Lietuvos garbės apdovanojimas įteiktas 8-mečiui,
išgelbėjusiam žinomo druskininkiečio gyvybę
|
A. Račkauskas su žinomu autolenktynininku Roku Baciuška (kairėje), senele Daiva Stravinskiene ir vedėju Mindaugu Stasiuliu Lietuvos garbės apdovanojimų ceremonijoje
Fotodiena.lt nuotr.
Jeigu ne Adrianas, būčiau palaidotas jau, - prisipažįsta Vytautas Martinonis
Adrianas dažnai užsuka į Vytauto Martinonio sodybą ir jam padeda
TV3 filmuko stop kadrai
Kovo 11-ąją, minint 35-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagal tradiciją įveikti nacionaliniai Lietuvos garbės apdovanojimai, kuriais pagerbti to nusipelnę mūsų šalies žmonės.
,,Jie nedėvi superherojų skraisčių. Priešingai kasdienybėje jie dažnai atrodo taip, kaip ir mes, - skelbė renginį transliavusi TV3. Renginį vedė Justina Bezaraitė, Marijonas Mikutavičius ir Mindaugas Stasiulis, pasisakė prezidentas Gitanas Nausėda.
TV3 žiūrovus sujaudino 7-ios ypatingos istorijos apie žmones, kuriems įteikti apdovanojimai. Vienas iš jų atiteko Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos pirmos klasės mokiniui Adrianui Račkauskui, išgelbėjusiam kaimyną.
Praėjusių metų rugsėjo 6-oji Bartelių kaime prie Veisiejų galėjo baigtis tragiškai 71-erių metų druskininkiečiui Vytautui Martinoniui, jeigu pas jį į sodybą nebūtų atvykęs negalią turintis 8-metis A.Račkauskas.
Dar ne taip seniai mokyklą pradėjęs lankyti 8-metis Adrianas nė nesapnavo, kad įprasta rugsėjo popietė taps išbandymu, kokį retai patiria net suaugusieji. Berniukas, kuriam sunku išreikšti save žodžiais, tądien prabilo didvyriškais veiksmais. Nelaimės dieną, jo kaimynui Vytautui pasilenkus pasemti vandens iš prūdo, vyrui stipriai apsisuko galva, ir jis įkrito į tvenkinį. Netrukus Vytautas suprato, kad pačiam išlipti iš prūdo nepavyks.
Laimei, būtent tuo metu pas savo gerą draugą 71-erių metų Vytautą atvyko 8-metis Adrianas. Pamatęs sukniubusį tvenkinyje kaimyną, neeilinės drąsos berniukas nė akimirkos nesudvejojo ir dviračiu nurūko kviesti močiutės. Nedelsdamas grįžo namo ir apie tai pranešė močiutei, kuri į pagalbą pasikvietė netoliese traktorių vairavusį ūkininką Eimantą.
Netrukus jiedu dviese išgelbėjo skendusį Vytautą. Už šį kilnų poelgį Adrianas buvo įvertintas Lietuvos garbės apdovanojimu.
Jeigu ne Adrianas, būčiau palaidotas jau. Jis mane išgelbėjo, nes man išseko jėgos, buvo minučių klausimas, mane dumblas traukė į dugną, pasakojo TV3 televizijai iš tvenkinio ištrauktas kaimynas V.Marcinonis, dažnai iš Druskininkų atvykstantis į mamos tėviškę iš senelių paveldėtą sodybą Bartelių kaime prie Veisiejų. Vytautas, druskininkietis nuo gimimo, gerai žinomas kurorto gyventojams. Nuo mažumės jis patarnavo Druskininkų bažnyčioje, apie penkis dešimtmečius buvo jos zakristijonas.
Istorija būtų pasibaigusi liūdnai, jei ne ypatinga Vytauto ir Adriano draugystė savo vaikų neturintis Vytautas berniuką laiko tarsi anūku. O nelaimės akivaizdoje Adrianas įrodė, kad didvyriais tampa ne tie, kurie kalba garsiausiai. Didvyriai yra tie, kurie nedvejodami ištiesia pagalbos ranką. Šioje istorijoje dviratis Adrianui leido lėkti kaip viesului, ir būtent taip prisišaukti pagalbos. Būtent todėl apdovanojimą jam įteikė triskart Dakaro ralio podiumą pasiekęs lenktynininkas Rokas Baciuška. Lenktynininkas pakvietė Adrianą kartu su juo praleisti pusdienį ir pasivažinėti bagiais. Į apdovanojimų ceremoniją Adrianas atvyko su močiute Daiva Stravinskiene. Po filmuko, kuriame buvo autentiškai atkurtas pastarasis įvykis, vedantieji apibėrė Adrianą klausimais, į kuriuos jis atsakė tvirtu dzūkišku teiginiu Tep.
