Skaitymai Kapčiamiesčio globos namuose
Aktorius R.Šarknickas ir Druskininkų TAU ansamblis Vakarėjant Kapčiamiesčio bibliotekos renginyje
Lėlių kolekcija Kapčiamiesčio bibliotekoje |
Izabelė ŪSIENĖ
Jau daug metų mano pirmas ,,maršrutas, atvažiavus į Kapčiamiestį, yra biblioteka. Naujos knygos, pasidalijimas įspūdžiais apie įvykusius renginius, pasvarstymai kultūros tema. Gera, kad yra tokių žmonių, kurie ne tik geba be priekaišto atlikti profesinius darbus, bet to jiems negana. Paprastai jie dar turi svarbų hobį, kuris paįvairina gyvenimą ir pačiam turėtojui, ir aplinkiniams. Šiuo metu bibliotekos vedėja dirbanti Lina Kvedaravičienė visada kupina naujų sumanymų. Antai buvo lėlių paroda kolekcija iš Vilniaus, kažkokiu būdu gauta ir eksponuojama, sudomino skaitytojus ir, žinoma, lankytojų pagausino. Kitąsyk skaitau
apie tradicija jau tapusius kūrinių skaitymus globos namų pacientams. Puiki dvasinė parama neįgaliems pacientams. Visai neseniai - renginys su aktoriaus Roberto Šarknicko poezijos skaitymais bei Druskininkų TAU ansamblio ,,Vakarėjant dainos Pauliaus Širvio bei Justino Marcinkevičiaus eilėraščių tekstais irgi sudomino skaitytojus. Lina yra toji darbuotoja, kuri triūsia, kaip sakoma, ,,iš peties. Tuomet nespėjome pareiti iš minėto renginio, jau skaitėme aprašą, beje, taisyklinga lietuvių kalba. Deja, reikėtų pridurti, kad bendravimas socialiniuose tinkluose tarytum išlaisvino bei, sakyčiau, paskatino mintis reikšti ,,bele kaip, nepaisant taisyklių ir to, ką išmokome mokyklos laikais. Užtat Linos įrašai visada yra aiškūs, suprantami ir sklandūs. Nuotraukos atliktos kokybiškai, taip, kad nežeistų dalyvių orumo. Ir taip visada. Galvoje sukirba nuodėminga mintis: ,,Kažin, kiek laiko trunka toks pasirengimas? Tą mintį nugena šypsena kaip buvusi lietuvių kalbos mokytoja, žinau. Visgi jei turi hobį, jis kitaip atlygina: gauni geros nuotaikos dozę, sueina žmonės, pabendrauja, dzūkiškai ,,pasirokuoja, išmoksta technologijos gudrybių.
Šį kartą mano vizitas užtruko dėl labai paprastos priežasties Lina sutiko būti pakalbinta. Sutarėme, kad klausimų bus tradiciškai dešimt ir ne daugiau.
- Kaip sužinojau, mūsų miestelyje dirbate neseniai. Esate Veisiejų gyventoja - kas lėmė įsidarbinimą būtent čia?
- Tiesa, esu visiška veisiejietė. Nors kai, susiklosčius aplinkybėms, svarsčiau apie darbo pakeitimą, net neįsivaizdavau, kur galėčiau pasukti. Paklausite, kas tos aplinkybės? Nagi jų būna įvairiausių, kai kurių net viešinti nesinori. Man buvo kitaip ilgus metu Veisiejuose dirbau kultūros darbuotoja. Betgi atėjo toks laikas, kai sau pasakiau noriu pokyčių. Sukilo kažkoks ryžtas keisti aplinką ir galbūt atsinaujinti kultūrininko veikloje. Žinoma, kilo ir abejonių toli išvykti trukdė kasdieniai dalykai. Kur gauti darbą, nebuvo sunku, betgi įsikūrimas, būstas ir t.t. stabdė ir kėlė dar didesnių abejonių. Lyg tyčia perskaičiau, kad Lazdijų rajono viešoji biblioteka ieško dviejų darbuotojų. Vieno Lazdijuose, kito
Kapčiamiestyje. Noras šoktelėjo, o širdis iškart pasakė, renkuosi Kapčiamiestį. Vos dešimt minučių kelio, daug pažįstamų žmonių, nuostabi gamta ir nuoširdūs dzūkai. Kaip giminės. Pabandžiau ir pavyko turbūt todėl, kad turiu nemenką šio darbo patirtį. Nuojauta nenuvylė greitai pasijutau ,,sava tarp savų.
