Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>

M.K.ČIURLIONIO KRAŠTO MENO PUSLAPIAI

“Druskonio” rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS

Jūratė Daukšytė-Morlet savo meninės instaliacijos-parodos “Plaukiojančios grindys” atidaryme V.K.Jonyno galerijoje                         Sigitos Rundytės nuotr.

Jūratė su sūnumi Vincentu parodoje V.K.Jonyno galerijoje

J. Daukšytės-Morlet (viduryje) personalinės parodos atidarymas Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje, 2024 m.

   Penkiolika metų Prancūzijoje gyvenanti dailininkė Jūratė Daukšytė-Morlet bent du kartus per metus stengiasi sugrįžti į gimtuosius Druskininkus. Čia ne tik aplanko tėvus ir brolius, pabendrauja su vietiniais menininkais, atidžiu žvilgsniu įvertina miesto pokyčius, bet ir pasistengia nustebinti meno gurmanus savo kūriniais. 2023 m. rugpjūtį Merkinėje vykusiame menų festivalyje „Aritmija“ ji demonstravo šiuolaikinio meno instaliaciją „Dainuoju kūną elektrinį“. Modernią ryškiaspalvę erdvinę kompoziciją tąsyk ji sukūrė, įkvėpta XIX amžiaus amerikiečių poeto, žinomiausio demokratijos dainiaus Volto Vitmano (Walt Whitman) eilių. O šiemet demokratijos ir meno sąveikos temą Jūratė pratęsė Vytauto Kazimiero Jonyno galerijoje. Čia ji pristatė interaktyvią dalyvaujamąją meninę instaliaciją „Plaukiojančios grindys“. 

Instaliacijoje – abi nostalgijos pusės

   Ekspozicijos atidarymo dieną galerija buvo sausakimša – daugiau nei 120 žmonių, pažįstančių dailininkę ir nepažįstančių, užplūdo salę bei jos prieigas. Vieni norėjo įminti šiuolaikinio meno mįsles, išsiaiškinti, kokius klausimus vizualiojo meno lauke kelia jaunieji kūrėjai, kitus atviliojo smalsumas ir troškimas „atrakinti“ instaliacijoje slypinčius simbolius ir užšifruotas potekstes, treti nėrė į nežinomybę. „Autorinę parodą norėjau surengti tokioje erdvėje, kuri turėtų prasmingą ryšį su mano asmenine gyvenimo istorija, kur galėtų gimti diskusijos apie vietos, laiko ir tapatybės trapumą, kur susilietų emigrantų patirtys, likimai ir gimtojo krašto ilgesys. Mane užplūsta nostalgija, kai galvoju apie Druskininkus, kai prisimenu „Poetinį Druskininkų rudenį“ ir poezijos skaitymus. Gera apie tai galvoti, gera atgaivinti ir kitus įvykius, gera mintyse pūsti tą laimės balionėlį ir dar jį pagražinti fantazijomis. Bet keliaujant į praeitį, lengva joje užstrigti, pakliūti į laiko spąstus, užsidaryti laiko kapsulėse, tuomet laimė greitai išsisklaido, balionėlis akimirksniu subliūkšta ir tenka grįžti į realybę. Apie tai yra ši instaliacija“, – atidarydama parodą, kūrinio idėją atskleidė J.Daukšytė-Morlet. 
   Rengdamasi parodai, dailininkė tikslingai perskaitė ne vieną knygą lietuvių, prancūzų ir anglų kalbomis apie tamsiąją, pavojingąją nostalgijos pusę, netikėtą ir destruktyvų praeities veržimąsi į dabartį, laiko pinkles, domėjosi filosofų samprotavimais, kaip reikia kalbėti apie vietas, kurias mylime, kodėl jas idealizuojame, kaip jos susijusios su emocijomis, kodėl taip dažnai prisirišame prie savo šaknų, kodėl savęs netapatiname su medžio kamienu, šakomis ar lapija.

