Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

Hütte Žiogeliai meno žmonių rezidencijoje


B.Lemkė savo studijoje Žiogeliuose


Prie zuikio nugraužtos obels Birutė savo tapyba permąsto Antaną Samuolį

   Šnekiname menininkę Birutę Lemke, meno žmonių rezidencijos Hütte Žiogeliai bendraįkūrėją. 

   Socialiniai tinklai liudija, kad Hütte Žiogeliai yra nuostabioje gamtos vietoje, kur galima ne tik pailsėti, bet dalyvauti meno vyksme. Tai pagrįsta renginiu „Čiurlionis ir čipsai“, kurio metu vyko maratonas, fotografijų paroda ir koncertas. Kokie apskritai renginiai vyksta jūsų sodyboje? 
   Pernai Žiogeliuose vyko renginių ciklas „Čiurlionis ir čipsai“, dedikuotas Čiurlionio jubiliejiniams metams. Čipsai simbolizuoja atvirumą - Žiogeliuose laukiami visi, norisi, kad projektai būtų įdomūs įvairiausiems žmonėms. Pavadinimas buvo skirtas ir dėmesiui patraukti, kad apie Hütte Žiogeliai sužinotų aplinkiniai gyventojai iš Druskininkų, Grūto, Mašnyčių, Viečiūnų ir svarbiausia - Žiogelių. Juk pora pas mus apsilankiusių vietinių mums brangesni nei dvidešimt iš Vilniaus. 
   Pernykštis ciklas buvo tikrai labai įvairiapusiškas: vyko ir jogos pamokos, ir tapybos bei šiuolaikinio meno parodos, ir jau minėtas maratonas, kurio metu dalyviai smagiai apibėgo žiedinę Žiogelių gatvę, ir kūrybinės dirbtuvės, koncertai, ugnies šokėjų pasirodymas, meno rezidentų prisistatymai. Žiemą, ne sezono metu, rodyti “Sengirės kino” seansai. Sulaukėme tiek pėsčiomis atkeliavusių žygeivių nuo Uciekos, tiek mikroautobusu atvykusių Druskininkų Trečiojo amžiaus universiteto klausytojų. 
   Didžioji stiprybė, kai pavyksta suburti skirtingus žmones, o jie tarpusavyje pradeda šnekėtis. Tarkime, labai įdomi šiuolaikinio meno instaliacija rado vietą mūsų šiltnamyje. Menininkas Vygantas Orlovas prie jame augančių pomidorų ir paprikų primontavo daviklius, juos prijungė prie garso plokštės bei specialios programos, ši vertė augalų elektros impulsus į garsus, kurie keitėsi augalus liečiant. Kūrinys tarsi leido pajusti ryšį su augalais, jį intuityviai suprato visi – tiek kaimo daržininkas, tiek didmiesčio menininkas. 
   Tai, kas vyksta Žiogeliuose, pirmiausiai pavadinčiau įsivietinimu. Norisi nuolatinio vyksmo, kuris stiprina ryšius tarp žmonių. Kultūra juk yra tie klijai, kurie gali sulipdyti mus, o patys renginiai yra tarsi to vyksmo kulminacija. Stengiamės, kad iniciatyvos turėtų tam tikrą savo praeitį, tęstinumą ir ateities perspektyvas, sietųsi su aplinka, laiku, gamta, su žmonėmis, geografija, galbūt netgi su istoriniais permąstymais. Juk čia kažkada Nemunas buvo valstybės siena, kad tekančia upe buvo plukdomi medienos sieliai, išlikusi griūvanti lentpjūvė, filmuotas žinomas filmas „Riešutų duona“. Pati vieta yra be galo įdomi, kurią norisi tyrinėti. 
   Jūsų sodyboje, vadinamoje Hütte Žiogeliai, vyksta kultūrinio sezono atidarymai bei uždarymai. Kokias praėjusių sezonų kultūrines sėkmes, be ciklo „Čiurlionis ir čipsai“, primintumėt? Gal tai dailininkų plenerai, kurių pastaraisiais metais Druskininkuose stokojama? Ką įdomaus numatėt būsimo sezono metu?
