Bedugnio ežeriuko šiapus valstybė saugo senovės gyvenvietę, kitapus - pilkapius
Radyščiaus piliakalnio papėdėje
Iškaba, kad Vilkiautinio pilkapiai yra archeologijos paminklas, saugomas valstybės |
Koplytstulpis jotvingiams Liškiavos kryžkelėje |
Kęstutis Gudelionis ant Bedugnio ežero kranto
Vilkiautinio pilkapyno kasinėjimai 1999 m.
VII a. jotvingių peilių iš Vilkiautinio pilkapių rekonstrukcija
Vilkiautinio pilkapyno radiniai
1935 m. Vilkiautinio pilkapyno krūsnys-kapai ir Šimkonių sodyba
1913 metais Vilkiautinio pilkapyne aptikti vertingi radiniai
Radiniai iš Papiškių ir Vilkiautinio pilkapių
Karantino metu privertas tolimesnėms kelionėms duris galima sėkmingai kompensuoti išvykomis po Druskininkų kraštą, kuris neišsenkamas mįslingas atradimais.
Kapai, verti milžinkapių pavadinimo
Vieną savaitgalį du druskininkiečiai, pasitelkę talkon ilgametį Liškiavos vidurinės mokyklos istorijos ir geografijos mokytoją Kęstutį Gudelionį bei jo kompetentingas žinias, patraukė mūsų protėvių jotvingių vietiniais keliais.
Na, net keliauti tolėliau nereikėjo, nes pono Kęstučio paveldėta sodyba Aušrinės kaime prie Vilkiautinio yra šalia buvusios didelės senovės gyvenvietės, datuojamos I tūkstantmečio antrąja puse. Ši daugiau nei 5 ha teritorija Bedugnio ežero krante įtraukta į valstybės saugojamų nekilojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą. Oficialiai skelbiama, jog archeologai, radę šioje vietoje keramikos dirbinių fragmentų, ją aptiko 1998 m., nors K.Gudelionio tėvai, II pasaulinio karo metu kasdamiesi slėptuvę prie šalia savo sodybos esančio Bedugnio ežero, rasdavo brūkšniuotos keramikos šukių. Tuo tarpu kitapus ežero, arčiau Vilkiautinio kaimo, senovės jotvingių pilkapynas archeologų susidomėjimo sulaukė dar 1913 metais, kai vietinio Aukštojo dvaro savininko V.Roškovskio kvietimu kasinėti pilkapių iš Varšuvos atvyko archeologas Stefanas Krukovskis. Atvykęs mokslininkas iš savo sudarytame plane pažymėtų 150 pilkapių ištyrinėjo 21-ą akmenų krūsnį-kapą, kurių vietas dažniausiai žymėjo išlikusios sudėtos akmenų sankaupos. S.Krukovskis aptiko pakankamai daug vertingų liudijimų: trijuose kapuose rado VI amžiaus po Kristaus nedegintus, o 18-oje VII-XII a. po Kr. sudegintų mirusiųjų kapus. Pastaruosius kasinėjant po akmenų kauburiais ir smėlio sluoksniais paprastai būdavo atrandami anglių ir pelenų sluoksniai bei kūnų deginimo kaulų liekanos, metalinių ir bronzinių iečių, peilių, įvairiausių papuošalų iškasenos. Vertingiausi radiniai buvo perduoti E.Majevskio muziejui Varšuvoje, tačiau tolesnis jų likimas karų ir pokarinių suiručių metu yra nežinomas. Pasak archeologo S.Krukovskio, savo kasinėjimų Vilkiautinio pilkapyne išvadas paskelbusio periodiniame leidinyje Šwiatowit 1914 m., šie kapai išties verti milžinkapių pavadinimo, kaip vietiniai gyventojai sako. Vien metalinių ir bronzinių ietgalių, peilių, sagčių, žiedų, sagių, apyrankių, kitokių papuošalų bei kitų radinių Vilkiautinio pilkapyje sąrašas yra itin įspūdingas ir šimtais skaičiuojamas.
Mūsų kelionės gidas K.Gudelionis pridūrė, kad jam teko kalbėtis su Vilkiautinio kaimo senbuviu Jonu Žėku, gimusiu 1900 metais, kuris, tam lauke ganydamas, smalsavo, kaip kasinėjo pilkapius. Jam, piemenukui, labiausiai įsiminė, kaip geležiniu virbu, primenančiu ylą, zondavo akmenų išsidėstymą.
