Dr. Mindaugas Lapelė nepriklausomos kultūros erdvėje Lelija gegužės 10-ąją
Izabelė ŪSIENĖ
Ilgokai Druskininkuose prie senojo pašto puikavosi nejaukios erdvės statinys, pavadintas jaukumą ir moteriškumą skleidžiamu vardu Lelija. Prie gražaus pavadinimo šliejosi pilki būstai. Čia atsirasdavo kažkokie daiktai baldai ir kt. Kokie nedermė! O štai visai neseniai aplink ėmė bruzdėti jaunimas, jaunimėlis ir šiaip prijaučiantys naujovėms. Gegužės 9-tą dieną čia jau puikavosi Dano Aleksos skulptūra ,,0,001 sekundės. Kas pro šalį ėjo, visaip ir savaip interpretavo pabandyk tiktai pamatuoti šimtąją sekundės dalį. Prireiks fantazijos ir aštraus pamąstymo. Vienas kitas kraipė galvą gal mintijo. Bet abejingų neliko. Aišku tiek, kad nyki erdvė, ilgai čia tvyrojusi prie dar nykesnio pastato užsilikusio, nenupirkto ar neįperkamo - pakito. ,,Mūsų Čiurlionio asteroidas kaipmat sužadino smalsumą, nustebimą ar kitų emocinių potyrių. Modernaus kūrėjo D. Aleksos meninėse raiškose dažnos realybės ir fikcijos sankirtos. Pasak Linos Simutytės, autorius intensyviai reiškiasi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o jo kūrybos lauke susiduria fikcija ir realybė. Šis galingas luitas, primenantis Lietuvos formą pasaulio žemėlapyje, laikosi ant plonos kojelės. Mano požiūriu, taip sukuriamas trapumo, laikinumo ar grėsmės įspūdis. O turim, pasirodo, nepriklausomos kultūros erdvę, kurią savotiškai reprezentuoja skulptūra. Ačiū D. Aleksai. Puiki preliudija kitądien vyksiančiam filmui apie paukščių tuoktuves.
Gegužės 10tą čia būriavosi kultūros žmonės. Tokius ,,iš pakaušio krutėjimo atpažinsi, - kaip sako dzūkai ir ne tik. Lūkuriavo jie filmo apie paukščius. Tirštai spietėsi aplink Mindaugą Lapelę visiems gerai pažįstamą buvusį druskininkietį, dabar įsitvirtinusį Merkinėje. Jis visur tinka, pritinka ir tądien ,,moderavo pristatomą filmą, kuris jau sklendžia ne viename mieste.
,,Šokti į gilų vandenį
Renginio vedėja Rugilė Matusevičiūtė nedaugžodžiavo. Pradėdama paprašė M. Lapelę papasakoti apie pasauliui žinomą anglų serą Davidą Attenborough. Š.m. gegužės 8-tą dieną šiam kūrėjui sukako 100 metų. O M.Lapelė taipgi mums žinomas gamtos mokslų daktaras. ,,Tai mūsų krašto Atenboras, gražiai pavadino lektorių. Mindaugas, kaip visada, apie gamtos entuziastus, įsitikinusius, kad ją būtina globoti, išsaugoti ir neleisti skriausti, kalba su didele empatija. Mindaugas įsitikinęs, kad žinias apie gamtą būtina sujungti su emocijomis, kurios ne tik paryškina, įtikina ar papildo mokslinės idėjos svarbą, bet ir paskatina veikti gamtos labui. Lektoriaus požiūriu, esmė yra ta, kad žinios, kūrėjų vaizduotės palytėtos, giliau įsiskverbia į žmogaus sąmonę ,,šokti į gilų vandenį. Britai turi tokį pasakymą - ,,šokti į gilų vandenį. Išplauksi ar ne, bet reikia rizikuoti. D. Attenborough ir buvo žmogus, nebijojęs rizikuoti. Tuo metu D. Attenborough galėjo tapti BBS generaliniu direktoriumi. Jis atsisakė tokios stulbinamos karjeros ir ,,nėrė į gilius vandenis pasirinko laisvo kūrėjo statusą. Liko prie savo misijos pasakyti apie gamtą daug ir jautriai. Puikiai žinome, ką reiškia ,,nerti į tuos vandenis. Čia M.Lapelė dar užkliudė prisiminimus ir apie savo pasirinkimą. Tėtis siūlė rinktis teisę, mama norėjo, kad jis taptų vaikų gydytoju, o Mindaugas ir sesuo Vilija pasirinko gamtininko kelią. Tėvai prekybininkai, o abu vaikai gamtininkai. Vieninteliai spalvoti paveiksliukai tuomet buvo apie paukščius. Mindaugą žavėjo Tado Ivanausko paukščiai. Turėjo sąsiuvinį, kuriame, iškarpęs vaizdelius, sulipdydavo į tam skirtą laikmeną. Kitokios informacijos taigi nebuvo, o visgi kelios kartos užaugo su Tadu Ivanausku. Žinomas mokslininkas daug keliavo, norėdamas parvežti neregėtų paukščių į savo zoologijos sodą. Dar M.Lapelė pabrėžė šiuose kraštuose ir dabar turintis savo dvasios mokytoją Henriką Gudavičių, kuris tebegyvena Liškiavoje. Žinoma, ir toliau darbuojasi. Advokatauti gamtai reikia tam ryžtis. Dzūkijos nacionalinis parkas jau minėjo savo 35erių metų jubiliejų. Tokių žmonių dėka.
