Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Gyvenimo Vokietijoje fotoįspūdžiai 

Rimantas Bernatavičius su žmona Kristina, sūnumi Miku ir dukra Seira fotoparodos atidaryme gruodžio 3-ąją

   Gruodžio 3-ąją Druskininkų fotografų klubo ekspozicijų įprastoje vietoje – restorane „Vitaminas B12“ į naujos fotoparodos atidarymą vėl susirinko būrys druskininkiečių. Kaip žinia, kurorto fotografų bendruomenė visad buvo gausi ir veikli. 
   Šįkart su pusės metų gyvenimo Vokietijoje fotoįspūdžiais sugrįžo namo žinomas druskininkietis Rimantas Bernatavičius, kurio mūsų miestelio senbuviams pristatinėti visiškai nebūtina. Ir SPA Lietuva, ir „Druskininkų kolonadoje“ dirbęs, ir nuosavą verslą turėjęs aktyvus mūsų bendruomenės narys 45-erių metų Rimantas jau pusę metų gyvena ir renovacijos darbais užsiima Pietų Vokietijoje, Freiburgo mieste. Su Lietuva ryšių nenutraukęs – vis sugrįžta į Druskininkus, kur pasilikęs gyvenamąjį plotą, aplanko Kaune apsistojusią šeimą. Šįkart namo sugrįžo dargi su fotoparoda „M“, kuria liudija Pietų Vokietijos ir aplinkinių valstybių miestelių kasdienybę, savaitgalius, žmones, kraštovaizdžius. Kadangi renovacijos užsakymus atliekantis ir kaimyninėse Šveicarijoje ar Prancūzijoje, į Rimanto fotoakiratį patenka ir tų šalių akimirksniai, smalsūs lietuvio akiai. Ypač dosnūs tautiečiui būna savaitgaliai ant populiariausios tenykštės transporto priemonės dviračio, kuriuo per dieną jis numina iki 170 kilometrų. „Kai visais metų laikais, taip pat ir žiemą, susiduri gatvėje su vokiečių dviratininkų miniomis, tai visiškai kitaip atrodo pas mus paplitusi nuomonė, jog druskininkiečiai labai pamėgę dviračius,“ – lygina R.Bernatavičius. Pasak Rimo, būtent kelionės dviračiu Pietų Vokietijos ir aplinkinių valstybių keliais jam buvo dėkingiausios nepakartojamais vaizdais bei pažintimis su vietiniais žmonėmis, kurie yra šilti ir geranoriški tiems, kuriais pasitiki. „Važiuojant automobiliu lietuviškais numeriais vietinė policija dažnai sustabdo patikrinti, tuo tarpu dviračiais gali be jokių patikrinimų kirsti valstybių sienas ir atsipalaidavęs grožėtis kraštovaizdžiais, - priduria Rimas. - Fotoparodos nuotraukomis pateikiu, kokie įdomūs Freiburgo, Konstanzo, Colmaro ir kiti senamiesčiai, ypač jų vartai, kokie tai gyvybingi miestai, kuriuose gyvena įdomūs žmonės“. Tai trečioji Druskininkų fotografų klubo nario R.Bernatavičiaus fotoparoda. Pirmoji buvo eksponuojama restorane „Kolonada“, antrosios nuotraukas gamtos tema iki šiol galima išvysti viešbučio „Pušynas“ fojė. 
   Į tradicinį klausimėlį, ar neketina Vakarų Europoje suvisam pasilikti, Rimas atsako, kaip ir dauguma jo kartos atstovų, primindamas, jog pasaulis, juolab Europa dabar taip atsivėrė, o atstumai taip sumažėjo, jog europietis gali gyventi Druskininkuose, o dirbti Vakaruose. 
   R.Bernatavičiaus fotoparodos „M“ atidarymas gruodžio 3-ąją sutapo su dar dviem progomis – visų metų fotoparodų, vykusių restorane „Vitaminas B12“, apžvalga iškabintais jų anonsais bei Druskininkų fotografų klubo vadovo Rimo Kvaraciejaus gimtadieniu. Fotografai savo lyderiui padovanojo jo mėgiamo žaidimo golfo atstovo skulptūrėlę.

