Jonas Bilinskas savo meninės fotografijos parodos „Langas į gamtą“ atidaryme
Kas yra gamtos fotografas, samprotavo meninės fotografijos parodos „Langas į gamtą“ atidarymo dalyviai. Menininko Andriaus Mosiejaus pastebėjimams, jog gamtos fotografija, itin subtili meno forma, įpareigoja būti budriam ir mokėti gyvūnų kalbą, antrino parodos autorius, žinomas druskininkietis Jonas Bilinskas, pridūręs, kad iš anksto privalu žinoti, kur žvėris eis ar paukštis skris, būtent ten pasistatyti palapinę slėptuvę bei užsimaskuoti, idant nuo tamsos iki tamsos taptum nematomas, negirdimas, bekvapis, belaukdamas to vienintelio reto kadro. Anot Jono, tam kartais užtenka minutės, o kartais reikia valandos ar net ištisų metų. „Tačiau tas „sugaištas laikas“, praleistas gamtoje, man yra visas gyvenimas – harmonija, meilė ir energijos pasikrovimo šaltinis,“ – pristato J.Bilinskas savo parodą „Langas į gamtą“, kuria žmogui, vis labiau tolstančiam nuo gamtos bei vis sandariau atsiribojančiam nuo praeities ištakų, atveria mažą langą į gyvą pasaulį, kai kam labai mažai pažįstamą, nors šalia mūsų esantį. Nuotraukų autorius prisistato, jog fotografuoti pradėjo prieš 50 metų. Persikėlęs į Druskininkus, niekad neatitolo nuo savo gimtosios sodybos miškų apsuptyje prie gražaus kraštovaizdžio Stangės upelio ištakų, nuolatos gamtą fotografavo, filmavo, įrašinėjo, užrašinėjo. „Druskonis“ nesyk spausdino Jono Bilinsko nepakartojamus fotokadrus, kuriuose užfiksuoti reti mūsų miškų paukščiai, kurtiniai, žalvarniai, tetervinai ir kt. Jonas – vienas iš nedaugelio nufilmavęs kurtinių tuoktuves bei patinų tarpusavio kovą Randamonių-Cimakavo miške. Pastarojoje parodoje „Langas į gamtą“, atidarytoje rugsėjo 19-ąją Druskininkų kavinėje „Vero Cafe“, iš eksponuojamų 8-ių nuotraukų tik vienoje užfiksuota vietinė gyvūnija, t.y. nebaikšti kurorto voveraitė, kitose – toliau nuo Dzūkijos esančių miškų gyventojai. Tiek A.Mosiejus, tiek Druskininkų fotografų klubo vadovas Rimantas Kvaraciejus viešai pastebėjo, jog šios parodos nemažo formato nuotraukos talpina daugiau gyvūnijos aplinkos, gamtos spalvų ir nuotaikos pojūčių, t.y. šiek tiek kitaip nei Jono pirmosios parodinės fotografijos, kur didesnis dėmesys buvo skiriamas gyvūnui kuo labiau priartinti, savotiškam jo portretui.
Be abejo, renginio organizatoriai privalėjo pastebėti, jog Druskininkų fotografų klubo parodos, rengiamos kavinėje „Vero Cafe“, sulaukia vis daugiau gerbėjų, naujų veidų, svečių iš tolėliau, buvusių ar esamų bendradarbių, kaip įrodė „Lango į gamtą“ atidarymas.