Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  „Poezija nieko niekam nepatars ir neišaiškins, bet padės
  visame kame susivokti patiems“


Kornelijus Platelis su Sigitu Geda ir “Poetinio Druskininkų rudens” dalyviais iš įvairių pasaulio šalių


                                                                     Gintaro Žilio nuotr.

   - Jau 31-ąjį kartą šį savaitgalį vyks tarptautinis festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, kurio sumanytojas, pradininkas ir organizatorius esate. Kodėl ir kaip radosi šis festivalis, jau senokai tapęs Lietuvos poetų ir vietinių menininkų svarbia savastim? Kažkur užsiminėte, kad šį sumanymą įkvėpė Druskininkuose vykdavę jaunųjų kompozitorių festivaliai „Jauna muzika“, kurio dalyviai užsukdavo pabendrauti į jūsų namus Ratnyčioje. Poetų susibūrimus, matyt, paskatino ir nedidelė, bet stipri tuometinė Druskininkų poetų bendruomenė pirmiausia su Vytautu P.Blože ir Nijole Miliauskaite? „Poetinio Druskininkų rudens“ iniciatyvos berods ėmėtės, kai 1990-aisiais Druskininkų miesto taryboje tapot atsakingas už kultūrą? 
   - Taip, „Jauna muzika“ prasidėjo 1986 metais. Bendravau su jos organizatoriais ir jų ambasadoriumi Druskininkuose Kęstučiu Bieliuku. Man imponavo laisva ir kūrybinga šio festivalio dvasia, iš pradžių dar nelabai galėjusi skleistis viešojoje erdvėje, todėl diskusijoms rinkdavomės privačiai. Be abejo, Vytautas Bložė, Nijolė Miliauskaitė, Sigitas Geda, retkarčiais pavadinami Druskininkų grupe, traukė įvairių kartų poetus, tad improvizuoti skaitymai taip pat vykdavo mano namuose Ratnyčioje. Be to, gal penkeriais metais vyresnis literatūros festivalis Slovėnijoje „Vilenica“ buvo „įdarbinęs“ mane konsultantu (siūlančiu, ką dera pakviesti iš Lietuvos) darė didelį įspūdį. Pradėjau galvoti, ar nesurengus ką nors panašaus Lietuvoje. Būta ir noro pasiūlyti alternatyvą tada išsisėmusiam oficioziniam Poezijos pavasariui. (Džiugu, jog dabar PDR ir PP niekaip nekonkuruoja, juos rengiant dalyvauja tie patys žmonės.) Pirmasis Ruduo įvyko 1990 metais. Tų pačių metų pavasarį išrinko mane į Druskininkų tarybą, paskyrė atsakingu už kultūrą, tad galėjau laisviau disponuoti dar neprivatizuotomis miesto erdvėmis. Pirmųjų festivalių diskusijos vykdavo miesto tarybos salėje, iš kurios ką tik buvo išsikraustęs 
partkomas. Pirmuosius festivalius organizavome be jokio finansavimo, iš entuziazmo. Daug padėjo Kęstutis Bieliukas, dailininkas Andrius Mosiejus, kurio sukurtą logotipą iki šiol naudojame, fotometraštininkas Gintaras Žilys, vėliau – Zenonas Streikus. Poetai iš visos Lietuvos talkino kuriant ir atliekant programą. Oficialus festivalio rengėjas nuo 1991 metų tapo Lietuvių PEN centras, kurio pirmininkas tada buvau. Nuo 1997 metų mus priglaudė Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo bei reabilitacijos centras „Dainava“, 1999 metais išleidome pirmajam PDR dešimtmečiui skirtą almanachą ir ėmėme jį leisti kasmet. 2001 – 2010 metais almanachą sudarinėjau aš pats, vėliau to darbo ėmėsi jaunesni poetai. 2000-12-06 įsteigėme visuomeninę organizaciją „Poetinis Druskininkų Ruduo“, kuri festivalį rengia iki šiol.
   - Esat pirmasis pagrindinio Poetinio Druskininkų rudens prizo – Jotvingių premijos, kurią įsteigė Sigitas Geda, laureatas. Berods jau senokai esate Jotvingių premijos komiteto narys, drauge su kitais apsisprendžiantis, kam skirti šį prestižinį poezijos apdovanojimą, kuris šiandien, spalio 10 d., bus įteiktas jau 36-ąjį kartą (Jaunojo jotvingio premija – 23-ąjį). Kokie pagrindiniai šios atrankos kriterijai, juk poezija – itin individuali minčių ir žodžių saviraiška, kurią keblu lyginti, gretinti, vertinti? 
