Humanitarinių mokslų daktarė prof. Rasa Žukienė su savo buvusia studente Aušra Česnulevičiene
Iš kairės: M.K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, dailininkas Saulius Valius, knygos autorė Aušra Česnulevičienė, prof. Rasa Žukienė, leidyklos ,,VOX Altera komanda - Gediminas Žukas, Ramunė Savukaitienė, Žilvinas Misevičius
Julija Miliauskienė priminė tėvuko pasakojimą
Bažnytinio paveldo muziejuje pristatomi atkurti vargonai, kuriais Ratnyčios bažnyčioje grojo M.K.Čiurlionio tėvas Konstantinas
Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė pasidžiaugė dailininko Adelberto Nedzelskio dovanotu paveikslu Jono Bilinsko nuotr.
Žinomos druskininkietės menotyrininkės, įvairiausių kultūros renginių sumanytojos Aušros Česnulevičienės knyga Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją, apkeliavusi knygų mugę, menų centrus ir socialinius tinklus, kur buvo su pasisekimu sutikta, galiausiai birželio 10 d. apsistojo Druskininkuose. Kadangi knygos Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją sutiktuvės įvyko vietinėje viešojoje bibliotekoje, pristatymą pradėjo jos direktorė Laima Žėkienė, papildydama M.K.Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms dedikuotų renginių kalendorių.
Nuo šių metų gegužės 27 d. iki kitų metų sausio 10 d. Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje veikia paroda Čiurlioniai ir vargonai, kurioje pristatomas unikalus eksponatas - iš išlikusių pavienių dalių atkurti vargonai, kuriais senojoje Ratnyčios bažnyčioje 1876-1877 m. grojo M.K.Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis.
Prieš 5-erius metus šias vargonų liekanas atrado A.Česnulevičienė Kabelių bažnyčios palėpėje. Kaip žinia, Ratnyčios bažnyčios instrumentas su visa medine bažnytėle buvo perkeltas į Kabelius. Dėl istorinės ir memorialinės vertės vargonų dalys įrašytos į kultūros vertybių registrą.
Pasak L. Žėkienės, dar vieną siurprizą A.Česnulevičienė pateikė šių metų pradžioje - pelnytą Druskininkų kultūros puoselėtojos premiją apvainikavusi autorine knyga Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją. Specialistai ją iškart pripažino svaria iniciatyva, pristatančia M.K.Čiurlionio kelio maršrutą Dzūkijoje, kuris yra pirmasis Lietuvoje sertifikuotas nacionalinis kultūros kelias. M.K.Čiurlionio draugijos tarybos narė A.Česnulevičienė knygoje savaip apibendrino savo kryptingas žinias ir darbo patirtį organizuojant ekskursijas bei parodas, renginius, kuriant kultūros projektus.
L. Žėkienė padovanojo autorei rankų darbo atvirukus bei pristatė renginio viešnią tarptautinės dailės kritikų asociacijos narę, profesorę, humanitarinių mokslų daktarę Rasą Žukienę, buvusią A.Česnulevičienės dėstytoją Vytauto Didžiojo universitete, kai druskininkietė krimto menotyros bakalauro studijas, o gerokai vėliau atnaujino bendrystę ten pat Aušrai studijuojant meno kuratorystės magistrantūrą. Dėstytojos patarimu, o studentės pritarimu baigiamasis magistrantūros diplominis darbas Čiurlioniai - gyvenimas muzikoje apibendrino išsamias A. Česnulevičienės žinias besigilinant į Čiurlionių šeimos istorinius ir muzikinius įvykius, ieškant Ratnyčios bažnyčios vargonų liekanų, bendraujant su Druskininkų M.K. Čiurlionio namų- muziejaus ilgamečiu vedėju Adelbertu Nedzelskiu ir t.t. VDU prof. R.Žukienė priminė, jog jos studentės Aušros magistrinį diplominį darbą Čiurlioniai gyvenimas muzikoje jaunųjų mokslininkų sąjunga 2023 metais pripažino geriausiu menų srities magistro darbu Lietuvoje. Jis taipogi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įvertintas už taisyklingą ir gražią lietuvių kalbą. Anot profesorės, per 100 metų apie M.K.Čiurlionio kūrybą prirašyta daug ir didelės apimties straipsnių, tačiau apie vietą, šeimą, lokalias aplinkybes, kurios jį tokį išaugino, mažai teužsimenama. Į tai atsisukti A.Česnulevičienė ragina savo darbais. Knyga Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją užpildo ir turistinės literatūros Čiurlionių takais stoką. Tai pirmoji šios temos knyga, skirta turistinėms grupelėms ar šeimoms,- pastebėjo prof. R.Žukienė, atkreipdama dėmesį, jog ji patraukli savo paprastu stiliumi bei sudarytų maršrutų struktūra pradedant Liškiava, tęsiant Senąja Varėna, Ratnyčia ir t.t.
