Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kriminalai
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Iš Dzūkijos kilusi šeima 70-metę sodybą prikėlė naujam
  gyvenimui: pokyčiai stulbina













Povilo Rutkausko sodyba restauravimo eigoje ir dabar
                                                                 (nuotr. asm. archyvo)


Skaistė ir Povilas Rutkauskai

Liepa SVIRSKAITĖ, TV3

   Vasaros metu daugelis mėgsta leisti laiką sodybose, jose tvarkytis ir poilsiauti. Ne išimtis ir 35-erių Povilo Rutkausko šeima, kuri visai neseniai atsinaujino 70 metų skaičiuojančią sodybą Leipalingyje, Druskininkų savivaldybėje. Vyras pokalbio metu papasakojo, kas jį paskatino įsigyti sodybą ir kiek išleido vidinei sodybos restauracijai.

Sužavėjo namo aura

  
Paprašytas papasakoti apie sodybos istoriją, Povilas pasakojo, jog ji šiuo metu skaičiuoja jau 70-uosius metus. Pasak jo, namas buvo pradėtas statyti dar 1952 metais, o statybos buvo baigtos 1954-aisiais. Sodyboje tuo metu buvo įsikūrę tolimi Povilo giminaičiai. Tai buvo sutuoktinių pora – Kazys ir Zosė Rutkauskai. Joje šeima augino vaikus, dirbo ir, anot pašnekovo, gyveno laimingą gyvenimą.
   Visgi ilgainiui anksčiau gyvenusios šeimos vaikai išsikraustė į didmiesčius, ir namas liko tik vasaros pasibuvimams kartu. Jau vyresnio amžiaus Kazys su Zose dar į juos atvykdavo, tačiau ilgainiui šie vizitai būdavo vis retesni.
   „Galiausiai namas buvo paliktas pelėms ir gamta bei laikas darė savo. Dėl to, kai šeima nebegalėjo išlaikyti namo, jis griuvo akyse, jam būtinai reikėjo remonto, jie jį norėjo parduoti. Tada, kai sužinojau, kad parduodama sodyba, ją įsigijau. Kadangi tai buvo tolimi giminaičiai, tai jaučiau, kad vieta man yra sava. Apskritai toje vietoje pajutau gerą aurą, joje norėjosi būti.“ 

Sodybą atnaujino per pusmetį

   Kadangi pašnekovas nieko nelaukė, 2022 metų vasarą jie su žmona jau buvo įsigiję sodybą. Darbus pradėti taip pat ilgai neužtruko – jau rudenį buvo imtasi pirmųjų rekonstrukcijų. Povilas pasakojo, kad jam darbuose labai padėjo jo sesers vyras, kuris yra statybų inžinierius. Kadangi pats pašnekovas Lietuvoje jau negyvena daugelį metų, jis turėjo savo patikėtinį šiais reikalais.   Pritaikius tiek Povilo statybines žinias, tiek jo sesers vyro, darbai judėjo greitai: „Mums pavyko per pusę metų, šešis kalendorinius mėnesius atrestauruoti visą vidų.“ Paklaustas, kokią namų viziją turėjo ir ar jam pavyko ją išpildyti, Povilas pasidalijo svarbiausiais rekonstrukcijos aspektais. „Turiu supratimą, kad visa, kas yra paviršiai, gali pakeisti. Tačiau, pavyzdžiui, lubas, grindis ir sienas atnaujinti ne taip paprasta. Tai yra užfiksuotos, didelės detalės, kurios kuria erdvę. Taip pat į tai įeina langai, židinys, vadinamosios kamaros panaudojimas vonios kambariui. Tų dalykų negali šiaip paimti ir atnaujinti“, – sakė jis. 
   Vienas svarbiausių aspektų, kuris Povilui buvo labai svarbus, – erdvės pojūtis sodyboje. Dėl to reikėjo nemenkai perstumdyti namo sienas tam, kad ji būtų išgauta. 80 kv. m name jie iš sandėliavimo patalpos padarė vonios kambarį, paliko vieną miegamąjį, o likusius du kambarius ir virtuvę sujungė į vieną bendrą patalpą. „Dar palikome originalų lubų aukštį – 2,8 metro. Tad lubos aukštos, aukštesnės už standartines lubas Vilniuje, o ir konstrukcija jų išlikusi ta pati“, – pridėjo jis.

