Pirmas


Medijų rėmimo fondas remiamas projektas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kriminalai
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

  Druskininkų „Giedantis paukštis“ įvardintas kaip plastinės
  kalbos banalybė
   Šią vasarą R.Malinauskas visur gyrėsi, kaip Druskininkai myli J.Marcinkevičių ir kokią skulptūrą pastatys jo atminimui. „Giedantį paukštį“ vietinė bendruomenė priėmė įvairiai: valdžios mylėtojai, aišku, plojo katutėmis ir dėkojo merui „už nerealų darbą“, o kai kurie šį kūrinį dėl jo proporcijų netgi pakrikštijo „paukščiu delfinu“. Apie Lietuvos savivaldybių valdžiukių iniciatyvas „pasišildyti“ liaudies, t.y. didelės rinkėjų dalies, suprantamo poeto šlovės spinduliuose neseniai diskutavo ir mokslo bendruomenė.  Menotyrininkė Agnė Narušytė, kalbėdama apie Širvintose, Druskininkuose ir Naisiuose išdygusius objektus J.Marcinkevičiui atiminti, nevyniojo žodžių į vatą: pasak jos, visos trys skulptūros savo vizualumu yra banalios, jose trūksta jas sukūrusių menininkų individualaus braižo, o tiek paukštį, tiek mergaitę ant knygų, tiek ir ažūrinę žmogaus figūrą galima būtų skirti bet kuriam rašytojui. „Tai - plastinės kalbos banalybės, kurias visi supranta be pastangų“, - tiesiai šviesiai įvardijo A.Narušytė.

„Druskonio“ inf.

 

 

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

  Trys paminklai per metus – ar jau kanonizuojame Justiną
  Marcinkevičių? 

Trys Justino Marcinkevičiaus atminimui skirtos skulptūros Druskininkuose, Širvintose ir Naisiuose            Organizatorių nuotr.

Gediminas KAJĖNAS, www.15min.lt

   Kol sostinė diskutuoja ir ginčijasi, kita Lietuvos dalis daro. Būtent tokia mintis kyla pamačius, kaip tartum grybai po lietaus skirtinguose šalies miestuose bei miesteliuose daugiau nei per metus išdygo net trys poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui skirtos skulptūros. 
   Pirmoji jų – „Skaitanti mergaitė“ (skulptorius Liutauras Griežė) – pastatyta 2024 birželį Širvintose. Šios skulptūros atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Šių metų liepą Druskininkuose ne tik atvertas J.Marcinkevičiaus vardo skveras, bet ir visuomenei pristatyta poeto atminimui skirta skulptūra „Giedantis paukštis“ (skulptorius Vidmantas Gylikis, architektas Linas Krūgelis).
   Naujausias kūrinys – per Žolines Naisiuose atidengtas paminklas šiam garsiam Lietuvos poetui ir dramaturgui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui (skulptorius Kęstutis Musteikis). 
   Tuo tarpu Vilniuje, kur jau 2023-iaisiais išrinktas paminklo J.Marcinkevičiui konkurso nugalėtojas, sumanymas jį įgyvendinti šalia Lietuvos rašytojų sąjungos esančiame poeto skvere yra įstrigęs nesibaigiančių ginčų ir skirtingų vertinimų aklavietėje. 
   Tad ką reiškia šie trys vienas po kito iškilę paminklai J.Marcinkevičiui? Kokia simbolines prasmes šiandien jie įkūnija? Kaip vertinti šių skulptūrų estetinius sprendimus? Apie tai – literatūrologės Dalios Satkauskytės ir menotyrininkės Agnės Narušytės įžvalgos. 

Skulptūros – deklaratyvus kanonizavimas?

