Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Vijūnėlės Dvaro aferos kaina – kas mokės?



Vilius SEMEŠKA, 
Druskininkų savivaldybės tarybos narys, TS-LKD tarybos narys, 
www.delfi.lt


   Neteisėtos amžiaus statybos – gerai suplanuota afera nepavyko. Taip galima būtų drąsiai pavadinti rezonansinę Vijūnėlės dvaro istoriją Druskininkuose. Po Lietuvos aukščiausiojo teismo galutinės ir neskundžiamos nutarties iškyla logiškas klausimas – kas atsakingas ir kaip ketinama atlyginti galimai didelio masto finansinę žalą Druskininkų savivaldybei?
   Dar 2013 metais, kai LRT laida „Specialus tyrimas“ atvažiavo filmuoti reportažo apie pradėtas neteisėtas statybas kurorto parke, ant Vijūnėlės tvenkinio kranto, vietos valdžiai tai turėjo būti pirmasis pavojaus signalas. Afera gali nepavykti, nors jai pridengti stogų rasta daug! Prisiminkime aplinkos ministrą K. Trečioką su kancleriu, patį premjerą A. Butkevičių ir, žinoma, buvusį STT vadą Ž. Pacevičių.
   Dvaro statybos pradėtos valstybinėje žemėje (išnuomotoje be konkurso), už ES bendrijos paramos lėšas privedus visas komunikacijas. Teritorijų planavimo dokumentas (detalusis planas apmokėtas iš biudžeto), įteisinantis tokias gyvenamojo namo statybas rekreacinėje teritorijoje, tiesiog sukurptas dvaro tikrajam šeimininkui garantuoti naujas įkurtuves. Druskininkų savivaldybės administracijoje išduodamas leidimas statyboms.
   Statybų procesas prasidėjo. Vienas dvaro statytojas, apsaugos darbuotojas, keičiasi į kitą statytoją, kaunietį verslininką, – mėtomos pėdos. Sutapimai, tačiau statybvietėje gyventojai dažnai pastebi besilankantį Druskininkų merą, kuris netgi pinigus, pasak žiniasklaidos, moka grynaisiais statybininkams už darbus bei medžiagas ir įsiaudrinęs, kaip specialusis liudytojas, su garsiu advokatu važinėja nuo apklausų iki televizijos laidų, emocingai pareikšdamas, kad visi leidimai išduoti teisėtai!
   Paviešintos iškalbingos pokalbių išklotinės šokiruoja visą Lietuvą. Žodis „Zadanija“ tampa tam tikru korupcijos bei prekybos poveikiu simboliu!
   Generalinėje prokuratūroje trapi, tačiau principinga prokurorė D. Nikitinienė laimi bylą Vilniaus apeliaciniame teisme, vėliau Lietuvos aukščiausiajame teisme, ir apgina viešąjį interesą. Svarbu pažymėti, kad dvaro statybos, teismo sprendimu, stabdomos ankstyvoje statybų fazėje, prie 36 proc. pastato baigtumo.    Sėkmingai bylos baigčiai statytojui nepadėjo ir garsusis Vyriausybės nutarimas, dėl kurio šalies Prezidentė kreipėsi net į Konstitucinį teismą.
    Galbūt Lietuvos specialiųjų tyrimų tarnyba, po galutinės teismo nutarties, išdrįs atnaujinti numarintą ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir prekybos poveikiu?
   Kas toliau?
   Galutinę ir neskundžiamą teismo nutartį meras išgirsta su gausia savivaldybės paguodos delegacija viešėdamas toliau nuo įvykių epicentro – Azerbaidžane. Galbūt todėl, kad, negebėdamas suvaldyti savo emocijų (tą ne kartą esame patyrę tarybos posėdžių metu), neprišnekėtų ko nors per daug žurnalistams, kaip anąkart, kai Seimo narį dr. Arvydą Anušauską išvadino mafijozu ir vėliau privalėjo viešai paneigti savo žodžius.
   Dar keisčiau, savivaldybės vicemeras Linas Urmanavičius vietos valdžios finansuojamame propagandiniame leidinyje pareiškia: „2006–2012 metais dirbau Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriumi ir kontroliavau visus procesus, rengiant minėtos teritorijos dokumentus bei išduodant statyboms leidimus, todėl žinau, kad viskas padaryta teisėtai, laikantis tuo metu galiojusių įstatymų“.
   Taip, sunku patikėti, vietoje to, kad šis žmogus, pasielgdamas garbingai, atsistatydintų iš užimamų pareigų, galbūt apskritai pasitrauktų iš politikos, neteršdamas savivaldybės įvaizdžio, teismo sprendimą sumenkina ir kone pateisina savo neteisėtus sprendimus. Gerai tik tiek, kad bent jau prisipažino, jog būtent ponas L. Urmanavičius yra tas asmuo, kuris tiesiogiai atsakingas už būsimą galimą žalą savivaldybei ir jos biudžetui.
   Taigi akivaizdu, kad buvusiam savivaldybės administracijos direktoriui ir dabartiniam vicemerui tenka didžiausia našta ir galvos skausmas už sprendimus, siekiant kurorto parke apgyvendinti labai svarbų asmenį, kuris taip stengiasi visiems parodyti savo galias.
   Kokia gali būti suma?
   Priminsiu, statybos sustabdytos prie 36 proc. pastato baigtumo, o statytojas, toliau statęs dvarą, puošęs jo vidų brangiomis apdailos medžiagomis, rizikavo, todėl už tą riziką jam niekas nesumokės. Panašu, kad tokios baigties nesitikėjo.
   Dvaro perpirkimo sandorio vertė iš apsaugos darbuotojo verslininkui buvo, kaip skelbta žiniasklaidoje, apie 175 tūkst. eurų. Vadinasi tiek, realiai, galbūt šiek tiek daugiau/mažiau, savivaldybės biudžetui gali kainuoti neteisėti sprendimai.
   Ar tikėtina, kad žalą kompensuos pats vicemeras, o galbūt ir taip uoliai gynęs šias neteisėtas statybas meras prisidės? Palauksime ir sužinosime. Kitas variantas – neteisėtus sprendimus priėmę politikai nusiplaus rankas, neprisiims jokios atsakomybės, ir visą žalą – šimtus tūkstančių eurų – permes ant savivaldybės, tai yra mūsų visų, mokesčių mokėtojų, pečių.
   Panašu, dabar advokatų kontoros įdarbintos ir rezga įvairiausius galimus scenarijus, kad statytojas, tai yra Vijūnėlės dvaro tikrasis šeimininkas, nebūtų nuskriaustas, dar daugiau, galbūt pelningai pasitrauktų iš šios aferos.Ne tik mano, kaip opozicijos tarybos nario, bet ir kiekvieno mokesčių mokėtojo pareiga – pareikalauti asmeninės atsakomybės ir nepasiduoti vietos valdžios skleidžiamai propagandai.
   Iki šv. Kalėdų Vijūnėlės dvaras privalo būti nugriautas. Suprantu, kad griauti – ne statyti, tačiau iš neteisės negimsta teisė. Juk tai mūsų visų parke vienas išskirtinis asmuo sumąstė pasistatyti dvarą, parko dalį, valstybinę žemę, apsitvėrė tvora, spygliakrūmiais apželdino praėjimą prie vandens telkinio, o teritorijai saugoti prikabino begalę filmavimo kamerų.
   Afera nepavyko, atsakomybės (finansinės bei politinės) išvengti nepavyks taip pat, jei visuomenė savo išrinktiesiems bus griežta ir reikli.



