1964 m. Leipalingio vidurinės mokyklos abiturientai ir juos mokinę pedagogai. 1-oje eilėje iš dešinės:
Antanas Grigas, Algirdas Alkevičius, Ona Alesiūtė-Bleizgienė, Marytė Braslauskaitė, Adelė Volungevičienė, Bronislovas Misevičius mokyklos direktorius, Aldona Misevičienė klasės auklėtoja, Jonas Bleizgys, Janė Volungevičienė, Verutė Krukonytė, Regina Klevinskytė, Algirdas Volungevičius; 2-oje eilėje: Stasė Maižiešienė,Ona Janukonytė, Regina Jociunskaitė, Angelė Kuckailytė, Janė Lukoševičiūtė, Nijolė Janulevičiūtė, Monika Runtaitė, Nerutė Taraskevičiūtė, Ona Micevičiūtė, Angelė Jekentaitė, Danutė Baublytė,Ona Ptakauskaitė, Antanas Volungevičius; 3-ioje eilėje: Irena Pakašiūtė, Birutė Vaikšnoraitė, Alvyra Jurkonytė, Elvyra Kalėdaitė, Olga Pilvelytė, Ona Mikelionytė, Ona Mikelionytė, Zonė Maskeliūnaitė, Birutė Černiauskaitė, Marytė Bižytė, Julija Verbuvienė; 4-oje eilėje: Albinas Vaikšnoras, Juozas Telešius, Julius Baliukas, Vytas Ivanauskas, Bronius Lūža, Algis Jezerskas, Jonas Gegužis, Alvydas Bubnelis, Alvydas Lazickas, Zenius Petravičius, Jonas Treigys, Stasė Žalūdienė, Vincas Malaškevičius
Nuotr. iš A. Grėbliūnienės asm. archyvo
Pavasarininkų orkestras, 1-oje eilėje: Bilesius Jurkonis iš Mizarų k. (klarnetas), Jurgis Ptakauskas iš Dulgininkų k., (klarnetas), kun. Tyeofilius Burokas, vargonininkas Juozas Augustauskas, Vladas Jagadinskas (klarnetas); 2-oje eilėje: Vacius Mickevičius iš Leipalingio, Jonas Čiurlionis iš Leipalingio k. (altas), Bolesius Janulevičius iš Varnėnų k. (altas), Juozas Visockas iš Mikalinos k. (baritonas), Jonas Šerkšnas iš Vilkininkų k. (tenoras), Pijus Jekenta iš Veršių k. (bosas), Bolesius Markauskas (būgnas), Leipalingis, po
1930
m. Nuotr. iš Adelės Volungevičienės archyvo
Buvę mokiniai svečiuose pas savo mokytoją Adelę Volungevičienę
Alvyra JURKONYTĖ-GRĖBLIŪNIENĖ
1964 m. tuometinės Leipalingio vidurinės mokyklos abiturientai išskleidėme sparnus ir išskridome į pasaulį... Susitikome po 60-ies...birželio 29 d. maža grupelė, bet širdimi jautėme visų buvimą kartu. Vieni iš mūsų jau amžinybėje, kiti nesurasti, kiti ligos apkabinti.
Malda palydėjome mirusius ir gyvuosius
Pirmiausia susitikome Leipalingio bažnyčioje. Parapijos klebonas Artūras Vaškevičius aukojo Šv. Mišias už 1964 m. baigusius Leipalingio vidurinę mokyklą XIX laidos abiturientus ir jų mokytojus mirusius ir gyvuosius. Mirusiesiems pedagogams: Misevičiams direktoriui Bronislovui, auklėtojai Aldonai, Jonui Bleizgiui, Onutei ir Algirdui Alkevičiams, Janei ir
Antanui Volungevičiams, Algirdui Volungevičiui, Stasei Maižiešienei, Stasei Žalūdienei, Antanui Grigui; klasės draugams: Irenai Pakašiūtei, Algiui Jezerskui, Alvydui Bubneliui, Zeniui Petravičiui, Vytui Ivanauskui, Albinui Vaikšnorui, Juozui Telešiui Dievo Gailestingumo ir Dangaus karalystės. Gyviesiems mokytojoms Onai Alesiūtei-Bleizgienei, Adelei Volungevičienei ir dar gražiam būriui klasiokų Aukščiausiojo palaimos, Švč. Mergelės Marijos globos. Dvasininkas pasakė prasmingą pamokslą. Priminė mūsų senelių ir tėvų laikmetį, pasirinkimą gyventi sąžinės tiesoje. Jų rūpestį, kad nepristigtų duonos, kad augtume tikėjimo ir meilės tiesoje, išsaugotume paprastą žmogišką orumą. Paminėjo, jog kiekvienas esame šviesos šaltinis, kiek dar galime, turime juo dalintis. Labai džiaugiamės, kad su mumis meldėsi ir lietuvių kalbos mokytoja Ona Alesiūtė-Bleizgienė. Po Eucharistijos šventimo klebonas pakvietė bendrai nuotraukai. Su mokytoja dar pabendravome šventoriuje. Kaip visada pedagogės šilti, jautrūs žodžiai, mielų akių šviesa, mūsų atpažinimo blyksniai, bendri prisiminimų lašeliai pripildė susitikimo ąsotėlį gaivaus džiaugsmo, gražios bendrystės, meilės ir padėkos Dievui.