Stengėsi išlaikyti autentiką 

   Povilas taip pat paaiškino, kad jam buvo svarbu išlaikyti namo autentiškumą, tad jis tai darė ten, kur tik galėjo. Tad, be senųjų lubų, jis stengėsi išlaikyti ir autentiškas grindis. Deja, to padaryti pilnai nepavyko. Dėl grindų amžiaus reikėjo jas šiek tiek pakeisti: „Pusę grindų palikome senų, mat nulupus plokštes, grindis radome tik pusėtinos kokybės. Tiek, kiek pavyko, palikome senųjų.“ 
Paklaustas apie baldus, kuriuos pasirinko, vyras atskleidė, kad seniausieji iš jų – autentiškas duonkepis ir stalas. Stalo kojos yra skaičiuojančios jau daugiau nei 150 metų. Jas ateičiai savo namuose Povilas saugojo net kelerius metus: „Stalas ypatingas tuo, kad jo kojos yra iš dar senesnio medžio, maždaug 150 metų, mat kažkada atlikinėjome statybas, ardėme konstrukcijas, jas šalinome ir buvo labai gaila išmesti tą medieną. Keletą metų medis gulėjo, galvojome, ką su juo padaryti ir jis pasitarnavo stalo pagrindui. Šis medis neapdirbtas, originalus.“ 
   Visos kitos interjero detalės ir baldų parinkimas atiteko mylimai Povilo žmonai Skaistei. Jis pasitikėjo ja interjero kūrimo procese ir džiaugėsi jos darbu: „Visi baldai yra nauji, tai yra mano žmonos Skaistės indėlis, ji supranta interjerą, skiria dėmesį detalėms.“

Išleido apvalią sumą 

   Daugelis supranta, kad senųjų namų rekonstrukcijos yra išties nepigus reikalas. Povilas pritarė šiam teiginiui ir atskleidė skaitytojams, kiek jam teko pakloti už tai. „Į sodybos tvarkymą šiam momentui esame suinvestavę 30 tūkstančių eurų. Maždaug pusę šios sumos kainavo inventorius, kitą pusę darbas“, – atskleidė jis.
   Vyras taip pat paaiškino, kokie darbai jam atsiėjo daugiausiai. Pasak jo, tai pagrindiniai namo elementai, be kurių būtų sunku įsivaizduoti patogų gyvenimą vasarnamyje. „Mes įvedėme vandenį, į šulinį vedėme tokią adatą, iš ten gavome vandens. Tai kainavo apie keletą tūkstančių eurų. Žinoma, įrengėme tualetą viduje ir valymo įrenginius, kurie taip pat kainavo keletą tūkstančių eurų.   Elektra viduje buvo, bet pajungus patį pirmąjį įrenginį ir ėmus krapštytis, pasirodė dūmai iš senų laidų, jie nelaikė tos srovės ir saugumo dėlei buvo įvesta nauja elektra. Tai kainavo daugiau, gal 3-3,5 tūkstančio“, – atskleidė jis.
   Šie trys komponentai atsiėjo trečdalį rekonstrukcijai skirtų pinigų. Visos kitos išlaidos atiteko įvairioms rekonstrukcijai reikalingoms medžiagoms ir jų įsigijimui bei meistrų darbui.

„Druskonis“ savo ruožtu pašnekino Povilą Rutkauską apie paskatas įsigyti ir atnaujinti pastarąją sodybą: 
   ”Tą vasarą, kai įsigijome sodybą, visai neturėjome planų pirkti nekilnojamąjį turtą. Tai buvo spontaniškas pirkinys. Sužinojome, kad tą sodybą parduoda, ir ji yra mano tolimų giminaičių. Užsukome, pakalbėjome ir mums patiko aura, tos vietos energija. Sodyba tikrai nestovi išskirtinėje vietoje, daugybę metų pro ten pravažiuodavome ir matydavome geltoną namelį ant nedidelės kalvos - eilinė sena troba ir tiek. Bet kartais paprasti dalykai turi nepaaiškinamą trauką ir žavesį, reikia tik iš arčiau tai pajausti. Mums patiko ir nusprendėme įsigyti. Patys jau daugiau nei 10 metų gyvename Osle, seniau grįžę atostogų blaškydavomės iš vienos vietos į kitą, dabar smagu sugrįžus turėti savą kampą. Įsižeminome. Dar smagiau, kad turint savo nuosavą sodybą, pavyksta susitikti su visais draugais ir giminaičiais. Seniau susitikdavome ne su visais, dabar praktiškai su visais, visi noriai atvyksta ir lanko mus ten. To labiausiai ir norėjome pirkdami sodybą - susibūrimų vietos, žmonių, vakarienių ir pokalbių. 
O ankstyvais rytais spėjame pasimėgauti tyla, rūku pievose ir pulku stirnų, užsukančių rytais papusryčiauti obuolių. Vieną kartą net 15 jų suskaičiavome. Esame dėkingi mūsų mažiausiai dukrytei, kuri žadina mus 5 valandą ryto ir neleidžia pražiopsoti tokių rytų. O vakarais užmiegame su svirplių muzika, visą sodybą gaubiant tirštam rūkui. Paprasta kaimiška idilė. Dar daug darbų laukia. Kiemas, išorės apdaila, stogas. Tačiau niekur neskubame, darbų visada labai daug, tačiau norisi mėgautis ir atostogomis. Čia praleidžiame tik 3 savaites per metus, todėl norisi išlaikyti balansą tarp darbų ir poilsio”.

 


Paieška