   - Taip, šią premiją įsteigė Sigitas Geda 1985 metais kaip atsvarą už kiek kitokius nuopelnus teikiamoms valdiškoms premijoms ir skyrė ją man. Jos dydis buvo 10 rublių, bet garbė ją gauti – rubliais nepamatuojama. Kitais metais jau mes abu šią premiją skyrėme Vytautui Bložei. Taip ir formavosi pirmasis Jotvingių komitetas. 1990 metais teisę ją teikti Sigitas perleido „Poetiniam Druskininkų rudeniui“. 1998 metais įsteigėme PDR premiją už poetinį debiutą, o 2006-siais ją pervadinome į Jaunojo jotvingio premiją. Dabar šias premijas skiria komitetas, kurį sudaro 4 jotvingiai ir 2 jaunieji jotvingiai, o finansuoja Kultūros ministerija ir Druskininkų savivaldybė. Šio komiteto nariai keičiasi, jam niekada nepriklausiau, norėdamas kuo daugiau žmonių pasitelkti vertinant mūsų poeziją ir nusišalinti kaip organizatorius. Vieno anoniminio eilėraščio konkursus rengiame nuo 1993 metų.
   Poezija, kaip ir visi kiti menai, vertinama intuityviai, tačiau vertintojai dažniausiai būna jos per-skaitę nemažai, išsiugdę tam tikrą poetinę klausą, todėl sugeba po ta individualia saviraiška profesionaliai įžvelgti prasmes ir vertes, pajusti ne tik privalumus, bet ir falšą bei meistrystės stoką. Taip teikiamos visos premijos, įskaitant Nobelio. Dera pasitikėti vertintojais.
   - Ar per 31-erius savo gyvavimo metus PDR iš poetų, kritikų, skaitytojų renginio tapo ir Druskininkų įvykiu? Ar PDR, kuris kasmet pasklinda po vietines mokyklas ir kultūros įstaigas, išsiugdė mūsų miestelyje savo gerbėjų auditoriją? 
   - Nors poezija, kaip ir kiti menai, profesijų klasifikatoriuje priskiriama laisvalaikio pramogų sričiai, ji nėra labai jau smagi pramoga, tad nelabai ir gali tikėtis didelės auditorijos dėmesio. Nepaisant to ją tikrai mėgstantys druskininkiečiai ateina į mūsų renginius, specialiai dėl festivalio atvyksta žmonių ir iš kitų miestų. Poetai noriai lanko mokyklas, o jos to pageidauja. Galėtume pasiūlyti ir išsamesnius seminarus tikslinėms įvairaus amžiaus auditorijoms, jei būtų tokių pageidavimų. Visi mūsų renginiai nemokami, nuoširdžiai kviečiame visus ir nuolat galvojame, kuo dar galėtume sudominti publiką. Pastaraisiais metai surengėme kokybiškų renginių mažiesiems. Man atrodo, jog dalyvavusieji juose liko patenkinti.
   PDR – renginys poetams, į kurį maloniai kviečiama publika, – taip esame pasirašę savo tinklapyje. Nuo pat pradžių stengėmės pristatyti kiek neįprastą plačiajai auditorijai poeziją. O jos būta įvairios, kartais drastiškos, arogantiškos, nesiskaitančios su autoritetais bei rangais. Gal ir tai bent jau iš pradžių atbaidė dalį publikos. Dabar tokie nebesame. Kita vertus, visi mes apie ką nors rašydami pirmiausia pasirašome apie save. Tad siūlau į viską žvelgti plačiau, o PDR – kaip tik tokias galimybes teikianti vieta.
   Esame pelnę ir tarptautinį pripažinimą. 2017 – 2018 metais gavome EFFE (Europa festivaliams, festivaliai Europai) Puikaus festivalio ženklą. Londono knygų mugė 2018 metais nominavo Poetinį Druskininkų rudenį tarp trijų geriausių pasaulio festivalių. Su mūsų direktore Rūta Elijošaityte-Kaikare skridome į Londoną tikėdamiesi apdovanojimo, tačiau jis atiteko Malaizijos festivaliui.
Renginys vyksta ir šiemet spalio 9-10 dienomis Druskininkuose, deja, jo programą smarkiai pakoregavo pandemija. Negalės atvykti mūsų užsienio svečiai, o atėję į mūsų skaitymus ir diskusijas druskininkiečiai turės registruotis. Tačiau raginu visus nepabūgti, užsidėti kaukes ir dar kokias tik nori apsaugos priemones, laikytis atstumo ir mėgautis poezija.
   - Per savo įvairią ir permainingą patirtį poezijos ir eseistikos rašymą, vertimus iš užsienio kalbų derinote su statybininko darbu Druskininkų statybos įmonėse, Druskininkų vicemero ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministro pareigomis, vadovavimu „Vagos“ leidyklai ir savaitraščiui „Literatūra ir menas“. Ar paminėtos ir nepaminėtos svarbios valstybės veikėjo pareigos niekad netrukdė kūrybai? 