A.Česnulevičienė savo ruožtu dėkojo profesorei už padrąsinimus atrasti, pagrįsti, įrodyti, paskelbti. Į knygą Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją sudėjusi tai, ką pati per 20 metų surinkusi, išvaikščiojusi, sužinojusi, aptikusi. Šioje knygoje, kuri aprėpia dalį Nacionalinio M. K. Čiurlionio kultūros kelio, gausu iki šiol nematytų iliustracijų, dokumentų, vietovės gretinamos su M. K. Čiurlionio piešiniais, skenuojant QR kodus garso įrašai nukreipia, papildo, liudija.
Autorė išsamiai žingsnis po žingsnio papasakojo, kaip kiekvieną vietovę įprasmino. Pradėjo nuo pirmojo pažingsniavimo Liškiavos, kur M.K.Čiurlionio tėvai Konstantinas Čiurlionis ir Adelė Marija Magdalena Radmanaitė susituokė. Tai įrodo knygoje pateiktas jų santuokos liudijimas. Rakursas - į netoli nuo Liškiavos esančius Guobinius, į Konstantino Čiurlionio tėviškę. Nuotraukoje įamžinta vieta, kur buvo Stanislovo Čiurlionio, Konstantino tėvo ir M.K.Čiurlionio senelio, sodyba. Kitas rakursas į A. Radmanaitės tėviškę Seirijus, kur ji gimė ir augo iš Vokietijos persikėlusių evangelikų liuteronų šeimoje. A.Česnulevičienei pavyko archyvuose rasti Seirijų evangelikų liuteronų bažnyčios, kurioje meldėsi Radmanai, iliustraciją. Sovietmečiu ji buvo paversta grūdų sandėliu. Sutuoktiniai, jaunas vargonininkas Konstantinas ir Adelė, tarnaitė iš grafų Opermanų dvaro, išvyko iš Liškiavos į Senąją Varėną, kur 1875 m. jiems gimė sūnus Mikalojus Konstantinas. Antrajame pažingsniavime pateikta jo gimimo metrika. Varėnoje Čiurlioniai neužsibuvo su pusantrų metų sūnumi išsikraustė į tėvo vargonininko paskyrimo vietą Ratnyčią. Kaip žinia, Varėną ir Druskininkus sujungė M.K.Čiurlionio šimtmečiui skirtas medžio skulptūrų kelias.
Trečioji vargonininko Konstantino paskyrimo vieta Ratnyčia, kur Čiurlionių šeimą ištiko neganda mirė naujagimė dukra, M. K. Čiurlionio sesuo. Jos palaidojimo vieta senosiose Ratnyčios kapinėse nežinoma. K.Čiurlionis vargonavo senojoje medinėje Ratnyčios bažnyčioje, kuri, surentus naująją mūrinę, buvo perkelta į Kabelius. Knygos Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją pristatymo Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje dalyviai išgirdo svarbų Julijos Miliauskienės Pozniakaitės iš Kabelių liudijimą, kaip jos senelis ir tėvukas, vežimu gabendami iš Ratnyčios į Kabelius bažnyčios rąstus, įlūžo su tilteliu per upelį prie Latežerio.
