Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

Elenutė (viduryje) su draugėmis, 1952 m.

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ 
Palaimintojo J.Matulaičio draugijos narė

   Malda – tai ramybė, džiaugsmas, švari sąžinė. Ji iš silpno žmogaus padaro drąsuolį, kuris rimtai stovi tarp išmėginimų. 
(Pal. arkivyskupas Jurgis Matulaitis)

Malda tapo apsauginiu skydu

  Savo netrumpame gyvenime teko sutikti daugelį žmonių, kuriems malda tapo apsauginiu skydu kovoje su išmėginimais, ramybės šaltiniu... Pačiai tai teko taip pat patirti. Remiuosi tuo ne tik tiesiogiai išgyventa Dievo suteikta malone, bet ir palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijoje arkivyskupo užtarimu patirtais matulaitiečių liudijimais. Druskininkų (Ratnyčios) šv. apaštalo Baltramiejaus parapijoje nuo 2009 m. gegužės mėn. veikia palaimintojo J. Matulaičio draugijos (PJMD) parapijos skyrius. Per šį laikotarpį žiniasklaidoje dalinausi ne vienos matulaitietės gyvenimo istorijomis, tikėjimo kelionės potyriais. Nemažai jų jau iškeliavę į Amžinybės namus.
   Šiandien kartu su matulaitiete Elena Mazaliauskiene vartome jos gyvenimo knygą...

Meškasalio kaimo darbštuolė 

   Elena ir Liudvikas Mazaliauskai yra Ratnyčios užeiviai. Moteris jau 25 metai našlauja. Šią santūrią, gerumu spinduliuojančią moterį ratnyčėnės arba vadinamos ratnyčiankos vadina Ėlyte. Jos tėviškė – Alytaus rajono Alovės valsčiaus Raitininkų seniūnijos Meškasalio kaime, kur gimė 1936 m. Tėvai – Ona ir Romualdas Prieskeniai. Iš septynių vaikų užaugo keturi. Šeima gyveno sunkiai. Elenutė Alovėje baigė 7 klases. Toliau tėvai mokytis neleido, reikėjo pagalbininkės namuose. Mama buvo siuvėja. Dukra turėjo už ją atidirbti kolūkyje. Įsimintina rugiapjūtė, kai su tėvu „po dalgiu“ ėmė rugius ir rišo pėdus... Vėliau žiemkenčius mašina pjovė. Rugiapjūtės pabaigtuvėms kolūkio pirmininkas padarydavo balių. Bulviakasį prisimenanti taip pat kaip vieną iš sunkesnių darbų. Tik jaunystėje viskas lengvai įveikiama.
   Mergina dar labai mėgo megzti ir austi. Visas laisvalaikis ir buvo tam skirtas. Įdomu tai, jog jos išaustas rankšluostis, kurio vienoje pusėje įamžinti Lietuvos himno žodžiai, kitoje - daina „Burkuoja balandis po langu“ yra išsaugotas ir padovanotas anūkei Gintarei, sūnaus dukrai. Šiuo metu jos šeima gyvena Australijoje. O mezginiais apdovanoti ne tik artimieji, draugai, kaimynai, bet ir kiti sutikti jos kelyje žmonės. Aš taip pat džiaugiuosi jos megztomis raštuotomis pirštinėmis. 
   Kaime buvo daug jaunimo, „bajavi“ muzikantai, smagūs šokiai. Juose ir su būsimu vyru Liudviku artimiau susipažino. Mat jiedu gyveno gretimuose kaimuose, ir jis ateidavo į Meškasalį pas savo tetą. O prieš tai jau net du kartus pas tėvus buvo atvažiavę piršliai. Vieni kažkur nuo Merkinės. Piršlys toks smagus, butelaitį su vainikėliu pastatė ant stalo. Na, ir bernas Tadas visai nieko. Viską aptarė, kvietė pas juos atvažiuoti. Tėvas su Elena nuvyko „ant peržiūrų“, bet nepatiko ir atsakė. Po savaitės buvo liepta apmokėti už piršlio atsivežtą butelį. Tėvas apmokėjo. Tada buvo tokia tvarka. Moteris džiaugiasi, kad tėvai jai leido pačiai rinktis.    Ištekėjo iš meilės, padraugavę nepilnus metus. 1959 m. susituokė Alovės bažnyčioje. Prieš tai tris sekmadienius parapijos klebonas skelbė užsakus. 