   - Visa, kas atima laiką, turbūt trukdo kūrybai, kita vertus, tie kiti darbai teikia unikalios patirties, kurios tiesiogiai kūrybai gal ir nepanaudosi, bet ji net pačiam nesuvokiant būna gana svarbi. Net darbas Druskininkų statybos įmonėse man buvo naudingas, nes, be kita ko, leido laisviau jaustis cenzūros sąlygomis ir nemokėti ideologinio muito sovietiniams pareigūnams. Visos kitos tarnybos taip pat plėtė akiratį ir mokė daugybės įdomių dalykų, kurių šiaip jau išmokęs nebūčiau. Dabar, kai jau iš visų tarnybų išėjau, esu patenkintas, kad galiu atsidėti literatūrai. Rašau, verčiu, redaguoju, turiu daugiau užsakymų, negu laiko ir jėgų juos įvykdyti. 
   - Jus, kaip kultūros srities autoritetą, pelniusį Nacionalinę kultūros ir meno bei literatūrines premijas, išleidusį dešimtį poezijos rinkinių, iš užsienio kalbų išvertusio gausybę kūrinių, norėtųsi sugrąžinti į vietinį, Druskininkų kultūros, būvį. Ko jis stokoja, ką prarado, kaip pasikeitė? 
   - Tai, kad aš nesijaučiu pasitraukęs iš vietinio kultūros būvio. Gyvenu Ratnyčioje, bet ateinu ir į miestelį, aplankau vieną kitą parodą ar koncertą. Neatsisakau, jei mane pakviečia dalyvauti kokiame nors renginyje, nors pats nesisiūlau, gal nesijaučiu pakankamai įdomus mūsų publikai. Poetinis ruduo, kaip jau aptarėme, vyksta. Tačiau gal klausiate, kodėl nedalyvauju visuomeniniame gyvenime, viešosiose diskusijose? Todėl, kad amžius nebe tas – laiko vis mažiau, darbų vis daugiau. O ir mūsų viešoji erdvė...
   Druskininkai – puikus miestas, neblogai prižiūrimas. Jo kultūros įstaigų infrastruktūra tiesiog įspūdinga, o dar statomas multifunkcinis kultūros centras. Niekas netrukdo menininkams kurti ir pristatyti savo darbus visuomenei. Kultūros organizatoriams netrūksta erdvių renginiams. Tačiau miestelyje tvyranti atmosfera man atrodo slogi. Galbūt per mažai bendrauju su žmonėmis, ar ne su tais, galbūt per daug pasitikiu pasaulėvaizdžiu, kurį man piešia ketvirtadieniais įmetamas į pašto dėžutę geltonųjų rūmų propagandinis organas. Jis man panašus į kreivų veidrodžių kambarį. Ypač mėgstu jo humoro skiltis apie Užsakovui nepatinkančius žmones ir gerokai nusiviliu, kai to privalomo humoro ten nerandu. Žiūrėk, vienas vos žmogaus neužkliudė automobiliu, kitas jį ne ten pastatė, du treti sėdėjo lauke prie kavinės staliuko ir negėrė kavos. O jau tas nevidonas Žilys dar ne to yra prikrėtęs. Būna juokinga, ir kai to organo žmonės pavadina save žurnalistais. O juk jie tik propagandistai, kuriantys užsakytą „tikrovę“ bei „istoriją“ ir atrodantys lyg baigę TSKP partines mokyklas. Nors pagal amžių, regis, negalėtų. Gal Druskininkuose esama tokių pogrindinių mokyklų? Jei tą organą leistų žurnalistai, jiems taip juokingai neišeitų. Neįsivaizduoju, kaip jie priverčia ir vieną kitą normalų žmogų aploti savo bendrapiliečius. O tie kiti, puikūs žmonės, darantys verslą, ugdantys jaunąją kartą, sportuojantys – ar jie nesijaučia apdergti pakliuvę į kad ir teigiamai apie juos rašančio tokio organo skiltis? Apie politikus nekalbu – jie viską ištvers vardan tos. O Užsakovas? Ar jis nemato, kad visa ta propaganda atrodo apgailėtinai? Gal mato, bet skaičiuoja blaiviai, statistiškai, o rinkimų rezultatai patvirtina šią aritmetiką esant teisingą. Kvailių skaičius begalinis, – man lotyniškai sakydavo Antanas Dambrauskas, bet neprisimenu, kaip ten yra lotyniškai – gal irgi priklausau tam skaičiui? Tuščia jo, to organo – juk tai tik kur kas platesnės Druskininkus valdančios „infrastruktūros“ dalis. Belieka stebėtis, kaip „Druskonis“ išsilaiko tokioje agresyvioje terpėje. Ir užjausti jus.
   Tad ką daryti? Šviestis ir lavintis. Skaityti poeziją. Ji nieko niekam nepatars ir neišaiškins, bet padės visame kame susivokti patiems.

