Ratnyčios ir Druskininkų parapijiečiai Tytuvėnuose
Eugenija SIDARAVIČIŪTĖ
Rugsėjo 12-ąją Ratnyčios ir Druskininkų parapijiečiai vyko į Šv. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus Šiluvoje, kur buvo švenčiama Artimo meilės ir sveikatos diena. Šią kelionę organizavo Vitas Martinonis ir ses. Rima Galdauskaitė. Mes, vilties piligrimai, pirmiausia sukalbėjome Rožinio maldą. Prašėme vilties, taikos ir atsivertimo visai žmonijai.
Šiluva tai viena iš penkių vietų Europoje, kur Marijos pasirodymas oficialiai pripažįstamas Bažnyčios. Čia apie 1608 m. tuometinio kaimo pakraštyje ant akmens apsireiškusi Dievo Motina piemenėliams ir suaugusiems kalbėjo ašarodama: ... šiose žemėse buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama. Po ilgų ginčų teismuose reformatai turėjo pasitraukti, o katalikai įsigalėjo Šiluvoje. Kol šventovės aikštėje prasidėjo Šv.Mišios, meldėmės ir 1786 m. statytoje Švč.Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje, ir kitąmet šimtmetį švęsiančioje Dievo Motinos Apsireiškimo koplyčioje. Eucharistijos pradžioje arkivyskupas K.Kėvalas pasveikino kardinolą S.Tamkevičių, arkivyskupą L.Virbalą, vyskupus D.Trijonį, S.Bužauską, J.Matulaitį, koncelebruojančius kunigus, ligoninių kapelionus, taip pat ligonių sielovados bendradarbius. Liturgijai vadovavęs vyskupas D.Trijonis kvietė jautriai žvelgti į žmogų, nes kiekvieno išgyventi metai įgyja gilią prasmę. Nuoširdžiai užjautė sergančius sunkiomis ligomis, kamuojamus senatvės ar dvasinių negalių. Apie žmonių Šiluvoje patirtas malones šiemet pasirodžiusi jų liudijimų knyga.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šilinės atlaidų metu maldininkai traukdavo ir į Tytuvėnus, pavirtusius savitu Šiluvos priemiesčiu. Šitame didingame bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje mūsų maldininkų jau laukė V.Marcinonio rūpesčiu užsakyta ekskursijos vadovė. Ji papasakojo, kad 1609 m. Tytuvėnų dvarą įsigiję didikai broliai Justinas ir Andrius Valavičiai. Pastarasis pasikvietė iš Vilniaus bernardinų vienuolius. Būtent Andrius buvo numatęs jiems pastatyti vienuolyną, bažnyčią, kuri taptų ir giminės mauzoliejumi. Po 9-erių metų Tytuvėnų dvarą perėmė valdyti trečias Valavičių brolis Jeronimas, bernardinams padovanojęs 350 ha žemės. 1614-1639 m. buvo pastatyta bažnyčia, vienuolynas, ūkiniai pastatai. Vėlesni Tytuvėnų savininkai garsūs didikai Radvilos.
1697-1733 m. kovų su švedais metu bažnyčia gerokai nukentėjo. Apiplėšė ją ir į Tytuvėnus įsiveržę rusai. Jie sunaikino bažnyčios ir altorių įrengimus. Praslinko vos ne pusšimtis metų, kol buvo pakeistas bažnyčios fasadas, pristatyti bokštai, arkose įrengtos Kryžiaus kelių stotys, o šventoriuje iškilo Šventųjų laiptų koplyčia. Į laiptus buvo sudėtos specialiuose įstiklinimuose iš Jeruzalės atgabentos relikvijos. Maldininkai per jų pakopas eidavo keliais. Išaugo ir trys dviaukščiai masyvūs vienuolyno korpusai. Tytuvėnų vienuoliai laikė save pasauliui mirusiais žmonėmis. Jų celės buvo karsto pavidalo.Ant sienos kabojo tik kryžius. Celėje stovėjo lentinė lova, o pasivaikščiojimui tebuvo 3-4 žingsniai.
1863 m. caro valdžia apkaltino bernardinus bendradarbiavus su sukilėliais. Iš vienuolyno atimta žemė ir didžioji bibliotekos dalis, o jis pats uždarytas. Valdžia atkėlė į Tytuvėnus 56 rusų šeimas. Bažnyčią norėjo nusavinti ir atiduoti stačiatikiams. Vis dėlto parapijiečiams reikalaujant, katalikiški maldos namai buvo paversti parapiniais ir atidaryti, o atėjūnams rusams 1874 m. pastatyta cerkvė. Baigdama ekskursiją, vadovė stengėsi išgirstas mintis, žinias apibendrinti: Šitame ansamblyje glūdi 390 metų istorija. Jame susipynę gotikos, renesanso ir baroko bruožai. Aukšti bažnyčios ir vienuolyno stogai yra gotikiniai, bažnyčios fasadas su bokštais barokinis, vidaus kryžminiai skliautai - renesansiniai, altoriai barokiniai ir rokokiniai. Vienuolyno korpusai ir bažnyčios kiemo arkos renesansinės. Čia 240 metų broliai bernardinai meldėsi, kol po 1863 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas. Jau 160 metų negirdime vienuolių žingsnių, nei jų giesmių, karštų maldų, lydimų gilių atodūsių... Tiesiog neįtikėtina, kad Tytuvėnų katalikų bažnyčios ir buvusio vienuolyno rūmai sovietmečiu ne tik nenukentėjo, bet buvo paskelbti architektūros paminklu ir netgi restauruojami.
Ši kelionė, malda į gailestingąją Švč.
Mariją, ypač šiais Jubiliejiniais, Vilties piligrimystės metais, guodė mūsų širdis, kenčiančias nuo ligų, įvairių negandų, stiprino dvasią, ryžtą ne tik patiems bristi iš nuodėmių dumblyno, bet ir kitiems padėti artėti prie Dievo. Grįždami namo, dėkojome Aukščiausiajam, kad jo palaima ir Švč. Marijos globa mus lydėjo visą saulėtą dieną...