Gražūs liudijimai apie darbovietes 

   Sukūrus šeimą, reikėjo sukti savo lizdelį. Pro Ratnyčią tiesiant kelią į Gardiną buvo ieškoma darbininkų ir iš Alytaus rajono. Ten įsidarbino ir Elenos vyras. Netrukus, tarpininkaujant moters pažįstamoms merginoms, šeima susirado gyvenamąjį būstą Ratnyčioje. Moteris prisimenanti įvairias nepalankias situacijas, nes vis reikėdavo ieškoti kitos vietos. Gyveno ir dabartiniuose parapijos namuose. Tuomet pas juos užsukdavo žmonės, atvažiavę krikštyti vaiko. Užbėgdavo ir choristai, kitas aktyvas trumpam palaukti, užkąsti. Taip stiprėjo ryšys su parapijos bendruomene. Tačiau valdžia nutarė prapijos namuose įrengti kultūros namus ir vėl teko išsikelti. Pagaliau vyras gavo sklypą ir šeima pasistatė nuosavą namą, tiesa, pradžioje tik namuką, kuriame, laikinai prisiglaudę, išpildė savo svajonę.
   Sūnus Kęstutis gimė 1961 m. Tada dar buvo tokia tradicija, kad moteris po gimdymo turėjo „insivesti“ (ar įsivesti) į bažnyčią per zakristiją. Ten ji atsiklaupdavo prie laiptų, vedančių į šventovę, ir kunigas ją palaimindavo. 1965 m., gimus dukrai Almutei, jau nebuvo tokios tradicijos.
   Elena pradėjo dirbti Druskininkų „Baltarusijos“ sanatorijoje, kai sūnui sukako pusė metukų. Buvo labai tolimas kelias, ankstyvos darbo valandos ir miestą teko pasiekti pėsčiomis. Brolienė padėjo įsidarbinti „Draugystės“ sanatorijoje. Čia nuo virtuvės darbininkės iki padavėjos gyvenimo knygoje įrašyti ketveri metai. Kai buvo pastatyta didžiulė „Nemuno“ sanatorija, jos vadovas Maldutis rinkosi geriausius darbuotojus ir iš kitų sveikatinimo paslaugas teikiančių miesto įstaigų. Elena pateko į tą sąrašą ir „Nemune“ triūsė iki pensijos, net 22 metus. Sanatorija iškilmingai paminėjo savo veiklos 20-metį. Labai gražiai buvo pagerbti ir apdovanoti ilgamečiai darbuotojai. Visi į šventę buvo įvesti pro tautinių juostų vorą. Tarp jų ir Elena. Jai padovanojo skalbimo mašiną „Maliutka“, kuri dar ilgai pagelbėjo kasdienėje buityje. 
   Apie abiejose sanatorijose su ja dirbusius kolektyvus moteris atsiliepianti tik geru žodžiu. Nebuvo jokio pavydo ar apkalbų. Visos stengėsi vienos kitoms padėti, užtarti, užjausti... Man tai tiesiog retas toks gražus liudijimas.

