Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO KULTŪROS PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Knygos “Švendubrės praeities guriniai” viršelis

   Antanas Smaliukas gimė 1895 m. Švendubrėje, mirė 1995 m., palaidotas Švendubrėje. Antanas buvo trečias sūnus šeimoje; vyresnįjį tėvai paliko prie ūkio, vidurinis turėjo mokytis amato, o gabų Antaną leido į mokslus. Sulaukęs mokyklinio amžiaus, pradėjo lankyti Ratnyčios pradinę šešiametę mokyklą, kurioje buvo mokoma rusų kalba. 1910 m. pavasarį ją baigė, o rudenį jau mokėsi privačioje mokykloje Baltarusijoje, Kobrine. Mokėsi dvejus metus, pasiruošė egzaminui ir įstojo į Gardino gimnazijos pirmą klasę. Prastai paruoštas Kobrine, pirmais metais antramečiavo. Gimnazijoje lietuviai organizavo slaptą ratelį, kur studijavo Lietuvos istoriją. 
   1914 m. vokiečiams užėjus, grįžo į tėviškę ir čia pasiliko. Aukštojo išsilavinimo neturėjo. Tad stojo mokytis į Kauno valstybinio universiteto Humanitarinį fakultetą laisvu klausytoju, keletą metų pasimokęs universiteto taip ir nebaigė. Vilniuje baigė dvimetę mokytojų seminariją. Kai atėjo lenkai, jį areštavo, po kiek laiko paleido, bet sekė, buvęs mokytojas patarė bėgti į Lietuvą. 1923 m. iš Švendubrės persikėlė per Nemuną ir patraukė į Kauną. 
   Dirbo Susisiekimo ministerijoje dvejus metus. Su Čiurlionio broliu Povilu įkūrė savo bendrovę „Kelias“. Po keleto metų bendrovė bankrutavo, nes negaudavo medžiagų. Kauno Laisvės alėjos pabaigoje Senolių prospektas kilo į statų kalną. Antanas su kompanionu tą kalną pažemino, prospektą patiesino. Po bankroto įsidarbino Finansų ministerijoje akcizų inspektoriumi. Tikrindavo neformaliai, buvo jautrus, gerbė žmones. Lankydavosi ir Švendubrėje, atvažiuodavo į Lipliūnus, naktį perplaukdavo Nemuną. 
   Kaime surinkdavo įvairių prašymų – surasti metriką, patikslinti datą ar pan., todėl kaimo žmonės jį praminė Ambasadoriumi. Karui baigiantis, buvo susiruošęs trauktis į Vakarus, bet Gardine pavėlavo į traukinį.
   1954 m. atsitiktinai Vilniuje sutiko Paleckį. Tas nepažino. Antanas ir sako: „Bortkevičienę pažįsti? Pažįstu, profesorių Leoną pažįsti? Pažįstu. Antaną Smaliuką pažįsti? Pažįstu. Tai aš ir esu“.
Švendubrėje jį lankė įžymūs kultūros, meno, mokslo veikėjai. Labai džiaugėsi kapinių ir koplyčios įrengimu.
   Visi stebėjosi plačiomis jo pažintimis, fenomenalia atmintimi (prisimindavo net prieškario veikėjų telefono numerius) ir gebėjimu orientuotis situacijoje.
   – Labai geras žmogus buvo Kipras Petrauskas. Labai demokratas buvo. Labai gerą balsą turėjo. Neišdidus. Kitas puikuotųsi. Va, matot?
   – Taip, kaip Lietuvos opera buvo, tai italų atstovas Amadojus sakė: galim lygint su italais. Va! Nei Lenkija neturėjo tokios, nei anglai, nei vokiečiai, kaip Lietuvos opera prieš karą buvo. Išeidavo jėgos... Kipras Petrauskas, Katkus, Grigaitienė, Jonušaitė, Galaunienė, Oleka... Drebėjo teatras. Publika... Bilietus sunku buvo gaut. O kai atvažiavo 29 metais Šaliapinas, tai baisus dalykas. Aš tai gaudavau – pažįstama Jovaišaitė buvo kasininkė. Jei žino, kad aš ateisiu, tai palieka jau. Neapleisdavau operų. Eidavau. Vai įdomu pasiklausyt! Įdomu. „Traviata“. „Rigoletas“. 
