Iš emigracijos – auginti gėlių Druskininkuose: atskleidė,
kokia gėlė pavers gėlyną pasakišku ir kvapniu
Šiandien Ernestos gyvenimas – gėlės
Asmeninio archyvo nuotraukos
Asta KAUŠAKIENĖ, ww.15min.lt, GYVENIMAS žurnalistė
Prieš daugiau nei dešimt metų pamatytos moterys su glėbiais gėlių Ernestai tapo tikru įkvėpimu. Šiandien ji pati yra ta moteris, kuri savo rankose laiko spalvingas, kvapnias, dailias gėles, kurių grožiui sunku rasti tinkamų žodžių. Meilę augalams kartu suvyru pavertusi verslu ji dalinasi savo keliu ir išduoda, koks pamirštas augalas jūsų darželyje gali tapti tikru karaliumi. „Aš manau, kad meilės sėklą augalams savo širdyje nešiojuosi nuo pat vaikystės, kai su drauge žaisdavome „gamtos klubą“, darydavome „sekretus“, kai žemėje po stiklu yra paslepiami gėlių žiedai ir įvairūs žolynai. Močiutės darže turėjau savo lysves, kuriose galėjau eksperimentuoti su augalais, tačiau prireikė nemažai laiko ir gan vingiuoto kelio, kol ši sėkla subrendo ir virto šiuo skintų gėlių ir daugiamečių augalų ūkiu „Laimingos gėlės“, – dalinasi Ernesta. Ji prisimena, kad prieš daugiau nei dešimtmetį,pamačiusi vis daugiau užsienyje besikuriančių skintų gėlių ūkių, ir moteris, laikančias glėbius savo ūkyje išaugintų gėlių, supratusi, kad tai ir yra svajonių gyvenimas.
„Na ir nuo tada mano visos mintys ir darbai buvo vedini šios svajonės. Gavau darbą Jungtinėje Karalystėje, kurioje iš arti galėjau susipažinti su gėlių auginimu, o Londone baigiau garsaus floristo floristikos kursus. Vėliau – ir skintų gėlių auginimo kursus Amerikoje bei kraštovaizdžio architektūros studijas Lietuvoje“, – pradžią prisimena moteris.
Druskininkai ir gėlių vežimėlis
Užsienyje susipažinusi su savo vyru Petru ir grįžus gyventi į jo gimtuosius Druskininkus, prasidėjo naujas etapas. „Teko pasukti galvą, ką rinktis – Vilnių, Kauną ar Druskininkus. Kadangi vyras buvo didžiausias Druskininkų gerbėjas, pasirinkome būtent čia kurti ramų šeimos gyvenimą. Šiandien nekeisčiau šio miesto į jokį kitą – jaunai šeimai auginti vaikus čia nuostabu, o ir gyvenimas ramesnis ir lėtesnis“, – dalinasi Ernesta.
Druskininkuose buvo pasėtos pirmosios gėlių sėklos, kurias moteris parsisiuntė iš už Atlanto. Išaugo patys nuostabiausi žiedai, kuriuos reikėjo realizuoti – taip šeima pradėjo prekybą puokštėmis ir skintomis gėlėmis Druskininkų turguje. „Reklamos jokios niekada nedariau, o gėles vežiojau dviračiu – vagonėliu, kuris iki šiol kelia žmonėms šypsenas“, – su nostalgija prisimena moteris.
Dažnai ją tiesiog gatvėje susistabdydavo ir pirkdavo gėles. Šiandien klientų ratas iš tiesų labai smarkiai prasiplėtė ir už Druskininkų ribų, tad šeima gėles ruošia įvairiems renginiams ir asmeninėms šventėms Vilniuje ir Kaune.
Moteris sako, kad viską pradėjo iš didžiulės idėjos ir noro, o nežinomybės buvo labai daug. „Tas žmonių palaikymas mane labai skatino nesustoti, eiti į priekį, ir šiandien mes dirbame vis dar su didžiuliu džiaugsmu.Trokštu išlaikyti tą jausmą, nesinori, kad tai, ką darome, taptų juodu darbu“, – dalinosi Ernesta.