„Druskonio“ inf.

 

  M.K. Čiurlionio meilės laiškus perteikė jauni menininkai -
  vyras ir žmona

Iš kairės: Jonas Tertelis, Regina Stankevičienė, Vesta Šumilovaitė-Tertelienė ir Justas Tertelis

Izabelė ŪSIENĖ

   Gruodžio 1-ąją M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje aktoriai Justas Tertelis ir Vesta Šumilovaitė-Tertelienė skaitė M. K. Čiurlionio laiškus Sofijai. Renginį pradėjo muziejaus direktorė Regina Stankevičienė: ,,Džiugu, kad Druskininkuose prigijo graži tradicija. Aktorius Justas Tertelis kiekvieną rudenį sugrįžta į Druskininkus ir kartu su savo talentinga žmona dovanoja programą savo kraštiečiams. Malonu, kad prie šitokio požiūrio daug prisideda ir Justo tėvelis Jonas Tertelis – gydytojas, žinomas miesto poetas bei Druskininkų poetų ir kitų meno mėgėjų asociacijos pirmininkas“. Kalbėjęs Jonas Tertelis pasidžiaugė, kad žodžiais, talentingo menininko parašytais prieš gerą šimtmetį, galime išgirsti, sušildyti savo sielas ir jas atgaivinti. Menas, jo požiūriu, yra labai rimta atsvara kasdienybės nuovargiui ar netgi sveikatos būklei.
   Renginio svečiai šįkart skaitė M. K. Čiurlionio ,,Laiškus Sofijai“. Iš profesionalių aktorių lūpų su šiuolaikišku įkarščiu pasklido M. K. Čiurlionio meilės laiškai savo mylimajai, sužadėtinei, žmonai Sofijai. Kažkada su mokiniais domėjomės, kokiais epitetais didis menininkas įvardija savo mylimosios savybes ir išorinį grožį. Surinkome jų keliasdešimt. Ir šie aktoriai skaitydami ieškojo raiškos įvairovės. Juk nelengva ištarti kupinus susižavėjimo žodžius, išgauti intonacijos atspalvius. Klausydami tą aiškiai matėme, kaip jauni ir jau žinomi aktoriai valdo ne tik balso tonacijas, bet subtiliai įvairina ir laikyseną. Laiškų turinys, kreipiniai, ištarti su meile ir susižavėjimu, žadino susimąstymą apie žmogiškumo egzistencines vertybes. Apie meilę, kaip energiją ir jos tapsmą kūrybos šaltiniu. Apie tai, kaip jaučiasi moteris, išgirdusi tuos žodžius, ir apie tai, kaip jaučiasi vyras, juos ištardamas. Juk M. K. Čiurlionio ,,Laiškai Sofijai“ gražiai įprasmino laišką, kaip grožinio kūrinio žanrą. Konstantino Čiurlionio ir Sofijos bendravimo istoriją nuo pirmosios pažinties iki paskutiniosios genialaus menininko gyvenimo sekundės perteikė jauni menininkai – vyras ir žmona. Ir tai veikė aktorių skaitymą – taip pat ir mūsų klausymą. 
   Gražiai palydėjome rudenį ir sutikome kalendorinės žiemos pirmą dieną, kuri išties buvo melancholiškai rudeniška. Kai aktoriams buvo nuoširdžiai padėkota, pakalbinau Justą Tertelį – druskininkietį, čia užaugusį, čia sukaupusį tas dvasines ištakas, padedančias pasirinkti gyvenimo kelią, kurį su džiaugsmu žmogus gali vadinti pašaukimu. 
   - Kaip gimė noras grįžti būtent į Druskininkus ir išreikšti savo, kaip aktoriaus, poziciją?
   - Labai paprastai. Man įdomu žinoti, kaip mane vertina kraštiečiai, mano dainas, vaidybą ar kitus dalykus. Aš noriu grąžinti nors mažą dalelę to, ką esu gavęs iš gimtojo miesto – artimųjų, žmonių, bendraamžių. Važinėjome po daugelį Lietuvos miestų ir miestelių, bet čia aš labiausiai jaudinuosi. Vis dėlto meninė raiška būtent gimtajame mieste mane traukia. 
   - Ar daug epitetų surinkote savo žmonai? Kaip jus veikė tie Čiurlionio pasakyti meilės žodžiai?
   - Tikrai ne. Ir galbūt niekada nesurinksiu. Mudu abu žiūrime į savo gyvenimą kartu kaip į kelionę, kurioje sutelpa ir kasdienybė, ir mūsų profesijos ypatingumas. 
   - Kas jūsų žmona šiame scenos vaizdinyje – kaip kolegė, mylimoji, mūza ar dar kas kita, mūsų galbūt nepastebėta?
   - Pasakyčiau, kad viskas viename. Telieka visada ir paslapties.
   - O kaip judviem sekasi kažkaip paskirstyti tą buvimą kasdienybėje ir vėlgi pasinėrimą į dvasios gyvenimą? 
  
