Kryžių pašventino Liškiavos parapijos klebonas Vidmantas Striokas
Kryžiaus pastatymo ir giminės susibūrimo iniciatorius, druskininkiečiams žinomas gydytojas Vitas Šimkonis (viduryje)
Prie pašventinto kryžiaus susibūrė kelios Balčių-Šimkonių kartos
Savo knygą Sibiro aidai, skirtą Emilijos ir Flioro Šimkonių atminimui, pristatė Marija Valuckienė
Alvydo Lukoševičiaus nuotraukos
Šių metų birželio pradžioje knyga Sibiro aidai buvo pristatyta Varėnos viešojoje bibliotekoje (iš kairės knygos autorė Marija Valuckienė, Ona Šimkonytė-Stankevičienė, Vitas Šimkonis)
Emilijos ir Flioro Šimkonių jubiliejinės vestuvių 50-ies metų sukakties šventės dalyviai Liškiavoje, 1996 m.
Emilijos Balčiūtės-Šimkonienės šeima iki tremties Ricieliuose, 1939 m.
Emilijos ir Flioro Šimkonių šeimos paskutinieji metai tremtyje, 1961 m.
Nuotraukos iš knygos Sibiro aidai
Rudeninė rimtis ir sparčiai artėjančios Vėlinės sugrąžina artimųjų, neseniai ar kadaise išėjusiųjų, atmintį. Būtent atmintį ir dabartį suvienijo prasmingas renginys, aprėpęs kelias Šimkonių ir Balčių giminės kartas. Šiemetinę birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Ricieliuose, buvusios Balčių sodybos vietoje, Liškiavos klebonas Vidmantas Striokas pašventino medinį kryžių, Kristaus ir žmonių kančios simbolį. Daugeliui druskininkiečių pažįstamas gydytojas Vitas Šimkonis prie žinomo drožėjo Vytauto Dabruko išskobto dailaus kryžiaus subūrė giminaičius ir buvusius kaimynus, idant kartu įprasmintų savo artimųjų atmintį, primintų jų kančias Sibire, ilgesį gimtajai vietai, kur stovėjo plytinis skarda dengtas pasiturinčių kaimiečių Balčių namas, talpūs ūkiniai pastatai, vešėjo sodas. Kryžius iškilo V.Šimkonio mamos Emilijos Balčiūtės-
Šimkonienės tėviškėje, tuo tarpu šeimyninį gyvenimą su vyru Flioru ji pradėjo netolimoje uošvijoje Panaroje.
Apie penkiasdešimt kelių kartų giminaičių pagerbė praeitin nutolusius saviškius atmintimi, malda ir artimų žmonių susitikimo džiaugsmu. Vyriausiajam iš atvykusiųjų buvo apie 80 metų, jauniausiajam 4-eri. Artimųjų suėjimas tęsėsi Liškiavos bažnyčioje malda susiejant ir palaiminant išėjusius bei esančius giminaičius. Vienuolyno teritorijoje esančioje šeimyntrobėje visiems besivaišinant giminaitė Marija Valuckienė pristatė savo knygą Sibiro aidai apie jauno ūkininko iš Panaros Flioro Šimkonio šeimos tragediją pokario metais, jos 16-os metų tremtį Sibire. Kaip rašoma knygos viršelyje, Sibiro aidai atkartoja skausmą. Žmogaus ir Tėvynės. Pastaroji knyga šių metų birželio pradžioje buvo pristatyta Varėnos viešojoje bibliotekoje dalyvaujant jos autorei Marijai Geležauskaitei-Valuckienei, tremties liudininkams Onai Šimkonytei-Stankevičienei bei Vitui Šimkoniui, kurių gyvenimo istorijos aprašytos Sibiro aiduose. Jautrią ir jaukią atmosferą savo atliekamomis dainomis tąkart sukūrė Varėnos TAU ansamblis Gija.