  Pikniko dalyviai įstatymui nenusižengė: policija atsisakė
  pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vėliavų
  Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas praėjusią savaitę „Druskoniui“ patvirtino, kad priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl skundo, susijusio su rugpjūčio 4 d. vykusiu Vijūnėlės dvaro pikniku. 
   Į apklausą Druskininkų policijos komisariate rugpjūčio 23 d. buvo iškviestas savivaldybės tarybos opozicijos lyderis, konservatorius Vilius Semeška pagal Policijos departamento gautą skundą dėl vėliavų išniekinimo ir tautinės nesantaikos kurstymo rugpjūčio 4 d., renginio, pavadinto „Piknikas Vijūnėlės dvare“ metu. Pasikalbėti PK tyrėjos kabinete buvo paprašyta ir žurnalistė Vilma Danauskienė, surengusi iš pikniko tiesioginę transliaciją feisbuke. Pareigūnai taip pat bandė susisiekti su Druskininkų TS-LKD skyriaus pirmininku Konstantinu Rečkovu, kuris tuo metu buvo išvykęs į Ukrainą. Rinkdami medžiagą, pareigūnai sprendė, ar pradėti ikiteisminį tyrimą.
   Paaiškėjo, kad skundo autorė, pasirašiusi kaip Druskininkų M. K. Čiurlionio gatvės gyventoja Elena Jonkutė, kaltino renginio dalyvius „Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių simbolių – vėliavų išniekinimu ir tautinės nesantaikos kurstymu“. 
Kaip žinia, rugpjūčio 4-osios vakarą iki pusės šimto žmonių – vietinės opozicijos aktyvistų ir jaunimo – Druskininkuose susirinko į feisbuke skelbtą įvykį „Piknikas Vijūnėlės dvare“. Renginio išvakarėse Vijūnėlės tvenkinio pakrantės dalis, patenkanti į Vijūnėlės dvaru vadinamo pastato Turistų g. 13 kiemą, buvo atitverta nauja tvora. Tačiau pikniko dalyviai, papuošę ją įvairių šalių vėliavomis, arčiau prie statinio nesibrovė. Jie pasitiesė pledus, vaišinosi vaisiais, maudėsi tvenkinyje ir fotografavosi Vijūnėlės dvaro fone. 
   Dar anksčiau Druskininkų policija buvo gavusi Vijūnėlės dvaru vadinamo pastato savininkų prašymą ištirti, kas organizuoja renginį, pavadintą „Piknikas Vijūnėlės dvare“, ir užkirsti kelią „galimiems piktavališkiems veiksmams“. Pareigūnai tuomet teigė prižiūrėsiantys, kad pikniko dalyviai nesugalvotų patys griauti Vijūnėlės dvarą arba maudytis nuogi. 
   Renginys rugpjūčio 4-ąją praėjo taikiai, piknikautojus aplink akylai už krūmų stebint valdžios gerbėjams ir dvaro statybos prižiūrėtojams.
   „Šis skundas, mano nuomone, yra melagingas ir nesąžiningas, o skundo autorė už tokį skundą turėtų sulaukti atitinkamos atsakomybės. Liūdna, kad ir po daugel metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, sėjama baimės sėkla, prasideda teisinis persekiojimas vien todėl, kad kažkam yra labai skaudi Vijūnėlės dvaro bylos baigtis“, – naujienų portalui www.delfi.lt po apklausos sakė V. Semeška. 
   Alytaus apskrities VPK praėjusią savaitę „Druskoniui“ patvirtino, kad priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl skundo, susijusio su rugpjūčio 4 d. vykusiame Vijūnėlės dvaro piknike iškabintomis vėliavomis. 
   Skundo autorei, atrodo, ši istorija taip paprastai nesibaigs. Į policijos apklausas kviesti žmonės ketina pareikalauti atsakomybės už galimai melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. „Už galimai melagingą pranešimą jo autorei teks pasiaiškinti/atsakyti. Buvo sugaišta daug laiko: tiek policijos, tiek ir mūsų, dalyvavusiųjų nemalonioje apklausoje“, - feisbuko komentare minėjo V.Semeška, pasidalijęs policijos raštu apie priimtą sprendimą.

„Druskonio“ inf.



  “Medžiai be lapų...”
Modestas KLENYS 

   “Medžiai be lapų...” - dainavo kažkada “Poliarizuoti stiklai”. Rudenėjant pažvelkim į Druskininkų miesto medžius. 
   Nesuprantu žmonių, pjaunančių sveikus medžius, neva “jie yra per dideli“, „nėra specialios veislės, pritaikytos miestui“, „trukdo remontuoti...”. Suomijoje architektai pagal vietovės situaciją pastumia namo projektą į šoną, kad nereikėtų pjauti medžio. Tuo tarpu pas mus, išpjovus sveikus medžius, sodinami “specialiai miestui pritaikyti” sodinukai, kainuojantys nuo 300 eur iki 1000 eurų už vienetą. Galbūt jie “pritaikyti” Vokietijos ar Belgijos klimatui, nes Lietuvoje po 4-ių metų jie jau apaugę samanomis ir sueižėjusia žieve, o medžių lajos panašios į kaimišką žabų šluotą (pvz. medžiai Druskininkuose, Vytauto gatvėje). Pinigus “įsisavino”, o kad medį, ypač jauną, reikia genėti, pamiršo. 
   “Gerąją” Druskininkuose taikomą valdžios subinlaižystės valdymo formą bando perimti ir Kaunas: sveiki medžiai pjaunami, nes atseit “trukdo tvarkyti šaligatvius”. Turtais aptekę postsovietiniai vadovai nesupranta, kas yra demokratinis valdymas ir įsiklausymas į žmonių nuomonę. Jų moto: “Mane išrinko žmonės, aš esu valdžia, aš geriau žinau, kaip reikia tvarkytis”. Jei kas bando protestuoti, tuos surenka policija ir palaiko uždarę kelias valandas.
    Tarybiniais metais KGB teroras pavertė lietuvius mase, bėgančia nuo valdžios savivalės ieškoti geresnio gyvenimo į užsienį. Kauniečiai dar turi jėgos (vienas iš neteisėtai policijos sulaikytųjų buvo teisininkas ir Kauno “Krabui” gresia Vijūnėlės dvaro pabaiga)... Na, o Druskininkuose - tyla... 



  Aplinkosaugininkai pagaliau užsiėmė Druskininkų šilumos
  tinklų teritorijoje sumestomis pavojingomis atliekomis -
  geležinkelio pabėgiais


   Gamtos prievaizdai pradėjo tirti Druskininkų šilumos tinklų teritorijoje rastų geležinkelio pabėgių kilmę. Pavojingų atliekų kategorijai priskiriami pabėgiai čia atsirado, kai „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“ vadovavo ištikimas R. Malinausko bendražygis Remigijus Aleksandras Viniarskas. 