Istorijos pamokos pas mokytoją ir dvare
Po Mišių aplankėme istorijos mokytoją Adelę Volungevičienę. Rūpestingai prižiūrima dukrų Almos ir Violetos ji su šypsena ir dėkingumu mus pasitiko sodybos kiemelyje. Nors kai kuriuos iš mūsų buvo sunkoka atpažinti, bet pamažu atgaivinti prisiminimai tiesiog sklandė ore...
Visi buvome labai pasiilgę mokyklos, ten tiek daug išbarstyta gražių įspūdžių akmenėlių, išdaigų ir mažyčių nuoskaudų gurinukų ... Tik mūsų mokyklos jau nebėra... čia restauruotas ir gražiai sutvarkytas Leipalingio dvaras. Jame ir buvo mūsų mokykla. 1973 m., vadovaujant direktoriui Bronislovui Misevičiui, buvo pastatytas naujas triaukštis mokyklos pastatas. Dabar jau vadinama Druskininkų savivaldybės Leipalingio progimnazija. Prie dvaro mus pasitiko su šypsena mokytoja konsultantė, Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejaus darbuotoja Laima Žukauskaitė. Ji pirmiausia mus įvedė į muziejų. Aprašyti tai, ką pamatėme ir išgirdome, reikėtų net atskiro straipsnio. Vis tik pasidalinsiu keletu ekspozicijų. Viename stende sudomino Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos Pavasaris orkestro nuotrauka. Tarp orkestrantų klasiokė Nijolė Janulevičiūtė-Šuklevičienė atpažino ir savo tėtį Bolesių Janulevičių. Ši organizacija, puoselėjusi patriotines vertybes bei organizavusi plačią kultūrinę veiklą, pritraukė daug jaunimo. 1930 m. suburtam orkestrui, praėjus dvejiems metams, už 2700 Lt Čekoslovakijoje nupirko pučiamuosius instrumentus. Apie tai mums papasakojo ir pasidalijo nuotrauka muziejininkė Laima.
Mus sudomino ir 4-ojo muziejaus kambario ekspozicija. Ji praturtinta nauja ir niekur plačiau netyrinėta partizanų veikimo pasienyje su Lenkija tema. Užsirašiau mokytojos suteiktą informaciją: Remiantis turimais šaltiniais, Leipalingio Pūščios partizanai per sieną į Lenkiją yra vedę Lietuvos žvalgus. Išsamių dokumentų šia tema nėra aptikta, bet užsimenama. Tačiau Lietuvos-Lenkijos pasienio ruožo Sangrūdos-Kalvarijos valsčių teritorijoje veikusio Adolfo Valentos-Ožio būrys, arba kitaip dar 4-oji kuopa, veikė pilnu pajėgumu. Šis būrys po atlikto karinio veiksmo siekdami išvengti gresiančio rusų dalinių puolimo, kuriam laikui pasitraukdavo į Lenkiją. Remiantis turimais šaltiniais, reikiamais dokumentais pasirūpindavo Lenkijos lietuviai. Šis būrys rūpinosi saugiu Lietuvos žvalgų
pervedimu į Lenkiją pasiekti Vakarus. Svarbesniems bunkeriams buvo suteikiami pavadiniamai: Baltieji rūmai, Ukraina, Jeruzalė, Kremlius ir kt.
Aplankėme ir kitą dvaro atnaujintą dalį, anksčiau buvusį sandėlį. Vėliau sovietmečiu čia įrengtos klasės, kuriose ir mes mokėmės. Dabar Leipalingio laisvalaikio salės darbuotojų kabinetai.
Buvusioje oranžerijoje, kur aktyviai sportuota ir klasiokės Nerutės Taraskevičiūtės-Kalinauskienės, šiuo metu jauki renginių salė. Įspūdingas šiame pastate esantis rūsys, kuris taip pat naudojamas kultūrinėms Leipalingio miestelio žmonių reikmėms.