- Kažkaip bandome atskirti . Juk ir buitis yra, jos neištrinsi ir nepaneigsi. Kuriami vaidmenys, jų atlikimas scenoje, žinoma, irgi pareikalauja savo.
   - Ar turite kitų bendrų vaidmenų? Kokio jie pobūdžio?
  
- Ir šiuos laiškus iš pradžių skaičiau vienas. Po to kilo mintis tai atlikti dviem. Manau, kad neapsirikome, jaučiame iš žiūrovų reakcijų. Šį rudenį vaidinome vyrą ir žmoną viename rusų autoriaus spektaklyje . Buitinėje erdvėje, virtuvėje, jie aiškinasi savo santykius, kaip gyventi toliau. Manau, kad jų dar bus.
   - Ar rašėte vienas kitam gyvus laiškus savo rašysena? Esate šiuolaikiniai žmonės, daug gyvenimo akimirkų ištirpsta virtualioje erdvėje.
   - Teisybę pasakius, gal rašėme keletą. Be informacinių technologijų jau sunku įsivaizduoti bendravimą, kūrybą, netgi kasdienybę. Be to, mūsų situacija - susipažinome Vilniuje, čia gyvename ir kuriame. Na gal mūsų rašteliai kur nors išvažiuojant – tai ne laiškai, trumpučiai mūsų bendrystės štrichai. Ir tie dažniau būna telefone.

 

  Tekstilės ir pynybos šiuolaikinės interpretacijos 

Muziejininkė Aušra Sedlevičiūtė pristato Japonijos pluošto meno parodą „Pynimas“, kuri atidaryta M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje


Menininkės I. Marcinkevičienė ir L. J. Kryževičienė-Hutcheon su muziejininke A. Sedlevičiūte atidarant tekstilės meno bienalės parodą “(At)kurti” Druskininkų V. K. Jonyno galerijoje