   Reaguodama į vis naujai Lietuvoje iškylančias J.Marcinkevičiui skirtas skulptūras, literatūrologė Dalia Satkauskytė pastebi, kad paties poeto asmenybė bei jo kūryba su tuo mažai ką turi bendra. „Šie paminklai ir skulptūros tėra siekis prisidengiant J.Marcinkevičiumi parodyti savo galią, pateikti alternatyvą ir atkirsti Vilniaus intelektualų burbului, vis tebediskutuojančiam apie šio poeto gyvenimo ir kūrybos prieštaringumus“, – sako literatūrologė. 
   Pasidomėjusi šių skulptūrų koncepcijomis, D.Satkauskytė teigia pastebinti gan panašias tendencijas – visos trys yra gan abstrakčios, o kartu reprezentuojančios iš sovietmečio ateinančius stereotipus apie tai, kas yra poezija ir kaip ji suvokiama. „Paukštis ar knygą skaitanti mergaitė – tai pseudoromantiniai simboliai, kurie atspindi poeziją kaip visus žmones sutaikančią dekoraciją. Tačiau tokie vaizdiniai mažai ką bendra turi su literatūrologų siekiu atidžiai ir tartum iš distancijos pažvelgti į sudėtingą sovietmečio tikrovę, kurioje daugiausia ir kūrė J.Marcinkevičius. Būtent todėl šias skulptūras vertinčiau kaip dalies visuomenės siekį per viešus objektus įtvirtinti savo įsivaizdavimą“, – kalbėjo D.Satkauskytė. 
   Tiesa, ji pasidžiaugė tuo, kad pačios skulptūros nėra tiesiog realistinis poeto figūros atvaizdavimas. Tai, anot literatūrologės, yra gan pozityvus ženklas. Pati mokslininkė pabrėžia, kad jai nėra priimtinas nei J.Marcinkevičiaus linčiavimas, nei jo adoravimas. „Tai prieštaringa mūsų kultūros asmenybė, apie kurią būtina kalbėti bandant suprasti tiek sovietmečio tikrovę, tiek permainų laikotarpį, tiek ir kelią į Nepriklausomybę – visame tame J.Marcinkevičius yra veikianti ir svarbi figūra. Tačiau paminklų jam statymas atskleidžia ne asmenybės prieštaringumą, o jį kanonizuoja – šitaip yra atmetamos visos diskusijos ir pastangos apmąstyti mūsų istoriją, kultūrą bei žmonių pasirinkimus“, – teigė literatūrologė. 
   Pasak jos, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, tačiau geriausias paminklas poetui yra jo kūrybos skaitymas. Vis dėlto, D.Satkauskytė pabrėžė, kad J.Marcinkevičiaus figūra mūsų visuomenėje šiandien tebėra „karšta vieta“. „Šie paminklai statomi tapatinant poeto laikyseną sovietmečiu su savo pačių laikysena, suvokiant J.Marcinkevičiaus kūrybą kaip teikusią viltį, todėl bet kokius prieštaringumus tiesiog atmetant ir nenorint apie tai nieko girdėti“, – kalbėjo literatūrologė. Anot mokslininkės, deja, šiandien geriausias būdas įtvirtinti savo pozicijas mums tebėra paminklų statymas viešosiose vietose, o ne apmąstymai, diskusijos ir pastangos suprasti. 

