Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  „Jau seniai laikas išmokti sugyventi su gamta – mes
  pavėlavome, bet dar yra vilties...“

Mindaugas Lapelė                                    Simo Voverio nuotrauka






Mindaugo Lapelės nuotraukos iš miškų prie Cimakavo, Čepkelių, Subartonių

Izabelė ŪSIENĖ

   Esu tikra, kad kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip susijęs su medžiu: gal pasodino prie namo, turi nusižiūrėjęs miške, jį(ją) aplanko ir pasijaučia ramiau. Pagaliau gyvename mieste, kurį kažkada vadinome kurortu miške. Sakau ,,kažkada“, nes šiuo metu tyliai nyksta medžiai iš pakelių, pasitraukia nuo renovuotų namų, kad šie pirma laiko nesupelytų. Apskritai ne tik Lietuvos didmiesčiuose, bet ir miesteliuose išplito vadinamasis ,,trinkelizmas“. Tai procesas, kurio dėka sumažėjo žaliųjų plotų, bet padidėjo cementinės erdvės mašinoms pastatyti bei kitiems interesams. Tai, kaip teigia turbūt ne vieno miesto funkcionieriai, daroma žmonių saugumui, kad vėtros ar uraganai neišverstų medžių ir nesužalotų žmonių. 
   Patogią sau aplinką žmogus stengiasi kurti ir miške – prieš gerą šimtmetį Pirmojo pasaulinio karo kirtavietėse savaime atsikūrusius miškus keičia sodinti medynai, kur augs teisingos medžių rūšys, kuriuos bus lengviau prižiūrėti ir naudoti. Bet ar tai bus tikras miškas? 
   Buvęs druskininkietis Mindaugas Lapelė, dirbantis Dzūkijos nacionaliniame parke ir Čepkelių rezervate, feisbuke rašo: ,,Šiauriau Merkinės prasideda Dzūkų aukštumos ir į Dainavos šilus įsiterpia eglynai ir net ąžuolai. Taip vadinamas Subartonių ąžuolynas dar ne taip seniai vadinosi eglynu, bet egles išguldė žievėgraužiai, o likę ąžuolai patapo kertine miško buveine, kur gamta kol kas tvarkosi pati, be ministro įsakymų ir slaptųjų memorandumų. Norėtųsi, kad tokių miško lopinėlių plotai didėtų bendromis mūsų visų pastangomis, nekuriant sąmokslo teorijų ir nelenktyniaujant, kas labiau myli miškus.“ Gamtininko ir pasaulyje Lietuvą garsinančio dokumentinio filmo ,,Sengirė” kūrėjo Mindaugo Survilos žodžiais, „žmogus saugo tai, ką myli. O pamilsta – kai pažįsta. Kurdami filmą ,,Sengirė”, norėjome žengti pirmą žingsnį – supažindinti žmones su maža slėpiningosios Sengirės dvasia. O viso filmo kūrimo metu saugojome dar ir kitą svajonę, kuri prieš metus atrodė beprotiška ir nepasiekiama, tačiau galiausiai virto realybe: įkurti fondą ir pusę lėšų, surinktų „Sengirės“ seansuose, grąžinti miškui.“
   Tikrųjų sengirių, į kurių gyvavimą kelias medžių gyvavimo kartas nesikiša žmogus, Lietuvoje mes beveik neturime, bet jos gali atsirasti. Šiandien sengirės turi galimybę susiformuoti tik mažiau nei 0,34 proc. Lietuvos teritorijos - 1 procente miškų, patekusių į gamtinius rezervatus. Miškas auga lėtai, o iškertamas greitai, bet mes dar galime jį išsaugoti ateites kartoms, galime suteikti galimybę mūsų seniems miškams tapti sengirėmis. 
Džiugu, kad vis daugėja žmonių, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, neįsivaizduojama be miškų. Vilniuje šių metų sausio 27 d. visuomenininkai, tarp kurių – garsaus filmo „Sengirė“ kūrėjas Mindaugas Survila, Mindaugas Lapelė, Simonas Bastys, Vilius Striužas bei Ainis Pivoras – pasirašė „Sengirės fondo“ įsteigimo dokumentus ir pristatė visuomenei. Kitaip nei dauguma iniciatyvų, skirtų miškų sodinimui, šis fondas sieks išsaugoti jau esančias senąsias girias, leidžiant joms senti, taip apsaugant nykstančių rūšių namus ir suteikiant mums visiems galimybę pajusti tikrąją miško dvasią.
   Nuo mokyklos suolo pažįstu druskininkietį M.Lapelę. Dar prisimenu jo rašinius – lengvas stilius, vaizdinga kalba, protingos ir įdomios mintys. Tylomis svajojau, kad iš šito vaiko išeitų geras žurnalistas. Mindaugas tapo žinomu Lietuvos gamtininku, bet svarbiausia ne tai. Jis yra ištikimas gamtosaugai daugeliu atžvilgių. Iš savo biurokratinio kiauto – tarnybinio kabineto – nuolat išklysta į gamtą. Čepkelių raistą išmaišęs skersai išilgai. Jo knyga ,,Didžiųjų girių apsupty“ yra tiesiog kiekvienam žmogui naudinga ne tik kaip pažintinis leidinys, bet ir kaip psichologinė atgaiva. Jei esi namuose ar kitoje uždaroje erdvėje dėl tam tikrų priežasčių – galbūt ne visai malonių, vartyk šią knygą, skaityk ir sieloje išsisklaidys kartėlis.   Tekstų autoriai Algimantas Černiauskas ir Mindaugas Lapelė rašo, ignoruodami biurokratinio stiliaus klišes – kalba šmaikšti, vaizdinga, žodynas turtingas, o fotografijos tiesiog ,,kalba“ su skaitytoju, kelia nuotaiką ir stiprina viltį, kad šios grožybės išliks ir mūsų vaikams. Taigi prie šio fondo įkūrėjų ,,nagus prikišo“ ir Mindaugas. Kaipgi be jo. Įtariu, kad jis jau gali ypač atsidavusių gamtai žmonių klubą kurti. Ne tik gamtai – ir savo kraštui, jo etnokultūrai išsaugoti. 
