Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Kultūra
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Prisiekęs tiesai. Kunigas Robertas Grigas
Tęsinys. Pradžia Nr. 10.


1988 09 04. Primicijos - pirmosios iškilmingos šv. Mišios – Kiauklių bažnyčioje


1988 m. Primicijų Leipalingyje metu su tėveliais Anele ir Antanu Grigais


R.Grigo primicijos tėviškėje, Leipalingyje, 1988 rugsėjo 13 d. Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaiduose


1982 m. Išleistuvių į sovietų armijos rekrūtus dieną Leipalingyje


1982 m. Rekrūtas sovietų armijoje – jau po viešo priesaikos atsisakymo Kazachstane

Nuotraukos iš asmeninio kun. Roberto Grigo archyvo

8diena.lt

Studijos Vilniuje 

  
1978 metais baigiau Leipalingio vidurinę mokyklą ir įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą – Užsienio kalbų fakulteto vokiečių kalbos specialybę. Jau tada neretai girdėdavau sakant, kad man derėtų būti kunigu. Apie tai pamąstydavau ir pats, tačiau vidinis tikrumas dėl pašaukimo dar nebuvo subrendęs.
   Bendražygiai, šviesuoliai inteligentai nedviprasmiškai užsimindavo, kad kunigas gali daryti didelį, gerą poveikį žmonėms, tautos dvasiai, taigi labai lemtingai pasitarnauti tautos išlikimui. Ginčydavausi, kad, tapęs geru tėvu, užauginęs būrį dorų vaikų, irgi galiu atlikti pareigą tėvynei, nes tuomet Lietuva turės naują pamainą. O savito likimo kunigas Petras Našlėnas atkirsdavo, kad šeimoje įtaką gali daryti keliolikai žmonių, o štai būdamas kunigu gali kalbėti šimtams, tūkstančiams, juos ugdydamas Dievui ir Lietuvai, skatindamas dvasinį pasipriešinimą neteisybei.
   Nuo minties tapti kunigu baidė ir įsitikinimas, kad niekas manęs į Kauno kunigų seminariją nepriims, nes tuo metu seminariją sovietų valdžia griežtai kontroliavo, buvo nustačiusi limitą, nepriimdavo bent kiek aktyvesnių kovos už laisvę srityje ar „įtartinų“ savo biografijomis. Į aukštąją mokyklą skubėjau stoti ir dėl to, kad tai buvo vienintelė galimybė išvengti tarnybos sovietinėje armijoje, nes L. Brežnevo laikais studentų į sovietinę kariuomenę neimdavo.
   Vilniuje susipažinau su tautinio pogrindžio „maištininkų“ grupe – Juliumi Sasnausku, Vytautu Bogušiu, Andriumi Tučkumi, Antanu Terlecku, Vladu Šakaliu, Genute Šakaliene, Petru Cidziku, Romu Ragaišiu. Prisidėjau prie pogrindinio žurnalo „Vytis“ leidimo. Taip galutinai patekau į KGB objektyvą. Pasiėmiau spausdinimo mašinėlę į tėviškę ir ramiai sau palėpėje spausdindavau. „Vytį“ skleidėme tarp draugų, kitų patikimesnių žmonių. Kadangi tuometinė pogrindžio spauda buvo be iliustracijų, tai sumąsčiau išleisti nuotraukų albumą ir taip pagyvinti leidinius. Su fotoaparatu rankose vaikščiojau po Vilnių ir fotografavau kalėjimus. Aišku, milicija netruko pastebėti ir kartą prie kalėjimo sienos sučiupo. Parvežė į bendrabutį, padarė kratą, surado pogrindžio spaudos. 1982 metais buvau pašalintas iš instituto ir paimtas į sovietinę armiją.