Ką šiandien augina? Pradėjusi nuo skintų gėlių, kurių sezonas labai trumpas, šiandien Ernesta užsiima ir daugiamečių gėlių sodinukais, ir skintų gėlių prenumerata. Ji labai domisi natūralistiniu apželdinimu, kadangi tai ir tvaru, ir reikalauja mažiausiai darbo.
„Pagal tai ir rinkomės augalus, todėl šiandien pas mus gausu miskantų, soruolių, viksvų ir kitų žolinių augalų, bei žydinčių – kraujalakių, vingirių ir kt. Galbūt tai daug kam mažai girdėti ir matyti augalai, bet man patinka rinktis tokius, kurie suteikia sodui architektūrines formas, įvairovę, pritraukia drugelius, bites, kamanes“, – dalinasi moteris.
O kas patinka lietuviams? Jie pirmenybę teikia žoliniams augalams, taip pat tiems, kuriems nereikia daug priežiūros. Ernesta pataria auginti būtent tai, kas tinka mūsų sąlygoms, kadangi kitu atveju teks tuos lepius augalus apšokinėti. Mažiau darbo ir daugiau grožio yra būtent tai, ko nori žmonės.
Pelėžirniai – tikras atradimas
Ernesta negali nepasidalinti gėlėmis, kurios išties kvapnios ir spalvingos, bet daugelio pamirštos. Kodėl jas būtina prisikviesti į darželius? „Matau, kad visus labiausiai sužavėjusios gėlės – kvapieji pelėžirniai, kurie tikras mūsų ūkio darbinis arkliukas, nes kuo daugiau jų skini, tuo daugiau naujų žiedų vis išauga. Nors šios gėlės nėra iš ilgiausiai besilaikančių vazoje, jų aromatas yra tiesiog svaiginantis, o spalvų įvairovė didžiulė. Daug kas pasakys, kad tai močiučių gėlės. Ir taip, iš tiesų, kvapiuosius pelėžirnius dažnai galima buvo sutikti mūsų močiučių darželiuose, tačiau dažniausiai tai buvo daugiamečiai pelėžirniai, o mūsų auginamų rūšių sėklas parsisiunčiau iš Anglijos ir Amerikos augintojų ir selekcininkų. Tokių spalvų įvairovės ir rūšių Lietuvoje gauti bus neįmanoma“, – pasakoja moteris.
Ji priduria, kad šiuo metu prekyboje Lietuvoje jau atsirado nemažai pelėžirnių sėklų, tad šios gėlės tampa vis madingesnės ir sugrįžta į mūsų sodus. Na, o jų auginimas iš tiesų yra labai lengvas.
„Kovas yra geriausias metas sėti sėklas, kurias iš pradžių rekomenduoju 24 val. pamirkyti šaltame vandenyje – taip suminkštinamas sėklos apvalkalas ir paspartinamas jų dygimas. Išmirkusias sėklytes sėjame į gilius indelius, nes pelėžirniai išvysto gan stambią šaknų sistemą, ir laikome šiltai, kol sudygs. Sodinukams paaugus apie 10-15 cm, rekomenduoju nugnybti centrinio ūglio dalį, paliekant dvi tris lapelių poras nuo apačios – toks augalo nugnybimas skatina šakotis nuo pat pagrindo ir neištįsti“, – sako Ernesta. Sodinukus persodinti į nuolatinę augimo vietą galima tuomet, kai prognozuojamos paskutinės šalnos, mat jie tikrai atsparūs šalnoms. Arba galite juos sėti tiesiai į dirvą, kai tam ateina metas, tiesa, tokiu atveju žiedų sulauksite kiek vėliau. Svarbu – būtina padaryti atramą, kad jie turėtų kur lipti! Pelėžirniai mėgsta itin derlingą ir maistinėmis medžiagomis turtingą dirvą. „Na, o toliau belieka sulaukti pirmųjų žiedų ir nuostabių kvapų. Tikrai rekomenduoju visiems išbandyti šias gėles savo sode, nes jūsų namų vazos gali būti pilnos šių nuostabių žiedų iki vasara persiris į antrą pusę“, – į kvapnų ir spalvingą gėlių pasaulį pasinerti kviečia Ernesta.