Aušra SEDLEVIČIŪTĖ, muziejininkė

   Lapkričio 29 d. Druskininkų V. K. Jonyno galerijoje atidaryta VIII-oji tekstilės meno bienalės paroda “(At)kurti”. Tai nedidelė dalis bienalės parodos, kuri šių metų birželio mėnesį buvo atidaryta Arkos galerijoje Vilniuje. Ten tekstilės meno kūrinius pristatė 46 lietuvių menininkai, atrinkti kompetentingos vertinimo komisijos. Pasibaigus parodos ekspoziciniam laikui, tekstilės kūriniai iškeliaus į menininkų dirbtuves ar privačių kolekcininkų rankas.
   Valstybės atkūrimo 100-metį Lietuvos tekstilininkai pažymi išskirtine tema „(At)Kurti“. Ši Lietuvai svarbi data įkvepia menininkus gilintis į valstybės atstatymo faktą, naujai interpretuoti istorinį, simbolinį ar semantinį (at)kūrimo aspektą. „Istorijos skaitymas – subjektyvus dalykas, todėl parodos dalyviai valstybės atkūrimo šimtmetį traktuoja skirtingai, iš savo matymo taško, nevengdami šiuolaikinių interpretacijų, polemizuodami su stereotipais. Tekstilei tiesiogine prasme būdingas atkūrimo procesas, nes metmenys ir ataudai pavaldūs laikui, jie lengvai dyla, pleišėja, tačiau tekstilės pluoštų dėka galima pristabdyti irimo procesą, užadyti ir restauruoti pažeistą audinį, kurį metaforiškai prilygintume istorijai – laiko audiniui. Irimas ir atstatymas neatsiejami tiek nuo tradicinės, tiek nuo inovatyvios tekstilės sampratos,“ – teigia viena iš bienalės parodos organizatorių, menotyrininkė dr. Lijana Šatavičiūtė.
   Tekstilės meno parodos ekspozicija kviečia susipažinti su įvairiais meno kūriniais: greta audimo rankomis ir kitų įprastų būdų populiarėja kompiuterinis audimas ir kitos inovatyvios technologijos. Menininkų sukurti darbai patvirtina, kad šiuolaikinė tekstilė yra įvairi, kad nepaisant skirtingos gyvenimiškos ir kūrybinės patirties menininkus jaudina tie patys bendražmogiški, egzistenciniai klausimai bei jų asmeninis santykis su tėvynės istorija. Lietuvių tekstilės parodoje „(At)kurti“ Druskininkuose suteikta galimybė susipažinti su menininkų kūriniais, kurie buvo įvertinti žiuri komisijos diplomais. 
   Parodos atidarymo metu V. K. Jonyno galerijoje svečiavosi menininkės Indra Marcinkevičienė ir Liucija Jūratė Kryževičienė-Hutcheon iš Vilniaus. Jos dalinosi mintimis apie visiems menininkams aktualią parodos temą, skirtą Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-mečiui, bei asmeninę kūrybą. I. Marcinkevičienė tekstilės meno parodoje pristato kūrinį „Madona“. Didelio formato meno kūrinį sukurti menininkę įkvėpė vaikystės prisiminimai. Iš didelės šeimos kilusi Indra, būdama 11-os metų, neteko mylimos mamos, našlaičiais liko šeši mažamečiai vaikai. „Madona pavaizduota su šešiomis rankomis, kurios simbolizuoja mamos palaiminimą kiekvienam iš jos gedinčių vaikų. Vienos rankos spalvingumas simbolizuoja ypatingą mano ir mamos ryšį. Kaip tik tai – Mamos palaiminimas – ir yra pagrindinis šio kūrinio motyvas,“- teigė menininkė I.Marcinkevičienė. L.J.Kryževičienė-Hutcheon parodoje pristato abstraktų kūrinį „Simbolis“, sukurtą iš šilkinių juostelių, kurias menininkė savo visiems meno kūriniams išlanksto pati. „Mano kūrybą inspiruoja aplinkos įspūdžiai, architektūra, stikliniuose languose nuolat kintantis ir įvairiai atsispindintis saulės spindulių žaismas bei naktinis apšvietimas,“ – teigė L.J.Kryževičienė-Hutcheon. Paroda “(At)kurti” eksponuojama iki 2019 m. sausio 17 d. V. K. Jonyno galerijoje.
   Tą pačią dieną lapkričio 29-ąją M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje atidaryta antroji šiais metais japonų meno paroda. Tai Japonijos pluošto meno paroda „Pynimas“, lydinti VIII Lietuvių tekstilės meno bienalės parodą. Japonų meno paroda buvo pristatyta šių metų birželio mėnesį Arkos galerijoje Vilniuje. Šios parodos dalis, sudaryta iš 36 kūrinių, eksponuojama M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje Druskininkuose.
   Parodos kuratorė ir menininkė Kakuko Ishii, tyrinėjanti krepšių pynybą XX a. 9-ajame dešimtmetyje, pradėjo rengti kursus ir siekė Japonijoje paskleisti konceptualų požiūrį į krepšių pynybą. Kai kurie jos mokiniai vėliau ėmėsi organizuoti kasmetines pynimo meno parodas, toliau puoselėdami šią Japonijai naują meno šaką. Pirmoji šios grupės paroda surengta 1986 m. galerijoje Tokijuje. Nuo pat pradžių pynimo grupės tikslas buvo mokytis vienam iš kito ir garsinti savo narius. Palyginti su valdžios remiamu tradiciniu bambukinių krepšių pynimo menu ar pynimo liaudies menu mingei, šiuolaikinis pynimo menas Japonijoje vis dar yra mažai paplitęs ir nelabai žinomas. Pynėjų grupė stengiasi nepavirsti vadinamąja menininkų-amatininkų draugija ar aplink vieną pagrindinį menininką susiformavusia specifine mokykla. 
   Japonijos pynimo grupę, neseniai atšventusią 30-metį, sudaro apie 100 skirtingų kartų menininkų. Visi grupės nariai tyrinėja ir kuria senosiomis krepšių gamybos tradicijomis, taikydami jas šiuolaikinėms erdvinėms kompozicijoms. Parodos kuratorė K.Ishii atrinko 18 brandžių menininkų, kūrybiškai atskleidžiančių krepšių pynimo technikas bei medžiagas. Japonai, pindami iš įvairų gamtinių pluoštų, popieriaus, vielos ar plastiko, atskleidžia nepralenkiamą išradingumą ir gebėjimą perteikti pirminį medžiagos grožį. Pynimo parodų grupės meno kūriniai keliauja po pasaulį, supažindindami su Japonijos kultūra ir neišsenkančiomis senų technologijų, amatų galimybėmis. Menininkai siekia ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje paskleisti konceptualų ir netradicinį požiūrį į krepšių pynybą. Paroda „Pynimas“ M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje veiks iki 2019 m. sausio 23 d. 

