Šienpjovių čempionatas Tviskantys Raigardo dalgiai 2024
Juozas ŠIKŠNELIS
Prašytume atsakyti, kas geriau: ar laimėti konkurse solidžią sumą, ar leisti entuziastams su minimalia išorine parama organizuoti grandiozinį renginį. Nevarkite ieškodami atsakymo, nes aš palengvinsiu jūsų užduotį, pristatydamas šienpjovių čempionatą Tviskantys Raigardo dalgiai, kuris vyko rugpjūčio 10 d.
Švendubrės kaime ir kurį organizavo cikri entuziastai - Marina ir Tadas Suraučiai, be projektinės paramos, tik disponuodami savo bei bičiulių energija, sugebėję sukurti grandiozinį tarptautinį renginį. Viena finansininkė nuolatos kartodavo: su pinigais kiekvienas durnius gali organizuoti, bet tu pabandyk tai padaryti be pinigų. Marina ir Tadas ne tik pabandė, bet ir padarė! Tokio masto, tokio grožio renginio Švendubrėje, ko gero, dar nėra buvę.
Nuolatos minimas bendruomenės susitelkimas, bendrystė ir panašūs epitetai, kurie iš esmės tampa beverčiais, kai reikia rimtai padirbėti. Ant vienos rankos pirštų, deja, skaičiuosime švendubrėnus, kurie petys petin padėjo Suraučių šeimynai surengti šventę, tai: Laima Cirpuvienė, Algirdas Terten, Antanas Palačionis, Teresė Šikšnelienė. Tai yra visa bendruomenė ir bendrystė. Tiesa, į šventę susirinko nemažas būrys švendubrėnų, kas dalyvauti varžybose, kas tik paveizėti. Ir tai gerai.
Kaip viskas vyko: keturiose rungtyse varžėsi 33 šienpjoviai tarp jų įgudę, ne vieną dalgį supjovę ir pirmą kartą iš arti dalgį pamatę, ir į rankas paėmę. Zakario pieva kaip plotą, kuriame buvo sužymėti šienavimo ruožai, pavadino pats Tadas, buvo dėkinga mosuoti dalgiu, nusėta mažyčiais baltais žiedeliais, augo neaukšta, bet minkšta žolė. Vienas malonumas. O kur dar neįkyriai šildanti saulutė, virš slėnio tingiai slenkantys balti pūkiniai debesys. Drąsiai galima tvirtinti, kad pati gamta Suraučiams atėjo į pagalbą ir padovanojo gerą orą. Netgi kai kas tvirtino, jog Tadas su Marina užsakė gerą orą.
Įvairiose rungtyse nugalėtojais paskelbti: Asta Škarnulienė, Vytautas Mikelionis, Artūras Žalkauskas, Laima Cirpuvienė, Petras Grabys, Seda Bukauskienė. Jiems įteikti diplomai, dovanos ir kaip prizai - Juozo Šikšnelio iš kriaušės medžio drožtas Rūpintojėlis, iš ievos Angelas, Šienpjovys bei uosiniai šaukštai samčiai.
Dalyviai suvažiavo, sulėkė iš visos Lietuvos ir netgi vokiečių šeimyna varžėsi. Be kaimyninių vietovių dzūkų, atvyko pamario krašto pjovėjai, iš Lazdijų, Alytaus, Vilniaus ir Kauno.
Vienu žodžiu dviejų pasišventėlių Marinos ir Tado Suraučių triūsas virto visų dalyvavusių ŠVENTE, dovanojusia ne tik pakilią nuotaiką, bet ir neišdildomus įspūdžius.
Vis garsiau svarstoma šventę organizuoti ir kitąmet.
Taip mums besėdint, staiga Kastukas parodė keistą reginį. Toli, toli, gale slėnio, pamiškėje, saulės apšviestoje pievoje žaibavo. Kas tai galėjo būti? Dangus giedras, nė vieno debesėlio, o čia viršum pievos žaibuoja. Ir taip keistai, tai viename pievos gale, tai kitame tik švysteli pažemiais žaibas, o kitoje lankos pusėje jam atsako kitas. Ir beveik be pertraukos: tai čia, tai vėl toliau, taip ir perveria visą pievos paviršių skaidri, nors ir saulės spindėjimo kiek nublankinta šviesa. [...]
Grįžęs Kastukas papasakojo mums apie stebuklinguosius žaibus.
- Tai buvo paprasčiausias, bet labai įdomus dalykas, - kalbėjo jis. toli, pamiškėje, šienpjoviai pjovė šieną. Jie buvo taip toli nuo mūsų, kad paprasta akimi negalėjome jų matyti. Bet jų dalgiai atsispindėjo saulėje, ir kiekvienas mostelėjimas dalgiu suliepsnodavo it žaibas, skleisdamas šviesą per visą pievą. Todėl mums ir atrodė, kad žaibuoja. Jadvyga Čiurlionytė Atsiminimai apie M.K. Čiurlionį. V., Vaga, 1970, p. 75-76.
Bėkit, bareliai,
Galan valako.
Jei jūs nebėgsite -
Mes pavarysim
Ten pat, p. 111.
