Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO MENO PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Paskutiniajame renginyje, kurį vedė

A. Padegimaitės raiškus žodis

Izabelė ŪSIENĖ 

   Išlydėjome į Amžinąją kelionę iškilią asmenybę. Jos gyvenimo atkarpa - turininga ir prasminga. Gimė Vilniuje 1940 m. kovo 29 d., mirė Druskininkuose 2025 m. kovo 5 d. Iki jubiliejinio gimtadienio tebuvo likusios 24 dienos. Laikas turi savo dėsnius, juo labiau – mirtis. Vilnietė, lietuvė, įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, žurnalistikos specialybę. Pradėjo darbą nuo 1961 m. iki 1978 m. kaip Lietuvos radijo diktorė, baigė 1997 m. kaip Vilniaus kolegijos dėstytoja. Druskininkuose gyveno 19 metų kaip svarbi kultūros ir visuomenės veikėja. Ryški jos visuomeninė veikla: LPS ,,Bočiai“, M.K. Čiurlionio draugija, TS-LKD partija bei pomėgiai: literatūra, teatras, kelionės. Biografinius duomenis užpildė su kaupu. Vadovavo „Bočių“ Žodžio meno klubui, vedė renginius, spaudoje skleidė kultūrinę veiklą. Šviesi asmenybė, tvirtai žengianti pasirinktu profesinio meistriškumo keliu, tautinių vertybių puoselėtoja, nuo 2006 metų matoma, girdima ir vertinama Druskininkų kultūros erdvėje. Rodos, dar taip neseniai Audronę Padegimaitę kalbinau brandaus jubiliejaus proga. Apie šią datą, 80-metį, ji atsakė: ,,Gyvenu viršvalandžius“. Tada A. Padegimaitė man skyrė dalį savo ,,solo žygio“. Ši jau ne sceninė veikla trukdavo kasdien po keletą valandų. Mūsų miestą ji pažįsta - dzūkai pasakytų – kaip savo penkis pirštus. Abi kartą vaikštinėjome Nemuno pakrante ir kalbėjomės. Taip gelbėjosi daugelis – rizikos grupės žmonėms galiojo taisyklė ,,likite namuose“. Audronė, paklausta apie gyvenimą bute, aiškino taip: ,,Tereikia ,,butą“ paversti į ,,būtį“. O kaip, paklausite? Reikės lyg ir nedaug dvasinių pastangų kasdien vykdyti tuos ritualus, kurie lavintų ir kūną, ir sielą, galbūt net paskatintų naujų kūrybinių ieškojimų. Tuomet sutarėme, kad, besigrožėdamos Nemuno skardžiais ir atkakliomis pušimis, mudvi aptarsime tik ,,keletą klausimėlių“.
   - Kokia atvykimo į Druskininkus situacija? Juk buvote pasiekusi profesinio tobulėjimo viršukalnę? Bendravote su savo mokytoju diktoriumi Vytautu Kybartu, kolegėmis Gražina Bigelyte, Bernadeta Lukošiūte (teta Beta), Dana Rutkute, Undine Nasvytyte, režisiere Dalia Tamulevičiūte, bardu Vytautu Kernagiu, maestro Sauliumi Sondeckiu ir jo vadovaujamo orkestro muzikantais bei kitais meno žmonėmis. Kodėl nusprendėte palikti tokią kultūros nišą ir pasirinkti Druskininkus?
   - Mano apsisprendimas gyventi Druskininkuose buvo asmeninio pobūdžio – reikėjo atsitolinti nuo skaudžių pokyčių šeimyniniame gyvenime. Ir tiek. Kaip matote, likausi čia ,,suvisam“, o ir mėgstamos veiklos apstu. Savotiška ,,saviizoliacija“, manykime, buvo reikalinga.
   - Kaip įprasminote tuos metus Druskininkuose, kuriuos ,,veiklos kadrus“ norėtumėte priartinti?