Dialogas su V.K.Jonynu

  Apsispręsti dėl parodos organizavimo V.K.Jonyno galerijoje Jūratei padėjo į rankas patekusi knyga „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“. Skaitydama šį laiškų rinkinį, Jūratė „užkliuvo“ už lietuvių kilmės semiotiko Algirdo Juliaus Greimo 1991 m. rašyto laiško išeivijos skulptoriui Antanui Mončiui. Laiške teigiama, kad grįžtantiesiems į Lietuvą geriausia būtų įsikurti Druskininkuose, leidžiama suprasti, kad politinis kontekstas ten palankus kultūros žmonėms, yra sudaromos pakenčiamos sąlygos gyvenimui ir darbui, taip pat primenama, kad dailininkas Jonynas įsikūrimo vieta pasirinko būtent Druskininkus. Taip dviejų Paryžiuje gyvenusių lietuvių susirašinėjimas padėjo dabartinės kartos emigrantei Jūratei pradėti dialogą su V.K.Jonynu. Netrukus į Briuselį nuskriejo Jūratės paraiška finansuoti jos projektą menininkų mobilumo programos lėšomis. Meninės veiklos finansavimo sąlygų sąraše buvo privalomi autoriaus įsipareigojimai ne tik plėtoti tarptautinį keitimąsi naujomis meno idėjomis, telkti bendruomenę, garantuoti projekto tęstinumą, bet ir savo viziją įgyvendinti tvariomis, ekologiškomis, aplinkai nekenksmingomis medžiagomis. Po dviejų mėnesių Jūratė gavo žinią, kad jos projektui pritarta.

Žaidimas prisiminimais 

   J.Daukšytės-Morlet instaliacija – tai šiuolaikinio meno pliūpsnis, žaidimas prisiminimais, nepaliekantis abejingų žiūrovų – kai kuriuos jis stebino autorės išradingumu idėją išreikšti netikėtomis priemonėmis, kažkuriuos pribloškė nelauktais sprendimais. Jūratė savo kūriniu siekė pavaizduoti netikrą, fikcinę nostalgiją – melancholišką nestabilumo būseną, persmelktą švelnios ironijos, kai ilgesys patiriamas ne tik dėl praeities pasikeitimo, bet ir dėl mūsų pačių besikeičiančio suvokimo apie ją. Emigranto sugrįžimo kelią autorė iliustravo simboliais, apipynė alegorijomis ir įvaizdžiais, įprasmino savitomis interpretacijomis ir suteikė laisvę kiekvienam parodos lankytojui ieškoti sąsajų su asmeniniais išgyvenimais. Parodų salėje esantį židinį kūrėja pajungė savo tikslui – židinio anga pavirto oro uosto vartais, popierinių skiaučių grotelės – bagažo išdavimo žiotimis. Pokyčių sieną, kurią atvykėlis turi įveikti, menininkė imitavo šilkinių virvelių širma, prisiminimų srautą nuplukdė „upe“, suformuota iš „plaukiojančių“ grindų elementų, netikėtas kliūtis paspendė „upės“ barjere, kurį pavadino kartų lūžio kalneliu (autorė save priskiria lūžio kartos atstovams, patyrusiems politinio, socialinio ir meninio gyvenimo permainų). Nostalgiją menininkė „uždarė“ spalvotuose balionuose ir juos įspraudė į stiklainius. Kai kurias stiklines talpas ji surikiavo dviem aukštais, kad primintų smėlio laikrodžius, o „upės“ krantuose išdėliojo poliruoto granito liekanas. Taip balionai tapo laiko kapsulėmis, atminties spąstais, o netaisyklingų formų akmens nuolaužos – atminties dėmėmis. Instaliacija tęsiasi per visą salės ilgį ir pakyla link lango – nostalgiški prisiminimai išsisklaido šviesoje.
   Parodoje J.Daukšytė-Morlet demonstruoja ir tapybą. Jos abstrakčiuose paveiksluose – taip pat atminties atspindžiai. Spalvomis ir linijomis autorė klajoja po mišką, aktualizuoja žmogaus poveikį gamtai, smėlio pagalba drobėje formuoja raistus, duburius, liūnus ir pelkių akivarus, o pasitelkusi švitrinį popierių, perskrodžia paveikslų siužetą netikėtais atminties įtrūkiais. Jūratė prisipažino, kad didelį kūrybinį impulsą jai sukelia muzika ir poezija. Įkvėpta tragiško likimo amerikiečių poetės Sylvijos Plath posmų, dailininkė nutapė paveikslą, kurio pavadinimui „pasiskolino“ eilėraščio frazę „Esu vertikali, bet mieliau būčiau horizontali“. Toks pavadinimas autorei leidžia eksperimentuoti: kartais šį paveikslą ji kabina horizontaliai, kartais – kaip ir šį sykį – vertikaliai.