Be varpinių palyginimo Ratnyčios senosios bažnyčios nuotraukoje ir M.K.Čiurlionio nupieštame Pavasario motyve, be abejo, daugelį suintriguos gyvas pasakojimas, kaip A. Česnulevičenė ir jos vyras Tauras Kabelių bažnyčios pastogėje ieškojo Ratnyčios bažnyčios senųjų vargonų, kuriais grojo M.K.Čiurlionio tėvas. Žinovai patvirtino, jog tai, ką Česnulevičiai surado, saugotinos 18 amžiaus pab. -19 amžiaus pradžios vargonų dalys. Iš pavienių dalių atkurti vargonai, kuriais senojoje Ratnyčios bažnyčioje grojo M.K.Čiurlionio tėvas Konstantinas Čiurlionis, šiemetinį gegužį pateikti parodoje Čiurlioniai ir vargonai Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje. Kita šios parodos dalis - kompozitoriaus Gintaro Sodeikos sukurta audiovizualinė instaliacija Sferų harmonija. Kūrinys yra tarsi simbolinis tiltas tarp dabarties ir M.K. Čiurlionio vaikystės vietų. Jame harmoningai susilieja vargonų skambesys, dzūkiškos dainos, rytinio rūko ir pievų vaizdai bei garsai.
Ketvirtasis pažingsniavimas drauge su A.Česnulevičiene arba ketvirtoji Konstantino Čiurlionio paskyrimo vieta - senoji Druskininkų bažnyčia, kurią įtaigiai piešinyje įamžinęs sūnus Mikalojus Konstantinas. Jį, šešerių metų tesulaukusį, tėvas vesdavosi į bažnyčią pagroti vargonais.
Neseniai Aušros iniciatyva prie Druskonio ežero auganti keisto kamieno, primenančio krėslą, pušis, prie kurios M. K. Čiurlionis mėgdavo sėdėti ir palydėti saulėlydžius, buvo pažymėta informacine lentele. Nuskenavus QR kodą, kurorto svečiai galės susipažinti su seserų Čiurlionyčių liudijimais ir prisiminimais.
Kaip atrodė Čiurlionių sodyba ir namų aplinka, kur jie sėsliau įsikūrė vėliau, tėvui ryžusis pirkti skolon du kurorto medinukus, liudija knygoje skelbiami Kazio Borutos brėžiniai, sudaryti pagal jo antrosios žmonos Jadvygos Čiurlionytės prisiminimus, kur kas stovėjo arba tiesiog buvo, tarkim, šulinys, sodas, altana, avietynas, gėlių darželis ir kt.
Pasiklausyti muzikos, sklindančios pro Čiurlionių namų didžiojo kambario langą, susirinkdavo šeimos nariai, kaimynai ir miestelėnai. Tad galima teigti, kad iki šiol vykstantiems fortepijoninės muzikos koncertams M.K.Čiurlionio namuose, kurie nuolatos gyveno rimta klasikine muzika, - jau daugiau nei 100 metų. Čiurlionių šeimai priklausiusi fisharmonija Eastey&Co yra atrestauruota ir šiuo metu eksponuojama Vargonų paveldo centre, o po muziejaus renovacijos grįš į Čiurlionių namus-muziejų Druskininkuose. Daugiau nei šimtmetį nutildytas istorinis muzikos instrumentas prikeltas naujam gyvenimui, juo vėl galima groti.
Su knygos autore keliaujame į Šv. Jokūbo gatvę, kur gyveno kurorto gydytojas Juzefas Markevičius, pastebėjęs Kastuko ypatingus gabumus muzikai ir savo paciento kunigaikščio Mykolo Oginskio, atvykdavusio gydytis į Druskininkus, paprašęs talentingą 14-metį priimti į Plungės dvare veikusią muzikos mokyklą. Anot A.Česnulevičienės, jei ne J. Markevičius, galbūt M.K. Čiurlionis tebūtų tik parapijos vargonininkas.
Mėgiami Čiurlionių, o ypač Mikalojaus Konstantino, pažingsniavimai link Raigardo slėnio ir Švendubrės. Knygoje Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją skenuojant QR kodą galima išgirsti unikalų šviesuolio švendubrėno Antano Smaliuko garso įrašą, kur jis prisimena bendravimą su Čiurlioniais, jų šeimos meilius ir išsilavinusius vaikus, viešėdavusius kaime ir jų sodyboje. Publikuojama kluono Švendubrėje, kur apsinakvodavo Mikalojus Konstantinas, ateidavęs tapyti ir užrašinėti liaudies dainų, nuotrauka. M.K. Čiurlionio atmintį Švendubrėje išsaugojo jo skulptūra, išskobta neseniai mirusio rašytojo Juozo Šikšnelio sodyboje, kurioje nuolatos svečiuodavosi žygeiviai.