 

  Posmai ir filmo vaizdai apie tėviškę

Romualdas Jarašauskas pristato savo dokumentinį filmą apie Žiogelius

Zita ALEKSONIENĖ 

   Šiais metais, kai įvairiomis formomis minime Lietuvos 100-metį, vis skamba žodžiai TĖVYNĖ, TĖVIŠKĖ, GIMTINĖ... Juos girdėjome ir ne viename Druskininkų viešojoje bibliotekoje vykusiame renginyje: „Bočių“ literatūrinėje - muzikinėje popietėje „Lietuvai 100“, Alfredos Pigagienės 3-iosios knygos „Druskininkų kraštas“, Alvyros Grėbliūnienės sudaryto „Druskininkų krašto tautotyros metraščio“, Henriko Gudavičiaus, Algimanto ir Mindaugo Černiauskų „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ pristatymuose... O lapkričio 28 d. popietę poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacija „Branduma“ pakvietė pasiklausyti literatūrinės meninės kompozicijos „O tėviške“ ir pažiūrėti Romualdo Jarašausko dokumentinio filmo apie Žiogelius „Dzūkijos kaimai. Aš ty gyvenu“. Susirinko gausus būrys ne tik druskininkiečių, bet ir svečių iš Vilniaus Medardo Čoboto TAU klausytojų. 
   Gydytojas ir poetas Jonas Tertelis, renginio vedėjas, pradėjo gražiausiais Justino Marcinkevičiaus eilėraščiais apie gimtąjį kraštą. Paskui pasamprotavo, kad santykis su tėviške mus tarsi padalina į dvi grupes: į išėjusius, bet ją vis prisimenančius, ir tuos, kurie ne tik gimė, augo, bet ir visą gyvenimą susiejo su gimtąja vieta. Bet abi grupes sieja bendras rūpestis dėl jos likimo. J. Marcinkevičiaus eilėraščių pynę pratęsė Rūta Jamantienė. Prie mikrofono pakviesta leipalingietė poetė ir lituanistė Ona Bleizgienė ne tik perskaitė šio poeto eilėraštį apie kalbą, bet ir priminė spaudoje buvusį dviejų žurnalistų ginčą, kuri kalba – anglų ar lietuvių – turtingesnė, gražesnė. Ji perskaitė savo eilėraštį apie tai, iš kur ir kaip ateina žodis… Poetė pasididžiavo savo gimtąja tarme, kalbine patirtimi, perimta iš artimųjų: tėvo, motinos, sesers... Prie mikrofono stojo dvi „Brandumos“ kūrėjos: jautriai nuskambėjo išnykusios tėviškės Suvalkijoje motyvas Janinos Žilionienės eilėraštyje „Tėviškės ilgesys“, Onutė Karaliūnienė apdainavo Leipalingio apylinkių grožį. Viečiūniškė lituanistė Julija Bliūdžiuvienė prisiminė tragiško likimo poetą Leonardą Matuzevičių, paskaitė Intos lagerio pragare gimusį ilgesio ir šviesių prisiminimų kupiną jo eilėraštį apie gimtąjį Krinčiną („Atkeliauja į sapną Krinčinas...“) ir kitą, sukurtą čia, Dzūkijoje, kur prabėgo paskutiniai 20 jo gyvenimo metų, apie patirtus gamtos įspūdžius. Tarp poetų posmų gražiai įsikomponavo Druskininkų trečiojo amžiaus universiteto moterų vokalinio ansamblio „Vakarėjant“ (vadovė Virginija Šedienė) jautriai, bet su ugnele atliekamos Just.Marcinkevičiaus, J.Degutytės ir kitų poetų dainos: „Kur balti keliai“, „Ieškojau tavęs“, „Rudens naktis sustojo“, „Lopšinė gimtinei ir motinai“, „Bijau aš dėl miškų ir upių“. Ne vienai jų dainai pritarė ir klausytojai.