   Džiugu man kalbinti Mindaugą, iš jo išgirsti Sengirės fondo kūrimą ir šios iniciatyvos plėtojimo prasmę. 
   - Kaip patapai tokiu gamtos globėju, kuris mato, girdi, stebi nuo pat ryto, užfiksuoja nuostabiausias akimirkas, patalpina feisbuke ir dar puikius tekstus parašo. Jau ne sykį tau įkyrėjau – rašyk knygą, kurk apsakymus, nes tie tavo ,,parašymai šiaip sau” jau seniai rodo, kad gali kurti. 
   - Manau, kad gamtai nereikia mūsų globos, greičiau atvirkščiai – mums reikia jos teikiamų gėrybių ir paslaugų. Bėda tik, kad neišmokome jos tausoti, negalvodami apie ateitį ir tuo skriausdami savo vaikus ir anūkus. O polinkis gamtai, kaip ir daugeliui, atsirado vaikystėje, uogaujant, grybaujant, meškeriojant. Tik tiek kad su metais šie polinkiai tapo profesija.
   - Sengirės fondas neatsiranda iš niekur nieko. Beje, ir įkurti bet kokį fondą turbūt reikia paplušėti. Kokie tavo ryšiai su bendravardžiu Mindaugu Survila – jaunu gamtininku ir jau ryškiu kūrėju – režisieriumi ir operatoriumi? Turiu omeny jo kino filmą ,,Sengirė”, pelniusį tiek apdovanojimų, sukvietusį daugybę žiūrovų.
   - Lietuvoje gamtininkų nėra tiek daug, kad vieni kitų nepažintume. Matyt, yra kažkokia minčių ir sielos bendrystė, kad jis mane pakvietė – labai vertinu tai, būtų buvusi nuodėmė atsisakyti pagelbėti saugoti miškus, ypač kai valstybei tai nelabai sekasi. Beje, gal ir ne visi suprato, kad filmas ,,Sengirė” yra apie tai, ką mes jau prarandame. Beveik visi ,,Sengirės” filmo herojai yra baigiami išvaryti iš savo namų, nes šių gyvūnų rūšių išlikimui būtinas senas, žmogaus veiklos netrikdomas miškas, kurio plotai Lietuvoje nepaliaujamai traukiasi, net ir saugomose teritorijose. O neretas valdžios vyras ar moteris tai palaikė įrodymu, kokia turtinga Lietuvos gamta ir kaip mes ją puikiai saugome.
   - Koks buvo tavo konkretus darbas, organizuojant šį fondą, kurio dėka efektyviau būtų vystoma veikla miškams išsaugoti? 
   - Kaip dzūkai sako, ant gatavo ir varlė audėja. Toks tas mano nuopelnas, kai M.Survila taip pagarsino šią idėją. Bet kurio sumanymo autoriui palaikymas ir pritarimas yra labai svarbus, dabartiniame etape daugiausia darbo idėjo teisininkas Vilius Striužas, nes tinkamai parengti ir įregistruoti įstatai yra tarsi pamatas, užtikrinantis sėkmingą fondo gyvavimą. O mano indėlis kol kas minimalus - žinios ir šiokia tokia patirtis buvo reikalinga geresniam situacijos įvertinimui ir, manau, ateityje pravers populiarinant ir ginant šią įdėją. Be to, savo darbais ar aukomis galima paremti ,,Sengirės“ fondą (http://www.sengire.lt/fond).
   - Kuo panaši veikla būtų labai aktuali ir kiekvienam žmogui, išsaugant net mažus miškelius, pagaliau atskirus medžius, kurie patys gyvena ir teikia pavėsį kitiems augalėliams ir gyviams? 
   - Dideli senoliai medžiai, dar vadinami medžiais milžinais, yra tarsi atskira ekosistema, tarsi gamtos sala kultūriniame kraštovaizdyje, todėl net ir vieno medžio likimas yra svarbus. O mums visiems palinkėčiau didesnio supratimo, kad miškas yra ne tik mūsų grybavimo, uogavimo ar šiaip poilsio vieta, kad tai ir namai tūkstančiams pastebimų ar nelabai matomų gyvųjų organizmų. Supratimo, kad miškas tai nėra parkas su tvarkingais takeliais ir suoliukais, kad tikrame miške turi būti amžiaus ir erdvių įvairovė, kad sausuoliai, stuobriai ir virtėliai yra ne mažiau svarbūs miško gyvenimui nei žaliuojantys medžiai. O veikti yra ką – net mažiausias konkretus darbas gamtai yra labiau reikšmingas, nei bangos feisbuke. Be to, savo darbais ar aukomis galima paremti “Sengirės fondą” ar kitas panašias iniciatyvas, kurių atsiranda vis daugiau. 
   - Gal galėtum, kaip straipsnio papildą, atsiųsti bent vieną savo tekstą feisbuke – juos pateiki su nuotraukomis. Pavyzdžiui apie ankstyvo ryto rūką Merkinėje. Jei, žinoma, išsaugojai tuos gamtinius pastebėjimus. Juk vaizdelius (kai kuriuos jau galima vadinti miniatiūromis) skaito daugybė žmonių. 
   - Nežinau, ar tai geras sumanymas, gal tai tiesiog palikti kokiai kitai publikacijai.
