsiausių pasaulio gamtininkų Davido Attenborough šimto metų jubiliejų parodytas jo filmas Attenborough rojuje apie Naujosios Gvinėjos džiunglėse gyvenančius retus rojaus paukščius. Seanso pradžioje Druskininkuose gyvenanti klimato kaitos aktyvistė, Europos klimato pakto ambasadorė Lietuvoje Rugilė Matusevičūtė šnekino renginio svečią žinomą gamtosaugininką biomedicinos mokslų daktarą, mūsų žemietį Mindaugą Lapelę, kuris priminė D.Attenborough nuopelnus pasaulinei gamtosaugai, jo ugdymą gamtos pažinimu ir pajauta, apie savo ryšį su unikalia Dzūkijos gamta, prarastus miškus ir kt.
Druskonis savo ruožtu dr. M.Lapelei mestelėjo aktualių klausimų gamtosauginėmis temomis. Pastebėti drastiški Nemuno ekosistemos pakitimai po upės gilinimo darbų. Praėjusių metų pabaigoje Druskonyje rašėme apie mokslininkų vertinimus, jog po Nemuno gilinimo darbų ruože nuo Druskininkų iki Švendubrės bei Alytaus mieste ir rajone pasikeitė upės vagos reljefas, natūralios srovės dinamika, sumažėjo žuvų tankis, rūšinė įvairovė, dugno bestuburių, moliuskų gausa. Kaip vertinate tokį kišimąsi į natūralią upės ekosistemą?
Vienareikšmiškai blogai, nes siekiama sugadinti paskutinę santykinai natūralią Nemuno atkarpą Lietuvoje ir vardan ko, ambicijų, veiklos imitacijos ar tiesiog pinigų išplovimo vandenyje sunku atsekti pėdsakus (buvo tokia rusiška patarlė vse koncy v vodu / visi galai į vandenį). Nemunas nėra jau toks natūralus, laivyba ir sielių plukdymas vyko kelis šimtus metų, vyko ir vagos tvarkymo darbai, bet tada žmogus stengėsi daugiau taikytis prie upės, bet nepritaikyti ją savo nepamatuotoms ambicijoms. Kai padėtis kaip ir nusistovėjo, vėl viską ketinama jaukti.
Ir dabar aukščiau Gardino, kur mūsų pasienio upė Katra atneša Čepkelių vandenis į Nemuną, stūkso Gardino HES, nedaug trūko ir kad atsirastų dar viena hidroelektrinė ant Nemuno Baltarusijoje, keli kilometrai nuo sienos, bet batkai lėšų pristigo. O ir Lietuvoje buvo atsiradusios idėjos statyti Alytaus arba Krikštonių HES, su mizeriniu kiekiu pagaminamos energijos, bet su gerais pelnais projekto autoriams. Laimei, kad 2003 metais tos užmačios buvo sustabdytos ir Nemunas Dzūkijoje netapo didele bala. Plaukti Nemunu galima ir dabar, bet negaliu vertinti visų tų idėjų apie krovinių terminalus ir pritaikymą kažkokiai laivybai rimtai, nebent būtų panaikintas Dzūkijos nacionalinis parkas, dabar kaip ašaka įstrigęs projektuotojų gerklėje. Šnekiname jus kaip Sengirės fondo valdybos narį, teiraudamiesi, ar noriai miškingo Druskininkų krašto žmonės siūlo ir perduoda Sengirės fondui globoti savo miškus? Juolab fondas Druskininkų savivaldybėje jau įsigijo 7,74 ha trijų sklypų masyvą Žiogelių miške bei 33,5 ha mišką Raigardo slėnyje...
Pagal 2025 m. Sengirės fondo ataskaitą per 6-erius veiklos metus išsaugota 356 ha senųjų miškų. Globojamų miškų medynų amžius siekia 160 metų, o vidutinis 75 metai (plg. Lietuvos miškų vidutinis amžius 54 metai).
Lietuvos mastu tai gal ir nėra kažkas išskirtinio pagal plotą, bet žinant kad vidutinis privačios miško valdos plotas yra tik 3,31 ha, tai gal ir nemažai. Lietuvoje tikrų sengirių kaip ir nėra, tikros sengirės susiformavimui yra būtina, kad mažiausiai dvi miško kartos vystytųsi be žmogaus įsikišimo. Tačiau yra brandūs ar perbrendę miškai su sengirei būdingais elementais senais medžiais, stambios negyvos medienos, kurią mes vadiname gyvastinga mediena (gyvastinga, nes joje gyvena šimtai, jei ne tūkstančiai mums visiems svarbių organizmų rūšių) gausa. Tokie miškai gali tapti tikromis sengirėmis ir čia ir yra didžioji Sengirės fondo misija leisti tiems miškams gyventi gamtos ritmu be jokio žmogaus įsikišimo ir tapti tikromis sengirėmis. Nes dabar tokią galimybę turi tik 1,2 proc. valstybės saugomų rezervatinių miškų, o galėtų būti bent 10 proc.
Žmonių, dovanojančių savo miškus ateičiai, nėra daug nei Dzūkijoje, nei kituose regionuose. Daugiausiai tai miškai su ženkliais veiklos apribojimais, kai savininkams tiesiog neapsimoka juose vykdyti ūkinę veiklą, tokie miškai yra perkami už stambių ir smulkių rėmėjų suaukotus pinigus ir net už taromatuose paaukotuose mūsų pinigus, dažniausiai ta pačia rinkos kaina. Tačiau smagu, kad vis dažniau
parduodant atsiranda tas ekologinis motyvas noras, kad tas miškas išliktų kaip miškas, be didelių nuostolių savo piniginei. Paprastas, tačiau dažnai neduodantis ramybės klausimas apie mieste kertamus medžius. Antai ir praėjusią savaitę gelbėti pjaunamus beržus prie buvusio Neravų vaikų darželio Druskonio pagalbos šaukėsi vietiniai gyventojai. Kai dėl to kreipiesi į atitinkamas biudžetines instancijas, išgirsti beveik tą patį išpuvę, kliudė, kėlė pavojų ir t.t. Tad belieka, jei suspėji, pakirstą medį įamžinti fotoaparatu. Ar jums kaip visą gyvenimą paskyrusiam gamtos apsaugai neatrodo, kad pernelyg drastiškai pjūklu darbuojamės miesto erdvėse, negerbdami medžio gyvasties dėl primityvaus patogumo?
Tokiose situacijose negali būti arbitru esu matęs visko, ir kai parkelis paverčiamas trinkelių aikšte su importiniais liepų čiulpinukais (taip aš vadinu tuos komunalininkams patogius sodinukus), nes reikia įsisavinti europines lėšas, ir kai kapinėse kertami sveiki medžiai, nes per daug lapų prikrenta. Bet būna ir taip, kad tikrai tuos medžius reikia kirsti, nes persenę, šakos krenta, stogas pūva ir t.t. Būtų gerai, kad gebėtume ne tik kalbėti, bet ir klausytis, išgirsti kitų argumentus. Ir geriausia, kad visais jautriais atvejais nusvertų ne žinybų, o ekspertų nuomonė. Santarvė ir susiklausymas tikrai brangiau kainuoja, nei eksperto paslaugos.
