|
M.K.ČIURLIONIO
KRAŠTO MENO PUSLAPIAI |
Druskonio
rubriką remia MEDIJŲ RĖMIMO FONDAS |
 |
|
| ,,Gyvenu, kaip gyvenasi |
Teresė Būdelienė su jubiliatės puokšte
Teresė Būdelienė su vyru Antanu
Izabelė ŪSIENĖ
Su mokytoja Terese Būdeliene mudvi sieja nemažai vertybinių dalykų. Šiemet atšventėme ženklius jubiliejus Teresei rugsėjo pabaigoje sukako 90, o man gegužės mėnesį irgi nemenka metų kupeta stuktelėjo - 80. Rugsėjo 8-tą dieną iškilmingai buvo pažymėtas trečiosios lituanistės mano mokytojos Reginos Gvazdaitienės jubiliejinis gimtadienis 100-asis.
Su T.Būdeliene irgi pažįstamos jau labai seniai. Kai grįžau dirbti į gimtąjį miestą, Teresė tuomet buvo tikra ,,Balzako amžiaus laikų moteris. Graži, drąsi, žodžio kišenėje neieškanti, kaip dzūkai sako, atlaši. Tokios moters ,,į paraštę nepastumsi. Tuo ji patiko mokiniams, nes ją gerbė ir gal net savotiškai mylėjo kiek pribijodami. Tiesą pasakius, ne jos pačios, o tų šmaikščių posakių, kurių apstu lietuvių kalboje, žemaičių tarmėje taipgi. Man taip pat imponavo šie jos bruožai ir gebėjimai, svarbūs kiekvienam mokytojui, norint neprarasti savivertės. Mokiau jos du sūnus Algimantą ir Arūną. ,,Visų draugas buvo jos vyras - Antanas Būdelis prie dainos ir prie žmogaus, vėlgi taip sako tie patys dzūkeliai. Su juo išgyveno, kaip numatyta santuokos priesaikoje: ,,Kol mirtis mus išskirs.
Įnikome į nepabaigiamus lituanistinius darbus. Jai dar ir neakivaizdinės studijos. Šurmulingos ,,būtinosios šventės, kuriose netrūko dainų, šokių, pašmaikštavimų, pavaidinimų, patriotinių impulsų, ne kartą saugumiečių pažnaibytų. Vėliau kartu išėjome į trečiąją vidurinę dauguma jaunesni. Visur Teresė su savo vyru, kuris, kaip mums atrodė, buvo tikras žmonos ,,ginklanešys, pasiruošęs visuomet ją ginti. Plika akimi matei, kad ši pora laiminga. Tą liudijos visi trys vaikai Algimantas, Arūnas, Eglė. Savarankiški, veiklūs, turintys savo nuomonę, o tėvai jų per daug nevaržė tesižiūri patys. Metai mokykloje praskriejo ,,kaip obuolmušiai žirgai. Jautėmės savo kelyje ir ,,savo kailyje.
Šiandien kalbinu Teresę jau visai kitokiomis aplinkybėmis, kitame laiko lygmenyje. Vis atidėliojome pašnekesį po vyriausio sūnaus mirties, kaip sako Teresė, ,,reikėjo save iš gabalų surankioti. Atėjo diena, kai radosi jėgų kalbėtis apie save ir dabartinį savo laikmetį senatvę. Kai atvyko į Druskininkus, jai ėjo dvidešimt pirmi, o dabar devyniasdešimt pirmi. Taigi Druskininkuose 70 metų. O šį jubiliejų atšventė kukliai, bet oriai ir prasmingai. ,,Susirinkome būtent rugsėjo 28tą dieną atskiroje ,,Violetos viešbučio salytėje pietų pavalgyti. Man širdį paglostė toks artimųjų dėmesys ir gebėjimas žaibu susiburti. Tik artimiausieji. Jų buvo 17; 7 anūkai, 5 proanūkiai. Išskyrus Algimantą ir jo žmoną Eglę. Jie tebekovojo su klastinga liga. Prisiminsiu šį jubiliejų iki pat savo likutinio gyvenimo galinės stotelės. Ten, kur visi nueisime. Teresė nedaugžodžiauja - kai pasitikslinu, ar tikrai nori atsiskleisti visuomenei, atsako tvirtai: ,,Taip, norėčiau. Bet parašyk viską pati. Šįkart interviu žanro vieningai atsisakėme dėl suprantamų priežasčių. Apsidžiaugiu, kai Teresė, sunkokai rinkdama žodžius, pasakė, kad turi ir vieną džiaugsmą labai realų. Adomas su Kristijonu (Algimanto sūnus ir anūkas) aplanko, paskambina. O tėvui kapą tiesiog išmoningai išrinko. Išbraidė visas kapines, kol pagaliau rado gražią vietelę Raudondvario dvaro aplinkoje. Teko net prisiregistruoti, kad galėtų gauti šią kapavietę. ,,Man