   - Žinau, kad mėgsti paremti geras iniciatyvas, susijusias su etnokultūra, gamtosauga ir ne tik. Tave suranda žmonės, o tu pasidaliji savo žiniomis, kurioms sukaupti nereikia laikmenų – esi kaip vaikščiojanti enciklopedija. 
   - Gyvenant Dzūkijoje, tiesiog neįmanoma būti grynu gamtininku, nes čia gamta neatskiriamai susieta su ,,viecinių” gyvenimo būdu. Nežinant krašto kultūros ir istorijos būtų sunku suprasti, kas, kaip ir kodėl. Žinioms surasti dabar yra Wikipedia ir Google paieškos sistema, taip kad čia nepalenktyniausi – kas kita patirtis, konteksto supratimas, priežastinių ryšių išryškinimas. Šiemet bus 30 metų, kai iš mokslo pasukau į gamtosaugą, ir 25 metai, kai sugrįžau į Dzūkiją arčiau gamtos. O patarti, dalintis tuo, ką žinau, man patinka ir tai daug lengviau, nei kažką konkrečiai organizuoti. Kiekvienas šiame gyvenime turi savo vaidmenį ir geriau svetimų rolių nevaidinti.
   - Ką manai apie medžių terapiją kurortams, gyvenvietėms ir kitoms erdvėms. Kaip įtikinti žmones, kad ypač seni medžiai skleidžia (bent jau aš taip manau) ypatingą laiko egzistencinio nerimo iliuziją, nuo kurio žmogus pasidaro ramesnis ir išmintingesnis. 
   - Nežinau, ką tie medžiai skleidžia, bet teigiamas gamtos poveikis žmonių psichinei ir fizinei būsenai pastebėtas jau seniai. Ir nereikia pavyzdžių ieškoti toli – druskininkiečiai turėtų būti dar nepamiršę Karolio Dineikos ar ,,Saulės” tako Ratnyčios upelio pakrantėmis. O dabartinė gydymo gamta, mišku banga kilo Japonijoje ir Pietų Korėjoje, po to persikėlė į JAV. Streso ir įtampų nukamuoti žmonės iš naujo atrado gydomąjį miškų poveikį, rengiamos specialios programos, kuriami gydomieji miškai. Visa tai dabar vadinama shinrin-yoku, forest bathing, ką lietuviškai galima išversti kaip miško meditacija. Bet apie tai dar 2013 m. sausio 2-ąją savo dienoraštyje rašė mano kolega ir publicistas Henrikas Gudavičius: ,,Ir šitaip galima visą dieną keliauti nuo augalo prie medžio, nuo saulėtos smiltpievės prie pavėsingo urvo, ir nenustoti stebėtis pasaulio tikslingumu bei tvarka. Jei viską sugebėsi pamatyti, užteks nueiti pusę kilometro per dieną”. 
   - Kažkada aš tave pavadinau biurokratu, nevertu biurokrato vardo. Tau vis maga ištrūkti į gamtą, pastebėti, paremti savo mokslinius pastebėjimus natūraliais vaizdais. Kur glūdi tavo, kaip gamtininko, mokslininko ir, drįsčiau pastebėti, publicisto – esmė? 
   - Tikrai nesu vertas biurokrato, kitaip valdininko, vardo. Būti geru ir profesionaliu valdininku reikia ir sugebėjimų, ir atitinkamų charakterio savybių, ko man, deja, trūksta. Nesu ir publicistas - tiesiog lietuvių kalbos mokytoja Izabelė Ūsienė tolimoje praeityje išmokė sklandžiai reikšti savo mintis, tuo ir naudojuosi. O vaizdai, palydėti kad ir keliais sakiniais, veikia daug stipriau, nei ilgi ir sausi postringavimai.
   - Akivaizdu, kad jau atėjo laikas, kai reikia ginti gamtą nuo žmonių godumo ir egoistinių užmačių. Ką manai apie M.Survilos, kaip režisieriaus, įtaką medžiams gelbėti. Kaip kuriamus filmus suderinti su konkrečia veikla, kuri dažnai susiduria su valdininkų savivale? 
   - Gamtos ginti nuo žmonių nereikia, ji bet kuriuo atveju išliks - su mumis ar be mūsų. Jau seniai laikas išmokti sugyventi su gamta – mes pavėlavome, bet dar yra vilties, nors ir nedaug, tą padėtį ištaisyti. Kalbant apie M.Survilos įtaką - meno galia yra didelė, atkreipiant dėmesį į tai, kas rūpi daugeliui žmonių. Kas dar prieš keletą metų vartojo žodį ,,sengirė”? Mindaugas savo kūryba žadina visuomenę, bet to, dalis pelno už filmo demonstravimą bus skiriama miškams išpirkti. O su savo valdininkais turime tvarkytis patys.
   - Ko palinkėtum Druskininkų aplinkosaugininkams. Jie vaikšto po miškus, gėrisi medžių stojiškumu, skleidžiamų garsų įtaiga. Juk ne šiaip sau gimsta tokie kūriniai kaip M.K.Čiurlionio ,,Miškas”, ,,Jūra”.
   - Mano supratimu, aplinkosaugininkas ar gamtosaugininkas - tai yra profesija, mažai apmokama ir gana dažnai nedėkinga, su labai daug pareigų ir mažai teisių. Ir laiko gėrėtis medžių stojiškumu jie neturi. Bet, kaip suprantu, šiuo žodžiu Jūs įvardijate tiesiog žmones, kuriems rūpi gamta. Jiems aš palinkėčiau tiesiog nebūti abejingiems, nes gamtos išsaugojimas - tai ne vienos ministerijos ar kelių jos pareigūnų reikalas. Manau, kad tik visuomenės spaudimas, nors kol kas dar gana sėkmingai ignoruojamas, padės keisti ir žinybų požiūrį į biologinės įvairovės, miškų išsaugojimą, taršos problemas. 