„Druskonio“ inf.

 

 

  Šią vietą lietuvių pamėgtame kurorte tiesiog būtina
  aplankyti: pasakojimai apie ją sklinda iš lūpų į lūpas 



                                                                 Autoriaus nuotraukos

Romas SADAUSKAS-KVIETKEVIČIUS, www.delfi.lt 

   Atokiau nuo Druskininkų kurorto šurmulio, ant Ratnyčėlės upės kranto, savo sodyboje, originalius ir netikėtus darbus kuria menininkai Aušra ir Tauras Česnulevičiai. Jų įkurti kūrybos namai „Druskos studija“ tapo traukos centru ne tik po gydymo procedūrų nuobodžiaujantiems Druskininkų poilsiautojams. Svečių grupės ir pavieniai turistai specialiai atvažiuoja į Ratnyčią prisiliesti prie druskos ir pažadinti savyje kūrybos pradą. 
   „Ar susimąstėte, kodėl toks „sūrus“ Druskininkų miesto vardas?“ – sakė Aušra Česnulevičienė ir pasiūlo paragauti rausvos druskos iš kurorto svečių pamėgto Grožio šaltinio. Taip prasideda ilgas pokalbis apie menininkų gyvenimą prie Ratnyčėlės, savo vietos ieškojimą kurorte, į kurį žmonės atvažiuoja stiprinti fizinės sveikatos, o „Druskos studijoje“ išlaisvina savo kūrybines galias. Skulptoriaus Tauro dirbtuvėse druskos gabalai – įprasta medžiaga kūrybai, tarsi akmuo, medis ar metalas. Bet kai iš krosnies ištrauktas druskoje keptas upėtakis išdėliojamas į lėkštes, taip pat pagamintas iš druskos, kalbėtis tampa gerokai smagiau. 
   „Jeigu norite sužinoti, kaip atsirado „Druskos studija“ ir „Sūri pamoka“, tai pradėti reikėtų nuo to, kaip atsinešėme iš Grožio šaltinio vandens ir pradėjome virti. Jo litre yra 60 gramų – 2 sriubos šaukštai druskos. Taip ir pradėjome nuo pradžios, nuo Druskininkų vietovės pavadinimo“, – pasakojo Aušra. “Dirbau su medžiu, eksperimentai buvo ir su metalu, ir su akmeniu, ko tik nebandžiau daryti, kol pamačiau, kokia dėkinga medžiaga yra druska,“ – sakė Tauras. Dalis Česnulevičių namo rūsyje buvusios Tauro dirbtuvės prieš 11 metų virto sale, kurioje ne tik eksponuojamos iš druskos sukurtos skulptūros, kurias galima liesti ir net ragauti, bet ir vyksta „Sūri pamoka“. „Parodymas, kaip atsiranda druska, tik papildo vaizdą. Bet iš tikrųjų esmė yra pabandyti per keletą minučių išjungti baimę padaryti kažką ne taip. Tada kiekvienas tampa kūrėju“, – kalbėjo skulptorius.

