Atvirlaiškių autorius Ričardas Šileika (dešinėje) ir jų adresatas Druskininkuose Andrius Mosiejus
Originalią dovaną smėlį iš įvairių pasaulio paplūdimių R.Šileikai padovanojo druskininkietė mokytoja Gitana Stukienė
Parodos Ričardo Šileikos atvirlaiškiai į Maironio g. Nr. 5 atidarymas
Rugpjūčio 23 dieną, Druskininkų Vero Cafe pristatydamas parodą Ričardo Šileikos atvirlaiškiai į Maironio g.Nr.5, vietinis adresatas Andrius Mosiejus išaiškino, kad iš krūvos asmeninių žinučių, nuo 1995 metų bičiulio Ričardo siųstų jam, atrinko 8-is atvirlaiškius, juos iš abiejų pusių padidino, įrėmino ir kartu su anotacija pateikė parodai.
Andrius, adresatas iš Maironio g.Nr.5 Druskininkuose, šnektelėjo literatūrologo Vigmanto Butkaus įžvalgomis, jog diena, kai sulauki Ričardo atvirlaiškio, panaši į tokią, lyg būtum nusipirkęs gerą, bet labai mažą knygelę, abipusio vartojimo, tiksliau vartaliojimo. Verti vienaip - vieno paveikslo albumėlis, verti antraip vieno mini puslapio poetinės prozos fragmentas. Būna, kad dar tą pačią dieną nejučiomis pradedi laukti kito atvirlaiškio, žinodamas, jog kitas jau bus kitoks. Bėgli Ričardo fantazija suvaldo pačią įvairiausią medžiagą reklaminiai lapeliai, bilietai, bukletai, fotonegatyvai, etiketės, medicininės kortelės, kvitai, brūkšniniai prekių kodai, ekslibrisai, dokumentų, laikraščių ar dar dievaži kokių popierių popierėlių iškarpos ar išplėšos, seni ir nauji, tikri ir netikri pašto ženklai, metalinės sąsagos, ypač nuotraukos, jų fragmentai ir t.t. Visa tai performuojama, sukomponuojama, sinchronizuojama ir palydima rankraštiniu rečiau spausdintu mėlynu, rečiau kitų spalvų lietuvišku, rečiau kitų kalbų tekstu. V.Butkaus pastebėjimu, Ričardas kiekvienąkart ir kiekvienu laišku praneša naują žinią apie seną tiesą žiū, svarbiausi dalykai yra čia pat.
Parodos atidarymo dalyvių pritarimo sulaukė R.Šileikos pasiūlymas sužaisti iš naujo pokalbį, išspausdintą 2016 metais tinklalapyje Bernardinai.lt. Tuomet jį šnekino Rasa Žygė, Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių lyginamosios literatūros katedroje apsigynusi magistro darbą Vizualizacija ir verbalizacija Ričardo Šileikos atvirlaiškiuose. Pokalbis plėtojosi pagal iš anksto parodos atidarymo dalyviams išdalintus tuometinio pokalbio klausimus, į kuriuos R.Šileika atsakydavo taip pat anuoju tekstu.
Į neva žurnalisto klausimą Kas yra atvirlaiškių adresatai? Ričardas atsakė pavardžių iš įvairiausių vietovių srautu. Tai pažįstami, draugai, bičiuliai. Dažniausiai rašytojai, fotografai, dailininkai. Keli šimtai adresų. Pirmieji atvirlaiškiai parašyti druskininkiečiui dailininkui Andriui Mosiejui, gyvenančiam kurorto Maironio gatvėje.
Klausimas: Kaip apibūdintumei atvirlaiškių adresatą? Atsakymas: Adresatas yra kintantis. Keičiantis įpročius, dantų šepetukus, kojines, manieras, skonį ir podraug sąmonę. Tai norintis dalintis ir dalijantis žmogus. Norintis bendrauti ir bendraujantis.