labai patinka ši vieta, o dar labiau džiugina tai, kad Algimanto vaikai tokie atkaklūs. Juk ir Algimantas iki paskutinės gyvenimo akimirkos buvo kovotojas. Atmintyje ir širdyje įsirėžė visi mūsų pokalbiai. Taupūs žodžių ir labai prasmingi. Jis visada kalbėjo apie ,,nuveiktus darbus tą dieną. Niekada nekalbėjo apie ligą. Kai laidojome kito sūnaus Arūno žmoną ir susirinkome Algimanto namuose, visi nusistebėjome, kad jis toks gyvybingas, neprarado apetito, valgė kaip tikras vyras po darbo. Šiuo momentu man sušvyti prisiminimas iš jaunystės. Prisimenu, kaip Algimantas gavo pirmą stipendiją, o namo sugrįžęs ir sako: ,,Mama, aš turiu pinigų, galiu tau duoti.. Šias laikais tokie žodžiai skamba kaip vyriškumo etalonas. Kokių reta.
Kliudome garbaus amžiaus privalumus ir problemas. Dabar, kai jos gyvenimas vyksta bute, Teresė išmoko pamatyti gatvės grožį. Gyvena M.K.Čiurlionio gatvės pradžioje, kur ryžtingas Šaulys nusitaikęs į mums neregimą objektą, bet pažvelgę tikime, kad šūvis bus tikrai sėkmingas. Kiek dešiniau vyksta ,,Nemuno sanatorijos atstatymas. Viskas taip svarbu. Rodos, nemažai teko medžių iškirsti, betgi tie, kurie išliko, pažėrė gausybę spalvų ir atspalvių, kaip sugeba tik spalio mėnesio gamta. Užėjo kalba, kad nyksta kai kurie augalai: vis rečiau matome plukių geltonųjų ir baltųjų. O kas matė anemonų ,,plantacijas pamiškėse ir pievose? Salomėjos Nėries apdainuotų...
Pašnekesys neišvengia fragmentiškumo. Teresė prisimena, kaip Antanui išėjus Anapilin, ją gelbėjo sodas: iš naujo pažino kiekvieną gėlytę, augalėlį, ramino vienuma. Staiga ji nusišypso ir ima pasakoti, kaip, būdama visai žalia jaunamartė, pažindinosi su anyta. Man smagu klausyti pasišnekėjo kaip tikra žemaitė su cikra dzūke. ,,Tai sėsk an uslanėlio, ko ca stovi. Dairausi, kur tas uslanas. Anyta pirštu parodo. Dartės paduok kupkelį. Kas tas kupkelis? Taigi kružikas, jei nesupranci. Buvo tų pokalbių, viena iš kitos mokinosi. Paskui išėjo Anapilin Antanas, ,,nuliūdo sodas, paseno obelys. Krūmai sunyko. Patylime, o Teresė ir vėl sako:
- Ar matai, kas mano sekcijoje?
- Matau, bet čia viskas kitaip.
- Taigi knygas atidaviau žmogui, kuris sutiko paimti visas. Sakė, statosi namą, jame bus vienas kambarys knygoms. Tai gal gerai padariau?
Žinau, ką reiškia atsisveikinti su knygomis, kurios buvo mūsų gyvenimo dalis. Bet štai ant sofos vėl kaupiasi krūvelė. Naujos šiuolaikinės knygos ateina vaikai vėl dovanoja, o Teresė dar turi geras akis skaito ir ne tik. Vedasi mane į savo ,,studiją. Jau daug metų ji siuvinėja kryžiuku. Preciziškai atlikti darbai. Keli kabo miegamajame, vienas jų išsiuvinėtas spalvotai. Teresė nesureikšmina savo ,,kūrybos, juk čia kopijos. Na, nesutikčiau perkelti ant drobės, suderinti arba netgi keisti spalvas, dailiai įrėminti reikia nemažai išmonės. Šiuo metu įrėminimo jau neatlieka atsirado vienas žmogus, kuris šiam techniniam darbui turi tiek kantrybės, kad išsiuvinėti paveikslai, gavę būstą gyventi, rodos, atgyja. Buvo surengusi ir vieną parodą, bet jai geriau, kai paveikslai išsprūsta iš jos rankų ir dovanojami artimiems žmonėms. Ten ir įsikuria. Teresė negali ištrinti to skaudaus prisiminimo, kuris jai atvėrė duris į šią kūrybos studiją: ,,Išėjus Amžinybėn mano žmogui, pasijutau, lyg žemė būtų prasmegusi - neliko gyvenimo prasmės. Vieną dieną, tarsi Dievo siųsta, draugė įdavė man į rankas adatą... Susiuvau savo gedulą, liūdesį, ilgesį, viltį. Ta draugė - Aldona Galdikienė. Esu jai labai dėkinga.