Padėkoję mokytojai Laimai už jos gebėjimą sukurti mums tokią šiltą, svetingą ir jaukią abipusės bendrystės prisiminimų oazę, nuvykome į kapus. Aplankėme mirusių mokytojų ir klasės draugų amžinojo poilsio vietas.
Pietavome restorane Romnesa. Čia buvome kultūringai aptarnauti, skaniai pavalgydinti, nemokamai pavaišinti jų saldžiais gardėsiais. Anot klasioko Broniaus, pietūs kaip namuose. Pasidalijome ir labai šiltais, maloniais, gražaus tarpusavio supratimo ir bendrystės mokyklos dienų prisiminimais... Tai buvo ne dalykinės, bet gyvenimo pamokos. Kartais jos tarpusavyje persipynę: gyvenimo sunkumų, užuojautos, netinkamo elgesio ir pagalbos bei tarpusavio supratimo, jautrumo...
Mokytojų padovanotos gyvenimo pamokos
Atidarau tą prisiminimų kuparuką...Tolimesnių kaimų vaikai gyveno bendrabutyje, Kauko name, buvusioje NKVD būstinėje, nelabai pritaikytoje bendrabučiui. Tokie masyvūs stalai... koridoriaus gale stovėjo kibiras ir bliūdas . Žiemą vanduo juose užšaldavo. Špižiniu puoduku, iš kurio gerdavo arbatą, pramušdavo ledą, įkišdavo ten pirštus ir taip pasimozodavo veidą. Apie kitas asmens higienos priemones niekas negalvojo. Priešingoje bendrabučio gatvės pusėje gyveno direktoriaus Bronislavo ir auklėtojos Aldonos Misevičienės šeima. Ji leido bendrabučio sporto aistruoliams stebėti ledo ritulio varžybas, kurios užsitęsdavo ir iki vidurnakčio...
O vienuoliktokų kelionė į Lazdijų karinį komisariatą, kur buvo raginama stoti į karo mokyklą! Žinoma, nė vienas iš jaunuolių apie tai net negalvojo. Grįždami namo, pasijuto jau tikri vyrai ir nutarė atšvęsti...Kitą rytą visa mokykla kalbėjo apie vienuoliktokų puotą. Direktorius ir mokytojų kolektyvas sprendė, kaip vaikinus nubausti. Po to į klasę atėjo istorijos mokytoja A.Volungevičienė, dvelkianti švelniu kvepalų aromatu, ir pasiūlė mergaitėms prisiimti atsakomybę už vaikinus bei garantuoti, kad tai daugiau nepasikartos. Tokiu gražiu įsipareigojimu direktorius (B. Misevičius) ir pedagogų kolektyvas patikėjo... Istorikės gerumas ir tas malonus kvepėjimas išlikęs iki šių dienų...
Giliai mus sujaudino prisiminimas, kai lietuvių kalbos mokytoja O. Alesiūtė-Bleizgienė per vieną pamoką, priėjusi prie lango, mąsliai žvelgė pro jį ir jos skruostais riedėjo ašaros... Mes nesupratome, kas atsitiko, ir nedrįsome klausti. Visa klasė tylėjo, tai buvo tikra jautrumo pamoka.
Nijolė sirgo gelta ir teko praleisti nemažai matematikos pamokų. Auklėtoja A. Misevičienė pasiūlė ateiti pas ją į namus papildomam mokymuisi. Tuo metu pati augino du mažamečius berniukus. Apie jokį atlygį nebuvo kalbos. Ir korepetitorių tada nebuvo...
Kitas pedagogas, labai pasiaukojęs savo dėstomai kalbai, rekomendavo vienai klasiokei tą dalyką toliau studijuoti. Studijas siūlė net materialiai remti...
Astronomijos rašinys buvo įvertintas kuolu (vienetu), nors išsamiai atsakyta į temą, todėl kad ši klasiokė savo ranka pataisė ir perrašė suolo draugės rašinį. Žinoma, direktorius B. Misevičius to vieneto neįrašė į žurnalą...
Šios ne dalykinės, bet gyvenimo pamokos, išlikusios mūsų smegeninėje ir po 60-ies metų... Tik Viskas turi savo laiką. Pam., 3,1-8.. Koks ir kiek mums jo skirta nežinome. Dėkojame Dievui už tai, ką turėjome ir turime. Dėkojame, kad susitikome. Viltingų naujų...
Širdingai dėkoju Eugenijai Sidaravičiūtei ir Broniui Lūžai už pagalbą rašant straipsnį.
