Apie Neufeldus, vokiečių kilmės Druskininkų senbuvius
Kristina Neufeld su tėvo Piotro portretu laikrodyje
Kristina Neufeld - Nemuno sanatorijos gastroenterologijos skyriaus vedėja
Piotras Neufeldas 1931m. Druskininkuose
Kokiais lemties keliais Druskininkų senbuvės Kristinos Neufeld vokiečių kilmės protėviai atsidūrė mūsų miestelyje, jai nepavyko sužinoti. Apie prosenelius težinanti, jog jie, gyvenę kurorto senamiestyje, mūriniame name prie Maironio ir Žaliosios gatvių sankryžos, tarpusavyje šnekėjo vokiškai. Iki dabarties šios, kurorte gana žinomos giminės, atstovų mažai teliko, nes dauguma jų kartu su kitais druskininkiečiais pokario metais repatrijavo į Lenkiją, bėgdami nuo Sibiro tremties. Devyni Neufeldai atgulė amžino poilsio Druskininkų senosiose kapinėse. Pagal lenkų, rusų ar lietuvių kalbų ir valdžios institucijų taisykles keitėsi ir Neufeldų, Noifeldų ar Neifeldų pavardės tarimas bei rašyba.
Kūrė vandens ir nuotekų tinklą
Ten pat, Druskininkų senosiose kapinėse, ilsisi ponios Kristinos tėvas Piotras Neufeldas, ilgametis ir gerbiamas kurorto vandentiekio įmonės inžinierius mechanikas tiek tarpukario, tiek karo ir pokario laikotarpiais. Baigęs mokyklą Druskininkuose bei mechaniko studijas Gardine, P.Neufeldas sugrįžo į Druskininkus ir apie 1930 m. įsidarbino įmonėje, kurios tikslas buvo sukurti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų sistemą kurorte. Diplomuotas darbuotojas Piotras atmintinai žinojo visus Druskininkų vandens ir nuotekų tinklus, nes vadovavo juos planuojant, tiesiant, montuojant, prižiūrint. Be jo parašo neapsieidavo nė vienas vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo techninis patikrinimas. Jei atsitikdavo kokia vandens tiekimo ar nuotekų avarija, iškart, netgi naktį, jis buvo kviečiamas į įvykio vietą, nes visi pasikliovė jo išmanymu, kruopštumu ir principingumu. Matyt, tai lėmė Neufeldo vokiška prigimtis.
Gyveno vandens bokšte
P.Neufeldui, jo sutuoktinei, pavilnio lenkaitei Anai bei jų naujagimiam sūnui Zdislavui, gimusiam 1937 metais, teko apsistoti iki šiol išlikusio garsiojo vandens tiekimo bokšto dab. K.Dineikos sveikatingumo parke cokoliniame aukšte. Jauna Neufeldų šeima apsigyveno 1935 metais iškilusiame bokšte, kurio statyboje pats ponas Piotras dalyvavo. Kaip žinia, šis vandens bokštas buvo vienas iš tarpukario pažangios statybos pavyzdžių. Iki šiol jo išraiškingas stotas K.Dineikos sveikatingumo parke traukia akį. Be abejo, jo architektūra gerokai skiriasi nuo skardinių sovietinių vandentiekio bokštų, kurie pradėti tiražuoti pokario metais.
Pirmieji Pagankos gyventojai
P. ir A.Neufeldų dukra Kristina gimė 1940 m. jau ne vandens bokšte, o vadinamoje Pagankoje, kur šeima pirko žemę ir statėsi namus. Buvom pirmieji Pagankos gyventojai, sako Kristina, iki šiol gyvenanti šiame privačių namų kvartale. Pradžioje aplink mūsų namus buvo plyni laukai, o vietinių gyventojų sodybos baigdavosi sulig Druskininkų gatve. Pasak jos, tebegyvenančios tėvų sodyboje Palangos gatvėje, Pagankos kvartalas pradėjo plėstis, kai čia namus statėsi sugrįžę iš Sibiro tremtiniai.