Apsisprendimas nebūti marionete

   Mane slėgė ne tiek pati mintis, kad reikės paklusti kazarmų tvarkai, kiek tai, jog tarnybos pradžioje reikės prisiekti ištikimybę okupacinei armijai, kuri niokojo mano Tėvynę. Net svarsčiau – galbūt pasitraukti į Dzūkijos miškus ir taip išvengti tarnybos armijoje (tų svarstymų pėdsakai anuomet parašytame eilėraštyje: „Žvelgiu į tankmes – o, lietuviškos girios / Paslėpkit mane nuo grobuonių klastos / Nagai paruošti taiko perplėšt krūtinę, / Išrauti iš žemės Tėvynės šventos“…). Tačiau partizaninio judėjimo laikai jau buvo seniai praeityje ir puikiai supratau, kad ilgai vienas miške neištempsiu. Tada pradėjau galvoti, kaip elgtis su ta nelemta priesaika. Vis stiprėjo apsisprendimas neduoti priesaikos svetimai, prievartaujančiai galiai, nes, priešingu atveju, jausčiausi moraliai išprievartautas, sutrypčiau save. Prisipažįstu, jog tai buvo sudėtingas sprendimas, nes sunku buvo prognozuoti, su kokia valdžios reakcija susidursiu. 
   Tariausi ir su kunigais Tamkevičiumi bei Zdebskiu. Jie paaiškino, kad pagal katalikišką moralinę teologiją priesaika, išgauta prievartos būdu, nesaisto žmogaus sąžinės. Supratau, kad formaliai jie teisūs, tačiau drauge žinojau – jei duosiu tą priesaiką, kurios kiekvienas žodis prieštarauja mano įsitikinimams ir sąžinei, nebegalėsiu nei savęs gerbti, nei ramiai gyventi. Tam tikra prasme, galima sakyti, kad pasirinkau lengvesnį kelią, nes jaučiau, kad negalėsiu normaliai gyventi, jei prisieksiu okupacinei imperijos kariuomenei. Tad veikiau rinkausi nežinomybę ir riziką.
   Nors egzistavo tam tikras bauginamos tamsos momentas, bet taip apsisprendęs jaučiausi labai laimingas. Iš tikrųjų turbūt žmogaus gyvenime yra tokių laikotarpių, kai pasijunti labai laisvas. Tai ir buvo tas momentas, kai pasiryžau ir pasakiau savo sukurtą formuluotę: „Aš, Lietuvos pilietis Robertas Grigas, atsisakau duoti karinę priesaiką dėl savo religinių ir tautinių įsitikinimų.“ Taip performulavau sovietinės priesaikos tekstą ir prieš rikiuotę pasakiau. Va tada iš tikrųjų jaučiausi laisvas ir laimingas, nors nežinojau, kas atsitiks vėliau.
   Pasisekė, kad dalinyje Kazachstane, kur tarnavau, buvo nemažai jaunuolių iš Baltijos bei Kaukazo valstybių, kurie galėjo suprasti mano apsisprendimą. Skaudžiausia būtų buvę, jei tokio žingsnio būtų nesupratę ir nusigręžę jaunuoliai iš Lietuvos, tačiau jie mane suprato ir palaikė. Pamenu, kai ne vienas ėjo prie manęs, spaudė ranką ir sakė, kad jie irgi už Nepriklausomybę ir puikiai žino, kas yra Romas Kalanta. 
   Dalinio karinei vadovybei tai buvo šokas, nes nieko panašaus iki tol nebuvo įvykę. Veiksmas juk vyko vėlyvuoju L. Brežnevo valdymo laikotarpiu, kai buvo kažkaip bandoma išsaugoti prestižą Vakarų akyse, jau buvo pasirašyti ir Helsinkio susitarimai. Tad pradžioje buvau paprasčiausiai gąsdinamas, bauginamas, buvo siūloma, kad priimčiau priesaiką kiek vėliau, atskirai. Dalinio vadai išsivežė į Čimkentą – didesnį srities miestą Pietų Kazachstane, kur bauginimo ėmėsi jau aukšto rango karininkai. Grasino įkalinti urano kasyklose, kur niekas ilgai neišgyvena. Vėliau buvau nuvežtas pas bataliono vadą, kuris mane kalino areštinėje, baugino. Tačiau aš jau buvau apsisprendęs ir jaučiau didžiulę vidinę laisvę.
   Po to sprendimo iš tikrųjų buvo mažiau nerimo, mažiau baimės. Buvo sunku ateiti iki to žingsnio, bet jį padarius paskui jaučiausi gana ramiai. Dieve, esu tavo rankose, atidaviau Tau save, dabar viskas, kas įvyktų, jau yra tarsi Dievo reikalas, ne mano. Buvo didelė ramybė. Tą brutalų spaudimą, be abejo, labai padėjo atlaikyti laiškų lavina iš Lietuvos. Nežinau, kodėl sovietine cenzūra tai leido, gal buvo ir noras jausti šiek tiek tas nuotaikas, Lietuvos nuotaikas. Iš tikrųjų gaudavau šūsnis laiškų iš Lietuvos – rašė nepažįstami žmonės, jaunuoliai, turbūt didelė dalis iš to mūsų pogrindžio judėjimo, Eucharistijos bičiulių, bet jaučiau, kad ir žmonės, kurių niekad nebuvau sutikęs gyvenime. Turbūt išgirdę apie „priesaikos skandalą“ per Vakarų radiją, gal perskaitę pogrindžio spaudoje – nes jis gana greitai pasiekė Lietuvą. Mane aplankė kunigas Zdebskis su mama, ir taip žinia apie tą poelgį pasiekė viešumą. Taigi rašė daugybė žmonių, kurie reiškė savo solidarumą, palaikymą, sakė, kad meldžiasi, kad aukoja šventas Mišias už mane. Ir tas Lietuvos, tolimos Lietuvos solidarumas labai padėjo atsverti visą prievartos atmosferą. Karininkai ir eiliniai kareiviai dažnai klausdavo, kas tau rašo, kodėl tiek daug laiškų gauni. Ir, aišku, ten su ta Rusijoje labai tuo metu paplitusia, dabar turbūt irgi atgaivinta, šnipomanija – jiems atrodė, kad čia yra kažkokia, ko gero, užsienio žvalgybos ar šnipų organizacija, kuri tokiu būdu mane, „nesovietinį žmogų“, palaiko… Dėl to kartais susilaukdavau labai piktų priešiškumo protrūkių. Gali būti, kad ne visus laiškus, bet didelę dalį laiškų gaudavau. Ir tai padėjo atlaikyti spaudimą, tikrai galiu sakyti, kad atlaikiau ne aš vienas, bet visa dvasinę kovą kovojanti Lietuva.
   Grasino man ir disciplinariniu batalionu, tačiau galiausiai, nežinodami, kur mane dėti, persiuntė į darbo batalioną Kazachstane, Badamo miestelyje, kur dirbau plytų fabrike.