Tiesa, dar buvo toks vienintelis Lietuvoje mokytojų senolių klubas ,,Bičiuliai. Jo įkūrėja - ,,Atgimimo mokyklos direktorė Danutė Časienė, o klubo vadovė Rita Mikalčienė. Šventėme tautines šventes, keliavome, lankėme kultūrinius renginius, įsimintinas Dzūkijos vietas, savaip pažymėjome svarbius gimtadienius, lydėjome į Amžinąją kelionę. Susibūrimai mus vienijo, guodė ir drąsino.
Veriasi mokytojos gyvenimo spalvos. Juk senatvė tam ir duota. ,,Štai esame trys neišskiriamos draugės Pranutė, Liuda ir aš. Bendraamžės. Pranutė dar vairuoja mašiną, o reiklūs tikrintojai kasmet tikrina jos sveikatą, vairavimo įgūdžius, regėjimą ir t.t. Kiek su jos mašinėle aplankėme Dzūkijos gražių vietų, grožėjomės medžiais, pievų gėlėmis, puokštėmis, kurios pačios sugula tau į delnus. Aptarinėjome knygas savo mažytėje kamerinėje erdvėje. Tebevairuoja Pranutė ir dabar, nors kojos jau nelabai klauso. Nuostabios mano bičiulės. Kiek buvo pokalbių be žodžių... Ji mosteli ranka, o mes jau matome ir žinome, ką nori pasakyti. Gandras, kaip šeimos galva, rūpinasi medžiokle, o gandrienė ,,mandagiai jam skrandą sulopė. Draugystė tęsiasi. Deja, iš gyvenimo išėjo Liuda Petrauskienė. Čia netinka žodis
,,negrįžtamai. Mintimis ją palydime, bet neišlydime. Yra su mumis. O dar buvo maldos grupelė. Ir ten žinojome, kuo sielą pasotinti.
Šiuo metu dažniausiai su Terese bendraujama gyvai ir ,,nuotoliniu būdu. Pirmiausia, žinoma, vaikai, anūkai, rečiau proanūkiai. Neskubiai mokytoja kalba: ,,Nereikia vaikų pririšti, juolab per daug iš jų norėti. To niekada nedariau. Kaip dzūkai sako - ,,kožnam savo. Jų apsilankymai periodiški per gimtadienius ar šventes. Dovanos tradicinės knygos. Man regis, nuo sofos jau greitai vėl apsigyvens sekcijoje. Telefonų skambučiai irgi įgavo savo tvarką. Pati Teresė skambina retai, nebent vakarais. Artimieji įvairiai, kartais netikėtai, dukra Eglė kasdien po gerą pusvalandį. Jai viską reikia žinoti apie sveikatos būklę ir ne tik. Jai skirtas angelo globėjo vaidmuo.
,,Esu viena, bet tikrai ne vieniša. Skaitau, siuvinėju, žiniasklaidą ,,pamoderuoju. Mano durys visada atidarytos. Dar apsilankėlius išlydžiu. Iki laiptų. Mano didysis angelas - patarėja ir patarnautoja Onutė. Dzūkė, mokanti visus suprasti, užjausti, atlikti savo pareigą protu ir širdimi. Gyvenu, kaip gyvenasi.
Pokalbis neprailgo buvo abipusiai naudingas liko dar neišsakytų minčių, kurių nereikia atverti iki galo - telieka mūsų vėstančioje realybėje kaip išminties ,,papildas. Laikas patikslina kelio ženklus, bet nesustabdo svajonės, tikslo siekiamybės, netgi rutinos svarbos. Gyvenimas tęsiasi, sakyčiau, pažymėtas kokybės ženklu. Ypač ignoruodamas kūno išdaviko grimasas.
Su tradicine dovana knyga
Teresė Būdelienė su Bičiuliais Seime pas Ireną Degutienę bei gimtadienio šventės metu
|
|
|