Suversta apie 170 kub.m pabėgių

   Druskininkiečiams šilumą tiekiančios bendrovės „Litesko“ filiale „Druskininkų šiluma“ aplinkosaugininkai praėjusią savaitę pripažino aptikę pavojingų atliekų – teritorijos patvory suverstų apie 170 kubinių metrų demontuoto geležinkelio pabėgių, nors pastarieji, kaip „Druskoniui“ sakė bendrovės darbininkai, šioje teritorijoje guli apie septynerius metus. 
   Minėtą sklypą Pramonės g. 7 galima būtų pavadinti „mėtoma karšta bulve“: su vietos valdžia sutartį sudariusi „Litesko“ pradžioje iš savivaldybės įmonės AB „Druskininkų šilumos tinklai“ nuomojosi tik katilinę, t.y. šioje teritorijoje stovinčius įrengimus, vėliau liteskininkams buvo perduota ir viso žemės sklypo nuoma, o šįmet vasario mėnesį, savivaldybei audžiant planus šiame sklype statyti dar ir išdujinimo stotį, žemės sklypo nuomą atgal vėl perėmė savivaldybės įmonė. 
   Geležinkelio pabėgiai minėtoje teritorijoje atsirado dar tuomet, kai “Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“ vadovavo ištikimas R.Malinausko bendražygis R.Viniarskas. Pastarasis su bendrovės „Druskininkų šiluma“ direktoriaus pareigomis turėjo atsisveikinti šįmet balandžio mėnesį. R.Viniarską nuo balandžio mėn. pakeitė naujas „Druskininkų šiluma“ vadovas Marijanas Burinskis.
   Tyrimus, kaip ir kodėl šioje teritorijoje atsirado bendrovei nepriklausančios pavojingos atliekos, šiuo metu atlieka ne tik pati UAB „Litesko“, bet ir aplinkosaugininkai. Šių bei atitinkamai kitų, su atsakomybe susijusių klausimų, matyt, neišvengs ne tik tuomet bendrovei vadovavęs R.Viniarskas, bet ir pati savivaldybė.
 
Įmonė atlieka vidinį tyrimą

  
Skandalas dėl UAB „Litesko“ filiale „Druskininkų šiluma“ laikomų pavojingų atliekų kilo po gyventojų pranešimo, kodėl maždaug septynerius metus uždaros ir griežtai saugomos teritorijos patvory guli suverstas didžiulis kalnas demontuoto geležinkelio pabėgių. 
„Druskonis“ apie šioje teritorijoje Druskininkuose sandėliuojamus pabėgius, kurie yra priskiriami pavojingų atliekų kategorijai, klausimus pateikė bendrovės „Litesko“ vadovybei:
   - Kaip “Litesko” teritorijoje Druskininkuose, Pramonės g. 7, maždaug prieš septynerius metus atsidūrė geležinkelio pabėgiai, kurie, redakcijos duomenimis, priklausė demontuotam Druskininkų geležinkelio ruožui?
   - Kiek jų ten buvo atvežta ir dėl kokių priežasčių pabėgiai buvo susandėliuoti bendrovės “Litesko” teritorijoje?
-Ar šie pabėgiai yra apskaitomi bendrovės balanse, tai yra “Litesko” nuosavybė?
   -Ar šie pabėgiai, t.y. pavojingos atliekos, buvo kūrenami “Litesko” katilinėje?
   - Ar “Litesko” dėl šių pabėgių, laikomų uždaroje bendrovės teritorijoje, buvo gavusi aplinkosaugininkų įpareigojimų juos atitinkama tvarka utilizuoti? Jei taip, ar dėl nevykdymo bendrovei buvo skirtos baudos?
   - Ar bendrovė “Litesko” dėl šio pabėgių kėlė filialo “Druskininkų šiluma” direktoriaus Remigijaus Aleksandro Viniarsko, kuris vadovavo įmonei tuo metu, kai minėtoje teritorijoje atsirado tie pabėgiai, atsakomybės klausimą? Jei taip, kuo jis paaiškino šių pavojingų atliekų atsiradimo priežastį? Ar jam buvo skirtos ir kokios konkrečiai nuobaudos?
   - Ką bendrovė “Litesko” ketina daryti su šiais pabėgiais ir kada?

   UAB „Litesko“ atsakymą atsiuntęs šios bendrovės atstovas spaudai Nerijus Mikalajūnas nurodė, jog „šiuo metu mūsų kompanija, siekdama išsiaiškinti geležinkelio pabėgių atsiradimo įmonės teritorijoje aplinkybes, atlieka vidinį tyrimą“. „Taip pat bendradarbiaujame su tyrimą vykdančiais aplinkos apsaugos pareigūnais - norime išsiaiškinti visas šio įvykio detales. Dėl galimų su šiomis atliekomis susijusių teisinių procesų spręsime tyrimams pasibaigus, - patvirtino „Litesko“ atstovas. - Šiuo metu jau aišku, kad šios, įmonės balanse neesančios atliekos, niekaip nebuvo naudojamos šilumos gamyboje. Pabėgiai fiziškai negali būti deginami mūsų turimais įrenginiais - mūsų įmonei jie yra beverčiai. Tolesnis pabėgių likimas bus sprendžiamas priklausomai nuo vykstančių tyrimų baigties“.
   Kaip žinia, nebereikalingi geležinkelio pabėgiai – pavojinga aplinkai atlieka, nes išmirkyti itin nuodingais chemikalais. Aplinkosaugininkai perspėja – deginti pabėgius gali būti pavojinga gyvybei. Šalyje ne taip ir seniai buvo nuskambėjusi istorija apie Vilniuje, šalia Gariūnų esančiame geležinkelio mazge, aptiktas dešimtis tonų tokių atliekų. Buvęs „Lietuvos geležinkelių“ darbuotojas tuomet kreipėsi į aplinkosaugininkus ir parodė, jog didžioji atliekų dalis – nematoma, anot jo –užkasta po žeme, taip galimai bandant atsikratyti pavojingomis atliekomis.

Situaciją aiškinasi ir gamtos prievaizdai

   „Remiantis gyventojų pranešimais, UAB “Litesko” filialo “Druskininkų šiluma” teritorijoje, Pramonės g. 7, Druskininkuose, jau ne vienerius metus laikomos pavojingos atliekos – demontuoto geležinkelio pabėgiai. Ar dėl šio fakto vyko aplinkosauginis tyrimas, jei vyko, tai kada ir kas konkrečiai buvo nustatyta - kiek konkrečiai tonų šioje teritorijoje yra tų pabėgių, kiek metų jie ten laikomi, kaip jie ten atsidūrė, ar buvo duoti konkretūs įpareigojimai dėl jų, kam konkrečiai priklauso tie pabėgiai. Galbūt tuos pabėgius, kurie priskiriami pavojingų atliekų kategorijai, buvo bandyta kūrenti?“, - „Druskonis“ prieš kelias savaites paklausė Aplinkos ministerijos. 
   „Dėkojame, kad pranešėte apie šį įvykį. Alytaus regiono aplinkos apsaugo departamento Druskininkų agentūros specialistai, gavę jūsų pranešimą, šiandien vyksta į neplaninį vietos patikrinimą“, - netrukus sulaukėme atsakymo iš ministerijos.
   Po kelių dienų aplinkosaugininkai pateikė jau daugiau informacijos. „Sulaukus gyventojų skundų dėl Druskininkuose laikomų išardytų geležinkelio pabėgių poveikio gamtai, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (ARAAD) Druskininkų agentūra ėmėsi tyrimo. Šiuo metu jų kilmė ir galimas neteisėtas naudojimas nėra nustatyti“, - nurodoma ministerijos atsakyme.
Tyrimą atliekanti vyresnioji valstybinės aplinkos apsaugos inspektorė Irena Jurgionienė teigia, kad mediniai pabėgiai šiuo metu laikomi žemės sklype Druskininkuose, Pramonės g. 7, ir, remiantis įmonės UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ pateiktais duomenimis, sudaro apie 170 kub. metrų. „Šiuo adresu yra įsikūrusi AB „Druskininkų šilumos tinklai“, kurios atstovai teigia, jog š.m. vasario 27 d. perimant žemės nuomą, minėti pabėgiai teritorijoje jau buvo. Kadangi šiuo metu teritorija priklauso įmonei AB „Druskininkų šilumos tinklai“, patikrinimas įmonėje toliau tęsiamas, renkami dokumentai bei su šiuo faktu susijusi informacija. Kada pabėgiai į teritoriją galėjo patekti, šiuo metu atsakyti negalime“, – teigia I. Jurgionienė.
   „2016 rugsėjo 2 d. ARAAD Druskininkų agentūra atliko „Druskininkų šiluma“ katilinės planinį patikrinimą, tačiau jo metu pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į katilinės vykdomos veiklos kontrolę, leidimo sąlygų laikymąsi. Visa teritorija nebuvo apeita ir laikomi demontuoti geležinkelio pabėgiai nebuvo pastebėti. Įmonės UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ direktoriaus teigimu, pabėgiai buvo atvežti autotransportu, bet nuosavybės ar kita teise įmonei nepriklauso, jokių pavedimų, įpareigojimų dėl šio turto duota nebuvo. Detalius atsakymus, kada buvo išardyta geležinkelio vėžė ir kaip pabėgiai atsidūrė tiriamoje teritorijoje, artimiausiu metu pateiks Druskininkų savivaldybės administracija. Viena yra aišku, kad šie pabėgiai katilinėje nėra ir nebuvo deginami. I. Jurgonienės teigimu, galutiniai tyrimo duomenys paaiškės rugsėjo pradžioje“, - nurodoma Aplinkos ministerijos atsakyme „Druskoniui“.