   Antroji popietės dalis – Romualdo Jarašausko dokumentinio filmo „Dzūkijos kaimai. Aš ty gyvenu“ apie etnografinį Žiogelių kaimą peržiūra. Režisierius trumpai pristatė pirmojo filmo „Dzūkijos kaimai“ gimimą – idėja įamžinti Krokšlio kaimą kilo lankantis Antano Česnulio skulptūrų parke. Išėjo šviesus, viltingas filmas.  Kitaip ir negali būti, jei į kaimą gali suvažiuoti iš visų Lietuvos kampelių 150 žmonių. Tarp jų ir žinomi Druskininkuose žmonės: treneris J.Jezepčikas, auksinių rankų meistras A.Česnulis. O Žiogeliuose, anot R.Jarašausko, gimė minorinėmis gaidomis nuspalvintas filmas. Režisierius pasakojo metus pravaikščiojęs po šį kaimą, kalbinęs senolius, kurie nelabai norėjo kalbėti. Taigi Žiogelių gyventojai lėtai gražia dzūkiška šnekta porina savojo kaimo istoriją: kaip dirbo žemę, kaip laikas keitė gyvenimą. Malvina Marcinonienė su vyru pasakojo, ką ir kaip augino ne itin derlinguose laukuose, kurie dabar užžėlę mišku. Motiejus Jaskelevičius prisiminė mokslus pradžios mokykloje, sielininkų darbą, bendruomenės šienapjūtes, tragiškuosius Antrojo pasaulinio karo metus: vokiečiai valtimis tvarkingai kėlęsi per Nemuną, rusų kareiviai virtę plaukiančia „mėsa“… Kukliai kalba apie įvykdytą klebono prašymą – padirbęs kryžių kaimo kapinaitėms. Filmo įtaigumą sustiprina metaforiški vaizdai (Damui Žiogeliui glostant vištą, skamba „Balandėlės“ melodija; pasakojimą apie plaukiančius žuvusių rusų kareivių kūnus palydi Nemunu plaukiančių paukščių pulkas), kontrastai (triukšmingai nuburzgiantis jaunesnių traktorius ir gal vienintelis kaimo arklys, traukiantis Damo Žiogelio vežimą; buvusios lentpjovės griuvėsiai ir danguje tyliai plaukiantis oro balionas su reklaminiu užrašu)… Žavi senukų darbštumas, tvarkingumas (kaip gražiai prie ūkinių pastatų priglaustos malkų rietuvės!), ūkiškumas (šienauja apšarmojusią pievą, kad naktį arklys tvarte turėtų ką kramsnoti, kad dar pataupytų šieną), blaivus požiūris į mirtį. Ir atsidūsta senieji, kad kaimas sensta, kad nebeliko lentpjovės, kur daugelis dirbo… Taigi nors filmas ir liūdnokas, bet kviečiantis branginti žmones, kurie mena praeitį, ir tuos, kam rūpi išsaugoti tą patirtį. Todėl labai prasmingai popietės pabaigoje nuskambėjo brandumiečių daina „Pabūkim kartu“, kurią užvedė V.Šedienės vadovaujamas moterų ansamblis.