 

 

  Maldavo mokytojos atleidimo...

Antanas Vasiliauskas savo kūrybos renginyje “Draugystės” sanatorijoje


A.Vasiliausko malda prie Onutės Baltuškonytės-Rimkevičienės kapo

Antanas Vasiliauskas

Eugenija SIDARAVIČIŪTĖ 

   Prieš ketverius metus sparnuotų poeto Antano Vasiliausko žodžių „Susitikimai – džiaugsmo gėlės, svajonė, meilė ir viltis“ vedina, į „Draugystės“ sanatoriją ėjau susitikti su pačiu autoriumi. Nesitikėjau, jog tų akimirkų išgyvenimai vis giliau smelksis į širdį. 
  
A.Vasiliauskas gimė ir augo Širvintų rajone, Paežerėlių kaime, prie Kernavės, garsios Mindaugo laikų lietuvių kovomis su kryžiuočiais. Šita žemė ir 1920-aisiais permirkusi mūsų karių krauju Širvintų-Giedraičių mūšyje su Lenkijos L.Želigovskio rinktine. Iš meilės gimtajam kraštui su gamtos grožybėmis gimė troškimas visai pagrįstai ir patį poezijos rinkinį pavadinti „Tave dainom aš visą išdainuosiu“. 
   Nuo pat vaikystės Antanėlio gležnus pečius slėgė negandos. Tėtis dar spėjo savoje 2 ha žemėje šalia daržinės svirnelio, tvartelio pastatyti tik dūminę pirkelę be kamino, nes jo plytom pritrūko pinigų. Grindys buvo molio plūktos, du langeliai... Netrukus, 1944-aisais, jį pašaukė į Raudonąją armiją. Pateko į vokiečių nelaisvę. Kai po pusės metų paleido, tokius tarybų valdžia į lagerius sugrūdo. Vos grįžusį į Lietuvą 1948-aisiais metais jau kalino Vilniaus KGB rūmų rūsiuose, kol sūnaus numylėtą „nemokytą, bet aukšto intelekto“ šeimos galvą badu numarino. 
  7-erių metų Antanėlis kapinėse šoko į mamos kapo duobę, iš kurios kaimynai ištraukė. Be jo, vargelį vargo ir seserys: 10 metų Leokadija ir vos 2-iejų metų Jadvyga. Vaikai, gyvendami ant Paežerėlio, pamažu ankančio ežero kranto, maitinosi ir raudonomis it kraujas spanguolėmis. Antanėliui kartu su vyriausia seseria teko elgetauti. Grįždavo į namus nešini duona ir bulvėmis, bet kartais tuščiomis arba netgi šunų sukandžiotomis kojomis. Vis dėlto vaikas, net ir alkaniausias, nieko nevogė. Buvo religingas. Gydydamasis Druskininkuose nuo insulto, A.Vasiliauskas rytais melsdavosi prie bažnyčios durų, nes tik vakarais joje buvo aukojamos šv.Mišios. 
   Įsisūnijo saugumiečių šeima, bet neilgai džiaugėsi saulėtomis dienomis. Gimus jų vaikams Janinai ir Algiui, teko juos auginti, maitintis tuo, kas likdavo nuo keturių burnų. Kai 1955 m. balandžio pradžioje dar vietomis laikėsi sniegas, įsūnį išginė iš namų basą, nes per greitai ankstesnius batus sunešiojęs. Kai po 3 km kelio atpūškavo į Rozalimo mokyklą, pedagogės atšildė kojas, o pats direktorius Tidikas apnakvindino pas save. Ryte jis motociklu nuvežė Antanėlį į Zarasų rajono Antazavės vaikų namus. Čia jį grožiu pribloškė ant Zalvės ežero kranto stūksantys neoklasicistinės architektūros grafų Pliaterių dvaro rūmai, suprojektuoti paties