Pasak knygos Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją autorės, kukliai prižiūrimos M. K. Čiurlionio tėvų ir sesers Jadvygos kapavietės Druskininkuose turi savo paslapčių. Vieną iš jų išsiaiškinant reikia knygoje nuskenuoti QR kodą ir išgirsti ilgamečio M. K. Čiurlionio namų-muziejaus vedėjo, menotyrininko Adelberto Nedzelskio pasakojimą, kur ir kaip senosiose kapinėse buvo palaidotas M. K. Čiurlionio tėvas. Palaidojimo vietoje kapavietės nėra, tačiau tą vietą žymi jau užaugusioje pušyje įbrėžtas kryžiukas ir inicialai. Iki šiol Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriaus kapinėse galima aptikti koplytstulpį, kad toje vietoje 1919 metais buvo palaidota Adelė Čiurlionienė. 1974 m., rengiantis iškilmingai minėti mūsų genialaus menininko M. K. Čiurlionio 100-ąsiais gimimo metines, motinos palaikai iš Alytaus perkelti į Druskininkus, šalia vyro Konstantino. Čiurlionių dukra Jadvyga, žymi etnomuzikologė, menotyros daktarė, profesorė, šalia tėvų Druskininkų senosiose kapinėse palaidota savo noru.
Dešimtas pažingsniavimas knygoje paliktas tuščias - skaitytojų atradimams, pajautoms ir savimonei. Galbūt su Čiurlioniais susijusios Dzūkijos vietos sulauks kitų autorių Čiurlionio kultūros kelio po Žemaitiją, kur atvyko 14-metis Mikalojus Konstantinas, tęsinio?
Po knygos Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją pristatymo sekė pasisakymų ir padėkų srautas. Į renginį atvykęs M. K. Čiurlionio draugijos tarybos pirmininkas Saulius Valius pasidžiaugė A.Česnulevičienės iniciatyvomis tai vienas iš tokių nuostabių pavyzdžių, ką gali užsidegęs intensyviai dirbantis žmogus pasiekti. Draugijos vadovas paplatino neseniai išleistą Čiurlionio kelio žemėlapį- kvietimą keliauti su rimtu klausimynu. Renginio svečias viliasi, jog Vilniaus oro uostui Čiurlionio vardas suteiktas ne laikinai. L. Žėkienė, akcentuodama knygos Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją novatoriškumą, dešimtąjį pažingsniavimą tarsi papildė parodyta Druskininkų garbės piliečio Adelberto Nedzelskio nuostabia dovana viešajai bibliotekai nupieštu paveikslu, kuriame M.K.Čiurlionio tėvai šalia jų sodo obuolių. Tarpusavio bendradarbiavimu pasidžiaugė tiek M.K. Čiurlionio namų-muziejaus direktorė Regina Stankevičienė, tiek knygos autorė. Druskininkų Bočių vadovė Zita Jančiauskienė perdavė svečių iš Punsko žinią, jog po nemokamos ekskursijos po M.K. Čiurlionio namus-muziejų ir specialiai jiems pianisto Roko Zubovo, M.K.Čiurlionio provaikaičio, sugroto kūrinio į namus sugrįžo Čiurlionio paliesti. Už buvusias ir būsimas keliones M.K.Čiurliono takais M. K. Čiurlionio draugijos Druskininkų skyriaus pirmininkei Aušrai Česnulevičienei dėkojo aktyvi skyriaus narė ir tokių kelionių dalyvė Loreta Baliukonienė. Čiurlionis įkvepia, dar keliausim, - neabejojo A. Česnulevičienė.
Druskonio inf.
M.K.ČIURLIONIO
KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI
Druskonio
rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS
Ak tas birželis!