 

  Atgaiva po sunkaus darbo per pamokas




Ramunė KARLONIENĖ

   Lapkričio 28 dieną „Ryto“ gimnazijoje vykusi tradicinė tautosakos popietė draugėn subūrė pirmokus, jų auklėtojas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ir gimnazijos folkloro ansamblį „Racilukai“, kurio ilgametė vadovė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lina Dudulienė – šio tradicinio, šiemet devintąkart organizuojamo renginio iniciatorė ir palaikytoja.
  
Po tautosakos kurso mokiniai renkasi, kokią pasaką vaidins ir kokią dainą atliks bendrame naujokais tebevadinamų pirmokų renginyje. Jiems talkina ir auklėtojos, ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojos. 
   „Racilukai“ pradėjo renginį smagia svečių sutiktuvių daina „Gerą kelią svečiai keliavo“. Popietės vedėja Gabija Januškaitė (1a) kvietė prie vaišių stalo sėdinčias klases pasirodyti. Visų pirmųjų klasių spektakliukai buvo ypatingi: 1 a klasės pasirodymui scenarijų sukūrė Urtė Rudzytė, bendraklasiai suvaidino modernų pasakaitės „Gaidys, šuo ir lapė“ variantą. 1c klasė vaidino pagal sakmę „Laumės verpėjos“ – laumių vaidmenį įkūniję trys šaunūs vaikinukai laumių rūbais tebestovi akyse ( laumes vaidino Mantas Anučinas, Arnas Cimakauskas ir Arnas Milius). 1b ir 1 d klasės pasirinko vaidinti visiems nuo vaikystės puikiai žinomą pasakaitę „Dangus griūna“. Nors pasaka ta pati, mokiniai ją inscenizavo ir pateikė dviem visiškai skirtingais variantais. 
   Gerą emociją jutome klausydami liaudies dainų, ypač kai scenoje jas traukė visa klasė. „Racilukų“ kolektyvo čia pat pamokyti, pirmokai, taip pat ir jų mokytojos, noriai šoko „Trumpakojį“, „Dirižablį“, „Malūnėlius“, „Oirą“ ir kitus liaudies šokius. Kolektyvo sudainuota karinė istorinė daina „Tilžės miestelis“ abejingų nepaliko, o daina „Feini mūsų kompanija“ patvirtino mintį – kaip smagu drauge veikti, vaidinti, dainuoti, sėdėti prie vaišių stalo ir deramai leisti Advento laiką. 
   Prisiliesti prie tautosakos klodų ne teoriškai, o išties, gyvai, daug smagiau, naudingiau, kūrybiška. Vaikams tokie pasibuvimai – atgaiva po sunkaus darbo per pamokas, mokytojoms – džiaugsmas ir mito apie jaunų žmonių abejingumą paneigimas.

 


Paieška



Koks vietovardis Jums tinkamiausias ?
Vieciūnai
Viečiūnai


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

IŠNUOMOJA 160 kv. m KOMERCINES PATALPAS Krėvės g. 5, Druskininkuose.
Tinka parduotuvei ir kitokiai įvairiai komercinei veiklai.
Kreiptis tel. 861240856.


Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.