Kas svarbiau atvirlaiškiuose tekstas ar vaizdas? Be abejo, vaizdas, žinoma, vaizdas, deja, vaizdas. Tačiau ruošdamas vaizdus fotografiją, iškarpą, koliažą, dokumentą išsyk renkuosi adresatą. Paisydamas santykio su tuo žmogumi, atsižvelgdamas į jo interesus, domėjimosi lauką, kraujo grupę ir vidinį dažnį.
Kiekvienas atvirlaiškis turi adresatą, kuris supranta žinutę, bet į tai įsipina ir tretieji asmenys, kurie gali perskaityti, pažiūrėti, sužinoti paslaptis. Kokią žinutę siunčiate tretiesiems adresatams? Kiekvienas skaitytojas, kiekvienas žiūrovas turi valią suprasti kaip tinkamas. Priklausomai, kokio registro imtuvą turi, kokius dažnius tasai imtuvas gali sugauti. Labai gražiai pasakei tretieji asmenys. Tai, akivaizdu, pašto darbuotojai. Jeigu korespondencijos antspauduotojai, paskirstytojai, išnešiotojai susidomi atvirlaiškio vaizdu, jeigu stabteli akimis prie teksto, tai valio ir valio. Išeina, ir jiems tenka. Išeina, kad jie irgi tampa anoniminiais adresatais.
Kurdamas atvirlaiškius pradedate nuo teksto ar vaizdo?
Nors savaime suprantama, kad išėmusysis atvirlaiškį iš savo paštadėžės norom nenorom mes(tels) akį į abrozdėlį, tai yra žiūrimąją pusę. Tik po to (pa)links(ta) prie teksto. Kadangi atvirlaiškis yra dvipusio vartojimo menas, todėl man tai yra neišardomai vieninga dvižanrystė. Juk aš pats esu ir vaizdininkas, ir tekstininkas. Galiu atvirai prisipažinti viena: kartais išeina silpnesnis, luošesnis tekstas, kartais atsitiktinokas, paviršutiniškokas vaizdas. Tą aš pats vokiu ir juntu. Kaip ir šeimininkės gaminamas valgis juk ne kiekvieną kartą pavyksta itin gardus.
Sužaidus klausimų- atsakymų pokalbį, išspausdintą prieš devynerius metus tinklalapyje Bernardinai.lt, parodos atidarymo dalyviai atvirlaiškių autorių pradėjo klausinėti ne pagal išankstinį scenarijų.Dabar tas trečiasis asmuo, pašto darbuotojas, tarsi eliminuotas, nes atsirado barkodas. Kaip su tuo dirbtiniu intelektu draugausi? R.Šileika, atsakydamas į klausimą, papasakojo, ką patyrė Druskininkų pašte, kur jam nedavė įsigyti nei barkodo, nei lipduko motyvuojant, jog tai draudžia įstatymai, nors Vilniuje visuose pašto skyriuose, kiek paprašydavo barkodų, tiek gaudavo lipdukų, iškart juos paklijuodavo, kad neuždengtų teksto, ir atvirlaiškius išsiųsdavo. Susirinkusieji sutarė, jog šiuo atveju tretieji asmenys pradėjo valdyti. Į klausimą
Kas telpa tarp vaizdo ir teksto? Ričardas atsakė buvimas, egzistavimas, norėjimas bendrauti, su galbūt seniai matytu žmogumi per tekstą ir vaizdą šiek tiek pasidalinti savimi, savo matymais, nuojautom, sapnais, įsivaizdavimais, pamelavimais. Klausinėjamas apie atvirlaiškio kūrimo eigą užrašant adresą ir t.t., Ričardas pradėjo nuo išankstinio paruoštuko (viskas iškart - pašto ženklai, barkodai, adresai) ir galiausiai užrašo ant atvirlaiškio atitinkamam adresatui pagal nuojautą ir nuotaiką ryte kavinėje. Tarkim, prieš porą dienų 7 val. ryto kavinėje Vilniuje jis parašė atvirlaiškį mūsų žemiečiui Matui, tapybos studentui, kurio bakalauro darbas dailės akademijos dėstytojų buvo arogantiškai įvertintas. Mes kiekvienas dėliojami, dėliojamės, esame dėliojami dėl to, dėl ano, dėl šito, kad žinoti, kad laimėti, kad turėti, kad siekti, kad kada nors, kad vieną kartą, kad antrą kartą, kad visada ir visur, ogi valia stabtelėti, grįžtelėti, virstelėti, perlipti į kitą traukinį, persikelti į kitą salą, atsiversti kitą knygą, persodinti rožes, žaisti kitą žaidimą, kiekvieną rytą atsibusti iš naujo, Ričardas savaip padrąsino Matą.