- Kapčiamiestyje gausu gamtos dovanų. Iš to žmonės verčiasi, prisiduria prie algos ar pensijos, neretas ieško sielos atgaivos būtent miške. Kaip sekasi sukviesti prie knygos? Ar užtenka noro?
- Kaip Jūs ir sakote, reikia tik noro, o visa kita, turint nemenką šio darbo patirtį, vyksta kažkaip savaime. Labai svarbu mylėti žmones, bendrauti, tada viskas vyksta sklandžiau. Kiekvieną bibliotekos lankytoją stengiuosi sutikti, pakviesti lankytis, sudaryti pasikalbėjimo galimybę. Laikausi nerašytos taisyklės primygtinai nesiūlyk ir nemoralizuok - leisk žmogui pačiam apsispręsti.
- Kas jums talkina, kai sumanote kokį renginį susitikimą, koncertą, pabendravimą su globos namų žmonėmis ar kitą susibūrimą? Kaip sugebėjote per palyginti trumpą laiką surasti bendraminčių ir rėmėjų?
- Kapčiamiesčio globos namai yra viena tų vietų, kur traukia nueiti. Apima geras jausmas, kai gali pasikalbėti su žmonėmis, kuriems ši gyvenamoji erdvė - jau kaip savi namai. Turėjo ateiti ir tas laikas, kai jie panori klausyti skaitomų knygų ištraukų, įsijausti į veikėjų likimus, gyvenimo būdą ir daugelį dalykų, kurie kelia šių žmonių nuotaiką, žadina norą skaityti ir galbūt rasti atsakymų į savo gyvenimo peripetijas, neviešinant asmeninio gyvenimo skaudulių. Manau, kad pirmiausia reikia išmokti išklausyti. Be to, ten manęs laukia socialinė darbuotoja Jūratė Galvanauskienė - viena tų darbuotojų, kuri vis kviečia ir kviečia ateiti. Nesunku suprasti, kad ji dirba iš širdies, nesureikšmindama savo nuopelnų. Tokie bendraminčiai visada reikalingi. Tą jaučiu ir noriai lankausi globos namuose ,,su lauknešėliu, atrinktomis knygomis. Ilgametė patirtis bibliotekoje ir kultūros darbuotojo srityje rodo, kad dirbdama kultūros srityje, pirmiausia pati turi būti išsilavinusi, mokėti bendrauti su žmonėmis, negailėti gero žodžio. Taip pamažu ir susiklosto geroji darbo patirtis, taip atsiranda bendraminčių, renginių rėmėjų, atlikėjų.
- Kiek skaičiau publikacijų feisbuke, pastebėjau, kad jie nepanašūs į vyraujančius rašymus ,,bele kaip. Kiek laiko užima gero renginio organizavimas ,,nuo - iki bei publikavimas socialiniuose tinkluose?
- Kartais idėja greitai ,,ateina, o kai kada reikia palaukti. Tenka pasidomėti, kas vyksta ne tik rajone, bet ir už jo ribų. Visada norisi padaryti darbą kuo geriau, nuoširdžiau. Prie renginio tenka padirbėti nemažai nuo idėjos iki renginio dienos prabėga nemažai laiko. Vėlgi tas laikas nėra prarastas - iš šių susitikimų lieka bendravimo akimirkų šviesa.
- Yra posakis kas veža, tam krauna. Ar būna akimirkų, kai apninka nusivylimas, kad žmonės vis dažniau tenkinasi nusususia feisbukine kalba, tiksliau, ,,puskalbe. Niekam nesopa galvos dėl daugybės klaidų, trumpinių, keiksmažodžių ir dar visokių dalykėlių. Kaip jūs ginatės nuo tokių ,,kalbos vingrybių?
