Druskininkų prioritetas yra gamta, prie kurios reikia
derinti statinius, o ne atvirkščiai
Darsyk apie išėjusį anapus kurorto vyr. architektą ir jo pastebėjimus
2021 m. prof. A.Mačiulis sugrįžo į kurortą po 10-ties metų
A.Mačiulis Druskininkų vyr. architektas
Prof. A.Mačiulio pastebėjimu, Europa Royal Druskininkai daugiaaukščio viešbučio architektūra nedera nei prie senųjų gydyklų pastato, nei prie parko aplinkos ir kraštovaizdžio
A.Mačiulio suprojektuoti gyvenamieji namai Druskininkuose
Praėjusiame Druskonio numeryje pranešėme liūdną žinią, jog spalio 10 d. amžinybėn išėjo Druskininkams ypač nusipelnęs architektas Algimantas Mačiulis (1931 05 03 2024 10 10). Jis, būdamas Druskininkų vyr. architektu 1956-1960 m., parengė kurorto generalinį planą, projektavo visuomeninės ir privačios paskirties pastatus bei jų interjerus, kurie mūsų miestui suteikė gaivaus modernizmo dvasios. 1997 m. A.Mačiulis kartu su kitais architektais parengė Druskininkų bendrąjį planą. Kai prieš trejus metus, 2021 m. vasarą, prof. A.Mačiulis po 10-ies metų pertraukos atvyko į Druskininkus, Druskonis pasinaudojo proga pašnekinti jį apie vyr. architekto darbą kurorte, apie mūsų miestelio nūdienos architektūrą, žinovų prieštaringai vertinamus dabarties Druskininkų statinius. Neatsitiktinai primename šio pokalbio ištraukas, nes daugelis garsaus šalies architekto minčių yra iki šiolei aktualios ir pamokančios. Kita vertus, lapkritį įprasta prisiminti išėjusius ir jų mums paliktus prasmingus darbus.
Tuomet, 2021 m. birželio 1-ąją, pokalbį su prof. A.Mačiuliu pradėjome simbolinėje vietoje, prie Karolio Dineikos sveikatingumo
parko įėjimo statinių, kuriuos pats ponas Algimantas suprojektavęs 1960 m. Įeigos pastatėlio sieną iki šiolei puošia A.Mačiulio žmonos dailininkės monumentalistės Marijos Mačiulienės įtaigi akmens mozaika. Prisimindamas savo pirmuosius darbo metus Druskininkuose po architektūros studijų Vilniaus dailės institute, A.Mačiulis bakstelėjo ir į ant kalvos aukštėliau
įėjimo išlikusį tarpukariu statytą išraiškingą vandentiekio bokštą, kurį pasistengė išsaugoti, nors buvo nuomonių jį nugriauti. Pirmaisiais savo darbo metais jaunas architektas pasišovė nugriauti pasklidusias po kurortą kičo skulptūrines dekoracijas. Pasikvietė žinomus to meto skulptorius J.Kėdainį, B.Vyšniauską, J.Mikėną, kurių skulptūros pakeitė kičines briedžių, Leninų, Stalinų, kovotojų už taiką ir kitas. Jaunas architektas Algimantas griovė aukštas griozdiškas tvoras su šūkiais ir klaikiais vartais. Neva restauravimui tekdavo nukelti Stalino biustus, nes to meto Druskininkams ir sanatorijoms vadovavo rusakalbiai komunistai, kuriems buvo nesuprantami naujo laikmečio vėjai architektūroje ir kurorto aplinkoje. Pasipylė jų ir poilsiautojų skundai aukštesnėms institucijoms bei spaudai, kad A.Mačiulis propaguoja tarybiniam žmogui žalingą buržuazinį meną ir gyvenimo būdą. Be respublikinio statybos komiteto palaikymo kurti lietuvišką modernų kurortą ir estetišką aplinką A.Mačiulis nebūtų vyr. architektu Druskininkuose ilgiau padirbėjęs. Kurdamas kurorto genplaną, prioritetą teikė kurorto įvaizdžiui, miesto-parko bei jaukaus ir ramaus kurortinio miestelio koncepcijai, gamtos ir architektūros darnai. Visąlaik maniau, kad Druskininkų
prioritetas yra gamta, prie kurios reikia derinti statinius, o ne atvirkščiai. Urbanizuodami bažnyčios aikštę, t.y. statydami viešbutį, paštą, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą, vaistinę ir kitus pastatus aplink, siekėm, kad statiniai neviršytų 3-4 aukštų ir neužgožtų medžių. Sudarėm visuomeninės ir gyvenamosios paskirties pastatų, sanatorijų schemą, primena A.Mačiulis.