Kasinėjo ir lenkų, ir lietuvių archeologai
Vilkiautinio pilkapyną kaip vieną iš įdomiausių ir vertingiausių šalyje pripažino ir šią vietą tyrinėję žinomi lietuvių archeologai. 1973-1974 m. Vilkiautinio pilkapyną tyręs žymus archeologas P.Kulikauskas atrado dar 6-ias krūsnis, dalį ilgojo pilkapio ir VI-VII a. po Kr. sudegintų mirusiųjų kapų. Archeologas 1973 m. tyrinėjo tuos pilkapius, kuriems grėsė sunaikinimas. Iš įdomesnių atradimų paminėtina, jog vieno pilkapio vietoje buvo atrasta apie 800 akmenų, kurių buvo 2-3 eilės. Aplink sampilą buvo išdėlioti akmenų vainikai. Kapuose kartu su degintais kaulais rasta geležinių kovos peilių, sagčių rantelėtais lankeliais, didelių profiliuotų plunksna ietigalių, makščių apkalų, segių trikampe kojele, žalvarinių dirbinių. Pagal aptiktas įkapes kapai datuojami V-VII amžiais.
Savo tyrinėjimuose P.Kulikauskas paskelbė, kad ištirtuose pilkapiuose rasti sudegintų žmonių kapai, po du kiekviename. Sprendžiant pagal įkapes, tai daugiausia vyrų kapai. Tik ilgajame pilkapyje rasti vaikų palaikai.
Pasak archeologo, kai apie 150 pilkapių teritorija priklausė Aukštosios dvareliui, ji vietinių buvo vadinama milžinkapiu. Vėliau iki 1950 m. senkapis priklausė Vilkiautinio valstiečiui Viktorui Šimkoniui, kurio sodyba ir dabar stovi rytiniame pilkapyno pakraštyje. Laukas pradėtas vadinti krūsnijomis arba tiesiog krūsnimis. Senkapio kalvotoje vietoje didžiausia kalva yra saugomo ploto viduryje. Senesnieji gyventojai dar prisimena, kad kalvos aukščiausioje vietoje buvę du keturkampiai akmens grindiniai. Pilkapiai išsiskiria lauke tebekyšančiais akmenimis arba aukštesne kalvele. Sodybos šeimininkas archeologams pasakojo, kad, krūsnijų lauką ardamas, išvežė ir pardavė apie 1000 kub.m akmenų. Beje, paminklosaugininkai, 2013 metais tikrindami valstybės saugomo kultūros paveldo paminklo būklę, savo akte paminėjo, kad Vilkiautinio pilkapių sanpilų akmenys buvo panaudoti Merkinės-Leipalingio keliui tiesti.
Radiniai perduoti nacionaliniam muziejui
1997 m. dėl Vilkiautinio pilkapyno teritorijoje esančioje Šimkonių sodyboje nuolatos ariamų laukų nuosavo daržo reikmėms Varėnos paminklotvarkininkai nutarė atlikti prie jų namų žvalgomuosius archeologijos darbus, pasitelkė archeologą B.Dakanį, kuris buvusio bulviarūsio vietoje atrado pilkapyno liekanas, sumestus akmenis, degintų kaulų liekanas, puodų šukių grublėtu paviršiumi. Šimkonių daržo šiauriniame pakraštyje kartu su deginto mirusiojo kauliukais buvo išarta ir geležinė segė su lietine užkaba. Juos apie 47 cm gylyje juosė 5 akmenys. Netoliese esančiuose arimuose ir prie jų buvo aptikta ir daugiau panašių kapų, kuriuos giliau žemėje supo akmenys, bei įvairiausių įkapių: vienašmenis kovos peilis, jo makštų geležiniai apkalai, geležinės lankinės segės, žalvarinis žiedas, ietigalio įmova, juostinės
apyrankės, antkaklės, pakabučio dalys, žalvarinių dirbinių gabalai, puodų šukės ir kt. Pilkapyno teritorijos suartame rytiniame gale, Bedugnio ežero pietuose, kur spėjama buvo senovės gyvenvietė, 1997 m. archeologai atrado lipdytų puodų grublėtu paviršiumi šukių, žalvarinį ornamentuotą žiedą. Vilkiautinio kapinynas, kaip ir senovės gyvenvietė, datuojami viduriniuoju geležies amžiumi. Panašiai datuojama ir apie 150-300 m į pietryčius nuo Vilkiautinio pilkapyno aptikta kito kapinyno vieta, kur vėlgi rasta siauraašmenių pentinių kirvių, įmovinis ietgalis, trinariai žąstai, peilių dalys, šukės ir degintų mirusiųjų kauliukai. Ekspedicijos radiniai perduoti nacionaliniam muziejui, o apdeginti kauliukai ištirti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.
