Mūsų krašto giminės tarpusavyje susipynusios,
susigiminiavusios
Valerijus Voroninas Druskininkuose
Druskonis šnekina druskininkietį genealogą ir kraštotyrininką Valerijų Voroniną (58 m.).
- Gerokai anksčiau Druskonyje buvai vienas iš aktyviausių autorių, rašančių istorine tema. Nors jau senokai iš Druskininkų persikėlei gyventi į Vilnių, tačiau su mūsų miestu berods nepraradai ryšio. Sostinės gyvenimo tempai, matyt, neprislopino pomėgio domėtis istorine praeitimi?
- Vilnius, jaukus, barokine nostalgija alsuojantis miestelis. Dėl gatvių tinklo ir senų mikrorajonų
pertvarkymo - smarkiai besikeičiantis. Savotiškai myliu senąją sostinę, tačiau savu ar vilniečiu netapau. Iki šiol gyvenu Druskininkų ir aplinkinių gyvenviečių istorija. Su šiais Nemuno krantais, su šiais pušynais susiję mano gražiausi atsiminimai. Su Druskininkais susijusi didžioji gyvenimo dalis. Čia palaidoti tėvai, seneliai ir proseneliai. - Vilnius - dosnus istoriniais archyvais, kur, ko gero, dažnai lankaisi. Ką pastaruoju metu ten įdomaus aptikai, ypač domina faktai, susiję su Druskininkais?
- Vilniaus archyvus ir bibliotekas sudėtinga suminėti. Juos lankydamas, per kelis dešimtmečius surinkau įspūdingą archyvą apie Druskininkus. Visą istorinę medžiagą saugau keliuose išoriniuose kietuose diskuose. Didžiąją dalį sudaro perfotografuotos bylos, kuriose yra informacija apie miesto, krašto gyvenviečių įrengimą, įstaigų ir organizacijų istoriją. Taip pat - istoriniai žemėlapiai ir planai, statistiniai duomenys, asmenų susirašinėjimai, ataskaitos, genealoginė medžiaga. Medžiagos tiek daug, kad kažką išskirti būtų sudėtinga. - Feisbuke tavo sukurta ir administruojama paskyra Druskininkų krašto praeitis, genealogijos berods nestokoja druskininkiečių dėmesio? Ką patiri ar atrandi, bendraudamas šioje paskyroje?
- Grupėje susivieniję krašto istorijos mėgėjai skelbia savo radinius ir juos aptaria. Reklaminiai ar menkaverčiai įrašai atmetami grupės moderatorių arba automatiškai.
Feisbuko paskyrą sukūriau 2010 m. gruodžio 28 dieną, tikėdamasis dalintis savo kūryba. Didžiausias susidomėjimas, kokybinis ir kiekybinis šuolis įvyko pandemijos metu. Vėliau grupės narių skaičius didėjo. Susiformavo kūrybinė grupė ir paskyros lyderiai.
Visada prašau dalintis savo, tėvų ir senelių atsiminimais bei nuotraukomis. Jei konfliktuojama, mandagiai įspėju, be priežasties neblokuoju. Jei reikalinga pagalba, susisiekite. - Jau senokai sudarinėji genealoginius medžius. Iš šalies vertinant, tai, ko gero, itin kantrus ir imlus darbas, kuris gali užsitęsti daugelį metų?
- Genealoginį medį galima sudarinėti visą gyvenimą, kadangi giminės praeitis yra ne tik pagrindinių gyvenimo faktų nustatymas, bet ir biografijų tikslinimas, pasakojimai. Vyriškas genealogines linijas tęsia moteriškos. Iš vienos genealoginės linijos ar pavardės keliaujama į kitą. Iš vienos kartos į kitą, be pabaigos, tiek, kiek galima surasti pagal dokumentus. Dokumentus reikia ne tik suprasti, bet ir išversti, aprašyti. - Gal paminėtumei kelias garsias Druskininkų krašto senbuvių gimines, kurių genealoginius medžius teko sudarinėti?
- Galiu pasakyti, kad Druskininkų krašte nėra nei vienos vietinės giminės, kurios istorija neteko domėtis. XVIII amžiuje šis kraštas buvo retai gyvenamas. Išskyrus kelias gyvenvietes, didžiojoje daugumoje kaimų buvo vos 3-5 sodybos ir tiek pat pavardžių. XIX amžiuje kaimai didėjo. Naujų giminių atstovai atsikeldavo iš kaimyninių gyvenviečių. Visos genealoginės linijos - lengvai susekamos.
Susidomėjau krašto giminėmis, kadangi tai mano vaikų protėviai. Pradžioje domėjausi keturiomis senelių giminėmis. Vėliau prisidėjo dar keturios prosenelių pavardės. Kuo giliau į amžius, tuo daugiau pavardžių, giminių. Pagal genealoginius dokumentus kai kurių giminių istorija susekama iki 15-17 kartos. Pasitaiko, kad pavardės asmeninėse genealogijose kartojasi. Vienas ir tas pats protėvis atrandamas net keliose genealoginėse linijose. Mūsų krašto giminės tarpusavyje susipynusios, susigiminiavusios. Labai norint, galima nustatyti giminystės ryšį tarp akademiko Alfonso Basalyko ir kanauninko Klemenso Maliukevičiaus. Dėl šios priežasties kažkurią vieną vietinę pavardę sunku išskirti. - Ką įdomaus atradai savo giminės genealogijoje?