Parodos lankytojo įžvalgos

   J.Daukšytei-Morlet pakomentavus A.J.Greimo laišką A.Mončiui, jos pasakojimą papildė parodos atidaryme dalyvavęs poetas Kornelijus Platelis, kurį A.J.Greimas yra paminėjęs tame laiške. Tuo laikmečiu K.Platelis ėjo kultūros ir švietimo ministro pavaduotojo pareigas. Prisimindamas ano laikotarpio įvykius, K.Platelis sakė, kad laiške aprašyta istorija nebuvo epistoliarinė. Iš tiesų vyko rimti pokalbiai su A.J.Greimu, jam įsikurti Druskininkuose buvo numatytas namukas arti dabartinio „Etnodvaro“. Gaila, kad derybų metu A.J.Greimas mirė, ir projektas liko neįgyvendintas. Tačiau ketinimai turėjo tąsą kitoje plotmėje – davė postūmį kurorto kultūrinei raidai. Vilniaus universiteto A.J.Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centras 1991 m. Druskininkuose pradėjo organizuoti kasmetinę akademinę studijų savaitę „Baltos lankos“, Centrui vadovavęs literatūrologas Saulius Žukas į studijų savaitės renginius pradėjo kviesti garsiausius filosofus. Tie metai pažymėti ir „Poetinio Druskininkų rudens“, savo veiklą pradėjusio 1990 m., įsitvirtinimu miesto kultūros įvykių sąraše. 
   K.Platelis, apžvelgdamas J.Daukšytės-Morlet parodą, atviravo, kad pagal parodos plakatą įsivaizdavo instaliaciją „Plaukiojančios grindys“ kaip slankiojančią platformą, skirtą užlipti ir kažką pasakyti. „Tokia instaliacija būtų rimtu konceptu politikams, kurie visąlaik plaukioja ant savo įsitikinimų platformų, svarbi žmonėms, kurie kelia sau gnoseologinius klausimus (jiems irgi tenka „paplaukioti“), na, gal būtų aktuali ir poetams, kurie norėtų užlipti ir pasiūbuoti, jiems tai atrodytų linksma ir smagu“, – šmaikščiomis, intriguojančiomis įžvalgomis dalijosi parodos lankytojas.

Mokytojai pasėjo kūrybiškumo grūdą

    Parodos atidaryme J.Daukšytė-Morlet su pagarba ir dėkingumu minėjo dailės mokytojus Andrių Mosiejų ir Liuciją Vrubliauskienę, vadino juos savo pirmaisiais švietėjais ir moralės sergėtojais. Vėlesniame pokalbyje atsigręžusi į tuos metus, kai lankė Senamiesčio vidurinę mokyklą, Jūratė pasakojo, kad mokytojas A.Mosiejus įskiepijo jai atvirą požiūrį į pasaulį. Jis neapsiribodavo užduotimis piešti graikų mąstytojų galvas, visada skatindavo reikštis laisvai, leisdavo basomis lipti į dažus ir kūrybiškai improvizuoti. Kai Jūratė mokėsi V.K.Jonyno dailės mokykloje, jai labai patikdavo pamokos gamtoje. Mokytoja L.Vrubliauskienė vesdavo mokinius į gamtą piešti iš natūros, stebėti augalų Nemuno pakrantėse, leisdavo nuo pat ryto, vos prašvitus, tapyti kieme. Pabaigusi dailės mokyklos kursą, neįsivaizduodama savo ateities be dailės, Jūratė papildomas pamokas lankė dar vienerius metus. Paskatinta mokytojos L.Vrubliauskienės, įstojo į Vilniaus dailės akademiją, baigė tekstilės bakalauro, o po to ir tekstilės magistro studijų programą. 2003 m. Vilniuje Jūratei buvo įteiktas žiuri meistriškumo prizas geriausio šiuolaikinio dizaino gobeleno konkurse.

Dažnas prancūzas laiko save menininku

   Įsikūrusi Paryžiaus priemiestyje Houilles, esančiame už 14 kilometrų nuo Paryžiaus ir turinčiame daugiau nei 33 tūkstančius gyventojų, Jūratė yra vietos menininkų grupės „O3A“ narė ir aktyviai dalyvauja jos veikloje. Miesto dailės galerija turi savo bičiulių ratą, o „O3A“ bendruomenė dažnai savanoriauja galerijoje. Druskininkuose demonstruojamą instaliaciją „Plaukiojančios grindys“ lietuvaitė ketina pristatyti ir Prancūzijoje. Mažiausiai kartą per savaitę Jūratė nuvažiuoja į Paryžių. Vienas iš jos tikslų – apsilankyti dailės parodose, o Paryžiuje – meno mekoje – jų apstu, ypač Marė (Le Marais) istoriniame rajone. Jūratė sako, kad jos aplinkoje vos ne kas antras prancūzas laiko save menininku, o dailininko statusas čia suteikiamas ir neprofesionalams, jei jie savo sugebėjimus įrodo darbais. Vakarais mažai kurie miestiečiai pasilieka namuose – visi turi daug veiklų, ypač vyresni žmonės. Jie užsiima jei ne menu, tai sportu. Paauginusi sūnų Vincentą, Jūratė pasirinko tokį darbą, kuris trunka ne visą dieną, todėl lieka laiko ir kūrybai. Pradinėje mokykloje ji veda popamokines veiklas. Pradinis ugdymas Prancūzijoje prasideda nuo trejų metų ir yra privalomas. Jūratė džiaugiasi, kad jos mokinukams, o jie yra iki šešerių metų, patinka kurti meną, vaikai sukasi kaip skruzdėliukai, nutapo net didelius formatus.

