Pasakojimas apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę prie jos vyro paminklo
Trečiąsyk tęsiame vaikštynes Nepažintos Druskininkų moterys kartu su jų sumanytoja gide ir menotyrininke Aušra Česnulevičiene, stabteldami prie buvusios Druskininkų progimnazijos vietos Kosciuškos gatvėje, kur praėjusiame numeryje pradėjome pasakojimą apie Druskininkų garbės pilietę Eleną Kvaraciejienę (1919-2018).
Puoselėjo tautinę kultūrą
E.Kvaraciejienė dirbo lietuvių kalbos mokytoja pradžioje progimnazijoje, po to gimnazijoje, galiausiai 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Vadovavo valstybinio pedagoginio instituto studentų lituanistų pedagoginėms praktikoms. Pagarsėjo kaip savo darbo žinovė, tarkim, jos metodinė patirtis apie mokiniams įdomias pamokas buvo publikuojama spaudoje. Šalia tiesioginio mokytojos darbo E. Kvaraciejienė visuomet buvo popamokinės moksleivių veiklos iniciatorė, ilgametė moksleivių dramos būrelio ir šokių kolektyvo vadovė. Jos visuomeninė veikla neapsiribojo vien mokykla: vadovavo Druskininkų pagyvenusių žmonių tautinių šokių kolektyvui bei įvairiems miesto folkloro ansambliams. Be to, mokytoja rinko ir užrašinėjo aplinkinių kaimų tautosaką, aprašė Švendubrės tarmę. Kaip žinia, puoselėti tautinę kultūrą visasąjunginio kurorto laikmečiu rusakalbystės apsuptyje buvo gana sudėtinga ir rizikinga, tačiau E.Kvaraciejienės charizmatiška energija paskui save patraukdavo daugelį. 1995 m. už nuopelnus puoselėjant mūsų krašto tradicijas ir papročius, etninės kultūros propagavimą E. Kvaraciejienei suteiktas Druskininkų garbės piliečio vardas.
Genijaus žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-1958) rašytiniuose šaltiniuose ir prisiminimuose išliko savimi pasitikinčia ir drąsia žemaite, su Druskininkais susijusia savo mylimo vyro, mūsų tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dėka. Jei ne jos atkaklumas ir užsispyrimas, nežinia, ar Lietuva turėtų tokį genijų. Neretai tvirtinama, jog ši trapi žemaitė M.K.Čiurlioniui sparnus aukštai pakėlė. Būtent Sofija paskatino Mikalojų Konstantiną dalyvauti lietuvių kultūrinėje veikloje, būtent ši moteris mokė savo vyrą lietuvių kalbos ir tautinės savasties. M.K. Čiurlionio paminklo papėdėje vaikštynių dalyviai išgirdo A.Česnulevičienės užuominas apie Sofijos visišką ištikimybę vyrui Konstantinui Mikalojui, trumpus abiejų sutuoktinių laimės metus, dangišką meilę, na, ir jaunos našlės su kūdikiu dalią. Ypatingi S.Kymantaitės-Čiurlionienės nuopelnai atgimusiai Lietuvai. Be vertėjos, dramaturgės, literatės įdirbio, ji pagarsėjo lietuvių kalbos gryninimo veikla. Jos namuose Kaune šeštadieniais susirinkdavo gimtosios kalbos puoselėtojai, rašytojai, kalbininkai, filosofai, aktoriai, padiskutuoti, susitarti bei išgerti šeimininkės gardžios kavos. Ponia Sofija savo laikmečiu tapo moterų teisių gynėja, skaučių vyriausiąja vade, mūsų šalies atstove Tautų sąjungoje. Karo metais savo namuose Kaune slėpė žydus. Šiuose namuose, kur S.Kymantaitė-Čiurlionienė gyveno 1932 1958 metais, iki šiol išsaugotas autentiškas jos memorialinis kambarys.
Direktorės nuopelnai
Neatsitiktinai vaikštynės užbaigtos sanatorijos Draugystė teritorijoje pasakojimu apie šios įstaigos ilgametės direktorės, Druskininkų garbės pilietės Violetos Kaubrienės nuopelnus kurortui ir jo kultūrai. A.Česnulevičienės iniciatyvą rengti retų filmų kino vakarus taip pat priglobė V.Kaubrienė, todėl seansai prasidėjo Draugystėje, t.y. kavinėje Mūza ir viešbutyje Violeta. Ponia Aušra išvardijo dailės plenerus, kuriuos globojo Draugystės direktorė, imli menui, stiliui, estetikai. Anot vaikštynių organizatorės, sanatorijos visi trys aukštai tarsi žinomų dailininkų paveikslų nuolat veikianti galerija. Garsus savo monumentaliais kūriniais Žako Lipšico skulptūrų parkas sanatorijos Draugystė teritorijoje taip pat akmens simpoziumų mecenavimo sėkminga pasekmė. Neatsitiktinai V.Kaubrienė, dirbusi sanatorijoje Dainava su menininkų globėja Elena Kriaučiūnaite, pastarąją laiko savo mokytoja. Vaikštynių dalyviams buvo priminti Draugystės ir jos direktorės nuopelnai kurorto infrastruktūrai atgaivinant senąją architektūrą.
Vaikštynių metu patirti įspūdžiai buvo apibendrinti prie kavos puodelio viešbutyje Violeta. Kiekvienas iš dalyvių dovanų gavo po nepažintos Druskininkų moters portretą. Visi sutarė, jog nekantriai lauks vaikštynių tęsinio papildant nepažintų moterų sąrašą naujomis pavardėmis bei vaikštant nepažintų kurorto vyrų pėdomis, nes tai pažadėjo A.Česnulevičienė.