Matyt, neatsitiktinai pasiklydusį atvirlaiškį, skirtą pačiam parodos autoriui Ričardui, tądien Vero Cafe prieigose aptiko A.Mosiejus. Jis priminė, jog Šileikiokas, be atvirlaiškių siuntinėjimo bei pomėgio pilstyti iš tuščio į kiaurą, renka geležėles ir smėlį. Netrukus R. Šileikos kolekciją papildė druskininkietės anglų kalbos mokytojos Gitanos Stukienės unikali dovana keturių aplankytų pasaulio paplūdimių smėlis, supilstytas į buteliukus. Ne mažiau originalios buvo ir alytiškio dailininko Arūno Vaitkaus įteiktuvės universalus įnagis, skirtas kapstyti, sijoti, pasikasyti ir kitokioms reikmėms. Žinoma druskininkietė Irena Petrauskaitė, lygindama pateiktus parodoje atvirlaiškius su fluxus pokštavimu, paišdykavimu, dekameronišku šėliojimu, įrodinėjo, jog toks minties ir meninės raiškos procesas yra itin prasmingas tiek dabarčiai, tiek ateičiai. Į pastarąsias įžvalgas R.Šileika atsiliepė, jog į savo atvirlaiškius nežiūri kaip į svarbų ir reikšmingą palikimą. Visa tai jam svarbu kaip šiandienos bendravimas su bičiuliais ir draugais.
Nėra nieko prasmingiau ir svarbiau nei kaip dabar šnekam, klausom, nes nežinom, kas bus po pusvalandžio.Visas gyvenimas yra dabar ir šiandien. Mano sielai daug maloniau parašyti vieną tekstą vienam žmogui. Tai yra toks artimumas ir tokia meilė. Man artimesnis ne globalus gyvenimas, o mažutėlis. Jaukus, kuris telpa į delną, į kišenę, į rankinuką. Tame yra daug prasmės, tęsė R.Šileika. - Kuo laisvesni esam šiandien, kuo lengviau kvėpuot, tada nelieka įtampos, viskas tirpsta, viskas labiau sekasi ir paprasčiau vyksta. Jei kažkas nepavyksta, nelieka kaltės ir savęs kaltinimų. Paslydau eidamas gatve, tai nejaugi kaltinsiu orą, sinoptikus, ledo gabalą, susilaužiau koją nauja patirtis, pagulėsiu, turėsiu laiko rašyti tekstus, eilėraščius, skaityti knygas. Ačiū, Dieve, už pertrauką -leidai pailsėt. Už laisvę, už meilę, už kvėpavimą.
Savo ruožtu atvirlaiškių adresatas A.Mosiejus pakvietė parodos pristatymo dalyvius į savo dirbtuves Sausojoje gatvėje, kur buvo paruoštos visos priemonės parašyti atvirlaiškį sau arba R.Šileikai adresu Vilniuje.
Druskonis, be abejo, nepraleido progos 57-erių metų rašytoją ir fotografą R.Šileiką šiek tiek pakamantinėti:
Atvirlaiškių arba pašto menas, be abejo, yra ir betarpiško bendravimo menas, intymus ir tuokart atviras aplinkiniams. Neabejotina, jog atvirlaiškiai adresatui arba sau išlaisvina savastį, kiekvieno savaip kūrybingą. Ko gero, atvirlaiškiai, siuntinėjami sau arba kitiems, ne vien socialinės erdvės menas ar žaisminga atrakcija? Galbūt patyrei, kai jie tave atpalaidavo ar stiprino silpnumo atvejais?
Apie atvirlaiškių siuntinėjimą pačiam sau aš nežinau. Nes viso labo tesu sau parašęs ir išsiuntęs tik vienintelį laišką (iš tarybinės armijos Kalmukijoje į Lietuvą).