Tikėjimo kelionės takeliai 

   Elenos gimtasis Meškasalio kaimas priklauso Alovės Švč. Trejybės parapijai. Iki bažnytėlės 8 km. Sekmadieniais į ją eidavo basos pėsčiomis. Kaip ir dauguma to meto kaimo žmonių, apsiaudavo tik prie šventovės. Ten priėmė Pirmąją Komuniją, gavo Sutvirtinimo sakramentą. Kaime vyko Gegužinės pamaldos. Mama priklausė Gyvojo rožinio draugijai, kuri tada buvo vadinama „tajemnyčios“. Į jas kartais vesdavosi ir Elenutę. Į Švč. M. Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos atlaidus Pivašiūnuose važiuodavo arkliais. Po to užsukdavo į šokius, kur iš pamaldų rinkdavosi daug jaunimo. Geru žodžiu mini ir jos gimtinės kolūkio pirmininką Algirdą Kelmelį, kuris duodavo sunkvežimį nuvežti žmonėms į atlaidus: Liškiavą, Perloją, Punią. Vienoje didelėje kolūkių šventėje Punioje, vykusioje ant Margirio kalno, Elena dalyvavo parodoje. Ten ji pristatė savo audinius ir mezginius, demonstravo verpimo ratelį.
   Išlikę gražūs prisiminimai apie senelius, mamos tėvus – Oną ir Igną Gilevičius. Senelis buvo labai pamaldus, ypatingai mylėjo vaikus. Kalbėdamas vis pridėdavo žodelį „Brač“.Vis sakydavo: „Brač,vaikai, niekada negalvokite, kad Dievo nėra“ . Suklupdydavo ir ragino melstis. Kai močiutė sunkiai sirgo, tai jis labai išgyveno: „Babula babula, kad nor tavo dūšalė būt išganyta...“ Kaimas jį gerbė už pamaldumą, išmintį. Jis glaudžiai bendravo su žydais. Dabar sakytume, kad buvo išmanus verslininkas. Įsimintinas atvejis, kai vienam iš jų gerklėje buvo susukta votis. Senelis pasimeldė, užkalbėjo, ir votis greitai trūko. Tai žydas buvo jam labai dėkingas ir atvežė daug dovanų.
   Šeimai apsigyvenus Ratnyčioje, gimus vaikams, dirbant pamainomis ir ilgas darbo valandas, aktyvesnės bendrystės su parapijos bendruomene, išskyrus sekmadienių pamaldas, kitas religines šventes, asmenines maldas, nebuvo. Tik vėliau, kai vaikai užaugo, sukūrė savo šeimas, Elena dalyvavo procesijose, bažnyčios tvarkymo talkose, važiuodavo į parapijiečių organizuojamas keliones - Šiluvą, Pivašiūnus, lankėsi Tytuvėnų vienuolyne.

Matulaitietė nuo pat draugijos įkūrimo 

   Vis tik moteris labiausiai dėkoja Dievui, jog suteikė galimybę pažinti palaimintąjį J. Matulaitį, o per jį – draugijoje vienas kitą. Nuo 2009 m. maldos dvasinėje bendrystėje kartu su draugijiečiais keliauja Palaimintojo nueitu gyvenimo keliu, semiasi jo apaštališkos dvasios, stengiasi kasdienybėje blogį nugalėti gerumu. Kantriai ir nuolankiai neša savo kryžių, gyvenimo ašimi pasirinkdama Dievą, kuris su ja – džiaugsme, skausme, varge. Pavyzdys Elenai, kaip ir kiekvienam iš mūsų, yra Palaimintasis, kuris nuolankiai nešė visokį kryžių... 
   Moteris, prieš ketverius metus skaudžiai išgyvenusi dukros ir sūnaus sunkią ligą bei netektį, priima tai kaip Dievo skirtą duotybę. Kai keli kaimynai bando jos tikėjimą Dievu nuvertinti, atsakanti: „Gal jau taip reikėjo Dievuliui, gal taip man buvo skirta...“ Toliau už vaikus meldžiasi. Dėkoja ir kaimynėms Česei, Birutei, Marytei, Danutei, kurios jos gedulo dienomis kviesdavosi pas save, sugebėdavo pagelbėti žodžiu arba tiesiog buvimu. Beje, dauguma jų matulaitietės.
   Dar Elenos gyvenimo knygoje įrašytas jautrus prisiminimas apie dvasingą 2013 m. PJMD skyrių kelionę į Lenkiją pal. J. Matulaičio takais. Ji paliko labai didelį įspūdį Elenai, beje, ir mums visiems piligrimams. Tiesiog asmeniškai pajautėme J. Matulaičio dvasią, jo paskleistą šviesą kaimyninėje šalyje, pažirusią Dievo meilės, tikėjimo, nuolankumo, dvasingumo spinduliais ir Lietuvoje.
   Mes, matulaitiečiai, esame mažyčiai šviesos žiburėliai, kurie daugiau ar mažiau dega, nes leidžiame Dievui pripilti į mūsų širdžių žibintus meilės aliejaus. Stengiamės vykdyti Palaimintojo prašymą: „Tavo širdies maistas tebūna Dievo švelnioji meilė.“ 
   Šiais, Popiežiaus paskelbtais Maldos metais, melskime Dievą, kad palaimintasis J. Matulaitis būtų apvainikuotas šventųjų garbe. 

Paieška