Dėkojame žinomai Varėnos krašto kultūros puoselėtojai, mokytojai Vandai Gudelionytei-Mockevičienei , Druskininkų vidurinės mokyklos 4-os laidos abiturientei, už įdomius prisiminimus, įtaigiai liudijančius apie atmosferą Druskininkuose 1946-1953 metais.
1952 m. Druskininkų vidurinės mokyklos moksleivė Vanda Gudelionytė tautiniais drabužiais
Vanda GUDELIONYTĖ-MOCKEVIČIENĖ
Pirmas susitikimas su Druskininkais buvo 1946 m. prieš rugsėjį, geriau sakyti, prieš mokslo metus. Brolis Vytas mane per vasarą šiek tiek paruošė laikyti egzaminą į šeštą klasę, nes aš po pradinės buvau susirgus ir metus praleidau sėdėdama namie. Tėtė atvežė mane pas Druskininkų gimnazijos direktorių D.Viščinį, gyvenusį Neravų kaime, ir paliko. Mes abudu su direktorium kitą rytą ėjom pėsti į mokyklą. Ėjom mišku, takais, paskui pasirodė miesto namai, daugiausiai mediniai, perėjom mediniu tiltuku upukį (Ratnyčėlį) visai pat prie Nemuno, per parką takeliais, dar pora neilgų gatvukių, va, ir mokykla. Direktorius man parodė, kurion klasėn aš laikysiu egzaminus ir išėjo į mokytojų kambarį. Laikiau aritmetiką, lietuvių kalbą ir rusų, kurios visai nemokėjau nei skaityt, nei rašyt, nes pradinėn tik po pavasario atostogų, atsieit, pradėjom mokytis ir rusų. Bet ir pati mokytoja rusų kalbos nemokėjo. Per tuos du mėnesius išmokom tris žodžius: električestvo, stol ir stul, raidžių rašyti nesimokinom. Rusų kalbos mokytojas Sviklas mano žinias įvertino dvejetuku. Kas daryti? Aš pas globėjų direktorių, neatsimenu ar beldžiaus duryse, ar ne, bet įėjau ir apskundžiau mokytoją Sviklą. Leido man mokytis šeštoje klasėje, bet iš tikrųjų su rusų kalba man buvo bėdų.
Mums su broliu Vytu Druskininkuose pasamdė butą pas Rimšelienę, netoli mokyklos. Namas nemažas, gal kokie trys butai, bet mūs tas butukas buvo nedidelis, vienas kambarys ir virtuvė. Tai tam kambary tilpom, brolis Vytas, Volungevičius nuo Leipalingio (brolio bendraklasis) ir dar vienas mokinukas (jau neprisimenu nei vardo , nei pavardės, tik atsimenu, kad jis vieną naktį pamatė per kambarį lekiantį velnią. Laimė, velnias išlindo per langą), aš ir vyriausia šeimininkės duktė Sabina. Mes abidvi ir miegojom vienon sofon. Virtuvėn miegojo vienon lovon šeimininkė ir jauniausia dukra Marysia. Tėvai už butą mokėjo maistu. Tuoj laiku krautuvėse maisto beveik ir nebuvo. Ir mokytojams vežė tėvai maistą. Gal jie dar algų negavo? Mūs tėvai tai aptarnavo mokytojus Kvaraciejus. Elena Kvaraciejienė buvo ir mano auklėtoja. Ji dėstė lietuvių ir anglų kalbas. Po pamokų pas juos ėjau mokytis anglų kalbos. O Vincas Kvaraciejus prieš karą buvo Lietuvos karininkas. Jo tėvai ir brolis buvo išvežti Sibiran. Jis dėstė fizinį lavinimą. Mokytojo gimtinė - Česukų kaimas prie Merkinės, kitoj pusėj Merkio. Auklėtoja buvo labai gabi, ne tik gerai dėstė lietuvių ir anglų kalbas, grojo fortepijonu, vadovavo chorui, kol nebuvo muzikos mokytojo, liaudies šokių kolektyvams, ruošė su mokiniais spektaklius, kuriuose ir aš kartais vaidinau.
