
VYTAUTAS VALENTUKEVIČIUS
1931 10 02 2025 01 28
|
IN MEMORIAM
Sausio 28-ąją po sunkios ligos Amžinybė priglaudė žinomą druskininkietį Vytautą Valentukevičių, kurio pristatinėti nebūtina, nes beveik visa jo gyvastis ir darbai susiję su mūsų bendruomenės bei krašto istorija, vietine bendryste, Sąjūdžiu ir dar daug kuo, nes buvo veiklus ir aktyvus, daugelyje renginių esantis, apie viską savo principingą nuomonę turintis. Vytautas, ilgametis Druskonio bendradarbis ir patarėjas, paskutinįsyk mūsų laikraštyje išsisakė praėjusių metų vasarą, pakritikuodamas Vilniaus alėjos pradžioje pastatytą Sūručio skulptūrą.
Pagerbdami Druskininkų senbuvio, uolaus savo krašto patrioto, istoriko V.Valentukevičiaus atminimą, primename mūsų pokalbį 2021 metais Druskonyje jo 90-ojo jubiliejaus proga, pavadintą Per savo 90 metų gimtinės nei blogais darbais, nei blogais žodžiais neteršiau, kuris apibendrina žinomo druskininkiečio gyvenimo darbus.
- Besidomintys mūsų kurorto ir krašto istorija Jus, Vytautai, dažnai pavadina Druskininkų enciklopedija arba tiesiog vietiniu metraštininku. Kada pradėjote svarbiausių Druskininkų įvykių metraštį?
- Druskininkais susidomėjau, vaikščiodamas paskui karves, kai gydyklų parke skambėdavo nuostabi muzika, kuri užkurdavo, užburdavo dvasioje slapčiausius jausmus. Iki šiolei girdžiu simfoninio orkestro garsus, kurie ragina suktis valso sūkuryje. Kiekvieną sekmadienį girdėdavau sodrų bažnyčios varpo gausmą ir žinodavau, kad iki šventų mišių pradžios beliko pusvalandis. Skubėdavau į Ratnyčios bažnytėlę. Druskininkai tuomet dar likdavo tabu.
Vartai į Druskininkus atsivėrė, kai jaunimas iš visų aplinkinių kaimų plūstelėjo į mieste įkurtą progimnaziją. Mokslo šventovė įsikūrė T.Kosciuškos gatvėje, 12-uoju numeriu pažymėtame pastate. Miestas praklego lietuviškai. Atsivertė nauji Druskininkų istorijos puslapiai. Visi galėjome rašyti, ką panorėję.
Pradžioje dairiausi. Norėjau miestą pažinti. Rusų kalbos nemokėjau. Stebėjau sovietinių kariškių, kurie atvyko po Berlyno šturmo ir aplinkiniuose kaimuose plėšikavo, gyvenimo būdą ir elgseną. Jie išlauždavo namų duris, šeimininkus suvarydavo į kampą, pastatydavo sargybinį ir ieškodavo, ką nugvelbti. Stebėjau įvykius ir galvojau, ką daryti. Kaip pasielgti, kai tavo durys, užremtos storomis lentomis, daužomos apie pusvalandį, kai tavo kaimynai jau atsidūrę nelaimėje? Rašyti negalėjau, nes nebuvo ant ko... Nebuvo sąsiuvinių. Per pamokas džiaugdavomės, turėdami kokią nors skiautelę popieriaus, nesvarbu kokio...
- Neseniai Druskonyje spausdinome jūsų rašinių ciklą apie susitikimus Druskininkuose su žymiais rašytojais ir poetais, išleidote knygas Sąjūdžio žingsniai Druskininkuose ,Druskininkų raidos chronologija, Druskininkų istorijos, du Druskininkų istorinius kalendorius.... Ką dar?
- Pradėjau rašinėti apie 1953 metus, mirus šalies diktatoriui. Tai dariau su baime: rašiau, plėšiau ir vėl rašiau... Rimčiau pradėjau fiksuoti karo įvykius, Druskininkų išvadavimą. 1986-1988 metais susidomėjau Lietuvos partizanų judėjimu. Vaikščiojau po kaimus ir užrašinėjau gyvų partizanų pasakojimus. Ketverius metus sėdėjau archyvuose Vilniuje, Alytuje, ir visa tai labai glaustai atgulė knygose Druskininkų raidos chronologija I t, II t (reikėtų išleisti ir III-ąjį tomą), Žmonių likimai Druskininkų krašto okupacijų metais. Artimiausiu matu pasirodys Druskininkai. Auros šviesoje.
- Kokias temas naujausias jūsų leidinys aprėps?