Labai gerai vaidino Kipras Petrauskas.Du mėnesius pabuvo. Parvažiavo iš Amerikos ir 50 tūkstančių litų parsivežė.
   – Dolerių?
   – A? 
   – Sakau, gal dolerių?
   – Gal dolerių. Dabar jeigu jis ateis, tai jis neduos mokėt tau. Jis apmoka. Labai geras žmogus buvo. Labai geras.
   – Anksčiau tai buvo Švendubrėje pavadinimai – Kleboniškės, Barveniškiai, Krūmija, Žydpilvis, Ažubalio kalnas, Piliakalnis. O dabar nyksta visi senoviniai pavadinimai. Nyksta. Šagi mūsų kaimas 1635 metų – jau Švendubrė.
   Anksčiau – Lanka. Ten Karklynas. Použulų, Trumpukis, Ilga. Paskui Pylimas. O dabar nyksta viskas. Nyksta senovės tie pavadinimai.Nyksta. Ir ne tik pavadinimai. Ir nesakyk, kad dar susitiksim.
   – Va, kokių gabumų lietuviai buvo. Taigi stažuodavosi Prancūzijoj ar Anglijoj kariškiai. Tai norėjo tie pasilikt, kad jų armijoj tarnaut. Tokie gabūs lietuviai. Bendrai, lietuviai – labai darbštūs žmonės. 
   – Buvo turbūt.
   – Ką?
   – Sakau, buvo. O dabar?
   – Nenoriu kalbėt, kaip dabar. Viskas. Nieko nėra gero dabar. Ir sunku tam Brazauskui dirbt. Jeigu taip bus, tai mes išsipompuosim.
   – Aš tai pranašauju, kad su laiku gali tapti badas. Kodėl? Dabar, tamstos, pažiūrėkit – lyguma Švendubrėj. Tušti laukai. A-ja jai! Su laiku bus... Gero nelaukim. Matot, toks dalykas. Nėra to griežtumo. Dabar, pavyzdžiui, kiek tos degtinės. Kioskuose degtinė. Kavinėse degtinė. Visur. O anksčiau? Aš jums papasakosiu, kaip buvo tvarkomas monopolis. Kaune buvo aštuonios parduotuvės. Viena buvo Panemunėje. Šančiuose, Aleksote buvo. Tai trys. Paskui prie stoties. Paskui Kęstučio. Penkios. Lukšo. Šešios. Paskui šitam... Savanorių prospekte. Septynios. Vilijampolėn – aštuonios. Visos valdiškos. Laiku atidaroma, laiku uždaroma. O dabar užeik kavinėn – spiritą parduoda. Šnapsą parduoda. 
   – Nėra tvarkos šiuo atveju. Nėra. Čia monopolio tas įstatymas durnas yra. Labai durnas.(*)
   [...] pokalbiai su Antanu dažniausiai būdavo monologo formos. 
Jis pasakodavo noriai įdomiais, su vardais, pavardėmis, datomis, smulkiausiomis senų įvykių detalėmis, net pažįstamų telefono numeriais. Apie Pirmąjį pasaulinį kartą, perversmą Rusijoje ir jų atgarsius savo kaime, kovas už Lietuvos nepriklausomybę, tarpukario Kauno gyvenimą, vėl apie karą, pokario vargus... apie visą dvidešimtąjį amžių, kurio liudininkas buvo, ir, aišku, apie M. K. Čiurlionį. Kiek kartų ir kur matė piešiant, kur einantį su broliais ir seserimis, kaip užkluptas audros nakvojo jų kluone ant šieno, kai „su tėveliu atvežėm Čiurlioniams malkų ir gėrėme pas juos arbatą“. 
   [...] Kiek kartų su įvairiausiais svečiais važiavome į Švendubrę, visuomet būtinai sustodavome aplankyti A. Smaliuką. Su visais jis rasdavo bendrą kalbą, turėdavo ką papasakoti, pats parodydavo kaimą, nuvesdavo prie didžiojo akmens. Dar visai neseniai vikriai užkopdavo ant akmens viršaus ir, ten stovėdamas, linksmai pasakodavo.

* Adelbertas Nedzelskis, „Vienerių metų prisiminimai apie šimtametį, pažinojusį M. K. Čiurlionį“, Druskonis, 1996, gegužės 6–12, Nr. 18 (343)

Parengė VšĮ „ŠVENDUBRĖS AMATAI“

Paieška