Banalus didingas simbolis 

   Menotyrininkė Agnė Narušytė taip pat sutinka, kad net trys per metus skirtingose Lietuvos vietose pastatytos skulptūros poetui J.Marcinkevičiui akivaizdžiai disonuoja su tuo, kaip šis klausimas beviltiškai yra įstrigęs Vilniuje. „Sostinėje menotyrininkai, literatai, politikai bei visuomenė diskutuoja ir ginčijasi, išsako savo pozicijas, tačiau savivaldybė atsakomybės dėl to neprisiima. Tuo tarpu mažesniuose miestuose ir miesteliuose viskas gerokai paprasčiau – valdžia turi galią spręsti ir jų sprendimas yra lemiamas. Čia viskas vyksta greičiau ir kur kas paprasčiau. Ir tai ne visada yra blogai“, – teigia A.Narušytė. 
   Ji pabrėžė, kad nors istorijos tyrinėtojai bei literatūrologai J.Marcinkevičiaus kūryboje įžvelgia ir kolaboravimo su sovietų valdžia ženklų, tačiau žmonių atmintyje šis rašytojas išlieka kaip itin reikšmingas kūrėjas, okupacijos metais žadinęs viltį apie Lietuvą. Menotyrininkė prisipažįsta ir pati paauglystėje patyrusi poeto žodžio magiją, kai sovietmečiu skaitė jo poeziją bei žiūrėjo pagal jo dramą „Mažvydas“ sukurtą spektaklį. „Tuose tekstuose bei aktorių sakomuose žodžiuose slypėjo visiškai kita prasmė, pasakojimas apie Lietuvą, kurį visais įmanomais būdais bandė paneigti ir ištrinti sovietai. Išgirsti tokius žodžius viešumoje – teatre ar poezijos skaitymuose – tuomet prilygo stebuklui“, – kalbėjo A.Narušytė. Pasak jos, nors, tikėtina, J.Marcinkevičius ir darė tam tikrus kompromisus, dėl kurių poetui buvo leidžiama taip rašyti, vis dėlto, jo poetinio žodžio įspūdis, kurį sovietmečiu, o vėliau ir Sąjūdžio mitinguose žmonėms sukėlė jo tekstai, niekur nepradingo iki šiol. 
   Būtent todėl, menotyrininkės teigimu, paminklų poetui atidengimai įvairiuose miesteliuose, dalyvaujant ne tik vietos bendruomenei, poeto artimiesiems, bet ir aukščiausios valdžios atstovams, šiandien tampa savotišku simboliu, įkūnijančiu tiek nepriklausomos Lietuvos idėją, gyvavusią okupacijos sąlygomis, tiek ir jos įgyvendinimą šiandien. 
   „Mažesniuose Lietuvos miestuose jau anksčiau buvo pristatyta įvairių dekoratyvinių skulptūrų, tačiau paminklų esminėms mūsų šalies figūroms čia labai trūko. Tad jei dėl įvairiausių priežasčių negalima statyti paminklo Vytautui Landsbergiui, skulptūra, kuria pagerbiamas J.Marcinkevičius, gali tapti daugiaprasmiu kovos už Lietuvos laisvę simboliu“, – teigė A.Narušytė. 
   Kalbėdama apie meninius skulptūrų Širvintose, Druskininkuose bei Naisiuose sprendimus, menotyrininkė džiaugėsi, kad jau nebestatomi „realistine maniera sukurti dėdės ant pjedestalo“, o ieškoma simbolinių idėjų. Pasak jos, tiek Širvintų mergaitė, tiek Druskininkų paukštis neabejotinai taps traukos centrais – šios skulptūros patiks daugumai. Tuo tarpu Naisių skulptūra, bent jau iš fotografijų, A.Narušytei pasirodė gan juokinga, o tai, anot jos, visiškai nedera J.Marcinkevičiaus atminimui. „Man tai yra nepriimtina, nes sumenkina tiek pačią poeto asmenybę, tiek simbolinę jo figūrą mūsų kelyje į išsilaisvinimą“, – teigė menotyrininkė. 
   Vis dėlto, A.Narušytė pabrėžė, kad visos trys skulptūros savo vizualumu yra banalios, jose trūksta jas sukūrusių menininkų individualaus braižo, o tiek paukštį, tiek mergaitę ant knygų, tiek ir ažūrinę žmogaus figūrą galima būtų skirti bet kuriam rašytojui. „Deja, nė viena iš šių skulptūrų nebus įrašyta į šiuolaikinio Lietuvos meno istoriją kaip sėkmingas darbas viešojoje erdvėje. Pasirinkti lengvai suprantami, aiškiai perskaitomi – išskyrus Naisių skulptūrą – sprendimai. Tai - plastinės kalbos banalybės, kurias visi supranta be pastangų. Estetine prasme tai vertinu kaip pralaimėjimą, tačiau paneigti žmonių siekį pagerbti jiems brangų ir suprantamą poetą būtų iš esmės neteisinga“, – teigė A.Narušytė.

Paieška