Janina Šarkuvienė su vyru Juozu karališkoje aplinkoje
Su sūnumis Mindaugu ir Laimonu
Joninių proga pagerbti Jonai ir Janinos, Druskininkų trečiojo amžiaus universiteto lankytojai (iš kairės):
Jonas Burokas, Janina Klimienė, Janina Šarkuvienė, Janina Žibūdienė ir Jonas Valskys
Izabelė ŪSIENĖ
Visi esame Kelyje, kurio algoritmas identiškas. Gimstame, gyvename, mirštame. Jeigu gimimą dar lemia aplinkybės, tai mirtis vis tiek visada visus pasiima. Mirtis užbaigia fizinę egzistenciją. Bet nepajėgia atimti iš žmogaus dvasinių lobių, kuriuos paliko Išėjusysis ar Išėjusioji.
Jau praėjo mėnuo su trupučiu, kai šį pasaulį paliko šviesi, tauri asmenybė Janina Šarkuvienė tobula žmona, mylinti motina, močiutė, visuomenės veikėja, neužmirštama bičiulė. Liko prisiminimų šviesa. Žinoma, ir mums Trečiojo amžiaus universiteto lankytojams. Ypač šios bendruomenės senbuviams. Kurį ar kurią bepakalbintume, savo vaizduotėje tuoj atgamintų jautrų prisiminimą. Bet šįkart pakalbinau tris moteris: Janiną Klimienę, Janiną Žibūdienę ir artimą giminaitę dukterėčią Dianą Griniūtę.
Beje, visos trys Janinos kažkuo ,,giminiškos. Visų pirma tuo, kad pirmiausia skuba dalytis, būti veikloje, džiaugtis mūsų ypatingo, sakyčiau, likutinio gyvenimo akimirkomis. Janina Klimienė artimiau bendravo su Janina Šarkuviene. Ji paliudijo: ,,Mus jungė meilė gėlėms, dailei, namų puošybai ir, žinoma, tuo, kas moterims labai svarbu, darbužių puošybai savo išmone. Abi stengėmės siekti elegancijos, valdyti savo nuotaikas, neleisti skleisti liūdesio ar kitų negatyvų. Norėjome būti pastebimos, regimos, reikalingos, mokėmės būti gerai nusiteikusios. Manau, Janina skleidė tą ypatingą moteriškumo grožį, kurį moka sukurti savomis rankomis. Mums patiko dovanoti, būti per Velykas Velykėmis.
Janina Žibūdienė, be kurios neapsieina nė vienas sportinis ar kultūrinis renginys, beje, visada mus dar nustebina neragautu pyragu. Sakykime, iš burokėlių pagamintu. Visiems. Paprašyta įvardyti šviesų prisiminimą, ji pabrėžė Janinos Šarkuvienės dosnumą: ,,Dalytis su kitais jai buvo tiesiog gyvenimo reikmė. Mokėjo surasti žmogų, kuriam kažko reikia. Ir tuoj išspręsti problemą. Matėme Ją visuose renginiuose, ieškančią progos, ką paremti materialine ar dvasine
prasme.
Mūsų trys Janinos. Tuoj pasigendame, jei kuri ilgiau nesirodo.
O Svarbiausioji jau žvelgia į mus iš Anapus. Ji žengė gyvenimo keliu, ilgai nesvarstydama apie save - mokėjo dovanoti kitiems, įžvalgia akimi matydama, širdimi jausdama, ko ir kiek reikia stokojantiems. Mes Ją tokią pažįstame - laimingą, džiugią, skubančią veikloje su meile ir pasiaukojimu. Esame dėkingi ir įsipareigoję mintyse būti Kelyje, pavyzdžiu laikydami taurią Janinos Šarkuvienės egzistenciją. Ji buvo Žmona, Motina, Močiutė. Globėja, svarbi visuomenės asmenybė. Tebūnie Jos sielos kelionė nutvieksta gerų darbų šviesos.