- Žinau, kad nederėtų rašyti ,,bele kaip. Tai viena mūsų profesinės etikos dalykų. Esu įpratusi gerbti gimtąją kalbą. Manau, kad rašyti paprastai, bet neprastai yra kiekvieno kultūros darbuotojo pareiga. Stengiuosi visada rašyti taisyklingai lietuviškai. Žinoma, tenka padirbėti būtina redaguoti, ką parašei ir visada aptinku tam tikrą kiekį ,,būtinųjų klaidų. Tai vadinamosios akies klaidos, kurias reikia ištaisyti. Šiuolaikinio gyvenimo skuba daro savo nulenkia argumentas - skubėjimas.
- Miestelyje jau keletas metų kaip uždaryta Kapčiamiesčio mokykla, mokiniai išvažiuoja iš ryto, o grįžta gerokai po pietų. Kas jūsų pagrindiniai skaitytojai ir kaip juos išlaikote?
- Skaito daugiau suaugusieji, bet ir jaunimas bei vaikai ateina pasiimti knygų, ypač vasaros atostogų metu. Skiriu dėmesio kiekvienam apsilankiusiam, nesvarbu, kas jis būtų vaikas, suaugęs ar senas. Nuoširdūs patarimai, dėmesys, tikiu, dar niekam nepakenkė.
- Kokį vaidmenį vaidina bendravimas socialinėse laikmenose? Ar knygos atlaiko šitokią konkurenciją? Kaip šitokias problemas sprendžiate?
- Manau, kad kiekvienam savo. Kas skaito, tam jau knygos iš rankų neatimsi...
- Jūsų tekstai, kuriuos teko skaityti pasižymi sklandumu, vaizdžia kalba, taisyklingumu. Kas lėmė šitokius įgūdžius?
- Visada stengiuosi rašyti taisyklingai, gal net gėda būtų nemokėti. Be abejo, tam turėjo įtakos mūsų mokytojai, kurie su mumis bendravo gyvai - dar nebūta mokymosi nuotoliniu būdu. Tuometėje Veisiejų vidurinėje mokykloje lietuvių kalbą dėstė Algė Mikelionienė. Tai jos didelis nuopelnas. Akivaizdus rezultatas - kas įdiegiama vaikystėje, išlieka visam gyvenimui.
- Ar žadate užsilikti ir darbuotis Kapčiamiestyje ilgai - tapti vietine? Juk iki pensijos dar toloka, o ir profesija, jeigu mėgstama, įtraukia?
- Žmonės čia labai draugiški, geranoriški, bet atsakymo neturiu. Laikas parodys... Šeima mano veiklai netrukdo: vyras dirba Norvegijoje, dukros jau suaugusios, gyvena Vilniuje.
- Renovuoti Kapčiamiesčio bendruomenės namai. Kaip žadate įsitraukti į bendrą veiklą?
- Laikas parodys, bendros veiklos visada įdomios, skatina tobulėti. Tad niekada nesakau ne. Esu kviečiama, kaip sako dzūkai, ,,burtis draugėn. Jau ryškėja tos veiklos inicijos: yra Kapčiamiesty energingų - pagyvenusių (,,amžėjančių ir jaunų).
- Na ir tradicinis klausimas pabaigai. Ko norėtumėte palinkėti šio krašto žmonėms?
- Kapčiamiesčio krašto žmonėms palinkėsiu sveikatos. Dar linkiu meilės sau ir aplinkiniams, pasitikėjimo savimi kad žengtumėte pirmyn drąsiai. Ir, žinoma, kuo didžiausios sėkmės.
* * *
Malonu teigti, kad būtent regionuose dėl įvairių priežasčių vis dažniau sutinkama kūrybingų darbuotojų. Jie kaip gaivus šaltinio vanduo pagirdo trokštančius kultūros ir ne tik. Randasi naujų verslų, stengiamasi įsikurti su šeima toliau nuo miesto triukšmo, atnaujinamos sodybos, kurios pasmerktos išnykti, arba joms gresia ,,vaiduoklių egzistencija. Feisbuko publikacijos apie Kapčiamiestį yra vertinga komunikacijos priemonė, kol prie jų triūsia tokie kultūros žmonės, kaip Lina Kvedaravičienė, Lina Miciulevičienė, Gediminas Jančiulis. Jie susilaukia daugybės sekėjų. Pastarieji noriai siunčia senąsias nuotraukas, iš kurių atsiveria krašto istorijos puslapiai. Kaip sako seni dzūkai: ,,Vien duona sotus nebūsi.
|