*  *  *

   Beje, turiu aš ,,savo” pušį, kuria gėriuosi nuo paauglystės. Ir tuomet ji buvo, mano akimis žiūrint, jau paliesta stichijos padarinių. Augdama ant stataus Nemuno skardžio, tik dviem šaknimis įsikibusi į šlaitą. Kitos šaknys kabojo ore – regis, tuoj nugarmės į pakriūtę. Visgi ne. Neseniai apsilankiusi pamačiau stebėtiną dalyką – tos kabančios šaknys paaugo, pailgėjo ir įsikibo į pakriūtės žemę. Kokia jėga. 
   O žmonės kerta medžius. Skuba išvežti kamienus, išrauti kelmus, kad greičiau panaikintų naikinimo pėdsakus. 
   Gražu ir prasminga, kad jaunimas bando veikti pragmatiškus sprendimus ir saugoti girias. Kaip priešpriešą tokiai žlugdančiai veiklai, kuria filmus, steigia fondus, puoselėja medžių, girių, sengirių gyvenimą.


Paieška



Koks vietovardis Jums tinkamiausias ?
Vieciūnai
Viečiūnai


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

T-shit
onita.lt

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Ieškomi skrajučių platintojai Druskininkų mieste.
Darbo pobūdis: Reklaminės medžiagos (skrajučių, lankstinukų) platinimas į daugiabučių namų pašto dėžutes.
Darbas būtų papildomas, derinant prie pagrindinio darbo.
Darbo patirtis būtų privalumas.
Susisiekti galite
el. paštu:
personalas@avaneta.lt arba
tel.+370 694 09040
.


Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.