Teresė ir Antanas Būdeliai
Izabelė ŪSIENĖ
Kalbamės su Terese Būdeliene jau gerą valandą. Ir staiga ji sako: ,,Parašyk ką nors romantiško, kad skaityčiau tavo žodžius, lyg braškes skanaučiau. Netikėtai užklupta, imu kalbėti apie birželio grožį. Birželis yra šeštasis metų mėnuo, trunkantis 30 dienų. Lietuviškas pavadinimas kilęs iš žodžio ,,biržė, kuris reiškia žymę, padarytą dirvoje sėjant grūdus. Lotyniškas pavadinimas, ,,Junius, siejamas su romėnų deive Junona. Teresei nepatinka mokslinis aiškinimas. Primena, kad prašiusi kažko romantiško. Bandau.
Antai saulė, jau kopusi į savo energijos viršūnę, artėja prie ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties. Kaip ir kiekvieną mėnesį, šiame laiko tarpsnyje gausu švenčių, kurios žmonėms sklido iš gamtos senųjų tikėjimų ir džiaugsmo, kad visa, kas yra grėsminga, tamsu ir liūdna, pagaliau baigiasi. Atėjo šviesa, netgi jos perteklius. Tad švęskime šviesoje!...
Pirmą birželio sekmadienį jau pagerbėme Tėvo dieną prisiminėme Anapilin išėjusius, džiugiai sveikiname gyvus ir sveikus, atidžiau rūpinamės tais tėveliais, kurie pasiligojo. Aplankėme kapus ir uždegėme žvakelę - šviesos ir gyvybės simbolį.
Per Devintines pašventinome vainikus ir žolynus - pašventinti jie įgyja gydomųjų galių, sudžiovintus laikysime namų vaistinėlėje, o Sveikatos kalendoriuje sužinojome, nuo kokio negalavimo šios žolelės padeda.
Birželio 13-tą nuo seno švenčiamos Antaninės, kai dalgiai guldydavo žolę lygiais pradalgiais, o daržuose raudonai sužėruodavo prinokusios braškės... Skanaukite, skalsink, Dieve!
Prie šios idilijos ir stabtelėkime. bet šiemet tarytum kiti gamtos įstatymai kažko krūpčioja visa gamta su savo grožybėmis. Paukštukų išlesiota, šaltuko apžnaibyta netgi ir Antanines sutiko santūriai.
Čia vėl į mano paaimanavimus įsiterpia pašnekovė mokytoja Teresė Būdelienė. Senatvė jos nepalaužė, tiesa, kojų miklumą atėmė, vaikštynę į rankas įdavė, betgi žvilgsnio skvarbumo ir šviesių atminties vartų neuždarė. Įsileidžiu jos pasakojimus į bendrus mūsų padejavimus dėl vėluojančios vasaros. O prisimena Teresė, kaip mokytojai kadaise, dar sovietiniais laikais, gavę lopinėlį žemės, ten bandydavo rojaus grožybių prasimanyti. Šiuo metu Teresė, narsiai peržengusi 90ties metų jubiliejų, šypsosi ir aiškina, kaip buvo paplitęs Antano vardas (Antanas Zabotka, Antanas Būdelis, Antanina Rūgštelienė, Antanas Sinkevičius visi jau Anapilin): Per šventę kaip žvirbliai sulėkdavome į sodo sklypelį dažnai į mūsų. Gal kad mano vyras buvo labai savas visiems. Pareina namo iš kažkur, o vainikas ant durų jau pakabintas. Toliau viskas pagal nerašytas taisykles: moterys su ,,klumokėliais, vyrai su ,,piemenukais. Ir kvepia, ir gardu, ir ,,ant dainos užveda. Be ,,Ąžuolėlio šakos linko neapsieidavome. Kol vienąsyk kažkam šovė į galvą, kur reikia pranešti. ,,Edukaciją gavome visi, bet ,,baltų meškų šaudyti dar nepasiūlė.
Jauni būdami nelabai suprantame, kuo tie sodininkai taip džiaugiasi - juk braškių galima nusipirkti turguje, o šienapjūtė nėmaž nedomina, nes šį sunkų darbą atlieka mašinos. Visgi medicinos žinovai jau seniai prakalbo apie tai, kad labiausiai kūną išlavina ir nuo ligų vaduoja darbas, kurį žmogus dirba su pamėgimu ir kuris pernelyg neišvargina, nes dirbi tam, kad sustingusius sąnarius pamankštintum ir energijos iš gamtos įgautum.