   - Džiugu, kaip mane atrado ir pažino ,,Atgimimo“ mokykloje dirbęs Jonas Subačius. Jis dėstė prancūzų kalbą, o mane užkalbino, labai nustebęs, kad ,,aš esu aš“. Tuomet ir paklausė: ,,Ar jūs esate ta pati Audronė Padegimaitė – gražiausio balso diktorė?“. Taip ir likome scenos ,,partneriai“. Mokykloje mokiau vaikus sceninės kalbos kultūros dalykų. Mieste mudu su Jonu Subačiumi panirome į kultūrinius renginius: patriotinius sambūrius, knygų sutiktuves, jubiliejines popietes, susitikimus su kūrėjais ir kt. Su Jonu Subačiumi buvo lengva todėl, kad jis, kaip tikras džentelmenas, visada mokėjo mane paremti, nes buvau tikra perfekcionistė, o tokiems žmonėms niekada nebūna lengva. Juk kažkada laimėjau konkursą diktorės vietai gauti iš 103 pretendenčių. Turbūt lėmė įprotis siekti geriausio rezultato. Be to, man teko didelė laimė bendrauti su šviesios atminties dainininke Birute Zalanskaite. Mūsų sceninį ,,trio“ žiūrovai vertino, buvome kviečiami į popietes, patriotinius ir jubiliejinius renginius. Su malonumu pasinėriau į šią veiklą. Dar nebuvome atvėsę nuo Sąjūdžio idėjų, to ypatingo vyksmo, kuris liko visam likusiam gyvenimui. Dabar šie prisiminimai stiprina ir įprasmina ,,būtį – bute“. 
   - Visgi įdomu sužinoti, kaip Jus veikia jubiliejinės datos, metų nenumaldoma tėkmė ir kiti dalykai? Ar mėgstate švęsti, būti pastebėta visuomenėje?
   - Turbūt reaguoju kaip ir daugelis - praeitis pilnėja, būsimoji perspektyva traukiasi. Tikrai netrokštu būti pastebėta, o mano gimtadieniai paprastai praeina su trimis draugėmis – bene dvidešimt metų tai tęsiasi. Mums jauku, turime bendrų interesų, o ir tos draugės ,,iš kito amžiaus flango“ – keliais dešimtmečiais už mane jaunesnės. 
   - Neįmanoma pabėgti nuo laikmečio rūstumo – buvome izoliuoti nuo kultūros erdvių, ypač skaudus atsiskyrimas nuo sceninės raiškos ir meno suvokėjų – žiūrovų. Kas dabar sudaro Jūsų gyvenimo esmę?
   - Buvau ir esu knygos žmogus. Gerai prisimenu, kaip dar paauglystėje skaitydavau knygas po apklotu pasikišusi žibintuvėlį. Būdama 16-os metų, dirbau Likėnų kurorto bibliotekoje ir visas ten esamas knygas perskaičiau. Ten gyvenome tėvelio pastatytame name. Kai vėliau teko studijuoti, man buvo lengva, nes privalomos skaityti knygos jau buvo pažįstamos ir savaip suvoktos dar paauglystėje. Vėliau jose atrasdavau naujų įžvalgų. Studijos Vilniaus kultūros švietimo technikume man neatrodė pakankamas išsilavinimas, todėl šis išankstinis apsiskaitymas turbūt lėmė pasiryžimą tęsti žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Ko gero, ir šiandien, atsidūrus nepavydėtinoje situacijoje, padeda knygos. Jų nemažai turiu pati, tebėra tos, kurias pasiėmiau iš bibliotekos, dalijamės su draugėmis. Dar mane guodžia ir ramina Druskininkų gamta - ,,turiu“ savo erdves. Nuo jų prasideda kiekvienas rytas, dažnai su saulėlydžiu Nemuno pakrantėse baigiasi ir diena. 
   - Per tuos keliolika metų dalyvavote įvairiausiuose kultūros reiškiniuose. Minėjote ,,sceninį trio“, vėliau likote su Jonu Subačiumi kaip neišskiriamas duetas. Pasikeitus aplinkybėms, o ir Jonui išvykus iš Druskininkų, darbuojatės kaip gimtojo žodžio puoselėtoja – rengiate literatūrines popietes miesto žmonėms. Kas jums yra menas šiandien?