- Apie atradimus savo genealogijoje galėčiau pasakoti ilgai. Nuo valstiečių ir miestiečių iki bajorų. Su vienos specialistės pagalba tyrinėjau vieną savo protėvių genealoginę liniją. Paaiškėjo, kad tą pačią pavardę turintys vyrai iš kartos į kartą, tris šimtus metų, perduodavo mėsininkų verslus. Kažkam priklausė skerdyklos ir kraujo nuleidimo duobės, kažkam mėsos parduotuvės ar prekybos vietos miesto turguje. Visi gyveno pasiturinčiai. O kelios šeimos, priklausančios pirklių luomui, gyveno turtingai. Genealogė, padėjusi surinkti duomenis apie giminę, pastebėjo įdomybę. Pasirodo, vaikų mirtingumas mėsininkų šeimose buvo žemas. Atseit reikiamas kiekis baltymų, gaunamų su mėsa, stiprino imunitetą. Kitoje labai įdomioje bajoriškoje genealogijoje suradau, kad mano protėvio krikštatėvis ir tikras dėdė buvo vienas iš knygnešystės organizatorių, kunigas Kleofas Kozmianas. - Su kokiais keblumais susiduria Druskininkų krašto istorijos tyrinėtojai?
- Nebuvo tokio reiškinio, kaip Druskininkų istorinis valsčius. Druskininkų kraštas kaip vientisas organizmas susiformavo tik paskutiniaisiais dešimtmečiais, Nepriklausomos Lietuvos laikais. Šio krašto gyvenviečių istorija buvo skirtingų valstybių ir atskirų administracinių junginių sudėtyse. Ne veltui buvo juokaujama, kad Druskininkų gaidžių giedojimas trijose gubernijose girdimas.
Mūsų krašte užgimusios lietuviškos tautinės kultūros centrais tapo miesteliai: Leipalingis, Liškiava, Merkinė. Apylinkių gyvenvietėse veikė knygnešiai, kūrėsi slaptosios lietuviškos mokyklos, blaivybės ir kitokios lietuviškos organizacijos. Dėl šios priežasties užnemunės gyvenviečių kultūrinės bendruomenės labiau domisi ir žino apie savo gimto krašto istoriją.
Šia prasme Ratnyčia atsiliko. Nukonkuravo sparčiai besivystęs Druskininkų kurortas. Miestelio vietinė kultūra rėmėsi senąja kultūrine tradicija ir naująja imperine. Vėliau įsivyravo Lenkijos valstybė. Ratnyčios lietuviai buvo polonizuojami. Dėl šios priežasties Druskininkų istorija buvo apžvelgiama paviršutiniškai, išrankiojant atskirus faktelius arba akcentuojant lietuviškumo apraiškas.
Nepriklausomos Lietuvos laikais požiūris į Druskininkų istoriją keičiasi. Reikšmingiausi tiriamieji darbai apie seniausią vietovės istoriją ir savitą kurorto kultūrinį gyvenimą atsirado Nepriklausomos Lietuvos laikais. Šių darbų autoriai: V.Valentukevičius, R.Dusevičienė, J. Drungilas, R. Grikštaitė. - Tavo nuomone, kuris Druskininkų krašto laikmetis yra mažiausiai istorikų tyrinėtas, nagrinėtas, aptartas?
- Kaip bebūtų keista, mažiausiai tyrinėjamas XX amžius. Tikriausiai galvojama, kad apie sovietmetį daugiausiai žinoma, tačiau susidaro įspūdis - norima pamiršti. Apie karo metus ir Holokaustą turime nelabai patikimus istorinius trupinius. Išskyrus dėmesį kelioms asmenybėms, beveik netyrinėjamas tarpukaris. Istorinių šaltinių pakankamai, tačiau dėmesio nesulaukia XX amžiaus pradžia. Tai Druskininkų kurorto ir aplinkinių gyvenviečių suklestėjimo, išskirtinai lietuviškos Ratnyčios parapijos atsiradimo laikotarpis. Tuo metu Druskininkuose ir apylinkėse gimsta ir gyvena nemažai žinomų žmonių. - Gal per daugelį metų sukauptas tolimesnės ir artimesnės praeities žinias ketini apibendrinti knygoje ar atskirame leidinyje?
- Galvoju apie tai. Reikėtų surasti populiarias ir įdomias temas, pasiryžti. Šiuo metu labiausiai domina Druskininkų ir Ratnyčios bažnyčių bei parapijų istorijos. Švietimo, mokyklų istorijos. Manau, kad tose knygose kiekvienas galėtų surasti, jei ne apie save, tai apie savo tėvus, senelius, protėvius.