Nors vyr. architektui A.Mačiuliui tekdavo nuolatos gintis nuo skundų dėl buržuazinių Vakarų skonio, palaipsniui keitėsi sanatorijų vadovai, todėl pradėjo formuotis vietinė inteligentija, kurios atstovai vienas kitą palaikė. Buvo suteikta galimybė Druskininkuose įsikurti sugrįžusiems tremtiniams, kuriems Dzūkų gatvėje vyr.architektas išsirūpino dvigubai didesnius nei 6 arai sklypelius, įtikindamas valdžią, jog kurorte prie nuosavų namų turi būti papildomo ploto sodeliams. Be abejo, jaunam architektui Algimantui rūpėjo ne tik vadovauti, bet ir savo profesines ambicijas realizuoti. Tad apie 50 privačių namų bei šiek tiek visuomeninės paskirties statinių Druskininkuose suprojektavo. Jam užteko drąsos ir Druskininkų partinei valdžiai paprieštarauti neišduodant statybos leidimo, kai vietinis sekretorius S.Kondraška pažadėjo Belarus sanatorijai gyvenamąjį namą daktarams pastatyti rekreacinėje zonoje. Po 10-ies metų sugrįžęs į Druskininkus A.Mačiulis stebėjosi miesto vyr. architektu, kuris leido prie senųjų gydyklų prilipdyti daugiaaukštį Europa Royal Druskininkai pastatą, kuris nei savo masteliu, nei aukštingumu nedera šalia vertingos vienaukštės senosios architektūros, nekontaktuoja su aplinka, yra visiškas svetimkūnis bendrame statinių ir parko kontekste.
Neįsivaizduoju ir labai keista, kaip šis daugiaaukštis tokioje vietoje galėjo iškilti, nes jis nukerta miesto ryšį su Nemuno upe, kuri yra brangus kraštovaizdžio dalykas, tarsi užgriozdina sieną ir barjerą, - vertino architektūros prof. A.Mačiulis. Miestas privalo atsigręžti į upę, o ne atvirkščiai. Projektavimo pradžiamokslis yra įsitikinimas, ar statinys nepažeidžia savo santykio su gamta ir kitais pastatais. Tokiose vietose reikia labai atsakingai ir subtiliai projektuoti. Išgirdęs, jog panašių pastatų svetimkūnių, kurie nei savo išore, nei aukštingumu nedera mažaaukščio senamiesčio ar ramaus kurortinio miestelio aplinkoje Druskininkuose yra ir daugiau, pvz. 12-os aukštų daugiabutis Liepų gatvėje, A.Mačiulis pridūrė, jog tokius pastatus norėtųsi nuversti horizontaliai, idant nebūtų išsikišę ten, kur privalėtų vyrauti 3-4 aukštų architektūra. Drauge prisiminėm ir savo laikmečio pažangų architektūros reiškinį buvusią universalinę parduotuvę Raigardas, kurią pakeitė Maximos nuobodi dėžutė.
Kai įsitikinau, jog su naujuoju vykdomojo komiteto pirmininku Stasiu Janilioniu dirbti bus labai sunku, nes mėgdavo nurodinėti, kaip reikia daryti, be to, gavau neblogą darbo pasiūlymą Vilniuje, nusprendžiau iš Druskininkų išvykti, - pasakoja A.Mačiulis. Prisimenu, kaip suspaudė širdį, kai išvykstant naujajame Druskininkų genplane išvydau 11-os aukštų pastatą, kurį turėjo pastatyti.
Valdžios ir architekto santykyje pastarojo žodis turi būti svarus. Jeigu architektas tebus tik mero ar vietinės valdžios valios vykdytojas, nebus gerų rezultatų, - sakė prof. A.Mačiulis ir prisiminė susitikimą su Londono meru, kuris klausimus apie architektūrą patarė adresuoti ne jam, o šią sritį geriau išmanančiam vyr. architektui.
Nenorėdamas Druskininkų architektūros atžvilgiu būti itin kritiškas, buvęs vyr.architektas apibendrino, kad jam, atvykusiam į Druskininkus po 10-ies metų, apskritai miestas paliko optimistišką įspūdį, ypač jauki Vilniaus alėja, kur kartu su LRT Plius laidos Stop juosta kūrėjais ieškojo ir atrado modernizmo apraiškų tarpukario ir sovietmečio architektūroje - buvusių fizioterapijos gydyklų (dabar Vandens parkas) fasado postmodernizmo konstrukcijose, pastatų Vilniaus alėja 10 ir apvalaus viešbučio Pušynas architektūroje ir kt. A.Mačiulis prisiminė pažintis su šių statinių autoriais architektais Romualdu ir Aušra Šilinskais, druskininkiečiu konstruktoriumi Romu Dulaičiu.