Jos artima giminaitė Diana Griniūtė skyrė laiko pokalbiui. Nepaisydama rūpesčių, skausmo.
,,Nuo penkerių metų taigi 50 m. Jiedu su vyru Juozu buvo mano Krikšto tėvai. Prisiėmė krikščionišką pareigą rūpintis manimi. Buvau jiems kaip dukra, o jie man kaip tėvai. Ji palaikė mano norą šviestis, džiaugėsi, kad rinkausi tokią specialybę - dailės terapiją, kaip galimybę padėti žmonėms. Mano širdyje ji paliko daug šviesos, gerumo priimdama sprendimus remiuosi į juos. Mane žavėjo Jos gebėjimas priimti svečius. Per Jonines suburdavo šeimą, gimines. Pridarydavo stebuklų. Paparčio ieškojimas kiekvienam buvo atradimo sėkme palytėtas. Laukdavome kvietimų. Ji laikė šeimos branduolį. Ji kaip mūsų visų mama, laimės talismanas. Dosni, gera, palaikanti - Ji vertino kiekvieno mūsų pasirinkimą. Janinai kartu su vyru Juozu išvykus gyventi į Druskininkus, turėjome gražią tradiciją kartu trise susitikti ir lankytis Vilniuje vyksiančioje Kaziuko mugėje. Neišdils iš atminties, kaip ji vakare sėsdavo prie siuvimo mašinos ir pasiūdavo patalynę medžiagas rinkdavosi pati ir tas, kurių raštai gražūs, su margaspalviais drugeliais. Mūsų rankose Jos pasiūti dekoruoti maišeliai. Mane apimdavo nuostaba iš kur ji semiasi tiek energijos, tiek galėjimo veikti. Buvo kaip šeimos nematomas, bet esamas medis. Savo darbštumu abu su vyru kūrė namus, atvirus visiems. Ji kaip mama buvo ne tik savo dviem sūnums Mindaugui ir Laimonui, bet seserims ir broliams Janina vyriausia šeimoje, bei dukterėčioms - išmokome skaniai gaminti, siūti, megzti, kurti ir rūpintis kitais. 2017 m. per šeimos šventę Janinai, kaip visapusiškai idealiai moteriai, buvo suteiktas šeimos karalienės titulas. Šventėme Lenkijoje, dvare, kur buvo įsigalėjusi teminė paslauga netgi su karališkais drabužiais. Mane lietė Jos aukso vertės patarimai, išnarpliotos istorijos, žavėjo estetiškas maisto pateikimas. Dėkinga už daugelį dalykų, kurių ir ,,į jaučio odą nesurašytum. Už aktyvų sportą ir įsitraukimą į visuomeninę veiklą. Buvo tikra trijų ,,rūmų ponia. Turiu omeny darbą Vilniaus ,,baltuosiuose rūmuose - prezidentūroje, Druskininkų Trečiojo amžiaus universiteto erdvę ir, žinoma, Grūto kaimo ,,rūmuose.
Tas ypatingas noras padėti kitiems - tai švelnus rūpestis kitais - vos ne kaip šeimos nariais. Šią savybę ji paveldėjo iš savo tėvelių, o dabar paveldėjome ir mes. Per visas šventes visus apdovanodavo. Skubėjo padėti visiems, kas jausdavo reikmę. Rūpėjo šeima, giminės, kaimynai. Vilniaus daugiabučio kaimynai.