„Vežiojo nuo gelžkelio ir krovė čia“

   Bendrovės darbininkai redakcijai pasakojo, kad demontuoto geležinkelio pabėgiai teritorijoje atsirado jau seniai – prieš kokius 7 metus. „Jie buvo atvežti tuo metu, kai įmonei vadovavo R.Viniarskas. Vežė ir palei patvorį vertė savivaldybei priklausančio Paslaugų ūkio transportas: tokia mašinėlė su kaušu, kur pati pasikrauna, pati išsikrauna. Vežiojo nuo gelžkelio ir krovė čia. Ėjo kalbos, jog lyg tai norėta juos supjaustyti ir sukūrenti, betgi tie pabėgiai užteršti, negalima. Jų gi nesudaužysi taip paprastai, nes ten metalo yra. O deginti nesusmulkinus neįmanoma, juos reikia utilizuoti. Niekas nerizikuos dėl kažkokių atliekų gadinti technikos. Nes įrengimai labai brangūs. Purvinas šakas nenori malti, kadangi genda technika, o čia gi – pabėgiai. Nežinom, kokie planai dėl jų buvo austi, bet tie pabėgiai taip ir liko suversti palei patvorį, - „Druskoniui“ sakė įmonės darbininkai. - Paskui girdėjom tokių kalbų, kad tuos pabėgius reikėtų išvežti – tik kur juos išvežti ir kur juos dėti?“. 
   Paklausti, ar per šitiek metų jie nematė po teritoriją vaikščiojusių aplinkosaugininkų, žmonės tik nusišypsojo į ūsą: „Lyg ir buvo anksčiau, bet viskas taip ir nutilo. Galimai su atitinkamu palaiminimu tas viskas vyko...“. „Betgi „Litesko“ yra privati bendrovė, negali bet kas panorėjęs sandėliuoti užtvertoje teritorijoje bet ko, juolab pavojingų atliekų“, - stebimės kartu su įmonės darbininkais, o šie dar ir patvirtina, kad jas išvežti utilizavimui – dideli pinigai. Norint atsikratyti užterštomis pakuotėmis - ir tai nemažai reikia mokėti, o čia - geležinkelio pabėgiai. „Ką gi veikia tos pavojingos atliekos „Litesko“ kieme? Jei „Litesko“ nėra jų savininkas, tai kieno jos ir kas už jų utilizavimą turi mokėti?“, - mūsų klausimus darbininkai vėl palydi mįslingomis šypsenomis. „Paskambinkit R.Viniarskui. Paklauskit, kas leido įvežti į teritoriją, kieno nurodymu ir koks buvo tikslas čia juos čia atvežti?“, - pasiūlo mums ir patys garsiai mąsto apie rezultatą. – Įdomu, ką jis jums pasakys, gal kad nieko nežino?“. „O gal pasakys, kad šiuo klausimu reikėtų skambinti merui?“, - nusijuokiam. „Kažin ar taip išdrįstų“, - suabejoja darbininkai. 
   „Kas konkrečiai leido įvežti geležinkelio pabėgius į teritoriją? Kieno paliepimu tai buvo padaryta ir koks buvo tikslas čia juos čia atvežti?“, - išgirdęs šiuos „Druskonio“ klausimus, buvęs „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ direktorius R.Viniarskas atsakė, kad jis bendrovėje daugiau nebedirba ir pareiškė, kad mes turėtume skambinti dabartiniam įmonės vadovui. 

Klausimai savivaldybei

   Priminsime, kad beveik prieš du dešimtmečius geležinkelio vėžė Pariečė-Druskininkai buvo išardyta be jokių sentimentų. 2002 m. gruodį Vyriausybės nutarimu buvo priimtas sprendimas šią geležinkelio liniją ir joje esančią stotį uždaryti. Ilgalaikis turtas buvo perduotas Druskininkų savivaldybės nuosavybėn, kuri nusprendė demontuoti bėgius.
   Dėl Druskininkų šilumos tinklų teritorijoje suverstų demontuoto geležinkelio pabėgių „Druskonis“ uždavė klausimus ir R.Malinauskui.
   - Kada buvo išardyta geležinkelio Pariečė-Druskininkai vėžė?
   - Kada ir kaip demontuoto geležinkelio pabėgiai atsidūrė Druskininkų šilumos tinklų teritorijoje Pramonės g.7, kurioje pagal sutartį su savivaldybe dirba UAB „Litesko“?
   - Ar tiesa, kad šie pabėgiai, kurie priskiriami pavojingų atliekų kategorijai, ten buvo suvežti jūsų nurodymu?
   - Kaip žinia, 2002 m. gruodį Vyriausybės nutarimu priėmus sprendimą šią geležinkelio liniją ir joje esančią stotį uždaryti, ilgalaikis turtas buvo perduotas Druskininkų savivaldybės nuosavybėn, kuri nusprendė demontuoti bėgius. Kam konkrečiai - kuriai savivaldybės įmonei - priklauso „Litesko“ kieme, patvory, beveik septynerius metus suversti geležinkelio pabėgiai? 
   -Ar savivaldybė ketina ką nors daryti ir jei ketina, tai ką konkrečiai, su šiomis atliekomis?

   Druskininkų valdžios atsakymas buvo trumpas. „Atsakydami į jūsų pateiktus klausimus pirmiausia pabrėžiame, kad su geležinkelio bėgių ir pabėgių klausimais Druskininkų savivaldybės meras nėra susijęs. Druskininkų savivaldybės administracija minėtais klausimas šiuo metu bendradarbiauja su aplinkosaugos ir UAB „Litesko“ specialistais“, - į užduotus „Druskonio“ klausimus teatsakė savivaldybės administracija.

„Druskonio“ inf.



  Vienos emigracijos dienoraštis. Nuo lietuvių kaimynų 
  tenka bėgti į kitą miesto galą 

Mano naujas kambarys palėpėje        Monikos Sadauskaitės nuotr.

Monika SADAUSKAITĖ, www.delfi.lt 

   Pirmose šio dienoraščio dalyse aprašiau, kaip mane ir kitus lietuvius agentūra „Įdarbinimas Anglijoje“ Bostone paliko be darbo, parūpinę tik būstą ir atvežimą į šalį. 
  
„Vital Recruitment“ pagalba įsidarbinome kuskuso mišinio fasuotojais „Bakkavoro“ fabrike už minimalią valandinę algą ir pradėjome naują gyvenimą Anglijoje.