Druskininkų mieste buvo daug medžių, namai - labai gražūs, daugiausiai mediniai su gražiais išpjaustymais, su verandom, bokšteliais, mūrinių pastatų buvo labai mažai. Druskininkiečių dauguma šnekėjo lenkiškai, bet mokėjo ir lietuviškai, tik užsispyrusiai save laikė lenkais, nors daugumos buvo tikros lietuviškos pavardės. Kaip ir mūs šeimininkė Rimšelienė, kadaise gyvenus Lazdijuose, vyriausia duktė Sabina baigus lietuvišką mokyklą, mokiusis pas Salomėją Nėrį, kalbėjo lietuviškai gražia Basanavičiaus tarme, tačiau labai pyko ant savo sesers, kad ta buvusi tokia gražuolė, Druskininkų kurorto grožio karalienė, ištekėjo už lietuvio Mikelionio nuo Leipalingio. Dabar jai uždrausta net mamą aplankyti. Arba ir kita jos sesuo Halina, gyvenus Gardine, susilaukus vaikelio nuo ruso karininko, kuris ją paliko, o vaikelis mirė, tai Sabina ne tik ją smerkė, bet motinai net neleido jos lankyti. Bet mama nebūtų mama. Slaptai parsivežė Haliną iš Gardino, ton pačion gatvėn suieškojo kambariuką ir čia slapta ją apgyvendino. Šeimininkės paprašyta ir aš slaptai jai nešiau valgyti. O Marysia, nors turėjo 15 metų, niekur nesimokino. Ji būdavo išsidabina, plaukus tokiom trūbelėm susuka (tada buvo tokia mada), raudonai lūpas ir skruostus išsiružavoja ir sėdi kaip pabučiuota, sakydavo Sabina, net šaukštų tingi suplauti. Sabina man buvo labai gera. Abi miegojom vienon sofon, mane pamokino skambinti gitara, man pasakodavo apie savo gyvenimą, kaip iš Lazdijų persikėlė gyvent į Druskininkus, parodė lenkų prezidento J.Pilsudskio namelį ant Nemuno kranto, kur vasaromis žiūrėjo į kitą Nemuno pusę, į Baltašiškę, į Lietuvą, pasakojo, kaip jis Rimšelytes, jaunas panenkas, kalbindavo, kaip Sabinos prašydavo pakalbėti lietuviškai, pasakyti lietuviškai Aš tave myliu, kad žodis mylimoji švelniau skamba nei
kochanka.
Tęsinys kitame numeryje
V.Mockevičienė apdovanota
Sidabrinės bitės ženklu už
kultūros tradicijų puoselėjimą Varėnos krašte
Varėnos r. savivaldybės nuotr. |
Apie autorę
Vanda Gudelionytė- Mockevičienė gimė 1934 m. vasario 12 d. Aušrinės kaime prie Vilkiautinio. Mokėsi Liškiavos pradinėje mokykloje, Druskininkų 1-ojoje vid. mokykloje, o 1968-1972 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje chorinio dirigavimo ir dainavimo. Dirbo pradinių klasių mokytoja Masališkių, Montvilų, Gudakiemio kaimuose. 1959-1995 m. Nedzingės vidurinės mokyklos mokytoja. Vadovavo Nedzingės vidurinės mokyklos ir kultūros namų chorų, liaudies šokių, dramos, vokalinių ansamblių kolektyvams. Ponios Vandos vadovaujamas Nedzingės kultūros namų moterų ir mergaičių choras 1980 m. ir 1985 m. dalyvavo respublikinėse dainų šventėse. Bene labiausiai Nedzingę išgarsino V.Mockevičienės vadovaujamas vaikų folkloro ansamblis Piemenukai, 1984 m. tapęs festivalio Ant marių krantelio laureatu. Jis daugsyk koncertavo televizijos laidose, įvairiuose renginiuose visoje Lietuvoje, vaikų folkloro festivaliuose Lenkijoje ir Vokietijoje. Filmavosi H.Šablevičiaus filme Imu jūsų duoną (1988 m.). Už liaudies meno tradicijų puoselėjimą, dalyvavimą tarptautiniuose ir respublikiniuose folkloro festivaliuose, dainų šventėse vaikų folkloro ansamblis Piemenukai ir jo vadovė V. Mockevičienė yra gavusi daugybę Lietuvos kultūros ministro, Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus, Varėnos rajono savivaldybės mero padėkų ir diplomų.