Sibiro aidai pradedami nuo Flioro Šimkonio tėvų Adelės ir Kastanto Šimkonių, darbščių ir pasiturinčių Panaros ūkininkų, susilaukusių keturių vaikų, kuriuos ugdė darbu. Deja, reiklaus sau ir aplinkiniams Kastanto gyvenimas buvo trumpas - mirė tesulaukęs 47-erių metų, 1947 m. Didelį ūkį paveldėjo jo vyriausias sūnus, 25-erių metų Flioras, darbštus ir sumanus ūkininkas. Dar tėvui gyvam esant, Flioras vedė taip pat pasiturinčių ūkininkų dukrą Emiliją Balčiūtę iš Ricielių. Abu sutarė, dirbo savo šeimos gerovei. Tačiau 1949 metų kovo 29-ąją jų ramų gyvenimą sudrumstė ginkluoti kareiviai ir stribai, atvykę dviem sunkvežimiais į vieną pasodino Emiliją su pirmagime vienerių metų dukrele Onute, į kitą Fliorą. Atėjūnai teleido pasiimti porą maišų su maistu ir drabužiais. Jų pagalbininkai iš svirno, tvartų, namų Šimkonių užgyventą turtą krovė į vežimus ir išsigabeno. Išsivarė kiaules, karves, veršiukus, avis, išsigaudė vištas. Jau būdami tremtyje Emilija ir Flioras sužinojo, kaip buvo nuniokotas jų ūkis, kad sodyboje beliko nenugriauti tik gyvenamasis namas, kur įsikūrė pradinė mokykla, ir tvartas. Apie nežmoniškas sąlygas gyvuliniuose tremties vagonuose bei Sibire liudija E.Šimkonienės rašyti dienoraščiai. Su tremtiniais sovietiniai prižiūrėtojai elgėsi kaip su gyvuliais, be tinkamo maisto ir tualeto šaltuose vėjo perpučiamuose sausakimšuose vagonuose. Po daugiau nei dviejų savaičių kankinančios kelionės Šimkonius ir kitus tremtinius išlaipino Krasnojarsko krašto Balachtos rajono Tojluko kolūkyje. Kadangi gyventi nebuvo kur, vyrus nuvarė remontuoti apgriuvusių tuščių namų ir juose vėliau tremtinius apgyvendino, o pradžioje teko išsikasti gilią duobę ir įsirengti zemlianką, panašią į mūsų rūsius bulvėms. Būdavo labai sunku parsigabenti medienos malkoms, nes miškai - toli. Tremtiniai neturėjo jokių išeiginių kasdien dirbo nuo aušros iki sutemos. Negana to, valdžiai reikėjo duoti duoklę. Kai prieš lapkričio šventes kolūkis papjovė veršį ir leido kolūkiečiams nusipirkti mėsos, lietuviai tremtiniai taip pat panoro jos įsigyti. Jiems kolūkio pirmininkas atsakė paniekinančiai, kad dar nepapjovė šuns, parodydamas vietinės vadovybės nuomonę apie lietuvius tremtinius, kuriuos neretai pavadindavo fašistais, niemcais, banditais, buožėmis.
1952 m. Fliuorui, dirbusiam miške, įkando erkė ir jis susirgo nepagydoma encefalito liga. Nors du mėnesius gulėjo ligoninėje, pagalba buvo suteikta per vėlai, todėl paralyžavo dešinę ranką. Kai grįžo iš ligoninės, kitą dieną buvo išvarytas į darbą ganyti 1000 avių.
Tų pačių 1952-ųjų metų rugpjūtį Šimkoniams gimė antra dukrytė Marytė. Emilija dirbo kolūkyje iki pat gimdymo simptomų, nes jai dekretinių atostogų nesuteikė. Dukrą Marytę pagimdė pakeliui į ligoninę, esančią už keliolikos kilometrų, vyrui Fliorui tenlink vežant arkliais. Po gimdymo kolūkio valdžia jokių dekretinių atostogų nesuteikė. Sunkiai besiverčiančiai šeimai, kurioje augo dvi mažametės dukrytės, teko pasikliauti artimųjų pagalba. Emilijos tėvams, dviems seserims ir broliams, ištremtiems į Tomsko srities Asino miestą, pasisekė geriau, nes tenykštei medžio apdirbimo įmonei besiplečiant didėjo miestas ir darbininkų poreikis. Toje įmonėje dirbę Emilijos tėvas, broliai ir seserys bei daug lietuvių gaudavo palyginti neblogas algas. Emilija parašė pareiškimą komendantūrai persikelti į Asiną pas tėvus, nes jos keturių asmenų šeimai, kurioje, be mažamečių dukryčių, vyras invalidas pratinosi gyventi su viena kaire ranka, ištverti tetalkino siuviniai iš namų Panaroje suspėta pasiimti
siuvimo mašina Singer. Dėl sovietinio biurokratizmo ir pareigūnų abejingumo Šimkonių kelionė į Asiną tęsėsi ne kelias dienas, o kelis mėnesius, tačiau jų gyvenimas tame mieste žymiai pagerėjo. Įsikūrė barakuose, gavo sklypelį žemės, augino gyvulius. Flioras susirado arklininko darbą ligoninėje, kur siuvimo užsakymų gaudavo ir Emilija. Visuomet padėdavo netoliese esantys artimieji. Atšoko Emilijos dviejų seserų ir brolio vestuves pagal visas lietuviškas tradicijas. Bene svarbiausias Šimkonių šeimos įvykis Asine - sūnaus Vito gimimas 1961 m. kovo mėnesį. Vitukas buvo visų šeimos narių džiaugsmas ir rūpestis.