   Balandžio 3 d., pirmadienis

   Vis sunkiau sugyventi su antro aukšto kaimynais iš Panevėžio. Jie aprėkia mano kambariokę Eglę dėl netyčia pasisavinto arbatinio šaukštelio, piktinasi dėl į netinkamą šaldytuvo lentyną padėto salotų maišelio, kaltina aplinkinius, kad jie per garsiai uždarinėja duris, mums miegant, virtuvėje klausosi muzikos, šūkauja, vartodami rusiškus keiksmažodžius, ir sudaro tvarkymosi kalendorių, kurį prisega prie šaldytuvo.
   Kaimynas Martynas siūlo atsisakyti prievartinio tvarkymosi kalendoriaus ir vietoje to valytojoms už darbą mokėti dvigubai, bet panevėžiečiai idėjai nepritaria. Niekas iš mūsų neturi valios aukoti miego valandas ir kasdien valyti bendro naudojimo laiptinę.
   Mums miegant, jie nufotografuoja apsilupusius sienos dažus prieangyje ir išsiunčia nuotraukas nuomos agentūrai, grasindami, kad nei aš, nei mano kambariokė niekada neatgaus užstato.
   „Mano gryčioje visada bus švaru!“ – išgirstame prieangyje šaukiant vieną iš panevėžiečių.
   Eglė neištveria ir ruošiasi persikelti gyventi į Džersio salą, kur dirbs bulvių fabrike, todėl suprantu, kad man teks ne tik vienai gyventi psichologiškai sudėtingomis sąlygomis, bet ir mokėti 20 svarų brangesnį nuomos mokestį. 
   Užsuku į nuomos agentūrą, kur man pasiūlomas daug mažesnis, pigesnis kambarėlis šalia traukinių stoties ir didžiulio prekybos centro „ASDA“. Tą patį vakarą susikraunu daiktus, iškviečiu taksi ir išsikraustau į kitą Bostono galą.

   Balandžio 4 d., antradienis

   Pabundu vos kelių kvadratinių metrų dydžio palėpėje su vienu mažu langeliu ir supelijusia palange, neturėdama nei stalo, nei kėdės, nei pakankamai didelės spintos. Įjungus elektrinį šildytuvą, kambarys užsipildo dūmų kvapu ir išgirstu cypiant signalizaciją.   Tačiau išsimiegojau puikiai, nes nebereikėjo į ausis dėtis kištukų, numanant, kad ankščiau ar vėliau pabusiu nuo garsios muzikos.
Penkių kambarių namu dalinamės su raudonplauke latve Kristina ir vištienos fabrike dirbančiu lenku Kazimieru. 
   Bendroje virtuvėje yra tik viena viryklė, todėl norint pusryčiams išsikepti kiaušinienę, tenka laukti eilėje. Kiaušinienę suvalgau savo kambaryje, o vietoje stalo panaudoju kelionių lagaminą pakietintu pagrindu, jį kaip staltiese padengusi nebenaudojamu lovos užklotu. Kėdę atstoja 10 svarų kainavęs pripučiamas sėdmaišis iš „The Range“ universalinės parduotuvės.
   Mano kasdieniniais pietumis tampa vištiena, kalakutiena arba žalumynais įdaryti makaronai iš „Asdos“ už 1,37 £, kurių nusiperku septynias pakuotes visai savaitei. Išvirtus makaronus apibarstau tarkuotu mocarelos sūriu, džiovintais bazilikais ir įmaišau pastos padažo. 
   albūt mano maisto racionas nėra pats turtingiausias pasaulyje, bet vis šis tas, palyginus su tuo, ką matau perkant kitus Bostono lietuvius. Kai kurie sugeba apsiriboti garbanotais makaronų bomžpakiais arba lenkiškomis pieniškomis dešrelėmis su pigiausiu kečupu iš lietuvinės parduotuvės. 
   Nors lietuviškų produktų „Asdoje“ nerasi, ten yra didžiulis lenkiškų prekių skyrius: kelių rūšių saliamis, Gaudos sūris, pieniškos dešrelės „Sokolov“, lenkiškas jogurtas, pienas ir grietinė. Prekių iš Rytų Europos kainos nuo vietinių smarkiai nesiskiria. Kas pavargsta nuo baltos duonos, „Asdoje“ gali nusipirkti kepaliuką lenkiškos ruginės duonos už vieną svarą arba pasivaikščioti iki miesto centro, kur yra ne viena ir ne dvi rytų europiečių atidarytos kepyklėlės, „Korzinka“ bei kitos specializuotos parduotuvės.
   Pačiame centre galima apsikirpti pas kirpėją lietuvę už 7 svarus ir pavalgyti pietus lietuviškoje užkandinėje. Didžiulis vištienos kepsnys su sūriu, daržovėmis ir bulvių koše kainuoja apie 6 svarus. Be to, čia tiekiami šaltibarščiai, balandėliai, cepelinai, kebabai ir kompotas.
   Gatvė, į kurią persikėliau, šiek tiek skiriasi nuo tos, kurioje gyvenau anksčiau. Čia nesutiksi nė vieno anglo. Kas dešimt minučių išgirsti sirenas, o kartais pastebi policijos automobilį sustojant kaimynų kieme. Vietiniai, ypač lietuviai, ant savo BMW veidrodėlių neretai būna pasikabinę koloradines juosteles, kurias dovanoja arba pusdykiai pardavinėja už kelių metrų nuo mano namo veikiančioje lietuvinėje.
   Kadangi „ASDA“ sekmadieniais veikia tik iki 6 valandos vakaro, kartais ir man tenka bėgti į lietuvinę, kai pasibaigia koks nors kasdien reikalingas produktas, pavyzdžiui, mineralinis vanduo ar dantų pasta. Ant parduotuvės iškabos parašyta „Baltic shop“, bet šalia užrašo pavaizduotos ne tik Lietuvos ir Latvijos, bet ir Lenkijos bei Rusijos vėliavos. Karltonraudo gatvės lietuvinėje klientus aptarnauja rusakalbė moteris, kuri pastato į vietą visus, kalbančius lietuviškai.„Čia Anglija ir prašome kalbėti angliškai, o jei nesugebate arba nenorite – išmokite rusiškai“, – ji sako savo nerišlia anglų kalba.
   Jau mano atsikraustymo dieną galiniame namo kieme nedrąsiai pasirodo juodas benamis katinas. Pasitarusi su kaimynu Kazimieru, įsivaikinu jį ir pakrikštiju Džeku neseniai išleisto „Samurajaus Džeko“ animacinio filmuko naujausio sezono garbei. Kadangi negaliu smarkiai išlaidauti tokiems dalykams, Džeką stengiuosi pripratinti prie pigiausio sauso kačių ėdalo iš „Asdos“, kurio 100 gramų kainuoja 24 pensus. Tiesa, krūmuose už tvoros gyvena ežiukas, kuris naktį atropoja į galinį kiemą, suėda pusę indo ir palieka netvarką, todėl turiu įprasti ėdalo palikti daugiau.