1998 m. V.Mockevičienė apdovanota Sidabrinės bitės ženklu už kultūros tradicijų puoselėjimą. Beje, 2022 m. Sidabrinės bitės ženklu ir Varėnos rajono savivaldybės kultūros premija už reikšmingus projektus ir aktyvią kultūrinę veiklą populiarinant dzūkišką tarmę apdovanota ir ponios Vandos dukra, žinoma aktorė Vitalija Mockevičiūtė.
V.Mockevičienė yra Nedzingės kaimo vyresniojo amžiaus žmonių asociacijos Nedzingėnai vadovė. Organizuoja švenčių paminėjimus ir įvairius renginius Nedzingės krašto žmonėms. Stengiasi užrašyti nykstančių vietinių kaimų istorijas, tradicijas. Savo straipsnius skelbia Varėnos rajono laikraščiuose. 2016 m. Druskininkuose vykusiose respublikinėse pasakorių varžytuvėse Žodzis žodzį gena V. Mockevičienė pelnė nominaciją už įdomią pasaką ir jos sekimą. 2017 m. išleista V.Mockevičienės knyga Šoka šarka ir genys: Dzūkijos kaimo autentiški vaikų žaidimai.
Praėjusiais metais ponios Vandos 90-ojo jubiliejaus proga išleista jos antroji knyga Aušrinės ir Nedzingės kelaliais.Tai prisiminimai, spaudoje paskelbti straipsniai, senovinės dzūkų pasakos.
Pasak ponios Vandos, dzūkai yra labai kuklūs, savo vaikais ir jų pasiekimais pasidžiaugia tik savo širdyse, nemoka pasigyrt. Ji su vyru Vytautu Mockevičiumi, kilusiu iš Panedzingio kaimo, susilaukė keturių vaikų, deja, juos auginti teko vienai Vandai padedant anytai, Vyto mamai, nes 1965 m. vyrą Dievulis pasišaukė pas save. Pirmą kartą gyvenime noriu viešai pasidžiaugti savo vaikais, nes jie garsina ne tik savo kraštą Nedzingę, bet ir Lietuvą,- priduria Vanda. Jos dukra Audronė ne tik baigė akordeono klasę Muzikos ir teatro akademijoje, bet ir tapo sporto meistre, Lietuvos ir Baltijos šalių trumpų distancijų bėgimo čempione. Ji šiuo metu gyvena Stokholme Švedijoje, dirba mokykloje. Dukra Jūratė, baigusi VVU socialinius mokslus, dirba neįgaliųjų žmonių centro Šviesa vadove, yra neįgaliųjų asociacijos prezidentė. Iš prezidentės Dalios Grybauskaitės gavusi valstybinį apdovanojimą.
Žinoma aktorė Vitalija Mockevičiūtė - baigusi Muzikos ir teatro akademiją. Su Neringa Varnelyte sukūrusios teatrą Labas. Praėjusį mėnesį V.Mockevičiūtei už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Sūnus Darius baigęs folkloro studijas Muzikos ir teatro akademijoje. Ilgametis aklųjų kombinato folkloro ansamblio Versmė vadovas, folkloro ansamblio Ratilai dalyvis. Dirba suaugusiųjų gimnazijos Vilniuje direktoriaus pavaduotoju.
Druskonio inf.
V.Mockevičienė su artimaisiais
|
