Pirmas


Medijų rėmimo fondas remiamas projektas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kriminalai
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Gydytojų nurašytas vyras su titano varžtais stubure
  ruošiasi maratonui: „Visos ribos yra tik mūsų galvose“

Kairėje – taip atrodė Ramūnas prieš pradėdamas sveikai gyventi, dešinėje – atradęs sportą ir discipliną


Ramūnas – šaulys


Bėgimas, sportas Ramūnui tapo neatsiejama gyvenimo dalimi 
                                                                       Asmeninės nuotr. 

Raimonda MIKALČIŪTĖ-URBONĖ, www.15min.lt

   Kartais gyvenimas sustabdo ne tam, kad palūžtume, o tam, kad išmokytų gyventi kitaip. Didžiausi lūžiai tampa ne pabaiga, o naujo kelio pradžia. Druskininkiečio Ramūno Šerpatausko istorija – apie žmogų, kuris patyrė fizines ribas, skausmą ir baimę, bet pasirinko nepasiduoti.
  46-erių Ramūnas – Lietuvos šaulių sąjungos, Karininko A.Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės Druskininkų G.Matulionio 103 kuopos vadas, dirbantis Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karių reabilitacijos centre. Tačiau šiame straipsnyje jis pasakos ne apie profesinę ir visuomeninę veiklą, į kurią yra pasinėręs visa galva.
   Ramūno istorija – sukrečia ir kartu įkvepia. Iki 2007 m. jis save vadino visiškai sveiku žmogumi.
   „1996-2004 m. tarnavau Lietuvos kariuomenėje (tiek krašto apsaugos savanorių pajėgose, tiek kaip šauktinis), taip pat sportavau. 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrė galimybė išvykti dirbti ir užsidirbti į užsienį. Taip tapau emigrantu. Nelaimė įvyko darbo vietoje Airijoje, kai keliant didelį svorį patyriau stuburo traumą“, – pasakojimą pradėjo vyras.
Tiesa, kad pažeidimai ypač rimti, nei medikai, nei Ramūnas neįtarė. Tik 2007 m., kai jis grįžo į Lietuvą dėl vis labiau jaučiamų stuburo pažeidimų, LSMU Kauno klinikose atlikus tyrimus paaiškėjo, jog pažeidimas pakankamai rimtas ir jam reikės operacijos.
   „2008 m. LSMU Kauno klinikų Stuburo neurochirurgijos skyriuje buvo atlikta pirmoji stuburo operacija ir įdėti implantai. Tačiau operacija, pasirodo, nebuvo visiškai sėkminga – skausmas mane kamavo toliau. Todėl 2011 m. vėl buvo daroma operacija ir stuburas buvo papildomai sutvirtintas 4 titaniniais varžtais“, – pasakojo Ramūnas.

„Iš sveiko ir stipraus – į trapų ir gyvenimą baigusį žmogų“

   Po operacijų laukė didžiuliai iššūkiai – gyvenimas, pasak pašnekovo, pasikeitė iš esmės: „Iš sveiko ir stipraus žmogaus tapau trapiu ir, kaip man tada atrodė, aktyvų gyvenimą baigusiu žmogumi. Apie didesnį fizinį krūvį nebuvo net minčių, gydytojų verdiktas skambėjo griežtai: „Ženkliai riboti fizinį krūvį.“ Taip prasidėjo, galima sakyti, ilgi stagnacijos metai, kurių metu dėl mažo fizinio aktyvumo, nesubalansuotos mitybos ėmė augti svoris.“
   Dalindamasis to meto prisiminimais, Ramūnas pasakojo apie 2012-uosius – tada prisijungė prie Lietuvos šaulių sąjungos. Tačiau iš pradžių savo sprendimu nesidžiaugė.
   „Dalyvaudavau žygiuose, bet po jų kaskart galvoje kirbėdavo mintis: „Kokio velnio aš ėjau į tą žygį?” Po 25 km žygio stuburas visą savaitę duodavo apie save žinoti. Tuo metu svoris užaugo iki kone115 kg. Tuomet per eilinį sveikatos patikrinimą darbe po kraujo tyrimų paaiškėjo, jog mano sveikatos būklė, būnant 43 metų amžiaus, tikrai nėra tokia, kokia turėtų būti“, – apie akis atvėrusį momentą papasakojo pašnekovas.