   Balandžio 8 d., šeštadienis

   Jau esu susitaupiusi šiek tiek kišenpinigių, todėl kyla noras įdomiai ir netradiciškai praleisti pavasariškai šiltą šeštadienio vakarą. Galbūt pavyks pailsėti nuo praeitą savaitę nedavusių ramybės buitinių intrigų senuosiuose namuose ir sužinoti ką nors naujo apie Bostoną.
   Bendradarbiai vis skųsdavosi, kaip Bostone nėra kur smagiai praleisti laiko, kad „nepalyginsi su kokiu Londonu ar Mančesteriu, kur pilna prekybos centrų ir vietų pasivaikščioti“. Tačiau eidama senamiesčiu, pastebėdavau senos statybos pastatą su didžiule raudona „Gliderdrome“ iškaba. Ant stiklinės autobusų stotelės sienos buvau mačiusi skelbimą, kad šiandien toje šokių salėje vyks kažkoks ilgai lauktas koncertas. Nusprendžiu apsilankyti, nors bilietas kainuos 10 svarų, kas man, kaip emigrantei, neatrodo pigu.
   Išsuku iš centro siauru senamiesčio skersgatviu ir pamatau eilėje prie salės durų besispraudžiančius žmones. Susirinko vien pusamžiai arba visiškai pražilę anglai paklausyti žymiausios iš Linkolnšyro grafystės kilusios keltiško roko grupės „The Band From County Hell“. Jie kalba, kad pastaruoju metu čia retai išgirsi grupes atliekant originalias, pačių kurtas dainas, todėl ši naktis yra ypatinga. 
   „The Gliderdrome“ nėra panašus į naktinį klubą ar didelį muzikinį barą. Pastatas iš vidaus labiau primena gyvą muziejų. Penktame dešimtmetyje tai buvo erdvė, kur anglų jaunimas rinkdavosi pasivažinėti riedučiais, o vėliau pavirto į muzikos renginių ir šokių salę.
   Nusiperku stiklinę toniko ir užsiimu staliuką pačiame salės gale. Muzikantams pradėjus pasirodymą, visai pamirštu, kad gyvenu imigrantų sostine ir labiausiai susiskaldžiusiu miestu anglų pavadintame Bostone: jokios laužytos anglų kalbos, keltiški papuošalai, Viktorijos laikus primenantys stimpanko stiliaus akiniai, juoda apranga ir skiauterės. Jaunatviška „The Gliderdrome“ atmosfera pokariu subūrė Britanijoje augančius populiariosios muzikos atlikėjus, o septintame dešimtmetyje tūkstančiai melomanų rinkdavosi į šią didžiulę sausakimšą patalpą gyvai pamatyti to laiko britišką rokenrolą suformavusias grupes.
Išgirdę mintinai mokamą dainą, kurios pavadinimas lietuviškai skambėtų „Atsiimkime savo laisvę“, anglai palieka sėdimas vietas, išbėga į salės vidurį ir pradeda šokti. Koncertas jiems sukelia nostalgiją, kuri primena apie laikus, kai čia pasirodydavo tokios pasaulinio garsumo grupės, kaip „T-Rex“ ir „The Who“.
   Šioje vietoje ne kartą lankėsi Džimis Hendriksas, Eltonas Džonas ir Stivis Vonderis. Sėkmė šokių ir koncertų salę prieš 40 metų privedė prie susinaikinimo – ją suniokojo rokenrolo ir anarchijos dvasios įkvėpti, nuo narkotikų ir alkoholio apsvaigę vandalai. Taip „The Gliderdrome“ pastatas stovėjo apleistas iki pat 2007-ųjų metų, kada buvo atgaivintas vietinių rokenrolo fanatikų iniciatyva.

   Balandžio 16 d., sekmadienis

   Man pasisekė. Įdarbinimo agentūra padovanojo du laisvadienius per pirmąsias Šv. Velykų dienas. Pasipuošiu šventiškiausia į Bostoną atsivežta suknele ir einu į atlaidus, kurie vyks katalikiškoje Šv. Botolfo bažnyčioje. Pamokslas atrodo neįtikėtinai trumpas, bet labai jausmingas. Jo metu kunigas vaikšto po erdvų bažnyčios plotą ir nevengia teisiančio akių kontakto su parapijiečiais. Pasveikinęs žmones su Šv. Velykomis, jis išmėto pintinę saldainių, o anglai pašoka juos gaudyti. Kadangi esu viena jauniausių bažnyčios lankytojų, dešiniau sėdintis senas anglas man ne tik paskolina savo giesmyną, bet ir pabaksnoja į petį, nusišypso ir ištiesia pilną saują pagautų saldainių.
   Šv. Velykos visoje šalyje yra nedarbo diena, kada neveikia jokios parduotuvės, išskyrus mano jau minėtas lietuvines. Vienoje iš jų nusiperku lenkišką velykinį sūrio tortą už 4 svarus papildyti šventiniam stalui. Grįžtu namo ir išsiverdu juodos arbatos su pienu. Įdėmiau pažvelgusi į jau išpakuotą gardumyną, pamatau, kad jis apaugęs į kempinę panašiomis pilkomis pelėsio dėmėmis ir atsiduoda šlykščiu sugedusio maisto kvapu. Nusprendžiu jo nebenešti atgal į parduotuvę ir nebandyti susigrąžinti keturių svarų. Vis dėlto šiandien Šv. Velykos, todėl mokydama save krikščioniško atlaidumo, tiesiog išmetu.