Birželio mėnesio šventinė kulminacija - vasaros atogrąža, kai saulelė, tebekopdama dangumi aukštyn, tarytum šoka. Teresė vėl įsiterpia: ,,Toks vienas spontaniškas sodininkų vakarėlis įstrigo į atmintį ir neišnyko. Buvo jaunystė, pats amžiaus žydėjimas. Pavakarys. Juk dori vaikai tamsoje nevaikšto. Taigi kažkada, labai seniai, įkūrė sodus Ratnyčioje. Ratnyčėnai mus pakeiksnodavo. Suvalstybino žemę, reikėjo su ja kažką daryti. Tai ir išdalijo po rėželį. Iš tiesų suvešėjo, sužaliavo, sužydėjo tie ,,dzyki nusavinti laukai. Mūsų buvo kraštinis, čia patogu susibėgti. Ką veikėme? Baliavojom. Ir dainavom, dainavom, dainavom. Pasiskyrėm kiekvienas savo dainą, o visi žinojo, kas ir kieno. Neapsieidavom be ,,Ąžuolėlio šakos linko, Oi tu rūta rūta, ,,Ant kalno klevelis stovėjo ,,Burkuoja balandžiai po langu ir daug kitų. Visas išdainuodavome. Nebalsingų žmonių neatsimenu.
Čia Teresė staiga pakeičia temą, bet aš klausau jos aiškios, švarios ir išmintingos kalbos. ,,Prakirtau pirmuosius metus į šimtą. Apdzūkėjau, bet nesudzūkėjau. Likau žemaitė. Iki dienų galo. Jeigu reikėtų grįžti į Palangą nebenorėčiau. Na gal ant kopos pasėdėti, į jūrą pažiūrėti. O kaip buvo gūdu Druskininkuose tų miškų, taip dabar man jauku juose. Gerai atsimenu, kaip galėjau paklysti tarp trijų pušų.
Antanas man ir sako: ,,Vieškelį girdi? Elektros linijas matai? Tai ir neišklysk iš šito plotelio. O pats neria gilyn ir grįžta su keliasdešimt baravykų. Kitus grybus šungrybiais vadino. Jei bandau su juo grybauti, tik jo nugarą tematau. Ne grybus. Tai ir lioviausi. Visą gyvenimą tame ,,kvadrate ir ,,kirmėliaudavau. Kaip šiandien anytos balsą girdžiu: ,,Nuveik už kluono. Pripjauk kazinių, tai bus vakarienei. Užmarinavau, anyta vėl sako: ,,Nedėk ant stalo, nedaryk sarmatos. Padėjau, visi valgė ir net pagyrė. O jau dzūkams tai tik baravykai. 100 iš ryto, 100 po pietų. Vėliau jų mažėjo.
Pašnekesiui išsekus, žiūrime į šviesos nutviekstą saulėlydį. Ak tas birželis. Ir jo saulė pačiame gražume ir veikloje. Įkopia į dangaus vidurį ir plieskia visu karštumu. Betgi birželis jau įpusėjo. Saulė tuoj sustos, apsidairys ir ims ristis žemyn. Po Joninių arba Kupolinių, ateis Petrinės, bet saulutė jau bus pasislinkusi žemėliau, diena sutrumpėjusi keliomis minutėmis. Net gegutė nustos kukuoti - bene ji labiausiai jaučia saulės kelio vingį?
Taigi birželis ne tik šviesos, bet ir gamtos grožio ryškiausias blyksnis: dienos ilgos, naktys beveik susilieja su priešaušriu, o visa gamtos gyvybė, žaluma ir žiedais pasipuošusi, tiesiog triumfuoja.
Pajuntame laiko tėkmę, laikinumo būseną.
Čia, šioje žemėje, kurioje staiga susivoki esąs tiktai svečias. Taigi.
T. ir A. Būdeliai su kolegomis, Druskininkų vid. mokyklos mokytojais