Kristina puikiai prisimena, kaip patys Neufeldai išgyveno trėmimo baimes, iš anksto tam pasiruošę ir susidėję daiktus išvežimui. Tačiau, anot jos, padėjo tėčio Piotro, vandens tinklų inžinieriaus specialybė, reikalinga visoms valdžioms ir santvarkoms. Tiesa, giminės, kaimynai ir dauguma druskininkiečių ragino ir Neufeldus drauge repatrijuoti į Lenkiją, bet jie, ypač mama Ana, apsisprendė pasilikti šeimos užgyventame sklypelyje.
Dukters ir sūnaus gyvenimo keliai
Sovietmečiu P.Neufeldas vėl nepertraukiamai dirbo vandens tiekimo įmonėje, kur buvo gerbiamas kaip puikus savo amato žinovas. Kadangi partinė valdžia neapsieidavo be pabarimų, tokiais atvejais neprigirdintis Piotras visiškai išsiimdavo klausos aparatą, idant negirdėtų partiečių visažinystės. Druskininkų vandens tiekimo įmonėje padirbėjo ir P. Neufeldo sūnus Zdislavas, po aukštųjų aviacijos mokslų Rygoje sugrįžęs į Lietuvą ir dirbęs Palangos bei Druskininkų aerouostuose. Kai mūsų kurorto aerouosto nepavyko išplėsti ir jo gyvavimas baigėsi, diplomuotas pilotas Z.Neufeldas įsidarbino vietiniame vandentiekyje. Įdomūs ir
Neufeldų dukters Kristinos lemties keliai. Baigusi Minsko medicinos institutą, pagal paskyrimą 10 metų dirbo gastroenterologe Mozyrio naftos perdirbimo gamykloje. Druskininkietei vis plačiau vėrėsi karjeros vartai, didėjo darbinės perspektyvos, ji specializavosi tuometinės sąjungos didmiesčiuose. Susirgus tėveliui Piotrui bei motinai prašant sugrįžti į Druskininkus, Kristina atsisakė savo karjeros galimybių ir parvažiavo namo. Iki pensijos dirbo gastroenterologe bei skyriaus vedėja Nemuno sanatorijoje. Tėvą Piotrą Neufeldą, sulaukusį 73-ejų metų, palaidojo 1980 m.
84-erių metų Kristina, prieš dvejus metus išlydėjusi anapus ir savo vyrą, atvykusį į Druskininkus dėl mylimos moters iš Mozyrio, nesijaučia vieniša. Dažnai bendrauja su brolio dukra Alina ir giminėmis iš Lenkijos.
Druskonio inf.
1935 m. pastatytas vandens tiekimo bokšto dab. K.Dineikos sveikatingumo parke paveldo objektas
M.K.ČIURLIONIO
KRAŠTO MENO PUSLAPIAI
Druskonio
rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS
Amžinybėn išėjo Druskininkams itin nusipelnęs architektas
Prof. A. Mačiulis prie K. Dineikos sveikatingumo parko įėjimo, kurį pats suprojektavo 1960 m.
A.Mačiulis - Druskininkų vyr. architektas 1956-1960 m.
Spalio 10 d. Lietuvos architektų rūmai paskelbė liūdną žinią, kad, eidamas 94-uosius metus, į amžinybę iškeliavo architektas prof. Algimantas Mačiulis.
Nors velionis šalyje žinomas kaip tokių novatoriškos statybos pastatų kaip alaus restoranas Tauro ragas, Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai Žirmūnuose, dailininkų gyvenamieji namai su dirbtuvėmis Šilo gatvėje Vilniuje ir kitų architektas, Druskininkams jis itin svarbus kaip buvęs kurorto architektas 19561960 m., suformavęs mūsų miesto vystymosi trajektorijas, parengęs Druskininkų generalinį (1957 m.) ir bendrąjį (su kitais, 1997 m.) planus, suprojektavęs čionykščius administracinius ir gyvenamuosius pastatus, apipavidalinęs interjerus, parodas, ekspozicijas.