Sau dažniausiai yra rašomi tik dienoraščiai. Nors ir tie vėliau yra publikuojami. Jie jau yra ne vien pragyventos dienos įvykių, matymo, girdėjimo, patirčių įžodinimas, o ir literatūros žanras.
Atvirlaiškius rašau savo draugams, savo bičiuliams, savo artimiems pažįstamiems. Su kuriais jau turėjau / turiu tam tikrą bendrystę.
Kiekvienam individualiai parenku siųstiną savo nufotografuotą vaizdą. Ir rytais, rytais, rytais kavinėse Taste Map arba Brew. Specialty Coffee gurkšnodamas rūšinę espreso (tai yra visada dvigubą espreso, o itališkai tai vadinama doppio), rašau atvirlaiškinį tekstą pagal nuotaiką išsirinktam adresantui.
Tas tekstas tai kelių ar keliolikos sakinių miniatiūra, reminiscensija, spontaniška ekspresija.
Ar paroda Druskininkuose Ričardo Šileikos atvirlaiškiai į Maironio g. Nr. 5 yra pirmoji tokio pobūdžio, nuosavu bei vieno iš adresatų druskininkiečio Andriaus Mosiejaus įdirbiu įrėminta, išdidinta, parodyta? Apskritai, kaip atrandi adresatus? Ar apmaudu, kai išsiųsti atvirlaiškiai lieka be gavėjų atsako ar jų nesupratimo?
Pirmąją mano atvirlaiškių demonstraciją Adresantas adresatui Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto koridoriaus galerijoje 2009-aisiais surengė literatūrologas Vigmantas Butkus.
O praėjusiais metais Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre (Biržų pilyje) eksponuoti Indrai Drevinskaitei išsiųsti atvirlaiškiai, kurių vaizdai tai mano fotografuotas poetas, filmininkas Jonas Mekas.
Adresatų paieškų niekada man nebūna. Adresatai atsiranda savaime. Kaip ir mes savuose gyvenimuose vieni su kitais susipažįstame netikėtai tam tikromis aplinkybėmis, tam tikrose situacijose. Ir buvęs nepažįstamasai tampa draugu. Su kuriuo maloninga dalintis ką išvydau, ką nugirdau, ką pamaniau, ką patyriau. Mano atvirlaiškiai tai absoliučiai neproginė komunikacija.
Esu rašęs ir siuntęs, esu rašęs ir siuntęs, esu rašęs ir siuntęs ne vieną dešimtį ir ne vieną šimtą atvirlaiškių adresatams, kurie neįsipareigojo atatvirlaiškinti (štai, brūkštelėjau ekspromtišką naujadarą). Bet aš atgalinio siuntimo nelaikau nei skola, nei grąža. Ne apie tai ši mano tęstinė paštinė ceremonija. Juk man pačiam maga ir knieti dalintis.
Jau senokai dalyvauji Druskininkų poetiniuose rudenyse, kur nuolatos sumanai įvairių meninių akcijų. Bendro tupėjimo nuotraukos berods taip pat atsirado čionykščių poetinių rudenų metu?
Nacionalinio tupėjimo kilnojamojo punkto (NTKP) pirminės datos nesu užfiksavęs. Bet per tuos kelis dešimtmečius tūptelėta, tūptelėta, tūptelėta! Tai vienas iš mano žaidimėlių Lietuvai pagražinti. Taip įvardijau be jokio lūkesčio ką įrodyti, ką pasiekti, ką pakeisti, ką laimėti. Viso labo paišdykauti, pabendrauti, panuotaikauti. Atsitūpti ir nusifotografuoti tereikia turėti sveikus sąnarius ir vidinę laisvę.
Gal šįkart Druskininkuose nuklausei ir išsivežei nuogirdų, kokias nuolatos spausdina Šiaurės Atėnai?
Oi, nespėjau nugirsti! Mat labiau tuokart dirbo ne mano ausys, bet liežuvis.
Druskonio inf.
Tūptelėjimas bendrai nuotraukai Sausojoje gatvėje
|