L.Stuokos-Gucevičiaus. Taip aplinkos didingumas ir paslaptingumas, naujo geresnio gyvenimo džiugesys pradėjo lietis jo sueiliuotais posmeliais. Bet berniuko dienas ėmė temdyti sąnarių reumato skausmai. Dėl to 1956 m. žiemą jį atvežė į Druskininkų vaikų „Saulutės“ sanatoriją. Išgydė reumatą, bet pakenkė širdžiai. Sanatorijoje Antanėlį pradėjo globoti lituanistė Onutė Baltuškonytė, vėliau ištekėjusi už Prano Rimkevičiaus. Keturis kartus ligonėlį buvo parsivedusi į namus. Nupirko švarkelį. Norėjo įsisūnyti. Svajotojo galvoje plaikstėsi ir už žėrintį saulėje sniegą skaistesnės mintys: taps labai mokytu žmogumi, gal net garsiu poetu. 
   Grįžo į Antazavę, kur pokario metais vaikų namuose gyveno įvairių tautybių globotiniai. Kai berniukas pasipasakojo apie ketinimą jį įsūnyti, vyresnieji iš pavydo, kad laukia tokia viltinga ateitis, ėmė atkalbinėti. Storžievis suomis Viktoras Sokas išpoškino, kad ji nori sau užsiauginti vyrą. Nupiešė ant dviejų lapų špygą ir liepė pasiųsti mokytojai. „Aš taip ir padariau, paklusdamas didesniesiems,“ – prisiminė A.Vasiliauskas. Tą paniekos ženklą kaip degantį kamuolį, rodos, visam gyvenimui įrideno širdin. 
Kai po insulto A.Vasiliauskas atvyko gydytis į Druskininkus, vylėsi sutikti brangiąją, tą šimtus kartų godotą mokytoją, sužinojo, jog ji jau palikusi šį pasaulį... Kai abu suradome Onutės Baltuškonytės-Rimkevičienės amžino poilsio vietą naujose kapinėse Ratnyčioje, ugdytinis užžiebė žvakelę, kaip simbolį išsvajotos šviesos, į kurią veržėsi 60 metų, o pavėlavo vienerius... Puolė ant kelių, maldaudamas atleidimo, taip daugiareikšmiškai apibūdinto ispanų palaimintojo J.Escrivos:“ Atsiteisimas, atsilyginimas, prašymas, dėkojimas – būdas žengti į priekį ... už save, mane, už kitus, šeimą, už savo šalį, Bažnyčią...
O mano širdy tebežioruoja „Draugystės“ sanatorijoje per literatūrinę popietę A.Vasiliausko melodingu dainininko balsu skaitomos eilės apie pasimatymų-nepasimatymų skausmingą ilgesį“ Ratnyčėlė tarsi lyra skambėjo/Kai mūs susitiko keliai/Susitikimai – džiaugsmo gėlės, svajonė, meilė ir viltis“.


Paieška



Ką esate labiau linkę rinktis?
nemokamai dalijamą valdžios propagandą
kompensaciją už "gyvatuko" mokestį
nei vieno iš jų


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

T-shit
onita.lt

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Ieškomi skrajučių platintojai Druskininkų mieste.
Darbo pobūdis: Reklaminės medžiagos (skrajučių, lankstinukų) platinimas į daugiabučių namų pašto dėžutes.
Darbas būtų papildomas, derinant prie pagrindinio darbo.
Darbo patirtis būtų privalumas.
Susisiekti galite
el. paštu:
personalas@avaneta.lt arba
tel.+370 694 09040
.


Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2020 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Aurimas A.