Mūsų žemietis kun. V.Česnulevičius (dešinėje) šv. Mišių aukoje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje
Rugpjūčio 24 d. kun. Virginijus aukojo šv. Mišias Ratnyčios bažnyčios šventoriuje
Rugpjūčio 24-tą dieną Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje vyko Šv. Apaštalo Baltramiejaus atlaidai. Tylus ir kuklus apaštalas, ištvėręs kankinystės naštą, yra vienas iš dvylikos, kuriuos Išganytojas siuntė kaip bažnyčios pamatus. Dzūkų krašte jis priimtinas, laukiamas ir vadinamas maloniniais vardais (mūs Bautrukas. Atajo Bautrukas ir iskrido gandrai). Pirmąsyk per 30 metų Baltramiejaus atlaidai švenčiami, neatkeliant į sekmadienį, kaip buvo įprasta ankstesniais metais. Šventė išpildė parapijiečių lūkesčius, o atvykėliai iš kitų parapijų taip pat išsinešė palaimos ir sielos atsinaujinimo troškimą. Parapijos klebonas Algirdas Šimkus su bažnyčios bendruomene puikiai organizavo šventę, kuri šiemet buvo išties išskirtinė. Žengiant į šventorių, pasitiko laukų gėlių puokštės. Kunigu įšventintas 1994 m. gegužės 28 dieną, šiemet švenčiu 30 metų kunigystės jubiliejų, o RATNYČIOS PARAPIJA yra pirmoji mano tarnystės vieta, - sako kunigas Virginijus Česnulevičius, pagrindinės mūsų šventovės Vilniaus arkikatedros bazilikos administratorius. Iš tiesų tą dieną prieš trisdešimt metų Ratnyčios bažnyčioje V.Česnulevičius pradėjo kunigo tarnystę. Šįkart garbingas svečias aukojo Šv. Mišias. Homilijoje, susitapatindamas su visais žmonėmis, ragino siekti svarbiausio gyvenimo tikslo šventumo. Nesidairyti į kairę ar dešinę, eiti su Jėzumi visomis įmanomomis žmogiškumo formomis. Vyresnieji, tie, kurie prisimename Virginijaus kunigystės principus, supratome ir džiaugėmės jo pasišventimu svarbiausiai misijai tarnauti Dievui reiškia suprasti kiekvieną žmogų, nes visi esame pakrikštyti taigi su Dievu. Ne šiaip sau lietuvių pasisveikinimas ir atsisveikinimas šitai pabrėžia Labą dieną, su Dievu Su Dzievuliu dzūkiškai. O laba diena yra toji, kuri Dievo palaimos paliesta. Po Šv. Mišių vyko bendruomenės šventiškas susibūrimas. Ilgokai paklajojusi, suradau V.Česnulevičių, tarp žmonių besišnekučiuojantį. Užsilikęs jo maloninis įvardijimas mūsų Virgutis tebėra su mumis ir dabar. Atvykęs į Druskininkus, paprašytas mielai aukoja Šv. Mišias ir Šv. Baltramiejaus, ir Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčiose.
Esame pažįstami nuo pirmųjų jo kunigavimo metų. Prisigretinusi paprašau interviu. Žinau, kiek daug jis turi įsipareigojimų, šiuo metu atlikdamas tarnystę Vilniaus arkikatedroje kaip administratorius. Betgi šiandien jis ,,mūsų Virginijus ir man atsisakyti tiesiog negali. - Paprastai žodis ,,pašaukimas yra siejamas su ypatinga žmogaus dvasine privilegija ir dargi sėkme. Ką Jums reiškia pašaukimas?
- Pašaukimas - kažkas šaukia. Tas Kažkas iš didžiosios raidės - daugiau nei tėtis, mama, draugas ar kitas žmogus. Tas, iš kurio gaunu gyvenimą kiekvieną dieną. Dievas. Išgirstu, atsiliepiu, lieku ištikimas tam kvietimui. Mūsų visų pirmas pašaukimas yra gyventi. Ne aš galvojau, renkuosi gimti ar ne, o Jis pašaukė, mama, tėtis palydėjo į pasaulį. Antrasis mūsų pašaukimas pašaukimas šventumui. Per Krikšto sakramentą esame kiekvienas pašaukti šventumui. Ir kiekvienas atsiliepiame skirtingai per šeimos gyvenimą, kunigystę, vienuolystę ar kitokį pasišventimą. Manau, kad laimingas žmogus, kuris išgirsta savo širdy kvietimą, paraginimą ir bando juo gyventi. Ištikimai gyventi. Tai pripildo žmogų pilnatvės, ramybės, žmogiškumo. Turiu, siekiu nuolat savo gyvenimą orientuoti pagal Dievą, Jo įkvėpimus. Ir tai yra laimė. - Kas lėmė jūsų tarnystės kelią ir kaip sekėsi veikti žmones, kad jie atsinaujintų kelyje Dievop. Kokių reakcijų susilaukiate šiais ypatingais laikais, kai pasaulyje daug sumaišties ir egzistencijos grėsmės?