Pogrindinėje kunigų seminarijoje

   Iš darbo bataliono (plytų gamyklos) Kazachstane sugrįžau 1984 metų pavasarį. Šitaip „užsirekomendavus“ kariuomenėje, nebuvo vilties tęsti mokslų aukštojoje mokykloje. Tada įsidarbinau Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje automobilių stovėjimo aikštelės sargu. Ten naktimis budėdavau ir galėjau ramiai rašyti Rekrūto atsiminimus. Turėjau daug laiko skaityti. Tačiau paskui pradėjo mane ir iš to darbo stumti.
   Po to, kai buvo suimti kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, jų suėmimo dieną kiekvieną mėnesį Viduklėje vykdavo šv. Mišios už juos, į kurias rinkdavosi aktyviausi katalikai iš visos Lietuvos. Čia 1984 metų pabaigoje susitikau ir su kunigu Roku Puzonu. Regina Teresiūtė, sužinojusi, kad dairausi naujo darbo, pasiūlė man važiuoti pas jį į Širvintų rajoną, atokią Kiauklių parapiją. Kunigas Rokas nesamdė šeimininkės, neturėjo ir zakristijono. Tad jam labai reikėjo pagalbininko. Kitas dalykas – jis neseniai buvo paviešinęs medžiagą apie tai, kaip buvo verbuojamas KGB. Kiekvieną dieną buvo galima laukti kokios nors valdžios provokacijos, išpuolio. Pasak Reginos, kunigui Rokui visiškai nesaugu vienam klebonijoje gyventi. Tad sutarėme, kad pervažiuosiu pas jį kaip zakristijonas, kūrikas ir šeimininkė – kiek tik, aišku, leis gana kuklūs kulinariniai mano gebėjimai. Kūrenau kasdien krosnį rūsyje, kuri šildė visą kleboniją.
   Gyvendamas Kiaukliuose pradėjau mokytis Pogrindžio kunigų seminarijoje. Žinojau, kad durys į legalią kunigų seminariją man yra užtrenktos, tad pasirinkau neakivaizdines studijas. Siekiau kunigystės padedamas Jėzaus draugijos – jėzuitų. Dvasios tėvu ir studijų vadovu tapo kunigas Antanas Šeškevičius SJ. Rinkdavomės Gargžduose, kur jis dirbo vikaru, laikydavome egzaminus, aptardavome iškylančias dvasinio formavimo problemas, Tėvo Antano vadovaujami atlikdavome rekolekcijas. Mano kurse buvo dar bene šeši kunigystės kandidatai. Apytikriai kartą per mėnesį iš Kiauklių vykdavau į Gargždus atsiskaitymams už išmoktą medžiagą.
   Svarsčiau, ar man derėtų dalyvauti 1987 m. rugpjūčio 23 d. patriotų rengtoje demonstracijoje prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kuria ketinta pasmerkti tądien pasirašytą Molotovo-Ribentropo paktą, sąlygojusį sovietinę Baltijos šalių okupaciją. Represijų atveju studijų Pogrindžio seminarijoje nebūčiau galėjęs tęsti. Nuvažiavau į Valkininkus, atlikau išpažintį pas kunigą Algimantą Keiną ir tariausi, ką daryti. Jis už mane nesiėmė spręsti, sakė, čia esąs mano sąžinės reikalas.   Apsisprendžiau, kad dalyvausiu. Teko ne tik dalyvauti, bet ir kalbą spontaniškai pasakyti.