Druskonio šnekinamas A.Mačiulis nesyk atviravo, kai vos metai po Dailės instituto baigimo jis, 25-metis, buvo paskirtas kurorto vyr.architektu ir iškart ėmėsi darbų Baltarusijai priklausiusį miestą paversti moderniu lietuvišku kurortu.
Nors Baltarusijai miestas priklausė trumpai, ištisą dešimtmetį buvo mažai tvarkomas ir užsikonservavo Stalino laikų architektūroje kiekviena sanatorija čia buvo apsitvėrusi aukštomis tvoromis, miestą puošė gipsinės Stalino, Lenino ir ,,kovoti už taiką raginančios skulptūros. Atvykus reikėjo pačiam susikurti strategiją, visumą, kaip aš įsivaizduoju miestą, kam suteikti prioritetus. Visų pirma nusprendžiau jį išvalyti nuo tų baisių skulptūrų, nugriauti visas tvoras. Norėjau sukurti miestą-parką, įsivaizdavau, kad gamta čia turėtų tapti centrine ašimi. Pats mokiausi Alytuje, kurorte su pušynais, matyt, pasąmonėje ir bus užsifiksavę, kad maloniausias miestas gamtoje. Taip pat daug dėmesio skyriau masteliui bei bendrai estetikai iškart nusistačiau, kad pastatai turi būti nedideli, 2-3 aukštų, nes žmonės į Druskininkus atvažiuoja iš didmiesčių ir nenori vėl gyventi bokštiniuose namuose. Kai esi kurorte, norisi būti arčiau žemės, arčiau gamtos, tokia tuomet buvo mano nuostata, pasakojo A.Mačiulis. Tuomet jam tekdavo gudrauti, kaip nukelti Lenino ir panašias skulptūras, atremti vietinių partiečių skundus, jog yra orientuotas į Vakarus.
A. Mačiulis gimė 1931 m. gegužės 3 d. Kaune. 1955 m. baigė LSSR dailės institutą, 19712013 m. jame dėstė (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija), 19821993 m. buvo Taikomosios dailės fakulteto dekanas, 19841987 m. Interjero katedros vedėjas, 20082012 m. Senato pirmininkas; profesorius (1987 m., nuo 2014 m. profesorius emeritas), rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.
19561960 m. buvo Druskininkų vyriausiasis architektas.
19611965 m. Vilniaus statybos tresto, 19651968 m. Komunalinio ūkio projektavimo instituto vyriausiasis architektas, 19681971 m. Vilniaus vyriausiasis dailininkas. 19992000 m. Lietuvos radijo ir televizijos tarybos, 20012004 m. Lietuvos dailės istorikų draugijos pirmininkas, 19982000 m. Vilniaus Perkūno Rotary klubo pirmasis prezidentas.
2021 m. Lietuvos architektų rūmai daugybę įspūdingų darbų palikusį architektą įvertino bendruomenės garbės ženklu Architektų žiedu. Tai papildė profesoriaus įvertinimų sąrašą, tarp kurių ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2023 m.), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija (2002 m.), Architektūros riterio ordinas (2001 m.), LTSR nusipelniusio architekto vardas (1971 m.) ir daugybė kitų.