Senai močiutei, prie kasos stovinčiai, kai trūksta kelių eurų, vienišai mamai, likusiai vienai su vaikeliu ant rankų, pradedančiai jaunai menininkei. Visi šeimoje jautėme saugumą dėl to, kad Ji yra. Liko Gyvas posakis ,,Janytė taip darė. Gėlės, mezgimas, kulinarija perėję į vaikų ir giminės moterų rankas ir širdį. Prisiminimai, netgi įpročių tęsinys, tarytum Jos gyvasties tęstinumas. Išėjo tik fizinis kūnas. Šviesus liūdesys su dideliu dėkingumu glosto liūdesį ir ramina. Janina nuo jaunystės mėgo piešti, kurti ir šį talentą pradėjo labiau puoselėti jau gyvendama Grūte prieš kelerius metus pradėjo lankyti dailės būrelį Druskininkų M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Ją tapyti ir kurti labai įkvėpė dailės mokytoja, o visi šeimyniškiai su nuostaba ir susižavėjimu įvertino Janytės tapybos darbus, kurie buvo pristatyti per Josios šių metų gimtadienį vasario mėnesį. Vienas iš Jos darbų net patekęs į jaunų menininkų išleistą 2025 metų kalendorių Hütte Žiogeliai 2025. Todėl ir mano dailės terapijos magistro studijų pasirinkimas buvo labai pamalonintas Janinos pritarimo. Siekė, kad studijuočiau būtent dailės terapiją, kaip pagalbą sužeistai sielai.
Mane veikė Jos gyvenimo vertybės: teisingumo ir atjautos patarimai vedė į pozityvius potyrius, sprendimus. Rūpinkis ne tik savimi buvo jos gyvenimo credo. Ji sugebėjo būti paprasta moteris, besidarbuojanti savo gėlynuose, virtuvėje, valstietė, triūsianti sode. O prie Vienos valso - žavi ir elegantiška karalienė.
Vilniuje vykdavo labdaros Vienos pokylis rotušėje, kurio metu kartu su vyru aukojo tiems, kam labai reikia. Dalyvavo ir organizavo Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo, skirto kaimo mokyklų ir vaikų globos namų vaikams, paramą ir renginius. Katu su moterimis Soroptimistėmis ir ,,Šiltų širdžių klubu padėjo talentingam jaunimui. Ji buvo elegantiška ir šiuolaikiška. Ėjo kartu su laikmečiu. Savo veikloje trokštu surasti tokį ryšį su šeima, turėti traukos galią. Išlaikyti vidinę šviesą ir pozityvumą. Pagarbų bendravimą su žmonėmis, nepaisant kiekvieno statuso ar amžiaus. Siekti tokios abipusės darnos vyro ir žmonos santykiuose. Tai abipusis ryšys, meilė ir pagarba, palaikant vyro siekimus. To paties sulaukti iš jo. Pokalbio pabaigoje į klausimą, kas Janinai buvo Trečiojo amžiaus universiteto veikla: įpareigojimas, būtinybė ar kas kita, atsakė aiškiai ir nedviprasmiškai: veikla, žmonės, žinių troškimas.
Bendravimas su žmonėmis. Jai rūpėjo neužsidaryti savo sodyboje ir ieškoti bendraminčių. Ji labai įsitraukė į universiteto veiklą, domėjosi, kuo gyvena jį lankantys žmonės, kūrė pozityvią, šventišką ir palaikančią atmosferą daug pasakodavo, kur dabar važiuoja, kokias paskaitas klausė ir kokių dar laukia. Paskaitos dažniausiai apie sveikatą, tai ją domino nuo jaunystės sveikas gyvenimo būdas buvo puoselėjamas abiejų su vyru Juozu. Šita sodyba alsuoja istorija: dar būdami jauni pradėjo puoselėti ir gražinti tėvų palikimą. Čia nėra kičo, daug natūros. Abu jie vienas kitą gavo iš Likimo rankų gerų rankų.
Pasakojimas liejosi spontaniškai, tarytum skubant išsakyti viską, ką Diana patyrė šiuose namuose. Kaip skaidraus šaltinio vanduo, nuplaunantis netekties skausmą.
Buvau klausytoja. Besąlygiškai tikinti šios moters žodžiais, kurie sušildo, paguodžia, atgaivina prisiminimų šviesą. Ją patyrėme dauguma DTAU lankytojų.