   Pirmuosius dvejus metus eksperimentavom, kviesdami pažįstamus ir mažiau pažįstamus menininkus bandomajai meno rezidencijai, ir stebėjome, kas geriausiai veikia, koks meno rezidencijos formatas būtų tinkamiausias. Išsigrynino ir geriausiai pasiteisino metodas, kai menininkas atvyksta su tam tikrais klausimais, kai sprendžia, ką jam daryti toliau. Čia kiek kitaip negu plenerai, kur menininkai susiburia, tarkim, savaitei, pakeičia aplinką, tapo, vakaroja, padaro parodą ir išsiskirsto. Tuo tarpu meno rezidencijoje menininkas gali susikoncentruoti konkrečiai kūrybinei problemai spręsti. Gal yra užstrigęs kūrybiniame procese, o galbūt reikia padirbėti ties nauju projektu, gal ketinama knygą pradėti ar magistrinio darbo tezes susidėliot. Čia gali pakeisti aplinką, padirbėti sode, pagrybauti, pabendrauti su gamta ir kaimynais, tyrinėti aplinką. Pastebėjome, kad tai menininkams tampa stipriu postūmiu. Siekiam tapti tarptautinio menininkų rezidencijų tinklo dalimi, juolab į Hütte Žiogeliai atvyksta rezidentai ir iš užsienio. Stengiamės atrasti savo nišą, suprasti, kuo galim išsiskirti iš kitų meno rezidencijų. 
   Jau ruošiamės trečiajam artėjančiam sezonui, tik renginiai nėra savaiminis mūsų tikslas. Žodis „renginys” yra vienkartinis, tarsi neturintis sąsajų su tęstinumu. Dabar pastebima renginių kultūra arba jų kultas, o juk tradiciškai būdavo gamtos arba gyvenimo ciklas bei su juo susijusi šventė. Juk nesakom, kad Velykos yra renginys: tai svarbi šventė, turinti didžiulę prasmę. Kultūra nevyksta vien per renginius, ją reikia nuolat kultivuoti. Tad šiemet planuojame mažiau renginių, bet labiau koncentruotų į šios vietos tyrinėjimus.
   Ar menininkai jūsų rezidencijoje patys save išlaiko? 
   Iš esmės taip, jie patys save išlaiko. Mes rezidentus apgyvendiname, paprašom mainais patalkinti sode, būtinai - surengti viešą savo veiklos pristatymą. Kita vertus, jau turime šiokios tokios patirties rašyti paraiškas lėšoms pritraukti.
   Kaip, be biudžetinių lėšų, pasikliaujant vien savo privačia iniciatyva, į kultūrinę rezidenciją Hütte Žiogeliai pavyksta sukviesti pakankamai žinomus menininkus?
   Džiaugiuosi, kad Žiogelius atranda vis daugiau tiek žinomų, tiek pradedančiųjų menininkų. Be jau minėto tarpdisciplininio meno kūrėjo Vyginto Orlovo, čia pristatė savo kūrybą tapytojai Vytautas Tomaševičius, Kotryna Onaitytė, Linas Cica Cicėnas (kurio nutapytas tigras saugo sodybą), rezidavo ir tapytojas Mouk iš Baku, Azerbaidžano, eksperimentinės muzikos kūrėjai “Vaibai ore” ir daugelis kitų. Praėjusį sezoną atidarėme jogos tematika su tibetietiškos jogos mokytoja Gina Bryne, o uždarėme įspūdingu “Ugnies nešėjų” pasirodymu. 
   Pernai ciklui „Čiurlionis ir čipsai“ pabandžiau parašyti kultūros projektų finansavimo paraišką Druskininkų savivaldybei, norėjosi suprasti, kaip veikia sistema, kokios galimybės gauti lėšų tokioms alternatyvioms kultūros vietoms. Džiaugiuosi, kad pavyko, savivaldybių parama išties labai svarbi. Mes gavome 50 proc. prašytos sumos, šiek tiek sumažinome veiklas, tad sistema kaip ir veikia. Tik gana sudėtinga, kad apie paskirtą finansavimą sužinojome birželio pradžioje, kai sezonas jau buvo įsibėgėjęs. Tikiuosi, savivaldybė ras galimybių ateityje šį procesą padaryti labiau pritaikytą kurorto ciklui - nuo to laimėtume visi.
   O menininkui turi būti įdomi pati veikla, vieta, projektas. Pirmiausiai, žinoma, kviečiame savo pažįstamus menininkus, galvojame, kam būtų įdomu. Arba bandome susipažinti. Siūlome apgyvendinimą, sąlygas kūrybai, o kartą per dieną kartu sėdame prie stalo ir kalbamės apie meną, projektus, idėjas. Iš menininkų prašome pristatyti savo kūrybą atvirame renginyje bei kasdien šiek tiek pasavanoriauti sode. Prašydami finansavimo didžiąją dalį numatome honorarams, kad ir labai kukliems - tai prioritetas.
   Kokios jūsų kaip tapytojos, performansų, instaliacijų autorės kūrybinės saviraiškos nuostatos?