  Gyvenimo būdas skardiniuose vagonėliuose 

Tatjana Verksnienė nuolatos padėdavo Francui Mankelevičiui


Romualdas Matusevičius apgyvendintas triviečiame vagonėlyje


Tatjanos Verksnienės kampelis


Viktoras Stasiūnas prie įsirengto būsto


“Socialinių būstų kvartalas” Leipalingyje


Bendra lauko išvietė

   Dar praėjusių metų sausį LNK infošou laida KK2 pažėrė kvapą gniaužiančių vaizdų iš Druskininkų savivaldybės. Tąkart KK2 žiūrovai galėjo palyginti aptiktus prabangiuosius akvaparko apartamentus su mūsų savivaldybės socialiai pažeidžiamų žmonių gyvenimu ankštuose konteineriniuose vagonėliuose be jokių patogumų Leipalingyje, Vytauto gatvės gale. Tąsyk socialiai remtini žmonės skundėsi, jog ilgai nepatyrė dušo malonumų, užšąla vanduo pumpuojamo vandens kolonėlėje, o link lauko išvietės - šūdkukuliais užminuotas kiemas, nes vagonėlių gyventojai tuštinasi tiesiog į maišiukus, kuriuos išmeta, kur papuola. Besibaigiant šių metų vasarai, rugpjūčio 26-ąją, kai „Druskonį“ vėl skardinių namelių gyventojai pasikvietė, jiems atstovaujanti Tatjana Verksnienė skundėsi, kad dvi karštas rugpjūčio mėnesio savaites jų nevežė į Leipalingio socialinių paslaugų centrą nusimaudyti po dušu ir apsiskalbti, nors po KK2 laidos tai vykdavo nuolatos. Kitiems socialinio kvartalo Leipalingyje gyventojams pritariant, Tatjana vėl garsiai bėdas viešino – pasakojo apie tiek neįgaliems, tiek ir įgaliems žmonėms apsistoti nepritaikytus „blėkinius vagonėlius“ be jokių patogumų, dusinančius karščius juose vasarą, vargiai ištveriamus šalčius žiemą, nuolatinę drėgmę, dėl kurios drabužiai šlampa, žiurkių ir kitokios nepageidaujamos gyvūnijos veržimąsi į gyvenamąsias patalpas, dideles sąskaitas už elektrą ir kt. 
   Dėl geresnių gyvenimo sąlygų nuolatos kovojanti 64 metų pensininkė T.Verksnienė atsidūrė metaliniame vagonėlyje iš Gardino gatvės Druskininkuose, nes nepajėgė išlaikyti savo būsto ir įsiskolino. Po autoįvykio patyrė traumą ir gavo invalidumą. Po motinos, su kuria į Lietuvą atvyko net iš Sachalino, ir vyro mirties pasiligojusi Tatjana Druskininkuose liko viena, nes sūnus gyvena užsienyje. Kaip atrodo savivaldybės jai skirtas plotelis įsikurti, galima pamatyti nuotraukoje ir nustebti, kaip tokiame kampelyje žmogus gali išsitekti. Ir Tatjanos, ir kituose vagonėliuose stovi specialūs puodai ar kibirai gamtiniams reikalams atlikti, nes lauke sukalta išvietė tiek apdergta, jog išsituštinti ten noras praeina. Pasak Tatjanos, po KK2 laidos „prikakotas“ ir perpučiamas lauko tualetas buvo paremontuotas ir iškuoptas, tačiau nepritaikytas neįgaliesiems, todėl pastarieji, nepajėgiantys susilenkti, atlieka gamtinius reikalus beveik stovėdami ir pridergia, ypač naktį, nes ten nėra elektros. 
   Pasak Tatjanos, kiekvieną trečiadienį Druskininkų soc. paslaugų centro autobusiukas juos nuveždavo į Leipalingio soc. paslaugų centrą nusiprausti ir skalbyklėj drabužius išsiskalbt. Iš 4-iuose skardiniuose nameliuose apsistojusių 7-ių gyventojų praustis ir skalbtis paprastai važiuodavo trise: Tatjana ir du sunkiai judantys bendrakeleiviai I-os grupės invalidumą turintys Francas Mankelevičius ir Romualdas Matusevičius. Gaila, bet apie tai tenka užsiminti būtuoju laiku, nes 54-erių metų F. Mankelevičius rugsėjo 4 d. ryte vagonėlyje aptiktas numiręs. „Druskonis“ suspėjo su juo rugpjūčio 26 d. šnektelti, o rugpjūčio 30 d. velionis dar pasidžiaugė dušo malonumais, nes vėl buvo atnaujintas vežiojimas į Leipalingio socialinių paslaugų centrą apsiprausti. Tąkart, rugpjūčio 26-ąją, T.Verksnienė pasakojo, kaip ji Francą, nevaldantį kojų ir rankos, kasdien pamaitina ir apkuopia, o trečiadieniais iki pat transporto, kuris veža nusipraust, nuneša. Iki pat mirties buvęs kurorto ATĮ vairuotojas F.Mankelevičius dviejų lovų vagonėlyje gyveno vienas, nes jo „kambariokas“, toks pat 1-os grupės invalidas, neseniai buvo išvežtas į prieglaudą Kapčiamiestyje. 
   Kaip ir daugumos socialiai pažeidžiamų asmenų, 67-erių metų R.Matusevičiaus klajonės per slaugos skyrius ir remiamus būstus prasidėjo po artimų žmonių, namų ir sveikatos praradimų. Triviečiame vagonėlyje Leipalingyje įkurdintas Romualdas vis dar tikisi geresnių gyvenimo sąlygų, tarkim, tokių, kokios buvo slaugos skyriuje Druskininkuose, kur išgyveno 5 mėnesius. Nors po dviejų insultų nevaldo rankos ir kojos, stengiasi judėti ir pats savimi pasirūpinti. 
   T.Verksnienė vagonėliu perpus dalijasi su 50-mečiu Viktoru Stasiūnu. Druskininkietis šiame socialiniame būste atsidūrė prieš daugmaž trejetą metų, nes nematė prasmės butų ūkio įmonei mokėti mokesčius už būstą Gardino gatvėje. Už skolas žinomą Druskininkuose elektronikos meistrą Viktorą iškeldino, o visas jo sukauptas radijo detales montuoti išmetė į sąvartyną. Viktoras, kaip ir kiti kalbintieji socialinio būsto gyventojai, sutarė, kad „blėkinėse būdose“ karštomis vasaros dienomis oras įkaisdavo daugiau nei 40 laipsnių, tad ten jausdavosi tarsi orkaitėje. Mažiau nei kiti gyvenimo sąlygomis besiskundžiantis Viktoras vasarą nusimaudydavo aplinkiniuose ežeruose, o Druskininkus ir netgi Vilnių pasiekdavo nuosavu dviračiu. 
   Kreipėmės į Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktorę Astą Aleksienę, idant atsakytų į „Druskonio“ klausimus: 
   - Akivaizdu, jog statybiniai vagonėliai, kuriuose gyvena socialiai remtini asmenys Leipalingyje, nepritaikyti žmonėms apsigyventi, ypač negalią turintiems. Ar tai laikinas savivaldybės jiems skirtas būstas? Kaip Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centras ketina pagerinti jų gyvenimo sąlygas, o gal šie žmonės bus nukreipti į globos ar slaugos namus, prieglaudas, kur yra visi patogumai? 
   - Į „Druskonį“ vagonėliuose apgyvendinti žmonės kreipėsi, nes dvi savaites nebuvo vežami nusiprausti ir išsiskalbti į socialinių paslaugų centrą Leipalingyje. Praėjusios savaitės trečiadienį jų vežiojimas vėl buvo atnaujintas, nes socialinių paslaugų centro vairuotojas grįžo iš atostogų, kaip jūs „Druskonį“ informavote. Ar tai reiškia, jog vagonėlių gyventojai vėl bus nuolatos kiekvieną savaitę vežami nusprausti po dušu ir pasinaudoti skalbykle? 
Sulaukėme Socialinių paslaugų centro direktorės A.Aleksienės atsakymo: „Leipalingyje esančiuose konteinerinio tipo nameliuose apgyvendinami praradę savo būstą, nedirbantys, prasiskolinę, nenorintys integruotis į visuomenę asmenys, išnaudoję visas įmanomas įstatymo numatytas paramos formas. Druskininkų savivaldybės iniciatyva tam, kad minėti asmenys nebūtų išmesti į gatvę, jiems suteikta galimybė gyventi konteinerinio tipo nameliuose“.

„Druskonio“ inf.