   Iš tikrųjų nesiruošiau kalbėti, maniau, kad bus pakankamai parodyta pozicija jau pačiu dalyvavimu. Pogrindžio seminarijos vadovai netiesiogiai rekomendavo, kol studijuoju, labai neužkliūti valdžiai, kad nesutrukdytų pasiruošimo kunigystei. Tai maniau – pareikšiu solidarumą tiesiog pabūdamas prie A. Mickevičiaus paminklo su žmonėms. Bet mane už liežuvio patempė keletas tokių kalbėtojų, dėl kurių buvo neaišku, ar jie valdžios parūpinti provokatoriai, ar kartais, pagal visuomeninių sambūrių dėsnį – dažnai, kai vyksta kokie nors karšti įvykiai, greta sąmoningai suprantančių, ko nori, adekvačių protestuotojų ar demonstrantų, visada atsiranda šiek tiek nestabilių asmenybių, kurios ar kažkokius savo vidinius jausmus liedamos, ar savo nerimą, savo rūpesčius išsakydamos, ateina, elgiasi ir kalba taip, kad patį renginį kompromituoja. Tai ten atsirado keletas tokių kalbėtojų, kurie pradėjo nuo Adomo paminklo postamento kalbėti nelabai adekvačiai, ir aš tiesiog pabijojau, kad mūsų susirinkimas bus labai lengvai ir visuomenės, ir Vakarų akyse sukompromituotas. Tai irgi užlipau ant to postamento ir truputį išplėsdamas pakartojau Nijolės Sadūnaitės žodžius mitingo pradžioje, kad esame okupuoti, o ne „savanoriškai įstoję“ į SSRS, padeklamavau vieną savo eilėraštį, skirtą masiniams trėmimams ir tremtiniams. Ir to, matyt, užteko, kad susilaukčiau valdžios atpildo.
   Aš buvau trijų eilėraščių ciklą parašęs. Vienas buvo skirtas Lietuvos genocidui – su geografinių Sibiro tremties vietovių pavardijimu, vienas kunigui S. Tamkevičiui, kaip taikiame pasipriešinime dalyvaujančio krikščionio idealui. Ir dar buvo vienas. Padeklamavau tuos penkis ar šešis posmus nuo Adomo Mickevičiaus postamento. Atmintinai dabar prisimenu vieną. Kai dar neturėjome Sąjūdžio, neturėjome viešumo, tai buvo tam tikras iššūkis, maniau, kad tautiečiams reikia priminti. 
   Po demonstracijos prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvau pagrobtas ir terorizuojamas. Neoficialūs, neprisistatę, pažymėjimų neparodę žaliūkai smogikai naktį sučiupo kunigą Roką ir mane Kiauklių apylinkėse, išsivežė ir kone parą vežiojo po miškus, grasindami iškasti duobę ir kažkur pelkėje palaidoti. Tačiau, matyt, nebuvo duotas nurodymas mus nužudyti – vis dėlto jau buvo Michailo Gorbačiovo perestroikos laikai. Turbūt norėta mus nutildyti ir išgąsdinti. Likome gyvi, paryčiais, snūduriuojančių sargų budrumui prislopus, pavyko iš jų mašinos pabėgti. Tai paskatino vyskupą Vincentą Sladkevičių, jau grįžusį į Kaišiadoris iš tremties, paskubinti mano šventimus.
   Lapkričio mėnesį, per Kristaus Karaliaus šventę, gavau subdiakono šventimus. O netrukus, mažoje Kaišiadorių klebonijoje, pagal Bažnyčios tvarką, dalyvaujant dviem kunigams liudininkams – kunigui Jonui Zubrui SJ ir kunigui Rokui Puzonui – priėmiau Kunigystės sakramentą. Tai įvyko 1987 metų gruodžio 7 d. naktį, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės išvakarėse.
1988 metais rugsėjo mėnesį, per Šilinių atlaidus Kiaukliuose, vyskupas Vincentas Sladkevičius nustebino ir mane, ir mano tėvus, ir parapiją, pasakydamas apie mano kunigystę viešai. Ką tik buvau grįžęs iš Vilniaus, kur su vyskupo leidimu prisidėjau prie Petro Cidziko organizuoto bado streiko – juo buvo reikalaujama paleisti politinius kalinius. Vyskupas Sladkevičius taip ir pasakė: „Gana badaut, laikas kunigaut.“