   Esu tapytoja, be to, kuriu performansus ir instaliacijas, pati kuruoju parodas. Iki balandžio 19 d. mano darbus dar galima pamatyti parodoje “Užeiviai X“ VVJ meno galerijoje Vilniuje. Beveik visi ten eksponuojami darbai sukurti jau čia, Žiogeliuose, o pati paroda, kurioje eksponuojamos ir malkos iš Dzūkijos nacionalinio parko, atspindi transformaciją persikrausčius iš Vilniaus į Žiogelius. 
   Tapau, kaip dabar matau pasaulį aplink save, kaip jį reflektuoju. Vis tik menininkas daug laiko praleidžia stebėdamas. Mano dėstytojas prof. Arvydas Šaltenis yra sakęs „žiaurus darbas ta tapyba“. Nors turi viziją ar idėją, kartais kankiniesi, nes vizija vizualiai nesusidėlioja, o kai pradeda šiltnamyje augti pomidorai, tad dar ir pritrūksta laiko viskam. Štai paskutinį paveikslą kasdien variau iki trečios valandos kasnakt - reikėjo pabaigti iki termino konkursui. 
   Baigusi Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą, daug metų dirbau su kūryba nesusijusį darbą finansų srityje tarptautinėse korporacijose. Įgijau vadybinės patirties, kuri praverčia kuriant rezidenciją, ruošiant paraiškas. Tapyba visada mane lydėjo kaip pomėgis, tačiau ilgainiui supratau, kad vis dėlto noriu tai daryti profesionaliai. Išėjau iš darbo ir atsidėjau tapybos studijoms Vilniaus dailės akademijoje, stažavausi Prahos dailės akademijoje, visiškai pakeičiau karjerą. 
   Matyt, prasmingos bendrystės skatinama dalyvaujate Dzūkijos kultūrinės asamblėjos veikloje? 
   Tai prasidėjo nuo M.K.Čiurlionio „Jūros“ akcijos praėjusių metų spalį. Buvo neramu, kad Druskininkuose, M.K.Čiurlionio mieste, tuometinėje Lietuvos kultūros sostinėje, nėra iniciatyvos dėl „Jūros“ klausymo. Sakau, reikia mums Žiogeliuose leist skambėti „Jūrai“... Renginį suorganizavome greitai, apie jį paskelbėm feisbuke ir sulaukėm atgarsio. Labai apsidžiaugiau, kad galų gale „Jūra” skambėjo ir M.K.Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose. Juk kai nėra jokio judesio, gali pasijausti nejaukiai, kad mes čia tokie vieninteliai norim kažko kitaip, kad visiems čia labai gerai ir nieko niekam netrūksta. “Jūra” išjudino. Pradėjo atsirasti vienas kitas, vis sakydami, kad gal jis čia vienintelis, kuriam reikia tam tikros alternatyvos, kad Druskininkuose neišnaudojamas nerealus kultūrinis potencialas, kad nyksta istorinis paveldas (pvz. kavinė „Širdelė”), vietos neranda kai kurie renginiai (kaip “Vaivorykštės” miuziklas pernai metų „Druskomanijos“ festivalio metu) ir kt. Kai atrandi žmonių, kurie panašiai mąsto, tada gimsta bendrystė, noras ne tik pašnekėti, pasiskųsti, paburbėti, bet ir veikti, organizuoti, daryti. Suorganizavom aktualaus politinio turinio filmo apie Antaną Mockų peržiūrą ir diskusiją, R. Žemaitaičio ir „Nemuno aušros“ sutiktuvių performansą. Tai yra pilietinė iniciatyva, tikinti kultūra ir demokratija.
   Žiogeliuose aš turiu savo erdvę, kur jaukiai jaučiuosi, tačiau norėčiau, kad panašių, o ir nepanašių, kuo įvairesnių vietų būtų kuo daugiau. Kad nereikėtų išgyventi, jog paskutinę dieną atšauks salę, būtų galima surengti daugiau įvairesnių performansų, šiuolaikinio meno parodų, kino, diskusijų, alternatyvos.
   Ko gero, tikslingai jūsų rezidencijoje Žiogeliuose nuolatos vyksta „Sengirės fondo“ kino seansai bei renginiai? 
   Šio fondo veikla labai žaviuosi, todėl ją remiu įvairiais būdais. Atsikrausčius į Žiogelius aptikau, kad „Sengirės fondas“ globoja miško sklypą netoliese. Susisiekus su fondo atstovais sužinojau, kad jie vykdo tokią savanoriavimo formą kaip apeiviai, t.y. žmonės, kartkartėmis apeinantys ir apžiūrintys, ar visi miško „kankorėžiai savo vietoj“. Tad dabar esu Žiogelių sklypo apeivė ir padedu globoti šią išskirtinę miško kertelę.