- Knyga Druskininkai. Auros šviesoje, kuri jau yra spaustuvėje, tai rašiniai literatūrine ir istorine tematika. Tai pokalbiai su poetais ir rašytojais, Poetinių pavasarių dalyviais, prasidėję 1968 m. Publikuoju pokalbius Druskininkuose su Eduardu Mieželaičiu, Juozu Baltušiu, Vytautu Petru Blože, Imantu Zieduoniu, Stasiu Žaldoku, garsiu vertėju Antanu Dambrausku, darbo kolega sanatorijoje Saulutė. Antroje knygos dalyje publikuoju Kornelijaus Platelio Sąjūdžio metais skaitytus tekstus, kurie ir šiandien yra aktualūs, turi išliekamąją vertę.
- Visą savo gyvenimą rausėtės po Druskininkų ir šio krašto istoriją, rinkot ir skelbėt atrastus naujus istorinius faktus, priminėt nepelnytai užmirštus mūsų miesto žmones ir jų darbus... Kokie istoriniai Druskininkų įvykiai nustebino atradimo džiaugsmu, kokie vietiniai žmonės, be žinomų ir šlovinamų, jums yra autoritetai?
- Rausiausi ir tebesirausiu dokumentuose apie Dainavos krašto vieną gražiausių ir reikšmingiausių miestų Druskininkus. Merkiniškiai krauna lapą prie lapo savo miestelio istorinius dokumentus ir metrikas apie buvusią Dainavos sostinę, išgarsintą legendų, pasakojimus apie Prezidento Antano Smetonos žavėjimąsi Merkine, jos gamta ir žmonių svetingumu. Dainava turi perliukų, tik mokėkime jais džiaugtis, rodyti svečiui, apie juos pasakoti, tarkim, apie mūsų miškų džiovintus baravykus, kurie savo skoniu ir kvapu prilygsta triufeliams, kaip rašoma knygoje apie Merkinę. Žmogaus valioje yra gamta ir jos teikiamos gėrybės.
Nepadorus elgesys su žmogumi gimdo jame nepadorumus gamtos atžvilgiu. Kenčia visuomenė. Bujoja neapykanta, apgaulė, melas, užmarštis žmonių, kurie daro gražius ir prasmingus darbus, dešimtmečiais garsina Druskininkus ir Lietuvą pasaulyje. Skaudu, bet netoliaregiškumas klesti, ir dėl to kenčia kurorto kultūra.
Nepelnytai užmirštų mūsų miesto žmonių yra labai daug: Stasys Kondraška, Kazimieras Vilutis, Domininkas ir Petras Viščiniai, L.Baranovskis, Eugenija Levicka, Karolis Dineika, Antanas Dambrauskas, Albina Dalibogaitė, Vincas Tekorius, Albinas Gaidys, Elena Kriaučiūnaitė, Irena Rutkauskienė, Aušra ir Romualdas Šilinskai, Kornelijus Platelis, Vladas Ereminas ir daugelis kitų.
- Buvote vienas pirmųjų Druskininkų sąjūdiečių. Kas paskatino Jus taip staigiai apsispręsti Lietuvos nepriklausomybės byloje, kai daugelis vietinių tesižvalgė, kuo viskas baigsis ir neskubėjo imtis laisvėjimo darbų? Matyt, ne vien pakilius jausmus kėlė Sąjūdžio pradžia? Buvo juk ir nežinios, ir netikrumo?
- Staigiai apsispręsti Lietuvos laisvėjimo byloje padėjo kasdieninis gyvenimas su ašaromis Lenino gatvės 17-uoju numeriu pažymėtame name, nes sovietų valdžia nelaikė manęs žmogumi. Užsisklęsdavau ir skaitydavau partizanų laikraštį Laisvės varpas, kuris buvo leidžiamas Degimų bunkeryje Skroblaus upės kairiajame krante, Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, kitą pogrindinę literatūrą.
Augau Neravų kaime garsiojo kalvio ir staliaus Aleksandro Laukionio šeimoje. Gimiau ir gyvenau Viršurodukio kaime, kur įvyko Lietuvos ir Lenkijos pasieniečių konfliktas. Lemtis atėmė iš manęs ginklą ir netapau partizanu... Užtat Sąjūdžio nariu tapau akimirksniu. Buvau Sąjūdžio tarybos narys, dalyvavau Sąjūdžio suvažiavimuose, vadovavau į Baltijos kelią vykstančiai 39 autobusų bei dar apie 10 mažų autobusiukų kolonai. Jais pagal sąrašą į Baltijos kelią vyko 2009 druskininkiečiai. Kelio Vilnius-Ukmergė 41-ame kilometre, prie Gintaro Žilio pastatyto kryžiaus, vedžiau renginį, kuriame pasisakė ir prof. Antanas Buračas, ir kiti įžymūs žmonės. Parlamentarai apdovanojo dviem medaliais, sidabriniu ir bronziniu, Seimo 100-mečio ženkliuku, sveikinimais, bet ne tai svarbu. Sąjūdžio pradžioje tikėjau tuo, ką dariau, negalvodamas, kuo visa tai baigsis. Kadangi nebuvau Lietuvos partizanu, tai atitaisiau, tapdamas Sąjūdžio nariu.