  Ties šešėlio riba 


Rimvydas VALATKA, www.delfi.lt

   Baisūs dalykai dėjosi pasaulyje. Vytautus išjuokęs Seimo pirmininkas Pranckietis Ukrainoje apsilankė ties riba. Kur Vytautas Didysis girdė savo žirgą. Iš uždaromo Rusijos konsulato San Fransiske virto dūmai. Iš emigracijos kai kas sugrįžta karstuose. O mokyklų laukia didelių permainų metai. Ir vėl. Ir jūs tik įsivaizduokit: policija ištyrė, kad Vijūnėlės dvaro pikniko metu jokie įstatymai nebuvo pažeisti. Šauni ta policija. Tokias sunkias, galima sakyti, epochos bylas Druskininkuose tiria. Tik kaip dabar jaustis Druskininkų caro dvaro nuolankiai tarnaitei, panelei Jonkutei? Tai, kuri prie to užkeikto pasakų dvaro pro tvorą žiūrėjo. Ir pasivaideno jai prie to dvaro tuzinas išniekintų visokiausių valstybių vėliavų ir simbolių. Pilietiškai įskundusi mero kritikus liko prie suskilusios geldos. Kaip ir premjeras Skvernelis. Kuris tikėjosi efektyvesnio šešėlio mažinimo. Su kuriuo – gal šešėliu, o gal tik mažinimu – kovodamas Ministras Pirmininkas planuoja pasitelkti tikrojo šešėlio masto viešinimą. Premjero teigimu, jei šiuo metu kovojant kovą su šešėliu dar ko ir trūksta, tai aiškaus ir apibrėžto šešėlio masto žinojimo. Kartais pateikiamais apskaičiavimais, šešėlyje yra 4 mlrd. eurų. Mintijo radijuj premjeras. Tai yra faktas. Ir tie faktai, turimi mūsų tarnybų, turi būti išslaptinti. Visuomenė turi žinoti. Kaip kirviu nukirto MP. Visuomenė jau kadų kadais žino, kad Druskininkų savivaldybė iš visų mokesčių mokėtojų pinigų finansuoja miesto vado propagandinį blizgantį laikraštį. Ir premjeras Skvernelis tai žino. Ir prieš tai buvęs premjeras Butkevičius žinojo.Ir nieko išslaptinti čia nereikia. Užtektų gerai paimti. Už vienos vietos. Tai atvira korupcija. Su atkišta valstybei ir visuomenei taukuota špyga. Ant kurios dar ir užrašas kvadratinėmis raidėmis: dariau ir darysiu, o savo kritikus po komisijas ir policijas užtampysiu, ir nieko man nepadarysit, ot! Viešink neviešinęs šešėlio mastus. Neprisikasti premjerui iki 4 slaptų milijardų. Kol vietiniai carai ir kunigaikščiai kaišioja špygas ir deda skersą ant įstatymo. O ir nuo ko apskritai tas šešėlis turėjo mažėti? Vieną dieną finansų ministras Šapoka grasina didinti vienus mokesčius, kitą – kitus. Nutyla Šapoka, prabyla Pranckietis. Kad mokesčių jam esą atskirai paimtoj Lietuvoj per mažai. Kai Pranckietį užčiaupia Skvernelis, įsijungia tas ponas iš Naisių. Tas, kuris moka procentą, nežiūrėdamas žmonėms į akis aiškina, kad dar per mažai moka tie, kurie moka per 40 procentų. Neskaitant PVM ir akcizų. Tada užgriaudi LDDP-LSDP ruporai ruporėliai: „Lietuva be progresinių – Lietuva be ateities!“ Ir taip diena iš dienos. Dešimtas mėnuo būgnais per ausis. O kaip žino net vaikai, na, bent tie, kurie mokomi iš knygos „Ekonomika per 31 valandą“, šešėlį aiškiai ir apibrėžtai ilgina dideli mokesčiai ir akcizai. O ypač šešėlį pailgina dideli „Sodros“ mokesčiai. Kurie disonuoja su progresiškai mažomis pensijomis. Kuo daugiau sumokėjai mokesčių „Sodrai“, tuo progresiškai mažesnė bus pensija. Per mėnesį po mokesčių gaunate 300 eurų? Per 40 metų „Sodrai“ sumokėsite 40 tūkstančių. Per mėnesį po mokesčių gaunate 1600? Tada „Sodrai“ per 40 m. suplosite 256 tūkstančius! Šeši, kablelis kažkiek dar kartų daugiau. Iki 90-ies trauktum, ir tai vargo nematytum. Bet ar daug didesnę pensiją gausit?
   Pirmuoju atveju pensija mizeriška – 230 eurų. Bet ir antruoju – tas pats velnias. Sumokėjęs daugiau kaip šešiskart daugiau mokesčių „Sodrai“, gausi vos 580 eurų. Progresinė „Sodros“ grimasa. O jei dirbsi ne 40, o visus 45-erius? O jei pridėsi visus kitus mokesčius?
   Tada geriau negalvoti apie tą progresinį teisingumą. Geriau jau tiesiai į šešėlį. Pagalvoja tyliai ne vienas, atsidūręs progresiniam „Sodros“ šešėly. Ypač po tokio „Sodros“ valdininko ir mažo verslininko pasikalbėjimo (pasikalbėjimas autentiškas, abiejų kalbėtojų pavardės redakcijai žinomos, sutapimas su tūkstančiais kitų tokių pat sodrininkų kovingos kovos su šešėliu pokalbių – neatsitiktinis):
   - Laba diena, iš „Sodros“ skambiname. Vienas darbuotojas pas jus gauna mažesnį nei minimumą, pradeda valdininkas.
   - Taip, valytoja dirba tik valandą per dieną, juk rašėm jums, - atremia smulkusis verslininkas.
   - O negalite jai algos padidinti? – įžūlauja iš visų mūsų mokesčių išlaikomas valdininkas.
  - Ne, ji dirba tik valandą per dieną, - bando laikytis savo verslininkas.
   - Aišku, tai gal atvažiuokit į „Sodrą“ – parašysite pasiaiškinimą, - varo progresą sodrininkas.
   - Tikrai nematau reikalo, - atsako jam verslininkas.
   - Na, tai gal bent elektroniniu paštu paaiškinimą su parašu atsiųskite. Čia mus Vyriausybė ragina šešėlį mažinti, - meta ant stalo valetą su Skverneliu „Sodros“ valdininkas.
   Taip praktikoje atrodo aiškus ir apibrėžtas šešėlio masto žinojimas. Darbo apmokestinimas nesumažėjo. Akcizai vynui ir alui drastiškai padidėjo. Pinigai plaukia į Latviją, Lenkiją ir į šešėlį. O Vyriausybė siuntinėja tokius ukazus „Sodros“ valdininkams ką nors daryti. 
   Ašara Dievo aky – Lietuva, kur tu eini? Vedama milžinų šešėlyje likusio Seimo valstiečio Jovaišos, Lietuva eina formuoti naujos, iki kaulo smegenų tautininkiškos Lietuvių kalbos komisijos (kam išvis tokia kaip valdžios institucija reikalinga – kitas klausimas). Jovaišos sąrašas – kaip karo su Želigowskio legionais kuopa.   Garšva, Rubavičius ir Stundys. Kalbą dar kiečiau taisys, aiškins ir reguliuos žmonės, parinkti patikimų draugijų: Tautodailininkų sąjungos, Muzikų sąjungos, Gamtos tyrimų centro, Šiaulių universiteto ir kitų propatrijų.
   Šįkart pirmininkė Daiva Vaišnienė tikrai lėks. Neatitinka pagoniškai tautiškų kriterijų. Vietoj jos pirmininku taps tautiškai susipratęs konservatorius Stundys. Tas, kurio nebeišrinko į Seimą. Gero žmogaus, net jei jis konservatorius, valstiečiai nepaliks žiemai artėjant baso. Tokiu metu, kai liaudies priešai, įskaitant Skvernelį, į 1333 pasus stumia tokią svetimą senajai pagonių kultūrai „w“. Tokiu metu, kai Skvernelis rengia oficialų vizitą į Lenkiją ir nori ten pasigirti nors kažkokiu pozityviu mažmožiu įšalusiuose valstybių santykiuose, kai net Prezidentė, regis, yra nusprendusi nevetuoti įstatymo dėl visų lotyniškų raidžių rašymo pasuose, Jovaišos legionas per Lietuvių kalbos komisiją amžiams įkals medinį kuolą į aplenkėjusio premjero krūtinę ir jo vampyrišką „w“. Iš tikrųjų tai – kuolas į bandymus gerinti pašlijusius Lietuvos – Lenkijos santykius. Aiškus ir apibrėžtas šešėlio masto žinojimas: Lietuvos užsienio politiką formuoja Kalbos komisija. Kurioje tokia plati liaudies koalicija. Pradedant konservatorium Stundžiu ir baigiant mirusiu Šiaulių universitetu su Tautodailininkų sąjunga kaip uoga ant tautinės politikos torto. Didelių permainų metai laukia. Ne tik mokyklų. Suomija kiekvienam mokyklinukui įteikia po šalies Konstituciją. Lietuva – vargšė: čia valdžia neturi pinigų nei mokytojams, kaip Suomija, nei Konstitucijai kiekvienam vaikui.
Bet valstiečių valdžia šįmet nepasišiukšlino. Kiekvienam pirmokui valstybė įteikė po tikrai nepigų, blizgantį ir jokio šešėlio neturintį banalų Pirmoko pasą. Kurio žemėlapyje pažymėtas tik vieno vienintelio teisingo mūsų Prezidento Smetonos dvaras.
Gyvenimas ties šešėlio riba užburia.

Paieška



Koks vietovardis Jums tinkamiausias ?
Vieciūnai
Viečiūnai


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


IŠNUOMOJA 160 kv. m KOMERCINES PATALPAS Krėvės g. 5, Druskininkuose.
Tinka parduotuvei ir kitokiai įvairiai komercinei veiklai.
Kreiptis tel. 861240856.


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.