Rita Čerovskienė prie prosenelio nukaldinto kryžiaus
Unikalus paveldas išlenkti pavalkai, sukabinti ant ūkinio pastato sienos
Kai vėjas palankus, girdisi Pervalkos bažnyčios varpai, - sako 66-erių metų Rita Čerovskienė, gyvenanti Švendubrės kaimo įkalnėje, nuo kurios atsiveria Raigardo slėnio platybės. Gražios sodybos erdviame kieme iš tolo akį traukia aukštas metalinis kryžius, ant kurio akmeninio pagrindo iškalti 1882 metai. Tai įrodymas, jog šioje sodyboje nuo seno tebegyvenama, nors pagrindinis namas joje pastatytas 1939 m. iš atplukdytų Nemunu
sielių. Pasak sodybos dabartinės šeimininkės R.Jančiauskaitės-
Čerovskienės, šį metalinį kryžių, kad sodybą saugotų, nukaldino jos prosenelis Juzefas Jančevskis, Švendubrės kalvis. Jo kalvė buvo šioje sodyboje, netoli nuo dabartinio namo. Įdomu, jog ir kitas ponios Ritos prosenelis buvo kalvis. Na, o jos tėvo Petro Jančevskio, darbštaus įvairių padargų meistro, neįprastas įdirbis išlenkti pavalkai - sukabinti ant sodybos ūkinio pastato sienos. Rita priminė būdą, kaip ji su broliukais padėdavo tėvui medienos lankus lenkti. Ant ūkinio pastato sienos paliktas barabanas, ant kurio tėvukas medieną lenkdavo. Neįprasti paveldo eksponatai, verti kitiems parodyti. Gaila išmest, priduria Rita, rodydama ir į pavalkus, ir į rankų darbo roges, ir į grėblius, kirvukus, kitus ūkio reikmenis, kuriuos nagingas tėvukas sumeistraudavo. Be to, jis kone visiems švendubrėnams dailius kašikus nupindavo.
Beje, Ritos broliai buvo Jančevskiais įregistruoti, o ji pati pagal pasą - Jančiauskaitė. Apskritai, įdomūs pakraščio arba pasienio žmonių likimai, o jų pavardės ir vardai persipynę su lenkiškais ar baltarusiškais. Svarbiau ne tautybė, o kad geras žmogus būtų, sako Rita, ištekėjusi už lenko Romualdo, tačiau išsaugojusi lietuvių kalbą 23 metus gyvendama ir dirbdama Gardine. Jos vyras kilęs iš anapus sienos esančios Pervalkos, ten pat prieš 20 metų palaidotas, tačiau dviračiu nuvažiuot jo kapo sutvarkyt, kaip būdavo anksčiau, žmona dėl uždarytos sienos negali. Belieka pažįstamų prašyt ar samdytis, kad vyro kapą patvarkytų. Kai Gardine gyveno, vyras su vaikais šnekėjo lenkiškai, o Rita lietuviškai. Abu lankydavo arba lietuviškas mišias Gardino brigitiečių bažnyčioje, arba lenkiškas tenykštėje katedroje. Tuo tarpu jų vaikai, be tėvų kalbų, mokykloje privalėjo mokytis baltarusiškai, rusiškai, prancūziškai. Ypač kalboms imlus buvo sūnus Osvaldas, laimėjęs pirmąją vietą diktanto konkurse ir patekęs į jo baigiamąjį etapą Minske. Deja, ketinęs studijuoti psichologijos mokslus sūnus prieš 6-erius metus tragiškai žuvo Ispanijoje. Čerovskių dukra Beata taipogi labai gerai baigė technologijos mokslus. Rita daug valdžios instancijų perėjo, kad vaikams Lietuvos pilietybę parūpintų. Galiausiai jai šiuos reikalus sutvarkyti padėjo euroralamentarė Laima Andrikienė. Iš Gardino, kur R. Čerovskienė dirbo ūkvede mokyklose, suvisam persikėlė į Švendubrę 2005 metais pasiligojusios motinos slaugyti. Gardine jau nieko nebeliko, išskyrus prisiminimus, sako Rita, prosenelių sodyboje Švendubrėje gyvenanti su dukros šeima.