Išgyvenu 91-uosius metus vien dėl to, kad mane pasiėmė auginti mamos brolis. Pramokau iš jo kalvystės amato. Dažnai girdžiu priekalo garsus ir Dzimniaus upelio, ant kurio kranto stovėjo kalvė, almėjimą.
- Ar išliko druskininkiečių sąjūdiečių solidarumas, būtinas dabarties valdžios darbams principingai įvertinti? Berods jie po įvairias partijas išsibarstė ir vieningą balsą prarado?
- Sąjūdžio susibūrimų euforija, žmonių nuoširdumas ir atsivėrimas gyvavo apie trejetą metų. Po 1990-ųjų ėmė silpnėti, kai į valdžią sugrįžo senoji nomenklatūra. Reikėtų televizijai pakartoti TV laidą, kurioje Sibiro žiniuonė atsako, jog V.Lansbergis laimės, tačiau jo
pergalės įtvirtinimas tęsis labai ilgai...
Pirmaisiais Sąjūdžio metais Lietuvos partizanai ir laisvės kovotojai buvo nuoširdūs, dalijosi mintimis, bet greitai pokalbiai pradėjo rauktis ir peraugo į garsinimąsi nebūtais dalykais. Šiandien žmonių, ištisomis paromis važinėjusių į Vilnių ginti parlamento rūmų, tarsi nebeliko, jų niekas nekalbina.
- Kas jus kaip istoriką, Lietuvos pilietį ir Druskininkų senbuvį šiuo metu trikdo? Ar kartais nenusiviliat, jog ne už tokią dabartį kovojot?
- Kaip jau minėjau, šiandien mane trikdo Sausio 13-osios laisvės gynėjų, tokių kaip mano dukra, išgyvenusi tą pačią skaudžiausią naktį, kai prie TV bokšto liejosi kraujas ir sprendėsi tautos likimas, užmarštis. Tiek mano dukra, tiek aš esam laimingi, kad gyvenam laisvoj Lietuvoj, tačiau mūsų džiaugsmą užgožia bedvasiai skriaudikai, kuriems nerūpi visos tautos gerovė. Laisvoj Lietuvoj ir vargt, ir skriaudas išgyvent maloniau. Viduje visada buvau pakankamai laisvas, nors sovietmečiu mane ujo
skundikai- išdavikai iš Saulutės sanatorijos, meno gaminių įmonės, švietimo įstaigų. Žinau jų vardus ir pavardes. Neabejoju, kad jie savo darbelius prisimena. Tegu sau laimingai gyvena laisvoje Lietuvoje ir jos neteršia.
- Kokį didžiausią turtą per 90-ies metų patirtį užgyvenot?
- Vienas iš didžiausių mano turtų, kad per 90 metų savo gimtosios Lietuvos nei blogais darbais ar žodžiais, nei šiukšlėmis iš kišenės neteršiau. Sukaupiau daug knygų, literatūros ir kitokios medžiagos apie Druskininkus ir Lietuvą. Užauginau dorus vaikus, kurie dirbo ir tebedirba atsakinguose postuose. Anūkas baigė teisės mokslus ir dirba, kitas anūkas šiais metais baigė Ryto gimnaziją keturiais šimtukais ir pradėjo studijas Vilniaus universitete. Jauniausioji anūkė mokosi 9-oje gimnazijos klasėje. Neužgyvenome jokių materialinių turtų, be būstų, kuriuose gyvename ir kuriuos nuolatos puošia Lietuvos trispalvė ir istorinė tautos vėliavos.
* * *
V.Valentukevičius amžinojo poilsio atgulė sausio 30 d. šalia tėvų Druskininkų kapinėse Ratnyčioje. Dėl skaudžios netekties nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą bei artimuosius.
Druskonio redakcija

Vytautas Valentukevičius išvykoje į šv. Lipką Lenkijoje
Vytautas Valentukevičius gimė 1931 m. spalio 2 d. Viršurodukio kaime, augo Neravuose. Mokėsi Druskininkų gimnazijoje. Studijavo istoriją Vilniaus universitete. Mokytojavo Druskininkų 1-oje, 2-oje ir jaunimo vidurinėse mokyklose. Dirbo M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje, kelionių ir ekskursijų biure, Saulutės sanatorijoje, tarptautinių santykių lektoriumi. Buvo Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Druskininkų skyriaus pirmininkas, paminklotvarkininkas, Sąjūdžio tarybos ir miesto tarybos narys.
|