Grėsė insultas

   Ramūnas pamena: „Šeimos gydytoja, su nerimu aptarusi mano sveikatos tyrimus, nedelsiant užregistravo pas kardiologus kaip aukštos insulto rizikos grupės pacientą. Štai čia ir buvo sukrėtimas, kuris „čia ir dabar“ privertė sustoti, apmąstyti gyvenimą ir imtis priemonių pokyčiams.“
  Jau kitą dieną jis susitiko su sveikos gyvensenos specialiste ir kineziterapeute: po konsultacijų iškart apsirengė sportinę aprangą, batus ir pradėjo bėgioti, dirbti su kardio treniruokliais, taip pat peržiūrėjo savo mitybą.
   „Svoris ėmė kristi akyse – po mėnesio patekus pas kardiologus ir atlikus tyrimus paaiškėjo, jog po truputį viskas grįžta į normas ir insulto rizika sumažėjo iki minimumo. Tai buvo tas lūžio taškas, kai supratau, jog daugelį metų aš leidau kūnui valdyti protą, o ne protui kūną.
   Sportas tapo mano kasdienine rutina, tokia – kaip dantų valymas. Krentantis svoris kėlė vis daugiau pasitikėjimo: ėmiau sekti savo sveikatą ir kas 3-6 mėn darytis kraujo tyrimus, kūno masės analizę.Visus rezultatus aptardavau su gydytoju“, – kalbėjo Ramūnas.

Sportas - „sveiki narkotikai“

   Į sportą ne nuo pirmadienio, o iškart nėręs vyras tai darė labai sąmoningai:„Kiekvieną treniruotę analizuodavau savo klaidas, ėmiau sudarinėti planą. Prieš pradėdamas jėgos treniruotes pasikonsultavau su sporto treneriu, išsiaiškinau, kokie pratimai man yra saugūs, ką ir kaip daryti, kad ne pakenkčiau, bet padėčiau sau.“
   Jis neslėpia, kad dabar sportas jam – tarsi narkotikai. Tik tokia priklausomybė daugiau duoda, o ne atima iš gyvenimo.„Pradėjau eiti į sporto klubą, nes supratau, jog būtina „apšarvuoti“ savo stuburą. Jėgos treniruotės netruko duoti rezultatų: vis rečiau jaučiau rytinį sąstingį, bėgti tapo lengviau. Tuomet nusprendžiau save išbandyti bėgimo varžybose. Pradėjau nuo 5 km, tada 10 km. O pernai per metus varžybose nubėgau 20 km pusmaratonio distancijų ir laikai buvo tikrai geri – visada atsidurdavau maždaug per vidurį tarp pajėgiausių bėgikų. Na, o šiemet išsikėliau naują tikslą – nubėgti pirmąjį savo gyvenime maratoną (42,195 km)“, – prisipažino druskininkietis.

Kasdien – po 10-15 km 

  
Kiekvieną dieną Ramūnas nubėga po 10-15 km ar 18 km, savaitgaliais leidžiasi į „ilguosius“ bėgimus, kurie siekia 24-30 km.
„Po bėgimo treniruočių vakare einu į sporto salę, kur atlieku jėgos treniruotes. Galiu pasakyti, jog dabar jaučiuosi 100 kartų geriau nei tada, kai turėjau antsvorio, bijojau krūvio ir saugojau save. Savo istorija dalinosi tam, kad įkvėpčiau kitus panašaus likimo žmones. Noriu parodyti, kad traumos ir operacijos nebūtinai yra gyvenimo pabaiga. Anaiptol – tai gali būti jūsų geresnės ir stipresnės versijos pradžia“, – įsitikinęs Ramūnas.
   Kaip dar vieną sporto privalumą, jis išskyrė ir pagerėjusią reakciją į stresą. „Sportas man padėjo ramiau reaguoti į stresines situacijas, geriau valdyti patį stresą. Manau, svarbiausia žinutė, kurią norėčiau pasakyti – kad pasiekus vieną tikslą nesustotumėte ir nepaskęstumėte tikslo šlovėje.
  Reikia keltis naują tikslą ir vėl atkakliai jo siekti. Visos ribos – tik mūsų galvoje. Kviečiu išdrįsti jas sulaužyti“, – pokalbį baigė aktyviai sportuojantis yras.
   Pasakoti viešai savo istoriją jį įkvėpė perskaityta David Goggins knyga „Manęs nepalauši“.
   „Neįtikėtina, jog aš trejus metus gyvenau šios knygos filosofija apie ją nieko nežinodamas. Knygą perskaičiau vos prieš keletą savaičių“, –prisipažino Ramūnas.

Paieška