Iš tremties Flioro Šimkonio šeima sugrįžo 1965 m. birželį, tačiau jiems, kaip ir kitiems tremtiniams, sunkiai sekėsi susirasti vietą gyventi. Pradžioje apsistojo Ricieliuose, Emilijos tėvų namų viename kambarėlyje su anksčiau grįžusiais tėvais. Kituose kambariuose dar gyveno kolūkio pirmininko šeima, buvo įkurdinta kolūkio kontora. Prisiregistruoti Fliorui padėjo taip pat tremtinio Algio Savolskio šeima iš Savanorių kaimo šalia Leipalingio. Po kiek laiko Šimkonių penkių asmenų šeimai buvo paskirtas dviejų kambarių butas Leipalingyje. Nors buvo žmonių, kurie kreivai žiūrėjo į sugrįžusius, tremtiniai vieni kitiems padėjo, bičiuliavosi. Flioras ir Emilija tarsi atkuto padvelkus Nepriklausomybės gaiviems vėjams. 1996 m. vaikų Onutės, Marijos ir Vito šeimos surengė tėvams auksinių vestuvių iškilmes, kurios prasidėjo šv. Mišiomis jų gimtosios Liškiavos parapijos bažnyčioje. Klebonas Valius Zubavičius Emiliją ir Fliorą Šimkonius sutuokė dar kartą, skambant vargonų muzikai jie dar kartą prisiekė mylėti vienas kitą iki gyvenimo pabaigos. Klebonas priminė, jog ši pora visas šeimos priedermes sąžiningai vykdė, tris nuostabius vaikus užaugino, nors jų gyvenimas buvo sunkus, beveik nepakeliamas. Deja, lemtis Fliorui nebuvo palanki ilgiau pasimėgauti laisve, artimųjų rūpestingai globojamas jis po sunkios ligos mirė Druskininkų ligoninėje 2004 m. Po vyro mirties Emilija dar ilgokai gyveno viena Leipalingyje, nors su mama buvo apsistojusi dukra Onutė, atvykdavusi iš Druskininkų ir dirbusi Leipalingio vidurinėje mokykloje. Dukra Marytė su dukromis atkakdavo aplankyti mamos iš Marijampolės išeiginėmis dienoms. Kol sūnus Vitas gyveno Marijampolėje, o dirbo Druskininkų ligoninėje, pas mamą apsistodavo kelerius metus. Vaikai nuolatos veždavo mamą melstis į Liškiavos bažnyčią, kur ji dėkojo Dievui už gerus vaikus ir galimybę gyventi. Kai Emilija labai pasiligojo, ją į savo namus Druskininkuose parsivežė dukra Onutė su vyru Vladu ir mamą slaugė iki jos mirties 2015 m. E.Šimkonienė, eidama 91-uosius metus, amžinojo poilsio atgulė šalia savo vyro ir artimųjų Liškiavos kapinėse, savo parapijos, o ne amžino įšalo žemėje, kaip daugelis lietuvių. Šimkoniai niekada nekeršijo už savo gyvenimo tragediją, nors žinojo, kas juos įskundė tuometinei pokario valdžiai, kieno dėka jie buvo įrašyti į tremiamų sąrašą.