Lietuvos garbės herojus 8-metis Adrianas judrus ir jautrus vaikas, kuris, pasak jo senelės D.Stravinskienės, mėgsta prisirišti prie žmonių ir visada nori padėti. Adrianas gyvena kaime kartu su senele.
Adrianas mėgsta bendrauti su žmonėmis, nes nuo pat mažų dienų jis visur dalyvaudavo šventėse ir renginiuose, sako Adriano senelė Daiva. Kadangi ji pati dalyvauja folkloro kolektyve, dažnai lankosi įvairiuose renginiuose, o Adrianas visuomet keliauja kartu su senele. Nors Adrianas yra labai gyvybingas ir pilnas energijos, jis susiduria su raidos ir kalbos sunkumais, kurie buvo diagnozuoti, kai jam buvo tik 4 metai.
Lemtingąją praėjusių metų rugsėjo 6-ąją, penktadienį, po pirmos savaitės pirmoje klasėje, berniukas grįžo namo. Išlipęs iš automobilio, jis pamatė kaimyno automobilį ir pasakė močiutei, kad vyksta pas dėdę. Aš dar nenorėjau jo leisti, nes reikia persirengti, pavalgyti. Sakau: Adrianai, eik pavalgysi, bet jis sako: Ne, aš labai greitai. Stvėrė dviratį nuo kiemo, pasakė: Aš tuoj grįšiu ir išvažiavo, prisimena senelė Daiva. Po kurio laiko Daiva pastebėjo, kad Adrianas greitai mina dviratį ir grįžta namo, o iš jo veido suprato, kad kažkas negerai. Jis neįėjo į kambarį, o pabeldė per langą ir pasakė: Močiute, dėdė baloje. Močiutė nesuprato, apie ką jis kalba, ir paklausė: Kur? Mūsų dėdė? Adrianas atsakė: Taip, mūsų dėdė baloje. Adriano senelė iškart turėjo blogą nuojautą nieko nebelaukusi išbėgo lauk ir pamatė tvenkinyje gulinčią žmogaus figūrą kaimyno Vytauto kūnas plūduriavo vandenyje.
Vytautas jau iš anksto lemtingąjį penktadienį jautė galvos svaigimą. Nusprendęs palaistyti šilauoges, jis pasilenkė prie tvenkinio vandens. Nuėjau, pasisėmiau vandens prie savo prūdelio, mane tik apsuko ir į prūdelį įkritau, laistytuvas ant šono, aš prūde iki pusės juosmens. Pradėjau kapstytis, pirma, kai mane apsuko, jaučiau, kad praradau sąmonę, bet kai į vandenį įkritau, po 5 minučių pradėjau reaguoti, kad aš vandeny. Pas mane prūdo kraštai aukštoki, ėmiau kabintis už akmenų, mane traukė žemyn, nes yra daug dumblo. Kapsčiausi apie 20-25 minutes, tada su dešine ranka užsikabinau už medžio šaknies ir laukiau, kol kas pasirodys, tą lemtingąjį penktadienį prisiminė iš tvenkinio išgelbėtas Vytautas. Jis prisimena, kad turėjo įvairių minčių, tačiau laiku pasirodęs 8-metis Adrianas buvo tarsi angelas. Viename krante mačiau velnią, tačiau tada, kai atsukau akis, pasirodė Adrianas su dviratuku, pasakojo Vytautas ir pridūrė, kad tuo momentu jau buvo susitaikęs su mirtimi.