Praradome miškus
Klausėme Mindaugo kalbėjo apie gamtos nuoskaudą jau ir šių laikų Lietuvoje (,,deja, prašikome miškus). Kažkaip nejaukiai suskambo ši frazė iš žinomo, gerbiamo ir mylimo gamtos žinovo lūpų. Pridursiu, ir gimtosios kalbos puoselėtojo. Kažkada, būdama jo mokytoja, tikėjausi, kad šis gabus vaikinas, mokęsis vien penketukais (dabar sakytume dešimtukais), turėtų tapti geru žurnalistu. Netapo, bet žodį valdo puikiai mokslinį turinį sieja su vaizdingumu. Paskambinau jam ir pasitikslinau, ar leisim šiuos žodžius į viešąją erdvę. Mindaugas atsakė taip. Nes tokie laikai atėjo. M.Lapelė negali ramiai kalbėti apie miškus, kurių nemažos dalies net ir saugomose teritorijose tiesiog neliko iškirsta, parduota, išvežta. Dar paaiškino, ką reiškia oficialūs statistikos rodmenys. Ten su pasididžiavimu teigiama, kad Lietuvoje miškas užima trečdalį teritorijos. Biurokratiškai pamatavus taip. Betgi realiai yra visai kitaip. Gudrūs biurokratai suskaičiavo kiekvieną daigelį, įkištą į žemę. Betgi šie daigeliai augs dešimtmečius ir norės būti šimtamečiai. Tik nebus - noras ir liks kaip fikcija. Kurgi tau. ,,Nemuilyk smegenų, - paantrintų dzūkas. Medžiui užaugti reikia gero šimto!
Įtaigi edukacija
Renginio vedėja, priminusi laiko deficitą, atveria technologijų magiją. Pirmiausia išgirstame labai įtaigią ir turiningą Mariaus Karlono edukaciją apie Lietuvos miškus. Ką juose matome, girdime, suprantame. Rodomuose vaizdiniuose vis pasigirsta (bent jau man taip atrodė) graudus miško klausimas kuo mes jums nusikaltome? Kalbėtojo balsas ramus, geras - žinių apie mišką mokslinis turinys paklūsta jausmo gilumui. Reikia šitą filmą pamatyti darsyk. Prisimenu ,,Angelų takus: kai kurie ar kurios žiūrėjo bene po tris kartus. Žinau, kad taip atsitiks ir su šiuo filmu. Ačiū Mariui Karlonui už puikią dikciją, nusiteikimą, orią laikyseną.
Filme - paukščių tuoktuvės
Ir pagaliau kulminacija. Paukščių tuoktuvės D. Attenborough filme. Didingas miško grožis. Kuklus žmogus, prisiekęs miškui ir atidavęs didžiąją dalį savo gyvenimo. Jis eina, ieško momento, kaip koks miško magas fiksuoja tas paukščių tuoktuves. Auditorija nerimsta, reaguoja juokiasi, grožisi, žinoma, ir pamąsto apie tai, kas dabar vyksta su miškų kirtimu. Bet dėmesį prikausto paukščių egzistencijos nuostabiausios akimirkos tuoktuvės. Sužadinamas ir mąstymas, užplūsta įspūdžiai. Kokie puošnūs patinai, pasiryžę užkariauti patelės palankumą! Kaip jie ruošiasi tuoktuvėms, lyg tai būtų jų gyvenimo ,,svarbiausia arija ar dar kažkas daugiau. O kodėl patelės lieka pilkos, kasdieniškos. Lyg nuolankumo ženklu pažymėtos? Betgi patinų tėvystė tuo ir pasibaigia, kad suvilioja patelę, o patys neria į gilius vandenis ir ieško kitų dalykų. Vis dėlto jie gausina giminę, parūpina būstą ir jame visa, ko reikia paukščiukams užauginti. Gal tai gamtos tiesa žiauroka, bet svarbi. O patelė kaip Penelopė, laukianti Odisėjo... Jos misija ištikimybė - irgi labai svarbi.
Ypatingą pavasario mėnesį
Filmo vaizdai žadino viltį ir norą ,,advokatauti gamtai ir elgtis humaniškai. Žmonės renginio dalyviai ir ne tik - būriavosi prie skulptūros, turbūt ne atsitiktinai iš Vilniaus atsidūrusios Druskininkuose. Įsiterpusios tarp grakščios atnaujintos, išpuoselėtos Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčios ir pastato, kuris ilgokai rezignavo. Vienišas, niūrus nereikalingas.
Ankstų gegužės 16-os rytą per LRT radiją su pasimėgavimu klausiau Mariaus Čepulio postringavimų apie paukščius. Daug žinių, lengvas stilius, moksliškai ir įtaigiai pasakyta apie ypatingą pavasario - gegužės mėnesį - žiedus, garsus, nuotaiką. Pasigrožėjau šis pusvalandis nuspalvino mano dieną. Gal ne tik mano.
Beje, už geros savaitės, gegužės 21 dieną, Lelijoje vėl susibūrė entuziastai pristatyti naujausią ,,Literatūros ir meno žurnalą. Gamtos balsas irgi buvo išgirstas. Kai sėkla pasėta, daigas sudygsta.
Dr. Mindaugas Lapelė apsidžiaugė išvydęs prie buvusio pašto pastato, netoliese Čiurlionio asteroido skulptūros, išsaugotą retą medį kamštinį ąžuolą