- Turiu norėti eiti žmonių link, būti su žmonėmis, nors tai nėra lengva. Keičiasi žmonės, bendruomenės. Specialių receptų neturiu, reikia įsiklausyti, išgirsti ar atpažinti tikinčiųjų poreikius, esamą situaciją ir pabandyti atnešti jiems Evangeliją - Kristų. Kad atsiduriu vienoje ar kitoje parapijoje, tai vyskupo sprendimas, o už viso to galiu įžvelgti ir Dievo buvimą. Reakcijų įvairiausių yra. Dabartinis laikas toks lekiantis: visi skuba, bėga, užsiėmę, pilni visokių rūpesčių: nerimo dėl ateities, karo grėsmės, klimato kaitos. Žmogus mažiau randa tylos laiko ar mažiau įsiklauso į savo širdį, sąžinę, o kai nesugeba kontroliuoti savo gyvenimo, nervinasi, pyksta ir kitus pykdo. Ir kunigui ne visada pavyksta išvengti šių iššūkių. - Jus gerbia ir myli ne tik paprasti žmonės esate vertinamas, laukiamas, kviečiamas daugelyje renginių. Kaip pavyksta visur suspėti?
- Atsiliepti iš širdies, būti ištikimam visur sunku. Man atrodo, kad šeimoje tėtis ir mama dar daugiau aukojasi nei kunigas. O specialiai neieškau renginių, netgi nelabai mėgstu. Tiesiog kasdienybėje darau ir stengiuosi iš širdies. - Kaip buvusi lietuvių kalbos mokytoja, tebesu reikli žodžiui, prasmei, skambėjimui ir netgi kirčiavimui. Su malonumu klausome Jūsų nepriekaištingos dikcijos, žodžio raiškos, balso tembro. Kaip šitai pasiekėte, ar užteko seminarijos studijų?
- Ačiū.. ačiū...Turbūt jei paklaustumėte bent vienos kirčiavimo taisyklės, tai susimaučiau, ačiū mokytojoms (Jusienei, Kalpokienei). Greičiau tai pavyksta iš intuicijos ir patirties. Pripažinsiu, atsirasdavo kelyje ir vienas kitas lituanistas, kuris pataisydavo mano tarimą. Ačiū jiems. - Kokią vietą, jūsų nuomone, Šv. Mišių eigoje užima kunigo homilija? Jam pačiam ir žmonėms?
- Ar supras Dievo Žodį žmogus, jei niekas nepaaiškins. Homilija arba pamokslas yra girdėto Šv. Rašto ištraukos paaiškinimas šių dienų kontekste. Man svarbu bent kelias minutes trumpai paaiškinti, pasidalinti įžvalgomis, impulsais. Kai ruošiuosi, tai aš pats susitinku su Dievo Žodžiu. Labai dažnai prakalba koks žodis ar eilutės, kuriuos nešiojuosi širdyje. Žodžiai, kurie gaivina. Pabandykite nusiraminti, sustabdyti mintis, bėgimą ir leisti, kad pats Dievas kalbėtų. - Šiandien man tas džiugus šurmulys po Šv. Mišių priminė Jūsų pradėtą tradiciją švęsti maldoje ir tęsti šventoriuje. Kaip Jūs šiandien čia jautėtės aukodamas Šv. Mišias šventoriuje?
- Labai pakylėtas, ruošiausi ir galvojau apie Ratnyčios parapiją, apie tą laiką, kai tarnavau čia. Viskas labai artima, kai ateinu ir pažįstu žmones, matau kai kuriuos tuos pačius ištikimai keliaujančius. Atrodo, kad neišėjęs iš jūsų. Tikra atgaiva mano širdžiai būti su žmonėmis, trumpam pabėgti nuo pareigų ir pajusti - o čia va kaip gera. - Drįstu visgi paklausti, kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai?
- Laisvalaikis - jo labai nedaug. Su amžiumi atrodo, kad vis daugiau laiko užpildo Kristus. Patinka futbolas, krepšinis. Dažnai turiu rinktis tarp pareigų ir pomėgių. Per laisvą dieną į mišką nuklystu, kokių lepeškų paieškoti, tik va šiais metais ne Dzūkijoje, o Aukštaitijoje radau pirmąsias jų ir dar baravykų. Myliu jūrą, fotografuoti saulėlydžius. Klausyti gervių klykimo. - Mums labai patiko klebono Algirdo sumanymas aukoti Mišias šventoriuje, o remontuojamą pastatą palikti statybininkų malonei. Kaip jautėtės šioje erdvėje aukodamas Šv. Mišias?
- Kunigas Algirdas - labai kūrybingas. Jis surado išmintingą sprendimą išnešti altorių prie žmonių, nors suprantu, kad remontai atneša ir savo iššūkių. Jaučiausi gerai. Bažnyčia -tikintieji - kurie išeina iš pastato į pasaulį, praeivio, vienišo, kenčiančio link. Gal tai gali būti padrąsinimas ir jums eiti pas kaimynus ir drįsti kalbėti apie Jėzų. - Ko palinkėtumėte druskininkiečiams?
- Į galvą ateina M. K. Čiurlionio mintis: ...reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų (savo) keliu, kad nestovėtų tamsybėse Ir taip pat Šv. Augustino mintis: Tegu joks nuovargis nesutrukdo man Tavęs ieškoti; priešingai, padaryk, kad ieškočiau Tavo veido su dar didesniu užsidegimu. Suteik man jėgų ieškoti Tavęs, Tu, kuris padėjai man Tave surasti ir dovanojai viltį vis labiau ir labiau Tave atrasti. Tavo akivaizdoje yra mano stiprumas ir mano silpnumas: sustiprink vieną ir gydyk kitą. Tavo akivaizdoje yra mano protas, protingumas ir mano abejingumas: ten, kur Tu atvėrei, leisk įeiti; ten, kur uždarei, aš beldžiu, atverk man. Apkabinu ir laiminu maldoje.
* * *
Laikas jau rudeniop. Tebūnie jis dosnus visiems žemės ir dangaus malonių.