Kūrybinė veikla įsibėgėjo

   Per keletą pastarųjų metų Jūratės kūrybinė veikla įsibėgėjo. Dalyvauta grupinėse parodose, menininkų dirbtuvėse, inicijuoti performansai, meninės akcijos. Iš jų įsimintina dailininkų grupės „O3A“ paroda galerijoje „Le lavoire“, kuri įsikūrusi buvusioje skalbykloje. Jūratei kilo idėja parodos atidarymo dieną suorganizuoti meninį vyksmą „Nusistovėjusio vandens sujudinimas“. Netikėta ir smagi atrakcija pritraukė daug dalyvių ir turėjo didelį pasisekimą – galerijos baseinėlyje buvo „skalbiamos“ paklodės bei drabužiai. Ant virvių išdžiaustyti skalbiniai tapo originaliu ekspozicijos fonu.
   2024-ieji Jūratei buvo ypač derlingi kūrybine raiška. Jie prasidėjo personaline paroda „Amalgame“, kuri du mėnesius truko Paryžiuje, Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje. Ambasadai J.Daukšytę-Morlet rekomendavo Prancūzijos lietuvių bendruomenė. Dailininkė turėjo galimybę eksponuoti 16 darbų, atliktų mišria technika, sukurtų įvairiais periodais. Apie menininkės kūrybinį kelią kalbėjo buvęs Lietuvių bendruomenės Prancūzijoje pirmininkas Linas Maknavičius. Tai buvo pirmasis metų renginys šioje diplomatinėje atstovybėje. Oficialioje ambasados interneto svetainėje viešinamoje renginio anotacijoje cituojami tuomečio ambasadoriaus Nerijaus Aleksiejūno atsiliepimai apie ryškią ir spalvingą J.Daukšytės-Morlet parodą, pritraukusią daug lankytojų. Ambasadorius akcentavo, kad ši ekspozicija buvo labai gera įžanga į Lietuvos sezono Prancūzijoje metus. 
   Jūratė prisipažino, kad jai labiausiai patinka kurti instaliacijas. Dailininkės mintyse ekspromtu iškyla erdvinio kūrinio vaizdinys, kurį ji susieja su kontekstu ir užpildo filosofija. Ne taip seniai dailininkę pamalonino žinia, kad jos instaliacijos nuotrauka publikuojama fotoalbume „Aplinkos menas Vilniaus universiteto botanikos sode“. Instaliaciją „Kasdieninė“ Jūratė sumanė prieš keliolika metų, kai dalyvavo Vilniaus universiteto botanikos sodo projekte „Gamta ir menas“. Ši meninė provokacija 2007 m. buvo demonstruota Žemės ir aplinkos meno parodoje „Ženklai“. Instaliacijai toks pavadinimas buvo suteiktas todėl, kad ji sukurta iš kasdieninės duonos kepaliukų, pamautų ant šakotų baslių. Jūratė mėgsta instaliacijas kurti iš įprasčiausių, kasdien matomų daiktų. Aplinkos tvarumas yra J.Daukšytės-Morlet kūrybos kredo.

„Druskonio“ inf.

J. Daukšytės instaliacija “Kasdieninė” Vilniaus universiteto botanikos sode, 2007 m.


J. Daukšytės-Morlet instaliacija „Dainuoju kūną elektrinį“, 2023 m.


J. Daukšytės-Morlet nuotraukų koliažas “Panemunės augmenija Pašilingės kaime”


J. Daukšytė-Morlet. „Esu vertikali, bet mieliau būčiau horizontali”


J. Daukšytė-Morlet.“Įtampos indikavimas”


J. Daukšytės-Morlet tapyba iš 4 paveikslų ciklo “Atminties dėmės”

Paieška