Pirmas

NAUJIENA!

Mediju remimo fondo remiamas projektas "M.K.Ciurlionio krasto meno puslapiai"

Dailininkei Juratei Dauksytei-Morlet nostalgija Druskininkams tapo ikvepimo saltiniu
Vien giedros mintys praeities su jumis beliks
Zmones imasi iniciatyvos - renka parasus issaugoti Vilniaus alejos autentika

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kriminalai
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO MENO PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

  ,,Tokie skirtingi, bet pora“

Justas Tertelis ir Vesta Šumilovaitė-Tertelienė su jaskoniškiais Juozais – Sadausku ir Kurlavičiumi 


Sutuoktiniai kūrėjai - salėje ir ekrane

Izabelė ŪSIENĖ

   2025 m. vasario 23 d. poetei Nijolei Miliauskaitei būtų sukakę 75–eri metai. Reali kūniškoji egzistencija, nutrūkusi 2002 metais, neatskyrė druskininkiečių nuo šios mielos, kažkuo labai artimos moters. Lengva buvo ją užkalbinti, sakykime, net proziškiausioje erdvėje – prekybos centre, atidžiai renkančią maisto produktus. Kaip tai nutiko man. Nedrąsiai pasisveikinau ir nustebau, kad ji aiškiai pralinksmėjo, nušvito angeliškas veidas. Daug žmonių teko bendrauti ir su poete, ir su jos vyru Vytautu Blože. Šį sykį Nijolė atidžiai rinko maisto produktus. Savo žmogui, kūrėjui, kurio poezijos pasekėja tapo dar studijų laikais, tapusi bendražyge, einančia su juo, gyvenančia jam ir įstrigusi jo akyse kaip šviečianti žvaigždelė. Mes ją-juos poetizavome, mylėjome, o jų kūryba liko mumyse. 
   Labai džiaugiamės, kai žodžio ir scenos meistrai viešina Nijolės ir Vytauto kūrybą. Šį vasario 18 – os antradienį mūsų žemiečiai Justas Tertelis ir Vesta Šumilovaitė-Tertelienė Druskininkų viešojoje bibliotekoje pasirinko savo aktorinę iniciją – atskleisti šiuos žmones, kaip vyrą ir žmoną. Eina jie lyg ir skirtingais kūrybos žvyrkeliais. Betgi eina labai kartu. Graži misija – atskleisti, kaip šeiminiai santykiai netrukdo, o padeda ,,įsikibti į Pegaso sparną“. 
   Jeigu bandyčiau lakoniškai apibūdinti scenoje vykstantį labai subtilų reiškinį, tai išskirčiau tris ,,balsus“. Poetinį spektaklį Justas Tertelis pradeda nuo savo asmeninių potyrių. Jis prisimena savo tėvo sodą. Dar tebebūdamas paauglys, įsidėmėjo šią porą. Pastebėjo, kad abu nešiojo akinius. Labai gerai prisimena, kaip tapo ,,pasiuntinuku“ - dažnai tėvas įduodavo lauktuvių ir liepdavo nunešti į Merkinės gatvę, kur gyveno ši pora. Greitai įsitikino, kad Nijolė – puiki kulinarė. Įduodavo ir jam lauktuvių. Tėtis sakė, kad jie abu poetai. O Justui buvo įdomu, kad jie gyveno prie darželio, kurį jis tuo metu lankė. Skanėstai iš jos rankų masino ir kurstė norą kuo dažniau ten nukakti. Pamena Nijolės žodžius: ,,dar pagrok“. 
   Dabar Justas ir Vesta scenoje jau skleidžia kitus svarius liudijimus iš šių žmonių gyvenimo: ,,Tokie skirtingi, bet pora“. Kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija. Amžini. Mes dar klausome eilėraščio ,,Daktaro Jono sodas“. Gražu, kai įvertinamas šeimos ,,kodeksas“ . Draugavo šios dvi šeimos – našlys Jonas Tertelis, trys jo sūnūs ir Nijolė Miliauskaitė- Bložienė su savo vyru Vytautu. Kažkaip gražiai jie visi derėjo šiame sode. Vyrai šnekučiuojasi, vaikai savaip dūksta, Nijolė ravi lysves, pusbalsiu niūniuodama. Iš jos rankų ir širdies – šviesa. Vesta Šumilovaitė emocionaliai perteikia savo vyro minčių tęsinį: ,,Ji skina žoleles. Tie pirštai liauni ir grakštūs. Iš jų ,,išnyra“ herbariumai, peteliškės, kaligrafiška rašysena, o iš akių – giliai paslėptas liūdesys“. Kruopščiai atrinktos biografinės detalės, kurios tarytum šviesos blyksniai bendroje kūrybos ir gyvenimo akvarelėje. Justas savikritiškai primena, kad poetu tapo, nugyvenęs per 30 metų, o Nijolė – nuo 17–os. Jis cituoja Vytauto Bložės skausmingą apsisprendimą imti į žmonas Nijolę – visgi 20 metų amžiaus skirtumas, liga po insulto ir kt. ,,Ar nebūsiu jai akmuo ant kaklo?“ Nebuvo. Atvirkščiai – Nijolė ne tik išligino, bet ir savo kūrybą sutvirtino - kaip žoleles iš pievų suglobė į nuostabią rinktinę ,,Sielos labirintai“. Paliko mums kaip poezijos testamentą. Vienas kitam buvo redaktoriai, patarėjai, kol Nijolės kūryba kažkaip nejučia ėmė lygiuotis su Vytauto. Netgi daugiau: ,,Nijolė mane lenkė. Tą pajutau. Džiugu, kai pasekėja mane lenkia. Kita vertus, Nijolė, ruošiant eilėraščių rinktinę ,,Sielos labirintai“, ir aš jai patarimų negailėjau. Neužmirštamas jos balsas: ,,Vytautai, kaip gražiai tu viską sutvarkei. Tas ypatingas dėkingumo balsas, kuris mane vedė per gyvenimą daug sykių“, – aktoriaus Justo balsu skambėjo Vytauto Bložės žodžiai. Ji buvo daugiau negu poetė – autentiškas jos ,,aš“ kažkaip stebėtinai jungė moteriškumo ir kūrėjos tobulumą. Tokių reta.
   Negarsus aktorių kalbėjimas – liudijimas sutelkė klausytojus. Tvyrojo tyla ir atida. Gal todėl, kad Jiedu pasirinko išskirtinį variantą – liudyti tik tai, kas gražu, prasminga kūrėjų - sutuoktinių ir aktorių gyvenime. Sakysite, taip nebūna? Apeiti mūsų laikmečio chaotišką nervingumą, netvarius santykius ar ką kita? Būna. Būtent susitelkti į grožį, kurio esmė – gyventi vienas kitam. Kompozicijos pabaigoje darsyk suskambėjo Justo ,,Prisimink“. 
   Popietė neprailgo. Baigėsi lyg ir tradiciškai – dėkojimai, gėlės, foto pasidalijimas. Labai įsiminiau, kaip Jonas Tertelis nešė ir teikė gėles savo marčiai – Vestai. Smagu buvo pastebėti, kaip sveikino iš Jaskonių atvykę Juozas Sadauskas ir Juozas Kurlavičius su žmonomis. Irgi kūrėjai, tik kitos linkmės. 
   Žinau tikrai, kad išėjome kitokie. Bent šiek tiek. Apie tai bylojo veidai. Belieka pridurti, kad abiejų šių aktorių patys vardai neša šviesą (Vesta – namų ir šeimos deivė, Justas – teisingas).
   Ne tik baltas rūbas skleidė šviesą.

Paieška