   Be galo skauda širdį matant masiškai kertamus miškus. Tik čia atsikrausčius suvokiau, kad tai, ką vadiname miškais, iš tiesų yra medienos plantacijos. Ypatingai neramu, kad ir valstybiniai miškai beatodairiškai eksploatuojami. O juk Žiogeliai yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Dėl to netgi buvau susitikusi su vietiniais miškininkais, bandžiau suprasti, kodėl tai vyksta taip drastiškai ir ką galima padaryti. Mes, kultūrininkai, protestavome prieš „Nemuno aušros“ atstovus Kultūros ministerijoje, tačiau šios partijos atstovų, priimančių sprendimus dėl miškų, yra ir Aplinkos ministerijoje. Atrodo, dėl kertamų miškų reikėtų panašios rimtesnės iniciatyvos ir prieš Aplinkos ministeriją.
   Šią žiemą Žiogeliuose rodėme stiprios dokumentikos “Sengirės kiną”. Stebina, kad daugiau Druskininkuose šių filmų niekas nerodo, nors čia labai daug gamtą mylinčių žmonių. Ir galimybių bei salių yra geresnių nei pas mus. Tikiuosi, ši nedidelė iniciatyva Žiogeliuose paskatins ir kitus jungtis prie fondo veiklų ar jas paremti.
   Kaip atradote Žiogelius, prieš kelerius metus apsisprendusi iš Vilniaus persikelti į šį kaimą, težinomą sielininkų praeitimi bei savo etnografine architektūra, kuri tapo garsaus kino filmo „Riešutų duona“ veiksmo vieta? 
   Gana atsitiktinai. Aš, kaip tapytoja, norėjau įsirengti nuolatinę studiją, iš kurios nereikėtų nuolat kraustytis, kaip dažnai būna nuomojantis patalpas Vilniuje. Mano vyras norėjo gyventi arčiau žemės, pabėgti nuo asfalto. Tad suderinome tuos norus ir ieškojome tam tinkamos vietos. Sodyba Žiogeliuose pirmiausia suintrigavo erdviu pastatu, tinkamu studijai, nors galiausiai ją įsirengiau buvusiame garaže. Be to, čia buvo nedidelė kaimo turizmo veikla, tad jau sukurta infrastruktūra priimti svečius - tiek keliautojus, tiek menininkus. Žiūrėjom, kad šioje vietoje būtų galimybės dar kažką veikti, neužsidaryti tarsi vienkiemyje, nes mes abu mėgstame bendrauti, mums reikia veiklos. Dar buvo svarbu, kad tai būtų vieta, kur įdomūs žmonės norėtų pas mus atvažiuoti. Čia netoli Druskininkai su kultūriniu potencialu, iki kurių galima nuvažiuoti kad ir dviračiu, neblogas susisiekimas viešuoju transportu - mišku per 25 minutes galima iki mūsų nuo stotelės ateiti. Be to, per Žiogelius vingiuoja “Miško takas” – europinis ilgų distancijų pėsčiųjų maršrutas. Tvarkingai nužymėtu miško taku galima nueiti ir iki Druskininkų, ir iki Merkinės bei dar toliau. Žinoma, peržiūrėjome ir “Riešutų duoną”. Supratome, jog Žiogeliuose yra potencialo įdomioms veikloms.
   Hütte išvertus iš vokiečių kalbos reiškia trobą arba pirkią. Jūsų pavardė berods taipogi vokiškos kilmės. Kokios šių žodžių vietinės sąsajos?
   Tokį pavadinimą sumąstėm kartu su vyru, Vokietijos piliečiu. Asociacija kilo nuo kalnų trobelės, vadinamos hütte, kurioje galima 
pernakvoti ar atsipūsti vaikščiojant po vokiškakalbes Alpes. Pati labai mėgstu keliauti pėsčiomis, ypač kalnuose. Mūsų „trobelė“, esanti šalia europinio pėsčiųjų tako, oficialiai pažymėta kaip draugiška žygeiviams vieta, kur galima pernakvoti ar pailsėti. 

„Druskonio“ inf.

B. Lemke prieš parodos “Užeiviai X” atidarymą VVJ galerijoje Vilniuje                                                         Joaquin Mora nuotr.


Sezono uždarymas Hütte Žiogeliuose, “Ugnies nešėjų” pasirodymas


Birutės Lemke instaliacija - palapinė parodoje “Užeiviai X” VVJ meno galerijoje Vilniuje


Birutė Lemke, „Marcinkonių stoties galerija”, aliejus, medis


Birutė Lemke, “Žiogeliai 7, kultūros protestas”, aliejus, drobė

Paieška