M.K.ČIURLIONIO
KRAŠTO MENO PUSLAPIAI
Druskonio
rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS
Pakraščio gyventojų likimai
Rita Čerovskienė prie prosenelio nukaldinto kryžiaus
Unikalus paveldas išlenkti pavalkai, sukabinti ant ūkinio pastato sienos
Kai vėjas palankus, girdisi Pervalkos bažnyčios varpai, - sako 66-erių metų Rita Čerovskienė, gyvenanti Švendubrės kaimo įkalnėje, nuo kurios atsiveria Raigardo slėnio platybės. Gražios sodybos erdviame kieme iš tolo akį traukia aukštas metalinis kryžius, ant kurio akmeninio pagrindo iškalti 1882 metai. Tai įrodymas, jog šioje sodyboje nuo seno tebegyvenama, nors pagrindinis namas joje pastatytas 1939 m. iš atplukdytų Nemunu
sielių. Pasak sodybos dabartinės šeimininkės R.Jančiauskaitės-
Čerovskienės, šį metalinį kryžių, kad sodybą saugotų, nukaldino jos prosenelis Juzefas Jančevskis, Švendubrės kalvis. Jo kalvė buvo šioje sodyboje, netoli nuo dabartinio namo. Įdomu, jog ir kitas ponios Ritos prosenelis buvo kalvis. Na, o jos tėvo Petro Jančevskio, darbštaus įvairių padargų meistro, neįprastas įdirbis išlenkti pavalkai - sukabinti ant sodybos ūkinio pastato sienos. Rita priminė būdą, kaip ji su broliukais padėdavo tėvui medienos lankus lenkti. Ant ūkinio pastato sienos paliktas barabanas, ant kurio tėvukas medieną lenkdavo. Neįprasti paveldo eksponatai, verti kitiems parodyti. Gaila išmest, priduria Rita, rodydama ir į pavalkus, ir į rankų darbo roges, ir į grėblius, kirvukus, kitus ūkio reikmenis, kuriuos nagingas tėvukas sumeistraudavo. Be to, jis kone visiems švendubrėnams dailius kašikus nupindavo.
Beje, Ritos broliai buvo Jančevskiais įregistruoti, o ji pati pagal pasą - Jančiauskaitė. Apskritai, įdomūs pakraščio arba pasienio žmonių likimai, o jų pavardės ir vardai persipynę su lenkiškais ar baltarusiškais. Svarbiau ne tautybė, o kad geras žmogus būtų, sako Rita, ištekėjusi už lenko Romualdo, tačiau išsaugojusi lietuvių kalbą 23 metus gyvendama ir dirbdama Gardine. Jos vyras kilęs iš anapus sienos esančios Pervalkos, ten pat prieš 20 metų palaidotas, tačiau dviračiu nuvažiuot jo kapo sutvarkyt, kaip būdavo anksčiau, žmona dėl uždarytos sienos negali. Belieka pažįstamų prašyt ar samdytis, kad vyro kapą patvarkytų. Kai Gardine gyveno, vyras su vaikais šnekėjo lenkiškai, o Rita lietuviškai. Abu lankydavo arba lietuviškas mišias Gardino brigitiečių bažnyčioje, arba lenkiškas tenykštėje katedroje. Tuo tarpu jų vaikai, be tėvų kalbų, mokykloje privalėjo mokytis baltarusiškai, rusiškai, prancūziškai. Ypač kalboms imlus buvo sūnus Osvaldas, laimėjęs pirmąją vietą diktanto konkurse ir patekęs į jo baigiamąjį etapą Minske. Deja, ketinęs studijuoti psichologijos mokslus sūnus prieš 6-erius metus tragiškai žuvo Ispanijoje. Čerovskių dukra Beata taipogi labai gerai baigė technologijos mokslus. Rita daug valdžios instancijų perėjo, kad vaikams Lietuvos pilietybę parūpintų. Galiausiai jai šiuos reikalus sutvarkyti padėjo euroralamentarė Laima Andrikienė. Iš Gardino, kur R. Čerovskienė dirbo ūkvede mokyklose, suvisam persikėlė į Švendubrę 2005 metais pasiligojusios motinos slaugyti. Gardine jau nieko nebeliko, išskyrus prisiminimus, sako Rita, prosenelių sodyboje Švendubrėje gyvenanti su dukros šeima.