Kruvini Sausio įvykiai

   Ypatingi mano išgyvenimai susiję su kruvinaisiais Sausio įvykiais Vilniuje. Tuo metu reikėjo morališkai palaikyti pirmojo mūsų laisvai išrinkto sąjūdinio parlamento lyderius ne tik žodžiais. Paprašiau tuometinio savo vyskupo Juozapo Matulaičio, kad leistų nuvažiuoti ten pabūti. Iš pradžių nemaniau, jog užtruksiu taip ilgai, kad bendrausiu su parlamento gynėjais. Maniau, kad susirinkusiesiems teduosiu pakankamai aiškų ženklą, jog Katalikų Bažnyčios kunigai yra kartu su Lietuvos gynėjais. Bet kai nuvažiavau tenai, iš karto papuoliau į besiformuojančios savanorių kariuomenės priesaikos ceremoniją ir ten prisiekiau kartu su kitais. Tai buvo savotiška kompensacija už atmestą priesaiką sovietų kariuomenei. 
   Parlamente aukodavau šv. Mišias, klausydavau išpažinčių, teikdavau kitus sakramentus, paprasčiausiai buvau kartu su kitais. 
Tai buvo sunkių išbandymų, bet kartu ir esminio dvasinio lūžio bei apsivalymo dienos. Po to, kai labai realaus pavojaus akivaizdoje išgyvenome vienybę, kai apsisprendėme už laisvę, suvokdami, kad ji gali pareikalauti pačios didžiausios aukos, Nepriklausomybė įgavo tikrą pamatą ir tapo aišku, jog sovietmetis baigėsi, prasidėjo nauja epocha. Su savais išbandymais, savais keliais ir klystkeliais, įvairiais aspektais ne mažiau sudėtinga, bet jau kita.
   Fragmentai iš spaudai rengiamos knygos „Laisvė ir tikėjimas II: krikščioniškieji trileriai sovietmečiu“. Parengė Reda Sopranaitė ir Andrius Navickas.


Paieška



Koks vietovardis Jums tinkamiausias ?
Vieciūnai
Viečiūnai


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

T-shit
onita.lt

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Ieškomi skrajučių platintojai Druskininkų mieste.
Darbo pobūdis: Reklaminės medžiagos (skrajučių, lankstinukų) platinimas į daugiabučių namų pašto dėžutes.
Darbas būtų papildomas, derinant prie pagrindinio darbo.
Darbo patirtis būtų privalumas.
Susisiekti galite
el. paštu:
personalas@avaneta.lt arba
tel.+370 694 09040
.


Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.