Adriano senelė pasakojo, kad, pamačiusi Vytautą vandenyje, prie jo pribėgo ir ėmė klausti, ar jam viskas gerai, tačiau jis pakreipęs galvą, purkšdamas vandenį, tepasakė: Gelbėk. Kadangi, pasak senelės Daivos, krantas prie tvenkinio buvo status ir akmenuotas, ji nesugebėjo ištraukti įkritusio kaimyno Vytauto. Supratusi, kad nesugebės padėti, Daiva pamatė laukuose dirbantį traktorininką Eimantą. Prieš bėgdama pas jį, Daiva paliko Adrianą su Vytautu, kad berniukas kalbėtų su kaimynu ir neleistų jam nuslysti į vandenį...
Nežinau, ką traktorininkas pagalvojo, kai pamatė šlapią moterį, mosikuojančią rankomis, bet jis suprato, kad kažkas vyksta, išlipo ir sakau: Skęsta žmogus. Jis iškart su manimi parbėgo iki tvenkinio, paėmė už rankų, aš vėl įlipau į tvenkinį, už kojų paėmiau ir mes jį ištraukėme, pasakoja Daiva. Traktorininkas Eimantas prisimena situaciją ir teigia, kad jei ne Adriano pagalba, žmogaus gyvybė būtų užgesusi tvenkinyje, nes jo būklė buvo kritinė. Ištraukus Vytautą iš vandens, jis buvo sąmoningas. Adriano senelė nedelsdama iškvietė greitąją pagalbą. Atvykę medikai nuvežė Vytautą į Druskininkų ligoninę, o vėliau jis buvo pervežtas į Kauno klinikas. Gydytojai nustatė, kad jam susidarė subdurinė hematoma smegenyse kaupėsi kraujas, kuris darė spaudimą. Kraujas kaupėsi apie mėnesį, pasakojo Vytautas. Po kelių dienų, pirmadienį, jis buvo operuotas. Po operacijos jo savijauta pagerėjo ir jis pradėjo atsigauti.
Jei ne mažasis herojus Adrianas, Vytauto šiandien greičiausiai nebebūtų tarp gyvųjų tuo neabejoja nei jo močiutė, nei pats kaimynas, nei traktorininkas Eimantas. Jeigu ne Adrianas tuo momentu nuvažiavęs ir pamatęs, manau, kad būtume neturėję kaimyno, nes gyvename vienkiemyje, nėra judėjimo didelio, žinoma, kelias čia pat, bet automobiliai dažnai nevažinėja keliu, kad būtų pamatę, sako močiutė Daiva, pabrėždama, kad pagalbos gali tekti laukti per ilgai. Ji svarsto, kad blogiausiu atveju pati kaimyną būtų radusi tik vakare, vedžiodama šunį: Vakare būčiau suradus
Bet tada jau būtų buvę per vėlu. Pats Vytautas iki šiol negali patikėti, kaip vienas vaiko sprendimas išgelbėjo jam gyvybę. Be to, Adrianą su Vytautu sieja ypatingas ryšys nors vienas dar vaikas, o kitas jau vyresnio amžiaus vyras, jie puikiai vienas kitą supranta.
Pasak kaimyno, berniukas nuo mažens mėgo su juo leisti laiką, padėdavo įvairiuose darbuose: Adrianas sako: Mes eisime ką nors veikti su dėde. Tai žolę pjauti, šakas genėti, gėles laistyti, ką nors nuvežti. Pasak močiutės, Adrianui tai ne tik bendravimas, bet ir veiksmas, kurio jam kaip judriam vaikui labai reikia. O Vytautas, matydamas, koks nuoširdus ir padedantis berniukas yra Adrianas, mielai priima jo draugystę. Močiutė Daiva didžiuojasi anūku, kuris, užuot pasislėpęs ar išsigandęs, iškart bėgo pagalbos. Aš džiaugiuosi, kad vaikas nepasislėpė, neišsigando, o pranešė man. Pagalvojus, kitas galėjo išsigąsti, tuo labiau, kad vaizdas, man suaugusiai, buvo šoką keliantis. Dabar Adrianas supranta, kad išgelbėjo dėdę, o močiutė jam paaiškino, koks jis šaunuolis, ir pabrėžė, kad jei kada nors matys žmogų bėdoje, visada turi pranešti. Tuo tarpu Vytautas kasdien jaučia dėkingumą už antrą šansą, kurį jam suteikė berniukas, nepabūgęs stoti akistaton su pavojumi.
Parengta pagal TV3 inf.
|
|
|