   - Mane gelbsti šeimos ryšiai. Sūnus – architektas restauratorius Linas, gyvenantis Vilniuje, vaikaitė Emilija – jie yra tie ypatingi ramsčiai, be kurių neįsivaizduoju egzistencinės prasmės. Esu aplankoma – tiesa, dabar tik virtualiai. Išvykos į Vilnių – spektakliai, koncertai, parodos, susitikimai su buvusiais kolegomis buvo kaip sisteminiai gyvenimo ,,papildai“. Druskininkuose taip pat nelikau vieniša. Dar man patinka keliauti po Lietuvą kartu su ,,Bočiais“ ir Trečiojo amžiaus universiteto įvairios kultūrinės raiškos entuziastais. Pamatyti, kaip pakito, išgražėjo miestai, miesteliai, pasipildė muziejininkų edukacinės veiklos, pajausti tarp šių žmonių dar esamas gilumines dvasines paskatas. 
   - Kas jums yra vienatvė, kuri neišvengiamai paliečia žmones tam tikrame amžiaus tarpsnyje, kai gyvenate savarankiškai. 
   - Kažkada svajojau apie ,,laiko gurkšnį sau“. Dabar jo turiu apsčiai. Galiu skirti dėmesį savikūrai, buities gražinimui, pagaliau esu visai nepriklausoma – pati sau skiriu ,,kūrybines ar buitines užduotis“. Visgi reikia pastangų, susitelkimo ir ypač ,,pabėgti nuo lovos patogumų“... Gal ir gerai, kad niekada neturėjau šio įpročio. Labai mane padrąsina ir paguodžia tai, kad pati galiu pagelbėti ir kitam bėdos ar ligos ištiktam žmogui. Dar padeda poezija.   Atsipalaiduoju savo bute tarp iš egzotiškų kraštų parsigabentų daiktų, artimųjų įrėmintų nuotraukų, paveikslų kolekcijos. Vieni iš brangiausių paveikslų nutapyti sūnaus, architekto restauratoriaus Lino, gyvenančio Vilniuje. Scenos pasiilgstu, žiūrovų taip pat. Tą man kompensuoja druskininkiečių dėmesys bei kultūrinių renginių gausa. Visa tai man padeda neatitolti nuo giluminių klodų, kurie teikia vilties išlikti. 
   - Kas palaikė jūsų dvasinę ištvermę?
   - Ypač svarbūs prisiminimai. Mano tėtis Balys (išsiskyrusi pasilikau jo pavardę) - pirmasis Krikštonių kaime išsilavinęs žmogus. Kaip tikras dzūkas, buvo geranoriškas ir labai atsakingas ,,maksimalistas“. Žemaitė motina Genovaitė – tikra namų dvasia – augino mus, gamino valgį, auklėjo, siuvo, kirpo, puošė, dailino mūsų buitį. Žinoma, ir dabartis. Brolis Sigitas, pasirinkęs vertėjo darbą, moka 9-ias užsienio kalbas. Turiu į ką lygiuotis. Tai didelė laimė. 
   - Ko palinkėtumėte druskininkiečiams? 
   - Visas pasaulis gyvena laukimu, ir aš kartu su jais. Šiandien reikia džiaugtis įsismarkavusiu pavasariu. Druskininkai turi ypatingą kvapą visais metų laikais. Įsiklausykite, įsižiūrėkite, nepraraskite ryšio su artimaisiais, bičiuliais. Svarbiausia – didžiai gerbkime gyvenimą savo ir kitų įsipareigojimus. 
   Metai švystelėjo kaip meteoras. Sunku patikėti, kad ši nuostabi moteris žemiškoje kelionėje jau nebepriklauso mums – druskininkiečiams. Įpratome Ją matyti scenoje, priimti dvasinį peną kaip savaime suprantamą dalyką. Kaipgi be Jos? Išlydėjome į Amžinatvę Audronę Vitą Padegimaitę. Telieka su mumis šviesus Jos atminimas. 

*  *  * 

   Paskutinį SUDIE Audronei Padegimaitei galėsime tarti kovo 15 d., šeštadienį, nuo 10 iki 17 val. Druskininkų laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“. Lai šis atsisveikinimas būna kupinas ramybės ir šviesių prisiminimų.
   Urna bus palaidota Trakų miesto kapinėse, šeimos kape šalia tėvelių Padegimų.

Paieška