Iškasenų lobynas dar pagausėjo
Vienas iš paskutiniųjų Vilkiautinio pilkapyno, esančio 3 kilometrai į šiaurę nuo Liškiavos piliakalnių bei 2,2 km į pietryčius nuo Radyščiaus piliakalnio, archeologinių tyrimų vyko 1999 m. Pastarųjų tyrimų išvadas archeologas Z.Baubonis apžvelgė nuo kasinėjimų pradžios 1913 m. ir konstatavo, kad tiek Vilkiautinio pilkapis, tiek netoliese buvusi senovės gyvenvietė yra vidurinio geležies amžiaus. Šįkart metalo detektoriaus dėka Vilkiautinio pilkapyno radinių lobynas dar pagausėjo: Bedugnio ežero vakarinėje pakrantėje buvo aptikta geležinių pentinių kirvių, ietigalis, peilis, juostinės žalvarinės apyrankės dalis, kitokių žalvario dirbinių liekanų, geležinė sagtis, per 100 vnt. lipdytų puodų keramikos šukių ir kt. Archeologas Z.Baubonis išsakė savo įžvalgas K.Gudelioniui, kad ant kalnelio, kur dabar veši pušynėlis, pagal radinius ir prabangą galėjo būti kunigaikščio kapas. Tais metais Bedugnio ežere archeologinių radinių žvalgėsi ir lenkų narai, tačiau susidūrė su prastu matomumu dumbliname vandenyje. Pasak Z.Baubonio, pilkapių liekanų arimuose į pietus nuo ten esančios sodybos yra ir daugiau, nes apie tai liudija žvalgymo metu dirvos paviršiuje randami archeologiniai radiniai, kurie leidžia spėti, kad čia turėtų būti I tūkst. pabaigos ir II tūkst. pradžios palaidojimų. Radiniai atiduoti nacionaliniam muziejui Vilniuje.
Nuo sovietmečio laikų Vilkiautinio pilkapį, kaip valstybės saugomą archeologijos paminklą, žymi iškaba, kurioje minima ir lauko mūšio vieta, nors apie ją istorijos šaltiniai neužsimena.
Sovietmečiu archeologai pripažino, kad 1973 m. buvo galutinai sunaikintas į rytus nuo Papiškių ežero, netoli nuo ganėtinai žinomo Radyščiaus piliakalnio buvęs apie kelių hektarų pilkapynas. Tai liudijo lauko pakraščiuose buldozerių sustumtos akmenų krūvos, kai kur išlikę pilkapių sampilai ar jų vietoje akmenų grindinėliai. Archeologai suspėjo ištirti dviejų pilkapių vietas, kuriuose aptiko žmonių griaučius. Viename kape, kūgio formos krūsnyje, šalia griaučių aptiko vertingas įkapes: stambų geležinį ietigalį, geležinę diržo sagtį, kovos peilį, kuriuos tyrinėtojai datuoja mūsų eros IV-V amžiais.
Jotvingių dainavių takais
Be K.Gudelionio pagalbos veikiausiai nebūtume taip greitai atradę palyginti netoli nuo Aušrinės kaimo esančio stačiašlaičio Radyščiaus piliakalnio, iš visų pusių apjuosto aukštu pylimu. Įvairiausiais medžiais apaugęs piliakalnis visu savo aukštu stotu atsiskleidžia savo papėdėje, šalia stulpelio, kuris žymi, jog I tūkst. vidurio - II tūkst. pradžios Radyščiaus piliakalnis su gyvenviete yra valstybės saugojamas kultūros paveldo objektas. Stačiais apie 10 m aukščio šlaitais pasiekęs piliakalnio viršų, įsitikini, jog ovali aikštelė, kaip ir priekalnė, buvo pritaikytos gyvenvietei. Šalia Pylimų dauba apjuostas Radyščiaus piliakalnis, ko gero, yra tiek savo laikmečio, tiek ir dabarties kraštovaizdžio vertybė. Pasak K.Raulonio, įdomu tai, jog piliakalnis (slavų kalbomis horodyšče) suteikė pavadinimą visam kaimui.
Neatsitiktinai netoli nuo šio piliakalnio, kelių sankryžoje, vietinių vadinamoje Liškiavos kryžkele, dar 1980 m. pastatytas V.Raulonio išskobtas koplytstulpis primena garsias jotvingių piliakalniais ir pilkapiais Liškiavos apylinkes. Pasak istorikų, šiose vietose veikiausiai apsistojo jotvingiai dainaviai, kuriems būdingi palaidojimai sudeginant be urnų ir su ginklais, kaip Vilkiautinio ir Papiškių pilkapiuose, o ne laidojant urnose be ginklų, kaip būdinga jotvingiams sūduviams. Viena iš spėlionių, kaip jie atsidūrė Bedugnio ar Papiškių ežerų pakrantėse, galėjo būti pasitraukimas nuo upių ir judrių kelių į saugesnes, tuomet miškingas čionykštes vietas.
Galiausiai kelionės trijulei beliko padūmoti apie unikalius Vilkiautinio pilkapyno radinius, išblaškytus po Lenkiją, Lietuvą, įvairius muziejus ar privačias kolekcijas. Jei kas užsimotų juos surinkti į vieną ekspoziciją, unikali paroda gautųsi. Laukite karantino vietinių kelionių tęsinio.
Druskonio inf.
|
